Spausdinti

Mintys komunistų revoliucijos Rusijoj 50 m. sukakties proga

PETRAS PAKALNIS

     Atvykęs į JAV lygiai prieš 10 metų, Nikita Chruščiovas taip pareiškė per televiziją: "Aš galiu pranašauti, kad jūsų vaikų vaikai gyvens socialistinėje santvarkoje. Prašau to nesibijoti. Jūsų anūkai nesupras, kaip jų seneliai nepajėgė suprasti pažangios socialistų bendruomenės prigimties".

     Jei Chruščiovas kalbėtų šiandieną, kažin ar jis drįstų taip pranašauti. Bet prieš dešimt metų, kai Sputnikas nustebino pasaulį, gal ne vienam komunistui atrodė, kad marksizmo banga užlies net ir JAV.

     Kadangi Chruščiovas pranašavo šviesią ateitį komunizmui Amerikoje, pasižiūrėkime, kaip išsipildė jo pranašystė.

KOMUNIZMAS JAV

     JAV komunistų partija įsisteigė 1919 metais. Pradžioje suskilusi, paskui vieninga, ji augo ir augo, kol 1944 m. priskaitė 80.000 narių. Vėliau ji pradėjo smukti. Apie 1951 m. ji turėjo tik pusę tiek narių, o Chruščiovui viešint Amerikoje, ji sumažėjo dar per pusę. Šiandien ji turi, berods, apie 8.000 narių, taigi, 10 kartų mažiau negu 1944 m.

     Nesunku suprasti, kodėl taip įvyko. Kas seka JAV spaudą, tas randa daug žinių apie Rusiją. Neseniai Svetlana pasakė, kad New York Times duoda daugiau informacijų apie Rusiją negu komunistų Pravda. Netrūksta žinių iš komunistų pasaulio ir kituose laikraščiuose. Taip pvz. Time rašė, kad visoje Rusijoje yra maždaug 1 milijonas automobilių. Tuo tarpu JAV turi net 78 milijonus. Pagal tą patį žurnalą Maskvoje yra 8 gazolino stotys, o Leningrade 3. Ką turi galvoti amerikietis apie komunizmo "pažangumą", jei jis patikimoje spaudoje skaito tuos skaičius? Kiekviename mažame JAV miestelyje yra daugiau gazolino stočių negu Leningrade. O kiek automobilių parduotuvių? Viena visame Maskvos mieste.

     Amerikiečiai dejuoja, jei kasmet gali parduoti tik 8 milijonus naujų automobilių, o rusai džiaugiasi, jei jie pagamina tik 40-tą to skaičiaus dalį. Dabar Italijos ir Prancūzijos kapitalistai stato Rusijoje 2 automobilių įmones, kurios už keleto metų žada pagaminti 1 milijoną lengvų mašinų. Jei tie skaičiai galvojančiam žmogui šį tą sako, neįtikinsi jokio amerikiečio, kad komunistų gyvenimo sistema yra geresnė už JAV.

     Bet tuo palyginimai nesibaigia. Jei skaitai apie Rusijos ir JAV laimėjimus erdvėje, ir čia matai nemažą skirtumą. Iki šiol Rusija pajėgė paleisti į erdves 12 astronautų, o JAV — 26. Amerikos astronautai išbuvo erdvėse 1994 valandas, o Rusijos — tik 533. Iš viso Rusija laimėjo erdvėse 15 pirmų vietų, o JAV 19.

     Jei neseniai Mykojanas pasigyrė, kad Rusija pagamina kasmet 102 milijonus tonų plieno, tai reikia pridėti, kad JAV pagamina 5 kartus daugiau. O kai tas pats Mykojanas, aplankęs JAV 1936 m. ir pamatęs, kad JAV gamina tūkstančius šaldytuvų, pasiūlė Politbiuro nariams gaminti Rusijoje šaldytuvus, kitiems Kremliaus valdovams atrodė, kad jis yra girtas. Taip jis pats prisipažino. "Kam reikia šaldytuvų", jie klausė save, "tokiame šaltame klimate?" Dabar ir Rusija gamina šaldytuvus. Skirtumas yra tik tas, kad Amerikoje šaldytuvų galima gauti tą pačią dieną, kiek nori ir kokių nori, o Rusijoje tik už poros metų, žinoma, sumokėjus pinigus iš anksto.

