Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1967m. 11 Gruodis

Vol. XVIII. 1967. Nr. 11 GRUODIS / DECEMBER

GYVENIMUI TEKANT * * *    442

TEBESTOVINT KRYŽKELĖJE K. Trimakas, S. J.    445

INTERVIU APIE PASAULIEČIŲ KONGRESĄ — Vysk. V. Brizgys, prel. J. Balkūnas, A. Sungailienė, A. Valiušis, Vyt. Vygantas    447

SPAUDOS APŽVALGA * * *    454

LIETUVIŠKAS ŠEIMŲ STILIUS St. Yla    457

EILĖRAŠČIAI K. Gaidžiūnas    458

K. BRADŪNO “SONATOS IR FUGOS” (rec.) J. Gliauda    460

KALĖDŲ DIENA (eil.) A. Gedeao    466

ŠV. PRANCIŠKAUS SALEZO MOKSLAS A. Grauslys    468

IŠKARPOS IŠ ANAPUS Paruošė M. Banėnas    473

ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Kardinolas pas raupsuotuosius P. Pakalnis    475

Ekumeninės gairės: Bendras Šv. Raštas Kun. P. Dilys    476

EKRANO MIRGESY: The Parable M. Pakalniškytė    476

Filmus suglaustai vertinant * * *    477

SKAITYTOJO ŽODIS    478

1967 METŲ TURINYS    480

ANKETA APIE BENDRAVIMĄ    483

Šis numeris iliustruojamas Vyt. Maželio nuotraukomis (441 — D. Shepharto skulptūra, Madona; 449, 461-464). Be to, J. Mieliulio tapyba “Atominės Kalėdos” (444) ir Alg. Kezio, S. J., fotografija (471).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis,

S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 5Gth Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c, Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

GIMĘS iš moters... Gimęs iš Dievo...

Jėzus yra visų vaikų pažadėjimų viršūnė...

Išskirtinai jam derama prasme

jis yra pažadėtasis vaikas

ir visos žmonijos giliausias troškimas.

Jis gimė pilnai iš malonės, pilnai iš pažado

“pradėtas iš Šventosios Dvasios”.

Jis buvo Dievo dovana žmonijai.

— Iš olandų Naujojo katekizmo.

Tikėdami, jog esame vis labiau ta Dievo dovana apdovanojami, su žurnalo bendradarbiais ir skaitytojais dalinamės bendru Kalėdų švenčių džiaugsmu.
— Laiškų Lietuviams leidėjai.

GYVENIMUI TEKANT

■ Atomas, jo grėsmė...

    Šįmet gruodžio 2 d. sukanka 25 m., kaip žmogus, perskėlęs atomą, pirmą kartą savo kontrolėn pajungė mažame atome slypinčią milžinišką jėgą. Po žemėmis viename Čikagos stadijone prasidėjo atominės energijos era.

    Už trijų metų Hirosimoje sprogo pirmoji atominė bomba, pagreitindama II pasaulinio karo pabaigą ir sukeldama tolimesnių atominių karų baimę.

    Po 25 m. JAV ir Sovietų Sąjungos pagamintų ginklų pajėgumas prilygsta 2 milijonams Hirosimoj sprogusių bombų (JAV turi 30,000 atominių sprogmenų, viso 25,000 megatonų pajėgumo, o Sovietų Sąjunga 15,000 su 12,000 megatonų). Naikinimo galia kone fantastiška: 10,000 megatonų pakaktų per du mėnesius sunaikinti 80% JAV gyventojų (Sovietų Sąjungoj — 75%) ir radioaktyvumu suparalyžuoti krašto gyvenimą daugelį metų.

    Šiuo metu ne vien JAV ir Sovietų Sąjunga turi atominių bombų. Jų turi jau ir Anglija, Prancūzija ir Raudonoji Kinija. Be to, kitos septynios valstybės — Indija, Japonija, Kanada, Šveicarija, Vakarų Vokietija, Švedija ir Izraelis — yra pajėgios jų pasigaminti kelių mėnesių laikotarpyje.

    Pakol kas žmonės tik baiminasi, bet dar vis nesutaria nei tų atominių ginklų nebegaminti, nei kare jų nevartoti. Kuo toliau, tuo labiau didėja atominio žmonijos sunaikinimo grėsmė.

■ ... ir palaima

    Atominė energija vis labiau panaudojama ir taikiems tikslams — medicinai, žemdirbystei, jėgainėms, transportui ir t.t. Ateity pramatoma ja kasti kanalus ir uostus, drėkinti dykumas, gaminti požemines natūralias dujas, plačiai pavartoti susisiekimui — tiek tarpmiestiniams automobiliams, tiek tarpplanetinėms raketoms.

    Kažkaip paradoksiškai skamba... Atominė energija žmogaus rankoje gali iš miestų paversti dykumas arba iš dykumų miestus. Tą paradoksišką mintį atvaizduoja ir šiame žurnalo numeryje (444 psl.) dedamas J. Mieliulio paveikslas "Atominės Kalėdos".

