Spausdinti

PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS

Kaip jas pritaikyti lietuvių visuomenei

     Ką daryti, kokių priemonių imtis, kad būtų galima pergalėti dvasinių pašaukimų krizę? Kad reikia veikti, aišku. Bet koks tas veikimas turi būti? Dvejopas: netiesioginis — pagrindinėms pašaukimų krizės priežastims pašalinti, nekalbant ir kartais net negalvojant apie dvasinius pašaukimus, ir tiesioginis — kurio tikslas padėti dvasiniams pašaukimams atsirasti, atsiskleisti ir klestėti, panaudojant tam maldą, gyvą ir rašytą žodį, pavienį ir organizuotą veikimą.

I. NETIESIOGINIS VEIKIMAS

     Kokios yra pagrindinės pašaukimų krizės priežastys? Nedorovinga šeima, netikę draugai, vyresnieji, patarėjai, blogas pavyzdys tų, kurie turėtų šviesti ir įkvėpti, aplinka, persunkta dvasiniu palaidumu, nepaisymu aukštesnių vertybių, pigių malonumų ieškojimu, stoka bet kokios aukos dvasios bei ištižimu, neigiama įtaka iš radijo, televizijos, kino, knygų, žurnalų, kur taip dažnai pataikaujama kūniškumui, nepaisoma dorovės dėsnių, maišoma su purvais ir suniekinama tai, kas šventa — vis tai pašaukimo mažėjimo priežastys. Jos labiau negu kas kita yra iššaukę dvasinių pašaukimų krizę. "Pašaukimų krizė gali reikšti — ir šiandien labiau negu bet kada ištikrųjų tai reiškia — dvasinių, dorovinių ir socialinių vertybių krizę" (Juozapas Gironda, II Messaggero, 1959. X. 29).

     Jeigu dvasinių pašaukimų krizę iššaukė "dvasinių, dorovinių ir socialinių vertybių krizė", tai, norint išeiti iš pirmosios, reikia pašalinti antrąją. Nepašalinus priežasties, negalima tikėtis norimų kitokių padarinių. Pagrindinai dvasinių pašaukimų krizė gali būti sprendžiama tik visomis galimomis pastangomis keliant dvasinį bei dorovinį lygį pavienių žmonių, šeimų, bendruomenių, visos visuomenės. Ypač tų, kurie vadovauja: dvasiškių, vienuolių, tėvų, mokytojų, auklėtojų, valstybių bei organizacijų vadų. Šitai laikome svarbesniu dalyku už visa kita. Tai aiškiai pareiškė ir Vatikano II Susirinkimas: "Kunigystės pašaukimai ugdytini pirmoje eilėje tikrai krikščionišku gyvenimu", skaitome dekrete apie kunigų paruošimą (II, 2). Bet nėra galimybės čia kalbėti apie tai plačiau. Norime tik priminti, kad direktyvas šiam veikimui yra davęs tas pats Vatikano II Susirinkimas. Sužinoti visa, ką jis pasakė, reikia išstudijuoti 16 jo išleistų dokumentų, ypač tuos, kurie tiesiogiai liečia kiekvieną mūsų; tada turime stengtis juos vykdyti ir pagal juos gyventi; tai veikimas, galįs išvesti mus iš dvasinės krizės; veikimas, kurio tikrai iš kiekvieno mūsų šiuo metu nori Dievas, nes jo nori Bažnyčios vadovai.