     Jei Rusija nedaro įspūdžio savo technika, tuo mažiau savo ideologija. Svetlana tvirtina, kad Rusijoje užaugo nauja karta, kuri nesidomi komunistų ideologija ir nenori aktyviai dalyvauti partijos darbe. Pagal ją, "Rusijos intelektualai labai domisi JAV gyvenimu, o liaudis skaito komunistų spaudą, mažai jai tikėdama". Tą jos nuomonę patvirtina faktai. JAV ir Rusijos susitarimu amerikiečiai leidžia Maskvoje savo laikraštį rusų kalba, o rusai Amerikoje anglų kalba. Rusai išperka JAV laikraščio apie 120.000 kopijų, o amerikiečiai rusų — tik 10.000.

     Nereikia lyginti JAV ir Rusijos žemės ūkio, nes visiems yra žinomas faktas, kad vienas Rusijos ūkio darbininkas pagamina maisto 7 žmonėms, o amerikietis ūkininkas trisdešimčiai. Taip pat žinomas faktas, kad Rusija dažnai importuoja kviečių iš Kanados ir JAV.

     Prieš porą metų JAV valdžia siuntė keliasdešimt mokytojų į Rusiją, Japoniją ir kitur studijuoti mokyklų sistemų. Parvažiavęs namo, Wilmette, Ill., mokytojų seminarijos direktorius prisipažino tėvams gerai susipažinęs su Rusija. Paklaustas, kokiu būdu, jis taip atsakė: "Mačiau Maskvoje moteris, pjaunančias žolę ne mašinomis, bet žirklėmis. Man to užteko". Kasmet Rusiją aplanko apie 20.000 JAV turistų ir kiekvienas parsiveža namo panašią istoriją. O ko patys negalėjo pamatyti ar įsivaizduoti, tą jiems dalinai atidengė Svetlanos knyga. Sekant JAV spaudą, negalima rasti jokio įrodymo, kad komunizmas čia augtų. Šiame "kapitalistų" krašte komunizmui nėra jokių sąlygų.

PIETŲ AMERIKOJE

     Neblogą komunizmui dirvą sudaro Pietų Amerika. Nelygus turto padalinimas, didelis bedarbių ir mažažemių skaičius, analfabetizmas, valdžių nepastovumas, žemės ūkio stagnacija ir kt. sudarė ir sudaro gerą atmosferą komunistų agitatoriams, kurie, remiami Castro ar Rusijos, seniai jau judina minias ir kai kur perėjo į ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau po Kubos krizės 1963 metų pabaigoje Castro žvaigždė pradėjo blėsti, o jo teroras ir ekonominis susmukimas ne vienam parodė, prie ko veda komunizmas. Dabar ginkluotų revoliucionierių skaičius visoje Pietų Amerikoje svyruoja tarp 1.000 ir 4.000, o su tokiu skaičiumi nesunku apsidirbti. Antra vertus, Čilės prezidentas Frei, Peru Belaunde, Venecuelos Leoni ir Meksikos Diaz Ordaz yra rimti valstybės vyrai, pasišovę įgyvendinti socialinį teisingumą ir pakelti plačių masių gerovę. Didelis gyventojų prieauglis lėtina ekonominę pažangą, o aklas pasiturinčiųjų egoizmas stabdo būtinas reformas. Tačiau kasmet komunistų pozicijos Pietų Amerikoje silpnėja, o socialinio teisingumo jausmas stiprėja. Pauliaus VI enciklika Apie tautų pažangą rado Pietų Amerikoje labai gerą atgarsį ir beveik visi Pietų Amerikos prezidentai popiežiui už ją nuoširdžiai padėkojo. Paaiškinta plačioms masėms, ji sudarys gerą darbo programą ir atsilieps į partijų ateitį bei į parlamentų sąstatus. Kai šį pavasarį Pietų Amerikos prezidentai susirinko į Punta del Este konferenciją, vienas iš jų prasitarė jaučiąs Pauliaus VI dvasią ir jo artumą. Suprantama, tuo tarpu popiežiaus enciklika duoda tik bendras gaires ir kryptį, bet, jei gerai išstudijuota ir pritaikyta vietos sąlygomis, gali visiškai pakirsti komunizmo šaknis.