Skaityti daugiau:

tebestovint kryžkelėje

Pasauliui, tautai ir mums patiems

Mintys, pasakytos katalikų pamaldose JAV ir Kanados Lietuvių Trečiojo Kultūros Kongreso metu lapkričio 26 d. Čikagoje.

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

MES ŠIANDIEN visa žmonija, musų tauta, pagaliau ir kiekvienas iš musų esame kryžkelėje. Pirmiausia, kryžkelėje esame mes patys. Kiekvieno iš mūsų šakojasi keliai: vienas veda į merdėjimą, kitas į gyvenimą. Dera kiekvienam žmogui turėti nerimo, kuris jį vestų į gyvenimo pažangąkažko tai mūsų gelmėse nenutildomai judančio, jas jaudinančio, nuolat virpančio ir trokštančio, vis neleidžiančio nurimti. Betgi bet koks nerimas negarantuoja gyvenimo nei jo pažangos. Iškrypęs nerimas ves tik į iškrypimus ir sužlugimą. Tad ne tik svarbu nerimti. Dar svarbiau yra nerimstant jausti, kuria kryptimi eiti, ką kurti, ką darytikas yra tikra ir kas tėra iliuzija...

Tai tikra, kas, teigus viena, nepaneigia kitokas kuo pilniausiu vaizdu aprėpta. Tikra yra šalia savęs matyti ir kitus; iliuzija yra tik save tepastebėti. Tikra yra už kūno pripažinti dvasios gelmę; iliuzija yra kūnu tepasitenkinti. Tikra — pripažinti giliausią Dievo tikrovę; iliuzijadaiktų paviršiumi slysti.

Iliuzija"tik aš", ... "tik kūnas",... "tik tai, ką matau"... Ji paneigia pilnesnę tikrovę: per ją žmogus iškrypsta; net jei jis, neramumo vedinas, bando kurti, jo kūryba išsigimsta.

Tiesa apima ne ''tik mane", bet ir kitus... Ne "tik kūną", bet ir dvasią... Ne "tik tai, ką aš matau", bet ir Tą, kurio nematau. Tik pilnai pripažinta tikrovė atveria galimybes mūsų gelmėse įdiegtam nerimuigyventi, kurti, kultūrą išlaikyti ir ugdyti.

Mes stovime kryžkelėje: užslopinti tą kūrybinį nerimą, mus siaurinančiose iliuzijose pražūti ar, žvelgiant į pilnutinę tikrovę, pasukti gyvenimo, kūrybos ir kultūros keliu.

Skaityti daugiau:

PAVYKO SUKURTI GYVENIMO VEIDRODĮ

Interviu su lietuvių delegacijos nariais iš Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kanados, dalyvavusių Pasauliečių Apaštalavimo Tračiajame Kongrese Romoje spalio 11-18 dienomis.

Šio interviu dalyviai:

Vyskupas Vincentas Brizgys — Kauno arkivyskupijos pagelbinis vyskupas, Romos pavedimu besirūpinąs lietuvių katalikų išeivių religiniais reikalais pasaulyje už Europos ribų.

Prelatas Jonas Balkūnas — Maspeth, N. Y., (JAV) lietuvių parapijos klebonas, Lietuvių Katalikių Moterų Tarptautinės Unijos dvasios vadas, vienas pirmininkaujančių JAV Lietuvių Kunigų Vienybės rytiniam rajonui.

Aldona Sungailienė — Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos centro valdybos narė (dabar — “Moters” žurnalo reikalams) ir buvusi jos pirmininkė.

Adomas Viliušis — vadovavęs Čikagos ateitininku studentų ir sendraugiu vienetams bei Moksleivių Ateitininkų Sąjungai, dabar dirba Denver Čikagos Tarptautinio Transporto bendrovėje.

Vytautas Vygantas — ilgai vadovavęs tarptautinei katalikų studentu ir intelektualų organizacijų federacijai “Pax Romana”, šiuo metu eina svarbias pareigas “American Airlines” lėktuvų bendrovėje.

KLAUSIMAS: Kokį susidarėte bendrą įspūdį apie Pasauliečių Apaštalavimo Kongresą?

VYSKUPAS BRIZGYS: Iki šiol, kur būdavo kalbama apie pasaulietį Bažnyčioje, daugiau kalbėdavo kunigai, o pasauliečiai tik klausydavosi. Šiame kongrese apie pasaulietį Bažnyčioje kalbėjo tik pasauliečiai. Vyskupų ir kunigų kiek daugiau buvo kongreso atidarymo ir uždarymo sesijose, nes abejose dalyvavo daug Vyskupų sinodo dalyvių, tačiau jie buvo tik garbės svečiai, ne kalbėtojai.

