ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS

Jauno keliautojo įspūdžiai

     Aleksandras Pakalniškis, šešiolikmetis, ne tik mėgsta keliauti, bet ir lietuviškai rašyti. Čia pateikiame ištraukas iš jo vasarinės kelionės užrašų.

     Sunkus mano kelias į Vokietija., bet ir saldus. Ruošdamasis kelionėn vaizduotėje jau matau save gražiose ir romantiškose Vokietijos vietose... O dėl sunkumų — jie atsiranda neprašomi: išsiimti užsienio pasą, įsiskiepyti (neapsakomai niežtėjo visą savaitę!), užsidirbti pinigų (jei pritrūktų, padirbėsiu kur nors Bremeno uoste prie laivų pakrovimo), na — ir išdrįsti vykti į Vokietiją nemokant vokiškai...

     Lėktuvas yra pilnas žmonių. Bet laimei, pasitaikė šalia manęs tuščia vieta, ir aš galiu savo kojas ištiesti... Skrendu iš Čikagos į Londoną, paskui iš ten — į Frankfurtą. .

     Kaip aš jaučiuosi? Atrodo, kad staiga virtau suaugusiu žmogumi. Pats jau turiu tvarkytis, gyventi, viskuo rūpintis. Ir žinau, kad tai padarysiu. Gal bus klaidų..., bet jas reikės atitaisyti, o iš klaidų juk daugiausia ir išmoksiu.

     Pro langą matosi keistas vaizdas... Išartas sniegas... Labai, labai žemai. Tai debesys...

*  *   *

     Jau Frankfurto aerodrome... Su pasu ir bagažu einu prie muitininko. “Was ist das?” klausia muitininkas, rodydamas į kumpį mano maiše. “Ham, meat”, atsakau, bet tas nesupranta. Jį nuramina tik jo bendradarbio vienas žodis: “Fleisch”.

     Pasitiko dėdė su švogeriu. Keliaujant su jais į Florsheim am Main miestelį, daugiausia tik juodu kalbėjo, o aš tik įsiterpdavau: “Langsam, langsam”.

*  *  *

     Kitą dieną nuvažiavau į Frankfurtą... Stotis baisiai švari. Niekad nepalyginsi su Čikagos stotimis. Popiergalių žmonės nemeta ant žemės, bet į krepšelius. Traukiniai — punktualūs... ir greitai važinėja.

*  *  *

     Šeštadieni nuėjau į šokius. Vokietijoje yra daug italų, tai jie irgi ateina į šokius. Šokti jie tegali tik su savo panomis, nes visos vokietaitės atsisako šokti su jais. Man draugai pasakojo, kad visi italai yra mušeikos ir su savim nešiojasi ilgus peilius. Aš tuo tikiu, nes dėdė, teta ir visi žmonės tai patvirtino.

     Visi čia žiūri į mane ir klausia, ar nesu amerikietis. Klausiu jų, iš ko jie sprendžia. Ogi iš dviejų dalykų: iš amerikietiškų apatinių marškinių ir mano plaukų. Čia apatiniai marškiniai tėra matomi, kai atsegama viršutinių marškinių viršutinė saga, o mano nueina iki pat kaklo. O plaukai... Koks šeštadalis vaikų yra tikri “byteliai”, apie pusė yra su normaliai ilgais plaukais, o likutis su trumpais — bet visur vienodai ilgi: ant pakaušio tiek pat, kiek ir ant ausų ar sprando. Tai auginu plaukus ir aš...

*  *  *

     Vieną naktį daužėmės po Florsheimą ir kaimyninį Russelsheimą. Bet tas daužymasis buvo ne toks kaip Čikagoje. Čia tas galima. Sunku papasakoti, bet čia, kai susirenka keletas berniukų, jie nepuola tuojau vienas kito mušti, o tik nori pažaisti... Jau dešimt dienų išbuvau Vokietijoje, bet dar nemačiau muštynių ar susipykimų.

     Ir šokiuose čia niekas mergaitę apsikabinęs nesėdi. Būtų tai labai keista.

     Kai vakarais išeinu pasivaikščioti, žmonės kabo languose ir laukia progos pasikalbėti su praeiviais. Čia nieko nereikia bijoti, išskyrus tik italų.

     O naktimis man į ausis bliauna karvės.

*  *  *

     Vieną dieną kartu su savo giminaite nuėjau į jos mokyklą. Geografijos pamokoje mokėsi apie Boliviją ir Čilę. Man tai buvo jau žinoma. Lotynų kalbos pamokoj buvo truputį sunkiau suprasti. Trečia pamoka buvo chemijos. Aš stebėjausi, kad jie tiek daug pažengę. Klasės amžiaus vidurkis buvo apie penkiolika metų, o jie jau tokius dalykus mokėsi!

     Ką aš pastebėjau vokiečių mokykloje? Mokyklos tvarka yra panaši į Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos tvarką. Mokytojai keičia klases, o vaikai visą laiką pasilieka toj pačioj klasėj. Kai į klasę įeina mokytojas, tai visi atsistoja.

*  *  *

     Čia televizijos programos keistos. Filmai yra visai nepertraukiami reklamų. Per tris valandas gal tik penkios minutės yra skirtos reklamai. Todėl man atrodo, kad čia viskas vyksta greitesniu tempu.    

     Čia karaliauja dviratis. Su dviračiu visur gali nuvažiuoti... Man buvo labai juokinga, kai pamačiau moteris ir senus vyrus bevažinėjant dviračiais. Amerikoje juos, tur būt, pas psichiatrą vestų.