EUROPOJE

     Iš paskutiniųjų rinkimų davinių ir mažėjančios komunistų spaudos galima spręsti, kad komunizmas pergyvena krizę ir Europoje. Rusijos ir Kinijos nesantaika išvadavo Vakarų Europos komunistus iš Maskvos vadovybės ir kai kurie komunistų intelektualai pradėjo vesti pokalbius su krikščionybės atstovais. Kadaise stipri komunistų partija Italijoje prarado socialistų draugystę ir suskilo į Rusijos ir Kinijos bičiulių sroves. Ispanijos komunistai pradėjo glaustis prie katalikų ir bendromis jėgomis kovoja už socialinį teisingumą. Prieš 30 metų jie degino bažnyčias ir žudė kunigus, o dabar suprato, kad tik su Bažnyčios pagalba galima pagerinti darbininkų padėtį. Tiesa, oficialioji vyskupų laikysena yra per daug susirišusi su Franko režimu, bet jaunieji kunigai ir pasauliečiai, ypač Katalikų Akcijos nariai, įnešė į Ispaniją kitą kryptį. Jie nori pilnai įgyvendinti Vatikano II susirinkimo dvasią bei atsisakyti ir feodalizmo, ir marksizmo likučių. Olandijos ir Belgijos komunistai niekuomet nebuvo stiprūs, o Prancūzijos kairieji per paskutiniuosius savivaldybių rinkimus šiek tiek laimėjo tik todėl, kad dešinieji buvo tingūs ir nėjo balsuoti. Maišalo planas ir Ekonominė Europos Bendruomenė užkirto kelią komunistams Vakarų Europoje. Todėl Maskvos valdovai rūpinasi ne marksizmo eksportu į Vakarus, bet satelitų išlaikymu po savo sparnais.

AFRIKOJE

     Neatrodo, kad komunizmas turėtų ateiti jaunose Afrikos respublikose, nes, kaip sako Naseris, jose nėra nei didelių ponų, nei proletarų. Jos mielai priima Rusijos ir laisvojo pasaulio pagalbą ir kalba tik apie socializmą. Pakibusios tarp Rusijos ir Vakarų, jos turi daug ekonominių ir kultūrinių rūpesčių, o po Lumumbos mirties ir Nkrumos ištrėmimo nesimato Afrikoje nei vieno stipresnio komunizmo bičiulio. Jei Afrikoje vyksta perversmai ar sukilimai, jie yra ne marksistinio, bet vietinio arba rasinio pobūdžio. Tiesa, arabų ir rusų bičiulystė sudarė naują politinę padėtį Šiaurės Afrikoje, tačiau jie nepakeitė ideologinės padėties, kuri Šiaurės Afrikoje yra priešinga bet kokiam marksizmui ar materializmui. Arabas, kokiai partijai bepriklausytų, melsdamasis atsisuka į Meką, o ne į Maskvą. Tik gerai suorganizuotas sąmokslas galėtų tą padėtį pakeisti panašiai, kaip komunistai pakeitė 1917 m. Rusijos revoliucijos kryptį.