    Kongresas buvo vertingas ir įspūdingas dalyvių skaičiumi: apie 2500 iš 116 tautų, visi iš intelektualų ar nors pasimokiusių tarpo.

Vyt. Maželio nuotraukos: V. K. Jonynas, lempa (Šv. Brandens bažnyčios žemutiniame aukšte, Bronx, N. Y.); indas šv. vandeniui (įsikūnijimo bažnyčioje, Wethersfield, Conn.); V. K. Jonynas, indas šv. vandeniui (Šv. Brandens bažnyčioj, Bronx, N. Y.).

VYTAUTAS VYGANTAS: Bendras įspūdis — įvairialytis. Kongresas gan tiksliai atspindėjo šiuo metu dominuojančias idėjas, sąjūdžius, rūpesčius tikinčiųjų bendruomenėje. Turėdamas mintyj tą įvairumą, tegaliu kongresą vertinti gerai pavykusiu; atseit, ir labai kritiškai nusiteikęs turėtų jį teigiamai vertinti, nes pavyko sukurti gyvenimo veidrodį su tikru koloritu ir kartu mesti užuominas ateičiai. Ko gi daugiau iš tokio sąlėkio būtų galima tikėtis? lau vien iš to, kad buvo oficialios 4 kalbos (anglų, prancūzų, ispanų ir vokiečių), galima susidaryti vaizdą, kaip sunku tokį kongresą ruošti ir jį pravesti.

Skaityti daugiau:

SPAUDOS APŽVALGA

Siaubingos pranašystės?

    Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos protokolų knyga yra kronika siaubingų pranašysčių, kurios nelaimei beveik visos be išimties su laiku išsipildė. Maža — jei iš viso — katastrofų mūsų laikais įvyko be kokių nors jas iš anksto pramatančių pareiškimų kad ir iš šios kalbėjimo vietos. Tad jei kvailiai ir kvailystė valdo pasaulį, žmonijos galas mūsų laikais gali ateiti kaip koks staigus pritrenkimas, bet jis neateis taip jau visiškai netikėtai (Abdul Rahman Pazhwak, afgistanies, 1967 m. rugsėjo 19 d. užbaigdamas JT generalinės asamblėjos prezidento pareigas; Saturday Review, gruodžio 9 d.).

Kultūrinė penkmečio veikla

    Šiaip ar taip, mes buvome svetur lietuviška kultūrinė bendruomenė, dar pakankamai gyva, dar pakankamai kūrybinga, kiek įmanoma tokiose sąlygose. O kokio akivaizdesnio smuktelėjimo žemyn šiame tarp kongresiniame penkmetyje vargu ar berastume.

    Vis dar, kaip įprasta, tebuvo leidžiamos mūsų rašytojų grožinės literatūros knygos, kai kurios vertimuose patraukdamos net amerikiečių kritikų dėmesį... Daugiau ar mažiau rašytojų nepamiršo ir periodinė mūsų spauda, nepamiršo savo talka ir rašytojai savosios spaudos. Tačiau stigo leidinių, kurie akademiniame lygyje nagrinėtų jau nemažą, per dvidešimt metų perkopusią laisvojo pasaulio lietuvių grožinę literatūrą.

    Muzikiniame gyvenime paskutinis penkmetis drąsiai galinėjosi su ankstesniaisiais. Pradedant operomis ir baigiant solistais bei instrumentalistais, gerų koncertų buvo.

    Chorai, jeigu vienur kitur kiek ir prigeso, tai šen bei ten ir visai naujai įsižiebė... Neabejojame, kad kompozitorių stalčiuose guli nemaži muzikiniai lobiai.

    Dailės penkmetis buvo tiesiog kupinas parodomis ne tik Chicagoje, bet ir nuošalesnėse kolonijose.

    Teatrinėje penkmečio veikloje netrūko įprastinių pastatymų, net avangardinių bandymų...

    Penkmetyje lietuvių kalba išleistais mokslo veikalais girtis būtų per drąsu. Aiškiai jų pasirodė nedaug...

    Šiaip kultūrines temas liečiant laikraščiuos ir žurnaluos, nuomonėmis pasikeitimas buvo gana gyvas, bet pakančiai išbalansuotas, lyg ir netekęs ankstesniame penkmetyje degusio ideologinio aštrumo. Ir šitai vertintume pliusu... (k. br., "Tarp-kongresinis 'penkmetis ir dabartis". Draugas, lapkričio 25 d.).

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKAS ŠEIMŲ STILIUS

STASYS YLA

    Kažkodėl viešai nekalbam apie gyvą ir visiems jautrų reikalą, būtent — šeimų įsikūrimą. Kelintą kartą šeima keliasi iš vieno miesto i kitą, iš vieno miestinio rajono į kitą, parduoda namus, perka ar naujai statosi. Su tuo nepertraukiamu šeimų ir namų judėjimu vis ir vis kyla ta pati problema, kaip pertvarkyti patalpas, kaip perdekoruoti, ką lietuviška įnešti.