II. TIESIOGINIS VEIKIMAS

     Kiek plačiau norime pasisakyti apie tiesioginį veikimą ugdyti dvasiniams pašaukimams. Tai visas tas platus, šakotas veikimas su tiesioginiu tikslu — pažadinti ir visokeriopai padėti atsiskleisti kuo didesniam skaičiui dvasinių pašaukimų. Būtų didelė klaida ir aiškiai prieš Bažnyčios mintį šio veikimo atsisakyti. Netiesioginis veikimas, sakėme, svarbesnis, bet nereiškia, kad šis nesvarbus ir kad galima be didelės žalos jo atsisakyti, neapsilenkiant su savo, kaip Bažnyčios nario, pareiga. "Kunigystės pašaukimų ugdymas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga" — autoritetingai pareiškia Vatikano II Susirinkimas dekrete apie kunigų paruošimą (II, 1). Kalbėjęs apie kunigų pareigą rūpintis prieaugliu, dekrete apie kunigų tarnybą ir gyvenimą tas pats Susirinkimas sako: "Visi krikščionys taip pat turi... padėti Bažnyčiai visuomet turėti kunigų" (II, 11). O dekrete apie tinkamą vienuolinio gyvenimo atsinaujinimą skaitome: "Kunigai ir auklėtojai privalo dėti rimtas pastangas, kad vienuolinio gyvenimo pašaukimai,kruopščiai ir sąžiningai atrinkti, papildytų Bažnyčią naujomis jėgomis, pilnai atitinkančiomis jos reikalus... Tėvai, krikščioniškai auklėdami savo vaikus, privalo ugdyti ir saugoti jų širdyse vienuolinį pašaukimą" (24 nr.).

     Kalbėdami apie šį tiesioginį veikimą, liesime maldą, pavyzdį, visokį kitokį veikimą, atkreipdami ypatingą dėmesį į šeimą.

MALDA

     Pašaukimų akcijos pagrinde statytina malda. Tai nurodė Kristus, ragindamas prašyti piūties Viešpatį siųsti darbininkų į savąjį vynuogyną. Ir Vatikano II Susirinkimas, skatindamas visų pirma naudoti tradicines priemones, pirm visų kitų mini maldą (Dekr. apie kunigų paruošimą, II, 3). Malda, ypač bendromis pastangomis naudojama, yra kartu ir toli siekiąs veikimas. Kai vienoje vyskupijoje pašaukimai į kunigus taip sumažėjo, kad paskutiniais dvejais metais nebeįstojo nė vienas naujas kandidatas į seminarijas, vietos vyskupas visai privačiai, be jokios reklamos, paprašė visus savo vyskupijos mokyklų mokinius melstis ta intencija. Po vienerių metų jau buvo 40 naujų kandidatų į kunigų seminarijas.

     Bet vien maldos neužtenka. Reikia veikti ir ne bet kaip veikti. "Malda yra būtinai reikalinga", kalbėjo šv. Pijus X, kai dar buvo Venecijos patriarchas, "nes paprastoje išganymo tvarkoje Dievas duoda malonių tik tam, kurs prašo; bet Indija ir Japonija niekad nebūtų buvusios atverstos vien Ksavero maldų. Apaštalai niekad nebūtų laimėję pasaulio, jeigu nebūtų didvyriškai darbavęsi ir mirę kankiniais" (W. J. Ferree, S. M., Crisis in Recruitment, p. 31).

     1956 m. išleistoje Konstitucijoje "Sedes Sapientiae" Pijus XII nurodo tris pagrindinius dalykus, kurių reikia pašaukimams išugdyti. Tai uoli malda, šviesus dvasiškių ir vienuolių pavyzdys ir karštas, nenuilstamas, pilnas meilės apaštališkas veikimas.

PAVYZDYS

     Po maldos eina pačių kunigų ir vienuolių pavyzdys. Ypač tų, kurie darbuojasi pašaukimams laimėti ir ugdyti. Be jo, be gero, patrauklaus uždegančio kunigiško bei vienuolinio gyvenimo pavyzdžio beveik nieko nepasiekiama, o kartais net priešingų padarinių susilaukiama. Gi pavyzdys ir be žodžių kalba.

     Vyskupo Sheen mąstymui paduodamose mintyse I Tarptautinio Pašaukimų į Kunigus Kongreso dalyviams priminė vieną JAV-ių parapiją, kurioje per 40 metų nebuvo buvę nė vieno pašaukimo į kunigus. Atkėlus naują pamaldų, pilną apaštališko uolumo, besilankantį po šeimas kleboną, vos po vienerių metų jau buvo 10 kandidatų į seminariją.

