Kunigų seminarijų atnaujinimas
Seminarijų atnaujinimas po II Vatikano susirinkimo yra vienas svarbesnių Bažnyčios vidinės tvarkos klausimų, nes nuo naujų kunigų paruošimo daug priklausys, ar Bažnyčios gyvenimas pasuks susirinkimo norima kryptimi. Dabartinių seminarijų vargai dramatiškai nusakomi skaičiais: štai “Le Figaro” praneša, kad vienoj didžiausių vyskupijų Prancūzijoj 1957 m. buvo 151 seminaristai didžiosiose seminarijose, gi 1967 — tik 65. Seminarijų kongregacija Romoje jau nuo neatmenamų laikų laikosi nepajudinama — naujų kartų problemos išsprendžiamos nepatogių kandidatų nepriėmimu. Prancūzijoje su nepasitikėjimu žiūrima į pašaukimus, kilusius iš katalikų akcijos darbininkų tarpo. Klierikams, kurie pergyvena sunkumus seminarijose, sakoma: “Jūs neturite pašaukimo kunigystei”.
Kardinolas Garrone labai drąsiai iškėlė seminarijų trūkumus savo kalboje II Vatikano susirinkime 1964 m. Greit po to Paulius VI jį paskyrė rūpintis seminarijų atnaujinimu. Vyskupų sinode kardinolas Garrone davė įvadą diskusijoms seminarijų klausimų, iškeldamas normą ir realybę, į kurias reikia atsižvelgti klausimą diskutuojant. Norma — tai Vatikano II susirinkimas, kuris drąsiai nutarė padaryti pagrindini pakeitimą Bažnyčios gyvenime. Realybė — tai augantis jaunimas: “Jo papročiai ir aistros mus nustebina, bet tai kaip tik atspindi pasikeitimus, kurie saviti mūsų laikui. Jie mus pastato prieš šių dienų pasaulio realybę”. Tai laiko ženklai, kuruos reikia suprasti.
Kardinolas Garrone vyskupų sinodui statė du raktinius klausimus: pirma, decentralizacija — iš vyskupų reikalinga iniciatyva, nelaukiant iš Romos atsakymų mažiausiems klausimams; 1) ar nereiktų apibrėžti bendras normas seminaristų auklėjimo reikalu ir pateikti jas tautinėms vyskupų konferencijoms, 2) ar nereiktų kiekviename krašte sudaryti iš seminarijų profesorių ir auklėtojų komisiją, kuri rūpintųsi krašte esančių seminarijų reforma, 3) ar nevertėtų šaukti kasmetinio kongreso Romoje, kuris suburtų asmenis, besirūpinančius seminarijų reforma?
Antra, seminaristų auklėtojų formavimas: iki šiol buvo daug rūpinamasi seminarijų profesoriams paruošti, bet reikia ruošti ir auklėtojus, kurie “suprastų jaunuolius ir juos auklėtų pagal mūsų laiko reikalavimus ir jiems perduotų Bažnyčios išminti:” 1) ar nereiktų nutarti, kad visi seminarijų mokytojai turėtų bent metus specialiai tam darbui lavintis, 2) ar nebūtų reikalinga kiekvienoj valstybėj įkurti institutą auklėtojams formuoti, 3) ar nereiktų šiam reikalui kviesti talkon institutų, kaip šv. Sulpicijaus draugijos, kurie daugel metų rūpinasi šiais klausimais?
Paruoštasis projektas buvo priimtas.
Mišrių vedybų klausimas
Spalio 15 kardinolas Marella davė įžangą diskusijoms mišrių vedybų klausimu. Čia reikia suprasti, kad mišrios vedybos reiškia vedybas tarp kataliko ir kitai bažnyčiai priklausančio krikščionio. Šis klausimas buvo diskutuotas II Vatikano susirinkime 1964. XI. 20 ir sprendimas buvo atiduotas popiežiui “sutaupyti laiką”. Tik 1966. III. 18 buvo išleisti nauji parėdymai, bet ir šieji buvo provizorinio pobūdžio — paskutinę valandą popiežius nutarė skelbimo pats nepasirašyti ir leido jį atspausdinti su kardinolo Ottavianio parašu. Beskubant dokumentą atspausdinti buvo užmiršta, kad tekste pasirašantysis kalba apie “mūsų pirmtaką Joną XXIII”. Su vyskupų sinodu turi ateiti naujas etapas šiam klausimui.
Kardinolo Marella pateiktas dokumentas stato aštuonis klausimus, po du iš keturių sričių: terminų, perspėjimų, kanoninės formos ir pastoracinės praktikos. Pirmiausia keliamas klausimas, ar nereiktų keisti pačio “mišrių vedybų” termino? “Mišrios vedybos” daugely kraštų įgavo rasinį atspalvį. Sinodui pateiktas dokumentas teigia, kad “terminas implikuoja tarpkonfesinės krikščionių bendruomenės paneigimą”, ir todėl ar nereikėtų jį keisti į “tarp-konfesines vedybas”? Trečiasis klausimas liečia nekataliko partnerio pažadus leisti vaikus krikštyti ir auklėti katalikiškame tikėjime. Sinodui pateiktas dokumentas siūlo šiuos įsipareigojimus pamažu perkelti iš juridinės plotmės į sąžinės plotmę.
Ketvirtas klausimas: ar nereikia panaikinti kanoniškąją kliūtį mišriom vedybom? Ir gretimas klausimas: ar galima atleisti nuo kanoninės vedybų formos? Pagal “Le Figaro” korespondentą, čia bus debatų centras. Pagal dabartinius nuostatus, mišriom vedybom reikalingas dispensas. Katalikų Bažnyčioje vedybos skaitomos teisėtos tik jei sutuoktuvės vyksta katalikų bažnyčioj; išimtis čia taikoma tik ortodoksams. Ar ši išimtis nepraplėstina ir protestantams? Jei neatsisakoma kanoninės formas, ar nereiktų duoti vietos vyskupui teisę nuo jos dispensuoti?
Septintasis klausimas liečia galimybes naujai mišrių sutuoktuvių liturgijai, kuri gerbtų abiejų partnerių įsitikinimus. Galop klausiama, ar nereiktų skaityti mišrias šeimas kaip svarbią pastoracinio darbo sritį.
Šį dokumentą ruošė taip vadinamas konservatyvus teologų sparnas Romos kurijoje. Tačiau dokumentas atviras, mato įtampą tarp juridinio žvilgsnio ir asmeninės sąžinės įsitikinimų. Jį paskelbus, buvo sakoma: “Šį kartą sunkumai ateis iš vyskupų, ne iš Šventosios įstaigos”.
A. L.