    Lietuviškieji elementai isirengime, dekoravime yra jautrus klausimas bent kai kurioms šeimoms. Bet kas yra tas “lietuviška”, kaip jis turėtų įsipavidalinti mūsų namuose? Gal kas prisimena tokias šeimas, kaip Zaunių, Račiūnų, Pabedinskų, kurios dar Lietuvos laikais bandė liaudies meno motyvais įrengti sau butus. Tokių bandymų netrūksta ir emigracijoj. Bet ar liaudies motyvai jau yra tas lietuviškasis šeimų stilius, apie kurį norime čia kalbėti? Ar šeimų stilius iš viso išreiškiamas tik dekoracijomis? Gal tai yra kažkas gilesnio, kaip tautinė jausena, vertybių pajautimas, kuris prašosi plačiau išskleidžiamas ir suderinamas išraiškoje?

    Šiems klausimams aiškintis gal pravers konkretūs pastebėjimai, suvesti į pavyzdžius.

Dekoratyvinis savitumas ir svetima nuotaika

    Imkime šeimą, kurią daugis laiko labai lietuvišką. Ji brangina bei gina visa, kas sava, ir nemažiau ginasi nuo to, kas svetima. Tai vienas bruožas, kuris ją išskiria iš eilės kitų. Antras — šeimos nariai renka lietuviškus leidinius, drožinius, audinius, mezginius, savas plokšteles. Trečias dalykas — tėvai ir vaikai dalyvauja organizacijose, choruose, tautinių šokių grupėse, lietuviškųjų parapijų veikloj.

    Šios šeimos namuose nekrinta į akis baldai, jų derinys, išdėstymas, taip pat langų užuolaidos, sienų spalvos, kilimai, nes visa tai primena vidutinio amerikiečio pusėtiną skonį. Baldus puošia tautinės juostelės, takeliai, mezginiai. Lentynose — gintarai ir odos dirbiniai iš Lietuvos. Kitose lentynose — Lietuviškoji Enciklopedija ir beletristiniai lietuvių autoriai. Kamputyje, šalia patefono, lietuviškų plokštelių kolekcija.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

KĘSTUTIS GAIDŽIŪNAS

TOLUMON

Mirę vijoklės rožės
Žydi danguje.
Devyniolikmetės siluetas.

Žvilgsnis tolumon
Lenkiasi vakarų vėju
Šešėlių blakstienom.

Kažkas žvejoja
Karpius tarp
Vandens lelijų.

Oras stebuklingas kilimas,
Kuriuo keliauju
 Už liūdesio.

MĖNESIENA

Tūkstantis
Momentų
Praeities...
Tavo plaukai
Išsisklaidę
Sugauna mėnesieną
Užklydusią...
Mūsų kambarin
Per plyšį
Popierio
Lange...

Skaityti daugiau:

SUSITIKIMAS SU ČIURLIONIU

Kazys Bradūnas. SONATOS IR FUGOS. Išleido Mykolas Morkūnas 1967 metais. 59 psl. Aplankas ir iliustracijos dail. Vytauto O. Virkaus. Spaudė Morkūno spaustuvė. Kaina nepažymėta.

    1955 metais Kazio Bradūno kūrybos rinkinyje “Devynios baladės” aš žavėjausi skyreliu “Variacijos”. Tam skyriuį, buvo duotas Antano Vaičiulaičio motto: “Toji dovanų dėželė tau niekados nebuvo parnešta ir ta saulės krašto melodija nebuvo tau sudainuota”.

    Ataidėdamas tam ilgesingam motto, Kazys Bradūnas “Variacijų” skyriuje siekė išvysti:

kažinkur vandenyne sala,
Bunda bangos dusliai prie krantų.
Su aušra į mėlynę kylą
Skambėjimai kaimo varpų.
(31 psl.)

Po Rojaus upę taškos angelai
Tai linksma dangiškom žuvim.
Ir spindi smėly aukso vabalai
Didžiulėm deimantų akim.
(32 psl.)

    Keliuose to Variacijų skyrelio eilėraščiuose Bradūnas lyg pramatė savo, gal būt, tada dar neišnokusio jo dvasioje kūrinio esmę — “Sonatos ir Fugos” apybraižas.

    Tačiau tada poetas buvo sustojęs tik ties palaida fantasmagorine šalimi, ties nostalgine nuotaika, artėjant prie tos šalies vaizdų, gal būt, dar sukaustytų rėmuose, be galimumo išplisti, be galėjimo atskirais variantais kartotis, be ritmo jų pločio iaugime.