     Apie verbuojančiųjų dvasiniams pašaukimams kandidatus šviesų pavyzdį pakartotinai ir pabrėžtinai kalba ir Vatikano II Susirinkimas. Juo aiškiai remiamas jų veiklos sėkmingumas. Dekrete apie kunigų paruošimą sakoma: "Visi kunigai... telenkia jaunuolių dvasią į kunigystę savo nuolankiu, darbščiu, vidinio džiaugsmo pripildytu gyvenimu, kunigiška meile ir broliška pagalbą konfratrams". Gi dekrete apie tinkamą vienuolinio gyvenimo atsinaujinimą skaitome: "(Vienuolijų) nariams atsimintina, kad gyvenimo pavyzdžiu jie geriausiai rekomenduoja savo vienuoliją ir laimi kandidatus" (24 nr.).

VEIKIMAS

     Prie maldos ir pavyzdžio reikia jungti veikimą, ir tai ne bet kokį. Dekrete apie kunigų paruošimą Vatikano II Susirinkimas nurodo, koks tas veikimas privalo būti: organizuotas, planingas, metodiškas, vieningas, pilnas užsidegimo bei protingas, vykdomas pagal Šv. Sosto direktyvas. "Neapleistina nė viena pagalbas priemonė", sakoma toliau dekrete, "kurią tai veiklai gali pateikti modernioji psichologija ir sociologija" (II, 2).

     Štai labai akivaizdus pavyzdys, ko galima pasiekti tokiu veikimu. Kaip ir kitų vienuolijų, taip ir įvairių mokyklų brolių kongregacijų čia JAV-ėse prieauglis paskutiniais dešimtmečiais ėmė vis mažėti ir mažėti. Susirūpinta. Kiekviena kongregacija paskyrė po vieną generalinį pašaukimų direktorių ir po vieną kiekvienai provincijai bei kiekvienam namui. Pirmiausia kiekvienos kongregacijos pašaukimų direktoriai tarpusavyje, o paskui visų kongregacijų direktoriai drauge svarstė, diskutavo, paruošė smulkų planą vienam dešimtmečiui ir ėmėsi visi pagal jį sutartinai veikti. Per pirmą dešimtmetį visos mokyklų brolių kongregacijos žymiai paaugo. Mažiausiai paaugusi padidėjo 24,2%, o daugiausia — net 90,3%: beveik dvigubai. "Šitokios pažangos pageidaujama ir jos reikia visur, bet ją galima pasiekti tik planingu, kietu darbu" (Today's Vocation Crisis, pp. 342-343).

     Kodėl anas darbas davė tokius puikius vaisius, galima suprasti tik žinant, kaip rūpestingai ruošėsi šiam darbui paskirtieji, kaip nepastebimai, palaipsniui jie veikė, atrinkdami kandidatus, stengdamiesi išugdyti juose gyvą tikėjimą, ugningą meilę Kristui, aukos dvasią, atsakingumo pajutimą, kaip nesavanaudiškai, neužsimesdami, visiškos laisvės dvasioje nejučiomis jie kreipė juos į ten, kur jie linko Dievo įkvepiami; kaip jie nestatė savo Kongregacijos aukščiau visos Bažnyčios reikalų ir džiaugėsi kandidatų apsisprendimu būti kunigu ar kitos vienuolijos nariu lygiai tiek pat, kiek pareiškimu stoti jų pačių kongregacijon. Iš anos jų patirties yra kilęs pasisakymas: "Vienas pragaištingiausių veiksnių kunigų ir vienuolių pašaukimams išugdyti yra stoka bendradarbiavimo tarp diecezinių kunigų ir vienuolių... Kai vyskupija ir vienuolynai ima ginčytis dėl jaunuolio ateities, paprastai jie sunaikina jaunuolio polėkius pašaukimui: jaunuolis baigia tuo, kad netampa nei vienu, nei antru" (T. Jude Semeur, O. F. M. Cap., Today's Vocation Crisis, 96 ir 103 psl.) O St. Louis Krikščioniškųjų Brolių provincijolas brolis Pilypas rašė: "Svarbiausia — darbas. Aš galvodavau, kad reikia 90% darbo, o 10% Dievo malonės, bet patyręs, kaip, pasiuntus gerus verbuotojus į ten, kur pašaukimų nebuvo, jų atsirado, aš pradedu galvoti, kad reikia 100% darbo. Dievo malonės niekad netrūksta..." (Newsletter, 3 nr., October, 1963).