AZIJOJE

     Geriausią komunizmui dirvą sudaro Azija. Iš tiesų, jau ir dabar daugiau kaip pusė Azijos priklauso komunistams, t. y. Kinija, Siaurės Korėja, Šiaurės Vietnamas, Keralos valstybė Indijoje ir dalis Laos valstybės. Simpatizuojančių komunistams galima sutikti Tailandijoje, Indonezijoje, Filipinuose ir Kambodijoje. Tačiau nugalėjus ginkluotas komunistų gaujas Filipinuose, išžudžius 300.000 raudonųjų Indonezijoje ir pasipriešinus sąjungininkams Pietų Vietname, komunizmo plėtimasis buvo pristabdytas. Komunizmo ateitis Azijoje priklauso nuo trijų dalykų: nuo Kinijos ir Rusijos laikysenos, nuo vietos valdžių pajėgumo pašalinti socialines negeroves ir nuo JAV noro ar nenoro toliau kariauti. Ginklas gali sustabdyti komunizmo pavojų tik laikinai. Kada vietinės valdžios parodys savo darbais, kad joms tikrai rūpi plačių masių gerovė, tuokart komunizmo propaganda praras savo įtaką taip, kaip Europoje ar Japonijoje. Plačioms Azijos analfabetų masėms rūpi ne ideologija, bet kasdienė duona, apsigynimas nuo ligų ir taika. Tuo tarpu joms trūksta ir duonos, ir vaistų, ir taikos. Indijai nuolatos gresia bado pavojus, ir ji, panašiai kaip Pakistanas, svyruoja tarp JAV ir Rusijos. Burma yra, palyginant, gana pasiturintis kraštas ir gali išlaikyti savo neutralumą. Tailandijoje amerikiečiai turi stiprias aviacijos bazes ir nepaleis to krašto iš savo įtakos. Kitos trys Pietų Azijos valstybės — Laos, Kambodija ir Vietnamas — sudaro didelę politinę ir ekonominę problemą ir lengvai gali virsti ilgamečių kovų ir varžybų lauku. Rusai ir kinai, dalinai pralaimėję Korėjos karą, gali užsispirti ir aprūpinti ginklais sukilėlius, kurių ten netrūksta. Net didžiausieji JAV optimistai pramato, kad Amerikai teks ten budėti 10 ar 15 metų. Nesvarbu, kad Japonija ir Formoza duoda gerą ekonominės pažangos pavyzdį: beraščių masės to pavyzdžio nesupranta ir mielai imasi ginklo prieš vietos engėjus. Revoliucijos ugnis Pietų Azijos džiunglėse gali ilgai rusenti ir, kurstant Rusijai ar Kinijai, kiekvienu momentu įsiliepsnoti.

     Labai neaiški padėtis yra ir Artimuose Rytuose, kur karštas arabų temperamentas ir Naserio intrigos vylioja rusus į naują avantiūrą. Savo laiku nudegę pirštus Libane, rusai dabar braunasi į Viduržemio jūrą ir norėtų paveldėti tai, ką seniau valdė Prancūzija, Anglija ir Italija. Toji toli siekianti politika iki šiol rusams nedavė apčiuopiamų rezultatų, nes, ką jie sukišo ginklais į Siriją, Jordaną ir Egiptą, tą žydai sunaikino per 6 dienų karą. Bet, nesugavę stambesnės žuvies, rusai bando gaudyti mažesnę. Jiems svarbu tik tai, kad vanduo nuolatos būtų drumstas.

SOVIETŲ SĄJUNGOJE

     Drumsdami vandenį ir žvejodami visokiomis priemonėmis, Rusijos komunistai neužmiršta ir savo vidaus reikalų. Besiruošdami 50 metų revoliucijos jubiliejui, jie užsakė Italijoje milijoną kostiumų, o Anglijo-je 7 milijonus porų batų. Kadangi šįmet derlius buvo neblogas, nereikės jiems pirkti kviečių kapitalistų kraštuose ir atliekamą pinigą galės skirti iki šiol labai apleistai namų statybai. Gal tik mažai kam žinomas faktas, kad, imant vidurkį, vienas rusas turi mažiau gyvenamos erdvės už JAV kalinį. Po Stalino mirties garsioji Svetlana turėjo tik 4 kambarių butą, o jos vila už Maskvos, kaip ji pati sako, buvo menkesnė už paprasto JAV ūkininko trobą. Patys rusai dažnai juokiasi iš savo statybos, nes po kelių metų nukrinta sienų ir lubų tinkas, persikreipia langai ir durys ar sugenda vamzdžiai.

     Norėdami pakelti jubiliejaus nuotaiką, rusai pakėlė darbininkų algas, dalinai pertvarkė mokesčių sistemą, prailgino atostogų laiką nuo 12 iki 15 dienų ir prižadėjo pertvarkyti mokyklų sistemą. Tačiau, ką jie duoda viena ranka, tą kita ranka gali lengvai atsiimti. Kur visos gamybos priemonės yra valdžios rankose, ten ūkininkai ir darbininkai yra tik samdiniai.