    Dabar, atrodo, natūralu, kad poetas, sustojęs ties Čiurlionio paveikslų ciklais, kur tema variacijose įauga, stiprėja, pasipildo, ir savo plėtote ir išsivystymu jungiasi su dramatiškąja muzikinio veikalo plėtote. Ir Bradūnas atrado konkrečiai tai, kas dar 1955 metais glūdėjo jo poieškiuose. Jis atrado idėją palaimingos tematikos, neišsakomos lakoniškai, bet nuolatos pildomos naujais niuansais, naujais apšvietimais, naujais akordais. Tai ir buvo Čiurlionio pieštinio žavesio paslaptis.

Skaityti daugiau:

Vytauto Maželio nuotraukos:

Vytauto Maželio nuotraukos:

461    psl. — D. Shephert, bareljefas Vatikano paviljone pasaulinėj parodoj Niujorke.

462    psl. — V. Kašuba, Kristus ant kryžiaus (kryžiaus kelių stotis), New Haven, Conn.

Skaityti daugiau:

KALĖDŲ DIENA

Išvertė Povilas Gaučys    ANTONIO GEDEAO

Šiandieną reikia būti geram.
Šiandieną reikia ranka paglostyti vaikų veidus,
kalbėti ir klausytis švelniai,
su visais apsikabinėti ir duoti dovanas.

Tą dieną reikia prisiminti kitusvargšuskenčiančiuosius,
juos padrąsinti, kad galėtų tęsti ir priimti savo vargą,
atleisti mūsų priešininkams, netgi ir tiems, kurie to neverti,
 mąstyti apie mūsų gyvenimą, tokį trumpalaiki ir tokį rimtą.

Jaudina toks visuotinis broliškumas.
Paleidi radiją ir tuoj angelų choras
,
nelyginant tikrieji angelai,
Švelnia giesme,
smuikams ir gitaroms pritariant,
nuotaikingai gieda Kūrėjui himną.
Ir vos tik nutyla verksmingi šauksmai,
kalbėtojas skelbia geriausią valymo priemonę.

Ir vėl giesmė užlieja Dangų ir Žemę,
o patetiniam ikrašty balsai vis kyla.

(Ar tamsta žinai kada iš tikrųjų Kūdikėlis Jėzus gimė?
Nebūk kvailas! Tuč tuojau įsigyk gerą rankinį laikrodi.)

Vis sunkiau darosi vaikščioti prabangiom gatvėm.
Visi stumdosi, dauginasi besijuokiančiuos mostuos.
Visi dalyvauja džiaugsmuose kitų, lyg kad savuosiuose
ir pirštiniuotom rankom atsisveikina draugus, tolėliau praeinančius.

Krautuvėse, vitrinų ir stiklinių spintų prabangoje,
su staigiais gero skonio prašmatnumais ir išradingumu,
tūkstančių kilovatų intensyvioje šviesoje žėri
gražūs ir nenaudingi, metalo, stiklo ir keramikos daiktai.

Skaityti daugiau:

ŠV. PRANCIŠKAUS SALEZO DVASINGUMO MOKSLAS

Jo keturių šimtų metų gimimo sukakties proga

ALFONSAS GRAUSLYS

     1567 metų rugpiūčio 21 dieną Prancūzijos Savojoje Thorenso pilyje Alpių Jūros kalnų supamoje didikų Salezu šeimoje gimė sūnus — Pranciškus. Tai busimasis Ženevos vyskupas, didelis ir sėkmingas apaštalas reformatų tarpe, Aplankymo vienuolijos steigėjas drauge su šv. Joanna de Chantal, garsus pamokslininkas bei dvasinio gyvenimo ugdytojas, brandžių religinių knygų autorius, vėliau užsitarnavęs Bažnyčios Daktaro titulą bei katalikų žurnalistų ir rašytojų globėjo vardą, ir pagaliau — šventasis.

     Šio šventojo itaka ir jo palikti Bažnyčios gyvenime pėdsakai yra taip reikšmingi, kad pažinusieji jo gyvenimą bei jo raštus jį aptaria ir įvertina neįprastais žodžiais. Tik prisiminkime kad Ir mūsų Enciklopedijoje (XXIII tomas, 435-436 psl.) V. Blč. straipsnyje talpinamą Paryžiaus kardinolo Retz susižavėjimą šventuoju, kai, anot jo, po šv. Martyno ir šv. Ambroziejaus Bažnyčia nėra turėjusi šventesnio vyskupo už šv. Pranciškų Salezą, po šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio — mokytesnio ir pagaliau po šv. Bernardo ir šv. Ildefonso nebuvo pamaldesnio. Šiame posakyje minėtas kardinolas sugretino jį su didžiausiais Bažnyčios šulais. Tuo tarpu anglų kritikas Leigh Hunt dėl šventojo švelnumo, mandagumo ir takto pavadino jį “Gentleman-Saint”.