DĖMESIO CENTRAS — ŠEIMA

     Lyg vienbalsiu choru visi susirūpinusieji dvasiniais pašaukimais, ypatingai aukščiausieji Bažnyčios vadovai, ragina didžiausią dėmesį kreipti į krikščioniškas šeimas. Priminęs, kad visų pareiga yra ugdyti kunigų pašaukimus, ir pabrėžęs, kad pirmoje eilėje jie ugdytini krikščionišku gyvenimu, Vatikano II Susirinkimas čia pat sako: "Svarbiausias vaidmuo čia tenka šeimoms, kurios savo tikėjimo, meilės, pamaldumo dvasia yra tarsi pradinės seminarijos". Antroje vietoje mini parapijas, "į kurių gyvybinę veiklą jaunuoliai įsijungia" (Dekr. apie kunigų paruošimą, II, 2).

     Iš tikrųjų, krikščioniškoji šeima tai natūralus lizdas, kur pašaukimai gimsta ir atsiskleidžia, tai daržas, kuriame jie bręsta ir auga. Šimtais atvejų gyvenimo yra patvirtinta tai, ką pasakė ir vis kartoja paskutinieji popiežiai: Pijus XI, Pijus XII ir Jonas XXIII. Tik išimtinais atvejais kunigais tampa pairusių, netvarkingų, nedorovingų tėvų vaikai. Kaip taisyklė, jie kyla iš gražių, kilnių, ypač skaitlingesnių krikščioniškų šeimų, kur tėvai yra gyvas didžia meile ir pasiaukojimu persunkto gyvenimo bei gražaus tarpusavio sugyvenimo pavyzdys, kur aukščiausias įstatymas yra ne žmogiški norai bei kaprizai, bet šventoji Dievo valia.

     Negavęs tvirtų religinių pagrindų iš mažens, šeimoje, neišmokęs vaikystėje daug ko atsižadėti, susivaldyti, gyventi ne tiek sau, kiek kitiems, jaunuolis jau sunkiai palinks į visiško pasiaukojimo Dievui ir artimui reikalaujantį kunigo ar vienuolio pašaukimo kelią, o jeigu ir patrauks juo, dažnai nepajėgs per keletą seminarijos ar naujokyno metų  tinkamai pasiruošti. Patirtis rodo, kaip sunkiai tokiems kandidatams vyksta persiorientuoti, kaip ne vienas jų pasitraukia iš seminarijos ar vienuolyno, o jei lieka kunigu ar vienuoliu, tai apvilia savo vyresniuosius ir tuos, kuriems skiriamas vadovauti, ir pats nesijaučia savas ir laimingas kunigo ar vienuolio pašaukime, o nekartą ir visai palūžta. Negavo iš šeimos, ką turėjo gauti.

     Visai tad natūralu, kad, norint susilaukti taip labai reikalingo gausesnio kunigų ir vienuolių prieauglio, mūsų akys krypsta pirmiausia į šeimas, į tuos, kurie gyvena šeimose ir prisideda prie vienokios ar kitokios jos dvasios susidarymo, ypač į tėvus. Kreipti svarbiausią dėmesį į pačius jau paaugusius jaunuolius būtų klaidinga.

