Spausdinti

BAŽNYČIOJE pastebima dvasinių pašaukimų krizė. Pašaukimų nėra daug ir jie vis mažėja. Pasaulyje yra 425,800 kunigų, beveik 600 milijonai katalikų ir viso apie 3.3 milijardai žmonių. Vienam kunigui tenka apaštalauti tarp 8000 žmonių, jų tarpe 1,500 katalikų. Kai kuriuose kraštuose, pvz. Pietų Amerikoje, padėtis yra blogesnė: kai kur vienam kunigui tenka aptarnauti 30,000 tikinčiųjų.

Pašaukimų krizė didėja: dauginantis žmonėms pasaulyje, daugėja ir katalikų skaičius, bet kunigų ir vienuolių prieauglis nėra proporcingai pakankamas (pvz. Italijoje šiandien vienas kunigas turi aptarnauti 4 kartus daugiau tikinčiųjų, negu prieš šimtą metų).

Bažnyčioje rodomas didelis susirūpinimas: ne tik kalbama, bet ir planuojama ką nors konkretaus padaryti: neseniai Romoje buvo sušaukti du tarptautiniai kongresai: 1961 m. vienuolių pašaukimų klausimu, o 1962 m. — kunigų pašaukimų reikalu. To klausimo svarba atsispindi kad ir šiuose žodžiuose, pasakytuose vieno iš tų kongresų metu: "Šiandien, kai nukrikščionėjimas jau pasirodo su savo skaudžiausiomis pasėkomis, pašaukimų krizė, išskyrus kai kurias laimingas išimtis, yra visuotinė. Ir tai vyksta kaip tik tuo metu, kai Bažnyčiai taip labai reikia kuo didesnio skaičiaus kunigų ir vienuolių” (Achille Glorieux, vienas iš Kongreso paskaitininkų, dabartinis Paryžiaus vyskupo pagelbininkas).

Pašaukimų krizė jaučiama ir mūsų tautoje: tiek okupuotoje tevynėje, tiek išeivijoje. Pavergtoje tėvynėje šiuo metu yra gal dar apie 850 kunigų (1940 m. pagal Elenchus Lietuvoje buvo 1439): iš jų pora šimtų visai nedarbingų ar mažai darbingų; kitiems atimtos teisės eiti kunigo pareigas. Daugumas jų senų ar apysenių (amžiaus vidurkis — 60 metų). Kasmet daugiau miršta, negu įšventinama (kasmet leidžiama įšventinti tik po 5 kunigus). Vienuolynai uždaryti.

Laisvuose kraštuose yra 800 lietuvių kilmės kunigų, 573 dieceziniai kunigai ir 227 vienuoliai-kunigai. Vienuolynuose yra 972 lietuviai ir lietuvaitės. Nors kunigų ir vienuolių išeivių veikloje reikia daug daugiau, tačiau naujų pašaukimų yra maža.

Esant tokiai pašaukimų stokai, pašaukimų svarba lietuvių visuomenėje buvo pabrėžiama jau prieš kurį laiką — ypač 1964 m. Pašaukimų savaitėje Čikagoje. Deja, toji savaitė nesusilaukė platesnio atgarsio. Jaunimo Metų proga tą reikalą spaudoje vėl iškėlė Tėvų Pranciškonų provincijolas Leonardas Andriekus, O.F.M., o "Laiškų Lietuviams” birželio numeryje Pranas Razminas. Pastarojo straipsnio proga redakcijos prieraše rašėme: "Jei šiuo straipsniu visuomenėj bus pradėtas pašaukimų reikalu dialogas, tai ne veltui čia yra leidžiamasi į šios degančios problemos sritį”. Kaipo tųjų pastangų tęsinį, šiame "Laiškų Lietuviams” numeryje įdedame ką tik pasibaigusio Religinio Kongreso pašaukimų sekcijoje pateiktas mintis ir rūpesčius: prel. Vytauto Balčiūno paskaitos antrąją dalį (šiame įvade suminėti duomenys yra paimti iš jo paskaitos pirmos dalies), Motinos M. Aloyzos, Gintarės Ivaškienės ir Gedimino Kijausko, S. J., referatus. Žadindami susirūpinimą ir ieškodami pašaukimų stokos priežasčių lietuvių visuomenėje, pateikiame skaitytojams anketos klausimus. Tikimės šiuo pašaukimų klausimą liečiančiu žurnalo numeriu atkreipti tėvų, jaunimo ir visos lietuvių visuomenės dėmesį į pašaukimų reikalą ir, duok Dieve, kaip nors prisidėti prie naujų pašaukimų mūsų tarpe išugdymo.    Redaktorius