     Šiame straipsnyje mums ypatingai rūpi jo dvasingumo mokslas, kuriuo jis įnešė į krikšniškos dvasios ugdymą naujų žmogaus prigimtį atitinkančių sveikų minčių bei paties žmogaus supratimo. Už tai krikščioniško dvasingumo istorijoje jis tapo žinomas kaip krikščioniškas humanistas. Jo dvasingumu susidomėti mus ragina ir tasai faktas, kad visa eilė vienuolijų savo dvasinio gyvenimo pagrindu yra pasirinkę šv. Pranciškaus Salezo skelbtąjį dvasingumą. Tų vienuolijų tarpe randasi ir mums žinomi šv. kun. Jono Bosko įkurti saleziečiai.

IŠ TAMSOS PAKELIUI Į ŠVIESĄ

     Norint įsisąmoninti šv. Pranciškaus Salezo dvasingumo mokslo palaimą ir šviesą, reikia prieš tai pažinti tą tamsią aplinką, kurioje ta šviesa suspindėjo. Toji gi aplinka Europoj, ypač Prancūzijoj, buvo aptamsinta tuo metu pasklidusio beviltiškai pesimistinio ir griežto jansenizmo. Tasai gi mokslas, vienašališkai ir klaidingai aiškindamas šv. Augustiną, skelbė, kad žmogaus prigimtis buvo visiškai sugadinta gimtosios nuodėmės ir kad žmogus neteko laisvos valios, negalėdamas pasipriešinti jokiam moraliniam blogiui. Kristus, anot jansenizmo, nemirė už visus žmones, o tik už išrinktuosius, iš anksto paskirtus išganymui; kiti gi visi, nežiūrint kokie jie bebūtų doroviniu atžvilgiu, yra skirti amžinai pražūčiai. Nežiūrint tokio liūdno ir beviltiško mokslo, jansenistai reikalavo iš visų griežtai dorovingo gyvenimo.

Skaityti daugiau:

IŠKARPOS IŠ ANAPUS

Nachalas ir plėšikautojas

     Sovietinėje spaudoje labai dažnai rašoma apie "kapitalistinio" gyvenimo socialines negeroves, kylančias iš valdančiųjų sluoksnių "išnaudotojiškos filosofijos". Ten pat tuoj priduriama, kad "socialistinėje" santvarkoje gyvenimas plaukia visai kita vaga. Tik kaip tuomet paaiškinti plačiai paplitusį chuliganizmą, girtuoklystę, didelį skaičių skrybų ir kt. Lietuvoje? Žemiau perspausdiname du vaizdelius iš Lietuvos. Pirmajame, panašiai kaip čia Amerikoje, žmonės dažniausiai nereaguojanesutramdo nachališkumo. O vieną kitą kartą nesulaikytas, nepamokytas jaunuolis nužengia toliau... Apie tai pasakoja antras vaizdelis.

     Štai sėdu i autobusą, išvykstanti iš Palangos į Klaipėdą. Prieš mane kelios merginos, už manęs dar pora dešimčių žmonių... Ūmai prie autobuso durelių išdygsta aukštas, juodų akių ir inteligentiškų veido bruožų vaikinas. Sprendžiant iš atletiško sudėjimo, matyti sportininkas.

     —    Iš kur jūs atsiradote? — klausia viena mergina.

     Gražiame vaikino veide — ciniška šypsena. Ir “inteligentiškas” atsakymas:

     —    Nukritau iš mėnulio.

     Prieinu prie durelių ir paimu už rankenos, norėdamas sulaikyti įsibrovėlį. Kuo ramiausiai atstumia mane ir įšoka į autobusą. Niekas eilėje nereaguoja, tarytum viskas čia normalu, tarytum taip ir turėtų būti. O autobuse girdžiu pamokanti jauno herkuleso balsą:

     —    Žiūrėtum verčiau savo akinių!

     Tai, žinoma, taikoma man. Buvau priverstas pasakyti, ką galvoju apie jo protinius gabumus, bet kelionė jau buvo užnuodyta. Vaikinas dar ne galutinai sugedęs — galėjo juk užkliuvusius mano akinius sudaužyti. Ačiū jam ir už tai... O publika lyg niekur nieko. Lyg taip ir turi būti... Tačiau užtekę bent vienam vyrui ateiti man į talką — ir vaikinas mandagiausiai atsistotu į eilės galą. Ir kitą kartą gal nebandytų nachališkai brautis... (Vytautas Sirijos Gira, “Kultūros Barai”, 1967, nr. 9)

Skaityti daugiau:

Kardinolas pas raupsuotuosius

Aš noriu pašvęsti laiką, kurį Dievas man skirs, medžiaginei ir dvasinei raupsuotųjų gerovei... Tikėjimas visų pirma yra liudijimas apie gyvenimą. Tie, kurie nesupranta mano žodžių, gal bus paliesti mano apsisprendimo.    — Kardinolas Leger

     Lapkričio 7 d. Montrealio aerodrome viskas buvo įprasta: orlaivis nusileido punktualiai, mažas žurnalistų būrelis laukė kardinolo pargrįžtant iš Romoj įvykusio vyskupų sinodo, o šis, pasakęs jiems keletą nereikšmingų dalyku, sėdo į automobili ir nuskubėjo namo. Bet po dvieju dienų sprogo tikra sensacija: Vatikano pranešimu, tas pats Montrealio kardinolas Leger atsisakė vyskupystės ir ryžosi vykti i Afriką tarnauti raupsuotiems.