* *

     Turėjome krikštynas. Jos čia yra kitokios negu Čikagoje... Baliai yra geresni, viskas yra tvarkinga, gali judėti, nereikia visą laiką valgyti. Gerti tačiau reikia. Po vakarienės iki pusės keturių ryto buvo dainos... Tada ėjome gulti. Rytmetį atsikėlus, apie dešimtą buvo pusryčiai... Sekmadienį viskas baigėsi apie dešimtą valandą vakaro.

*  *  *

     Vieną dieną su draugu aplankėva geresnius “gasthauzus”. Į juos susirenka ir Amerikos kareiviai. Daugelis jų yra negrai. Bet vokiečiai nemato spalvos. Visi, kuriuos esu čia sutikęs, sako, kad jiems žmogaus spalva skirtumo nedaro: “Nors ir žalias būtų, vistiek žmogus” (tik kaip ten su tais italais? — Red.).

*  *  *

     Štutgarte, išeinant iš traukinio stoties, vienas žmogus pasižiūrėjo į mane ir garsiai pasakė: “O yes, my boy!” Ir nusišypsojo. Reiškia, aš dar išsiskiriu iš vokiečių. Bet ne visur. Jau apie tris kartus moterys ir vyrai priėjo prie manęs ir paklausė kelio. Aš atsakiau: “Ich weiss nicht”.

* *  *

     Buvau nukeliavęs ir į Pietinę Vokietiją. Antrą kartą pamačiau Štutgartą, pirmą kartą Miuncheną ir Innsbruką. O “ant nykščio” (auto stop) pakeliavau po Austriją, Lichtenšteiną ir Šveicariją. Bavarijoje prie Kempteno keturias dienas gyvenau ir darbavausi pas ūkininką.

     Šveicarija man nepatiko. Dėl daugelio priežasčių. Nėra tokia gryna tauta, kaip vokiečiai. Be to, aš buvau pavargęs, todėl, tur būt, į viską žiūrėjau kritiškai. Kai važiavau atgal į Vokietiją, jaučiaus lyg namo grįždamas.

     Norėdamas pamatyti ūkininko gyvenimą, padirbėjau ūkyje prie Kempteno. Ūkininko gyvenimas sunkus. Diena prasideda penktą valandą ryto. Melžia karves. Pusę septynių būdavo pusryčiai. Ne stiprūs, tik alkiui numalšinti. Po pusryčių eidavome žolės piauti ir ją karvėms sunešti. Diena ūkyje tikrai ilga. Ir sunki, ir nuobodi (tik gera, kad ten galėjau sūrio valgyti, kiek tik norėjau; sūris tikrai buvo skanus — per keturias dienas daug jo suvalgiau). Gulti eidavome apie dešimtą. Septyniolika valandų darbo ir tik septynios valandos miego.

    Bet miegas ateidavo pirmąją koją tebekeliant į lovą.

*  *  *

    Kai jau buvau keliavęs visokiomis priemonėmis — dviračiu, motociklu, automobiliu, autobusu, traukiniu ir lėktuvu, teko dar pakeliauti ir laivu. Dėdė suorganizavo ekskursiją Reinu. Iš anksto sukvietė gimines, net iš Štutgarto. Romantišku Reinu plaukti tikrai pasirinkome blogą dieną — lijo, lijo ir lijo. Sėdėjome laivo restorane, gėrėm alų, vyną, lošėm kortom... Viskas nusibodo.

    Ir jei kas sakytų, kad iš kelionės Reinu turėjau parvežti į Čikagą suvenyrų, tai aš parvežiau tik vandens. Ne Reino, bet iš dangaus.

*  *  *

    Paskutinis sekmadienis Europoje. Rytmetį bažnyčion. Vokietijoj bažnyčiose yra kitaip negu Amerikoj. Nėra per Mišias tiek daug priklaupimų, kunigas prie altoriaus mažiau laiko praleidžia. Bet gal ir Amerikoj jau viskas yra pasikeitę. Juk taip senai iš jos išvažiavau. Kaip besijausiu Čikagoj? Ir užeina didelis nenoras grįžti į tą baimės kraštą, kur reikia bijoti naktį vaikščioti gatvėse.

    Sekmadienį po piet — futbolas. Sekmadienis Vokietijoj taip ir praleidžiamas: bažnyčia ir futbolas. Amerikoj žmonės greit nubėga į bažnyčią, tartum kokio reikalo atlikti, šoka į automobilius ir nudumia kažkur — pranyksta. O Europoj žmonės kartu būna, kartu sekmadienį praleidžia.

* * *

    Išvykimo diena. Sunku net įsivaizduoti, kad jau praėjo devynios savaitės. Gaila ir kartu linksma, kad grįžtu namo. Atsisveikindamas neverkiau, o jeigu ir būčiau verkęs, neprisipažinčiau...

    Ir vėl aš Čikagoje. Kelionė baigta. Atostogos baigtos. Prasideda kasdieninis gyvenimas. Stebėtinai greitai praleidžia mus pro muitinę. Muitininkas tik paklausia mane, kurio krašto pasą turiu. Amerikiečio jau nebeatpažįsta.

    Važiuodamas iš aerodromo į Čikagos miestą mačiau, kad mašinos čia nepaprastai didelės. Dideli plentai. Ir baisiai daug vietos toje Amerikoje. Lyg viskas praplatėjo.

    Tą vakarą daug turėjau pasakoti saviesiems. Ir dar tebepasakodamas jaučiau, kad Europa jau tolsta nuo manęs. Ir tols ji vis labiau — paliks tik gražūs prisiminimai.