     Reikia pripažinti, kad neseniai įvestoji pramonės decentralizacija, pelno, konkurencijos ir premijų sistema gerokai pakeitė Rusijos ekonomiją į gerą pusę, bet toji kryptis yra kapitalistinė, o ne komunistinė. Ką visas pasaulis žinojo nuo amžių, tą komunistai atrado tik prieš keletą metų.

     Kokie yra iš tiesų komunistinės Rusijos laimėjimai?

RUSIJOS IMPERIALIZMAS

     Tikrieji Rusijos laimėjimai nėra nei moksliniai, nei ekonominiai ar kultūriniai, bet grynai politiniai. Marksizmas neišlaikė mokslo kritikos ir todėl jis nebedaro niekam įspūdžio. Rusijos kultūra gerokai kenčia nuo sovietų varžymų ir dalinai perėjo į pogrindį. Rusijos ekonominis gyvenimas tik tiek yra pažangus, kiek jis seka saikingo kapitalizmo pavyzdžiu. Bet Rusijos politika sukūrė tokią galingą imperiją, su kuria skaitosi visas pasaulis.

     Negalima įrodyti, kad Leninui ar kitiems jo bendradarbiams nebūtų rūpėjusios svetimos žemės. Juk jis nenorėjo paleisti iš rankų nei Lenkijos, nei Pabaltijo valstybių ir bandė sukelti revoliucijas kaimyniniuose kraštuose. Bet imperialistinė komunizmo tendencija išryškėjo Stalino laikais, kuris, sudaręs nepuolimo sutartį su Hitleriu, tuojau užpuolė Suomijos kraštą. Paskui jis užgrobė 3 Pabaltijo valstybes, Lenkijos, Čekoslovakijos, Rumunijos ir Japonijos dalį (Sakalino salą) ir atskyrė Mongoliją nuo Kinijos. Neseniai jie pradėjo vėsinti revoliucinį Castro įkarštį ne todėl, kad jiems nerūpėtų komunizmo propaganda, bet todėl, kad kai kurios Pietų Amerikos valstybės pagrasė rusams nutrauksią prekybos santykius. Komunizmas, žinoma, yra gera skraistė pridengti naująjį rusų imperializmą panašiai, kaip panslavizmas dengė senąjį carų imperializmą.

     Tos dvi tariamai neišskiriamos idėjos — komunizmas ir Rusijos imperializmas — pradėjo susikirsti ir komunistų kraštuose. 1948 m. Jugoslavijos Tito, pasilikdamas komunistu, pastojo kelią Stalino imperializmui ir su juo išsiskyrė. Vėliau pradėjo atsiskirti ir Rumunija. O kai kinai pradėjo reikalauti iš Rusijos seniau užgrobtų žemių, Chruščiovas norėjo juos ekskomunikuoti. Negavęs kitų komunistų pritarimo, jis atšaukė iš Kinijos visus rusus technikus ir nepaliko kinams net pradėtų darbų planų. Jei jam būtų rūpėjusi Kinijos darbininkų gerovė, jis būtų pasielgęs kitaip.

*  *  *

     W. A. Harriman, ilgametis JAV ambasadorius Rusijoje, pažinęs tą kraštą nuo 1926 m. ir peržvelgęs komunizmo eksperimentą, taip sako apie Rusijos valdytojus: "Žmogaus prigimtis pasirodė esanti mažiau lanksti, labiau sudėtinga ir nepriklausoma, negu manė Sovietų vadovai. Kaip ten bebūtų, jau dabar matosi ženklų, kad universitetų studentai reikalauja daugiau laisvės ir nuobodžiauja komunistų indoktrinacija".

     Jei ateitis priklauso jaunimui, kažin kas beliks iš marksizmo, švenčiant 75 ar 100 metų revoliucijos jubiliejų. Vienas dalykas yra aiškus kaip diena: rusai neišsižadės savo imperializmo, kurį jie taip sumaniai suplakė su komunizmu. Švęsdami ir revoliucijos, ir naujosios imperijos jubiliejų, jie turėtų neužmiršti ypač tų svetimtaučių, kurie, išsižadėję savo krašto, aklai tarnavo rusų interesams.    ***