     Smalsūs žurnalistai, žinoma, tuoj apgulė kardinolą, norėdami sužinoti, kas nulėmė tokį neįprastą jo žingsnį. Kardinolas atsakė, kad tai esąs jo sąžinės sprendimas: dalyvaudamas Visuotiniame Bažnyčios susirinkime, jis mąstes apie tikėjimą ir netikėjimą ir apsisprendęs pašvęsti savo gyvenimo likuti tiems, kurie labiausiai reikalingi pagalbos ir užuojautos. “Aš pasiekiau amžių”, sakė jis, “kuriame gali sukalkėti kūnas ir siela. Reikia pavartoti pentinus, kad galėčiau išeiti iš įprastų gyvenimo vėžių”.

     Tie neįprasti kardinolo žodžiai atidarė jo Širdies gelmę. Tiesa, iš jo buvo galima laukti drąsių ir vyriškų žingsnių, bet jo sprendimas tarnauti raupsuotiems nustebino net ir tuos, kurie jį labai artimai pažino.

     Kardinolas Leger gimė viename mažame Kanados miestelyje prieš 63 metus. Dar vaikas būdamas, jis įstojo į mažąją kunigų seminariją, o vėliau į jėzuitų naujokyną, bet dėl menkos sveikatos turėjo išstoti. Vėliau, sveikatai sustiprėjus, įstojo i Sulpicijaus kongregaciją, tapo kunigu ir 1933 m. išvyko į Japoniją. Ten įsteigė kunigų seminariją ir pasižymėjo dideliais mokytojo bei auklėtojo gabumais. 1939 m. jis buvo pasiųstas į Paryžių, o vėliau į Kanadą. Po 7 metų jis perėmė Kanados Kunigų Kolegijos vadovybę Romoje. 1949 m. jis buvo paskirtas Montrealio arkivyskupu, o 1953 m. pakeltas į kardinolus.

Skaityti daugiau:

Ekumeninės gairės: Bendras Šv. Raštas

Ekumeninės gairės

     Š. m. gegužės mėn. 26 d. Romoje buvo išleista “Ekumeninio vadovo” pirmoji dalis. Tai yra istorinį dekretą “Apie ekumenizmą” aiškinančios bei praktiškai gyvenime pritaikančios gairės.

     “Vadovas” buvo išleistas Sekretoriato Krikščionių Vienybei Ugdyti. “Vadovas” skatina kiekvienoj vyskupijoj arba kartu keliose vyskupijose įsteigti ekumeninę komisiją, kuri rūpintųsi gerinti santykius tarp katalikų ir kitų krikščionių.

     “Vadovas” taip aiškina krikšto klausimą: krikštas yra reikalingas išganymui ir gali būti tik vienkartinis; jis yra visus krikščionis jungiantis ženklas. Krikštas Stačiatikių Bažnyčioje galioja be išimties. Krikštas už Romos Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių ribų taip pat pilnai galioja, jeigu išpildomi du reikalavimai: 1) vartojamas vanduo ir 2) asmuo krikštijamas vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

     Be to, “Vadovas” išaiškino maldos svarbą ekumeniniame judėjime. Krikščionys turėtų kartu melstis “Maldos savaitėj” (sausio 18-25), Draugiškumo ir Šventosios Dvasios atėjimo dienomis, Didįjį Ketvirtadienį ir Didįjį Penktadienį. Rekomenduojama bendra malda ir kitomis intencijomis, pvz. išprašyti krikščionių vienybės, taikos ir socialinio teisingumo. Katalikai taip pat gali ir net turi dalyvauti bendrose pamaldose tautinėse šventėse bei kitomis progomis. Tokių pamaldų tvarka turėtų būti pritaikyta visiems dalyviams, o liturgija nustatoma pagal tai, kurioje bažnyčioje pamaldos yra laikomos. Romos Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios turi tuos pačius sakramentus. Todėl, Bažnyčiai leidžiant, katalikams net patartina dalyvauti Stačiatikių Bažnyčios sakramentuose. Stačiatikiai taipogi gali dalyvauti sakramentuose Katalikų Bažnyčioje. Kas liečia kitų krikščionių bažnyčias, tai reikia atsižvelgti i jųjų sakramentų supratimą. Sakramentų vartojimas yra sujungtas su ta krikščioniška bendruomene, kur tie sakramentai yra dalinami. Tai būtų ženklas tos bendruomenės vienybės, tikėjimo apeigų ir gyvenimo. Jeigu tos vienybės su broliais, nepriklausančiais nei Katalikų nei Stačiatikių bažnyčioms nėra, negalima kartu sakramento vartoti. Bet sakramentai yra taip pat malonės ženklai. Todėl Katalikų Bažnyčia gali kai kuriais atvejais leisti tokiems broliams dalyvauti Katalikų Bažnyčios sakramentuose.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

THE PARABLE

     Cirkas. Pagrindinis jo veikėjas — baltai apsirengęs ir baltai nusidažęs klaunas. Ant jo lūpų išpaišyta užuojautos šypsena. Su cirko karavanu joja jis ant balto asilo — paskutinis.