     Štai vienas akivaizdus pavyzdys — Niujorko vyskupija (žr. "The Priest", 1961 m. vasario mėn., 115-119 psl.). Pastebėjus, kad mažėja kandidatų skaičius į seminariją, buvo nutarta uoliau jų ieškoti. 1957-58 m. seminarijos rektorius ir kartu arkivyskupijos kancleris prel. Thomas A. Donellan susikviečia 50 "dinamiškiausių vyskupijos kunigų ir pasiunčia juos į pradžios mokyklas. Tie su užsidegimu visur kalba jaunuoliams apie kunigo pašaukimą. To padariniai — 1958 m. keturiais kandidatais mažiau negu buvo metais prieš tai. Ta pati akcija buvo pakartota ir 1959 m. Kokie to padariniai? — Dviem kandidatais mažiau negu buvo prieš metus, šešiais mažiau negu buvo prieš dvejus metus.

     Susimąstyta, svarstyta, pakeista taktika. Kreiptasi į subrendusius. Per pamokslus ir brošiūromis kalbėta į tėvus, į šeimas. Dešimt pamokslų — po vieną kas mėnuo — suaugusiems ir dešimt brošiūrų pašaukimų į kunigus klausimu išdalinta šeimoms. Rezultatas: 104 kandidatais seminarijoje daugiau negu buvo praeitais metais.

     Išvada aiški: jeigu kas tinkamai įsąmonins ir gerai paruoš sužieduotinius, būsimus tėvus, aukštam krikščioniškos šeimos pašaukimui, jei kas įstengs paveikti jau esamas krikščioniškas šeimas, kad jos taptų tikrai pavyzdingomis, jei kas sugebės padaryti įtakos į nemažą skaičių tėvų, kad jie nustotų priešinęsi savo vaikų norui būti kunigu ar vienuoliu, o daugeliui nerūpestingų tėvų ir motinų įkvėps norą melstis, kad bent vienas jų vaikas pasirinktų dvasinį pašaukimą, ir visa daryti, kad vaikai tam būtų paruošti, tas daugiausia prisidės dvasinių pašaukimų krizei išspręsti.

IŠVADOS

     Kaip visa dvasinių pašaukimų krizė gali būti išspręsta? Numanu, kad tai ne vieno ir ne vienos dienos darbas. Tai gali būti vaisiai tik ilgo, pastovaus, planingo visų veikimo, lydimo nuoširdžių pavienių bei bendruomeninių maldų. Atėjo laikas į tokį veikimą įsijungti visiems, kas tik save laiko sąmoningu Bažnyčios nariu. "Vadovaujantis šiuo reikalu išleistais Šv. Sosto nurodymais", sako Vatikano II Susirinkimas Dekrete apie kunigų paruošimą (II, 2), "jau yra arba dar bus įsteigtos pašaukimų ugdymo draugijos, kurios gali apimti vyskupiją, krašto sritį arba net ištisą šalį". Prieš 25 metus buvo įsteigta Popiežiškoji Dvasinių Pašaukimų Draugija. Yra Tarptautinis Serra Sąjūdis pasauliečiams (apie jį šiame "L. L." numeryje plačiau užsimena savo straipsnyje G. Kijauskas, S. J.). Yra teresietės (apie kurias rašo Motinėlė Aloyza savo straipsnyje). Yra visokie pašaukimų klubai, sąjūdžiai, draugijos, savo veikimui naudoją bendras pamaldas, spaudą, televiziją, radiją, susirinkimus bei įvairias kitas priemones.

     Mes, lietuviai, jokio organizuoto pasauliečių susigrupavimo bei sąjūdžio dvasiniams pašaukimams ugdyti dar neturime. Po Tėvų Jėzuitų suorganizuotos Pašaukimų savaitės Čikagoje buvo nemaža planuota, bet įvairios kliūtys sutrukdė išeiti į viešumą ir pradėti veikti platesniu mastu. Derėtų, kad šis religinis Kongresas būtų ypatinga paskata ir kad jo data būtų kartu ir pradžia gyvo, uolaus, planingo, sistemingo bei suderinto veikimo kuo didesniam dvasinių pašaukimų skaičiui išugdyti mūsų tautoje. Tai ypač turėtų būti vienas iš pirmųjų Katalikiškosios Akcijos bei jos padalinių rūpesčių.