MINDAUGAS BANĖNAS

Kaip darbininkams gera dabar

     Sovietinis režimas nuolatos savo darbininkams skelbia: “Esate laimingi, galėdami gyventi ir dirbti komunistinėje santvarkoje. Anksčiau darbininkai ne tik turėjo ponams dirbti už labai menką atlyginimą, bet darbininkai buvo jų visaip išnaudojami. Nebuvo elementariausių darbo saugumo priemonių, niekas nesirūpino, ar darbo sąlygos kenkia darbininkų sveikatai, o ką jau bekalbėti apie paprastą darbininkų patogumą. “Buržuazinėje”, vadinasi, nepriklausomoje Lietuvoje, ponai kapitalistai ir valdžia nesirūpino darbo sąlygomis, svarbu buvo tik kuo daugiau iš darbininkų išspausti. Dabar visa tai yra nesugrąžinamoje praeityje”. Taip garsiai skelbia aukštesni ir žemesni įvairiausių žinybų pareigūnai ir propagandistai Maskvoje. Bet gyvenimas yra tikresnis už propogandą. Suprantama, anksčiau nebuvo taip bloga, o dabar nėra taip gera.

     Prie Alytaus vyksta didelės apimties pramoninė statyba. Dirba daug žmonių, tik, kaip matyti iš “Komjaunimo Tiesos” (1966 m., 231 nr.), trūksta transporto priemonių, mechanizacijos ir minimalių darbo sąlygų. Nenuostabu, kad per paskutiniuosius 10 mėnesių iš statybos pasitraukė 300 darbininkų. Nemaža dalis darbininkų dar prieš darbo pradžią atlieka 5 kilometrų “apšilimą” pėstute iš miesto į statybos rajoną, rudens vėjui pučiant, lietučiui purkšnojant.

     “Iki kaulo įsiėdė tos rytmetinės mankštos, — išspjovė cigaretės nuorūką žilagalvis statybininkas, atvykęs iš Klaipėdos. Sportas — sveikatos šaltinis, bando palaikyti linksmą nuotaiką dvidešimtmetinis montuotojas V. Tuloba.

     Kuo, kuo, o Alytaus pramonės rajono statybininkai “treniruočių” stoka skustis negali. Štai iš šaldytuvų gamyklos statybos darbininkai priversti eiti pietauti už puskilometrio į medvilnės kombinato statybos valgyklą. Nuotolis nedidelis, bet jį įveikti sunku. Vos išsikapstai per ekskavatorių išrautas traušėjas, ateini, o valgykla prisigrūdusi darbininkų.

     Prastovi eilėje pusvalandi, ir noras valgyti praeina, — sako šaldytuvų gamyklos statybos mūrininkų brigadininkas Andrius Gališauskas. Ir kur čia nebus eilė? Valgykla — bufetas, įkurtas nedideliame kambarėlyje, gi norinčių pietauti darbininkų daugiau kaip 300! O, kad kas išklausytų mūsų prašymą ir įkurtų antrą bufetą — valgyklą šaldytuvų gamyklos ir pagel-binių įmonių bazės statybose. Nereikėtų gaišti tiek laiko... Steigsime, — pažada Alytaus rajono koopsąjungos vadovai. Kai taip gražiai, raminančiai jie šneka, tur būt, greit bus pusmetis. Bet darbininkams nuo to ne geriau.

     Nemažai sunkumų sudaro ir tai, kad statomose pramonės rajono objektuose nėra geriamo vandens. Tiesa, pastaruoju metu retkarčiais atvežama jo bidonuose. Bet tokiu vandeniu praustis po darbo — per didelė prabanga. Balų netrūksta, — šypsosi mūrininkų brigadininkas Juozas Žilinskas. Tai ir prausiamės jose... Bet blogiau, kad dar iki šios dienos neturime medicinos punkto. Juk gali įvykti nelaimė. Ir lėk tada į miestą.

     Einame patižusiu nuo lietaus keliu. Klampojame sukaitę ir burnojame visus tuos, kurie taip abejingi statybininkų reikalavimams”.

     Toliau “Komjaunimo Tiesos” korespondentas kalba apie blogą tiekimą, blogą darbo išplanavimą ir skirtingų žynybų koordinaciją: “Vaikštai tarp išraustų traušėjų, supiltų žemių kalnų, brendi iki pusiau blauzdų mašinų ir žmonių išminkytame molyje ir pikta darosi... Mechanizatoriai, santechnikai, melioratoriai, montuotojai tik trukdo vieni kitiems, plūkiasi po purvą ir... vos, vos juda į priekį.

     Mačiau, kaip pagrindiniame medvilnės statybos korpuse J. Žilinsko brigada besisupančiomis lipynėmis neštuvais tempė į dešimties metrų aukščio pastolius plytas, skiedinį. Cheopso piramidę statė, turėdami daugiau technikos, — juokavo dvidešimtmetis mūrininkas Česlovas Petravičius. Ją statė dešimtmečius, o mums reikia, kad penkmečio pabaigoje jau veiktų gamykla, — nutraukė kažkuris. Dirbama protėvių metodais, o tuo tarpu netoliese esančiame šaldytuvų gamyklos statybų objekte stovėjo mekeno nenaudojamas liftinis keltuvas. Neturime kuo parsivežti..., aiškinosi brigadininkas, darbų vykdytojas A. Keturakis”.

     Kai šimtai darbininkų suprakaitavę plukasi klampynėse, neturėdami kur po darbo nusiprausti ir pavalgyti pietų, kai tempia plytas ir cemento skiedinį į dešimtmetrius aukščius pavojingomis lipynėmis, komunistų propagandistai, patogiai sėdėdami švariose raštinėse, kuria pasakas, kaip anuomet darbininkams buvo blogai ir kaip gera dabar. O kažin ką tuomet veikia proletarinės santvarkos profsąjungos ir teisingumo atstovai?