     Senelis semia vandenį iš prūdo ir kibirais neša girdyti dramblius. Jis pavargęs atsisėda. Nepastebi, kaip klaunas prieina, maloniai į jį pasižiūri, pakelia kibirus ir neša juos drambliams. Staiga senelis pasigenda kibirų ir, pamatęs klauną, stengiasi jį pasivyti.

     Kitoj cirko dalyj vyras įsikarščiavęs taiko sviedinius į narvo rankeną. Tame narve sėdi negras virš vandens. Kai pataikys, negras įkris į vandenį. Prieina klaunas ir su negru apsikeičia vietomis. Vyras dabar taiko sviedinius ne į narvą, bet į lauke stovintį negrą, kuris tuos sviedinius pagauna ir su šypsena meta jam atgal. Pajusdamas, kad tarp negro ir klauno vystosi draugystė, vyras įpykęs pataiko sviedinį į narvo rankeną ir klaunas įkrenta į vandenį. Negras padeda jam išlipti ir drauge su nustebusiu dramblių girdytoju seka jį iš paskos.

     Baltasis klaunas prieina prie palapinės, prieš kurią bilietų pardavėjas mosuoja lazda ir ragina žmones pirkti bilietus. Ignoruodamas jį, klaunas įeina į vidų. Ten ant scenos čigonė lipa į dėžę, o “magikas” uždaro ją ir ruošiasi perplauti pusiau. “Magikui” nematant klaunas apsikeičia vietomis su čigone. Pastebėjęs tai “magikas” labai supyksta, bet klaunas pasitraukia.

Skaityti daugiau:

FILMUS SUGLAUSTAI VERTINANT

TO SIR, WITH LOVE.Sidney Poitier vaidina inžinierių, atvykusį į Angliją iš Pietų Amerikos salynų, kuris, negaudamas darbo savo srityje, turi užimti anglų kalbos mokytojo vietą prastame miesto kvartale. Jo mokiniai išdykę, nemandagūs ir visai nesidomi mokslu. Iš pradžių jam labai nesiseka, bet po kiek laiko jis pakreipia mokinius į gera. Puiki Poitier vaidyba. Mokinius vaidina neprofesionalai aktoriai, bet atlieka savo roles stebėtinai gerai. Filmas spalvotas. Labai geras suaugusiems ir jaunuoliams, bet netinka vaikams (plačiau žr. “Laiškų Lietuviams” lapkričio nr., 438 psl.).

THE TRIP.Peter Fonda vaidina televizijos reklamų režisorių, kuris, norėdamas save geriau pažinti, pasileidžia į L.S.D. “kelionę”. Filmas nuobodus ir labai painus, kai bandoma išgauti norimus kaleidoskopinius psichodelinius efektus. Visumoje gaunasi vaizdas, kad filmas buvo sumestas iš sukarpytų likučių, neturinčių sąryšio nei su L.S.D., nei su filmų gamyba. Nėra jokio pasiteisinimo nei keliom lytinėm scenom. Filmas spalvotas. Prasto lygio suaugusiems, ir visai netinka jaunuoliams nei vaikams. (Paskirtas C kategorijon.)

TRIPLE CROSS.Christopher Plummer vaidina anglą Eddie Chapman, kuris Antrojo pasaulinio karo metu iš vagies pasidarė šnipu. Filmas kiek per daug ištęstas. Spalvotas. Neblogas suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinka vaikams.

THE 25th HOUR.Antrojo pasaulinio karo metu beklajojančio vengro ūkininko (Anthony Quinn) pergyvenimai atskleidžia paprasto žmogaus sunkumus nenormaliais laikais. Filmas spalvotas. Geras suaugusiems ir jaunuoliams bei subrendusiems vaikams.

TWO FOR THE ROAD.Šioj romantiškoj komedijoj modernios anglų poros (Albert Finney ir Audrey Hepburn) vedybinio gyvenimo portretas vaizduojamas jų atostogų atsiminimais. Šis spalvotas filmas gana geras suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinkantis jaunesniems.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

PSICHINIAI KŪDIKIŲ SKIRTUMAI

     Prof. Vyt. Bieliausko straipsnis “Vyriškumo ir moteriškumo psichologija” (liepos-rugpiūčio nr.) yra labai vertingas ir naudingas. Empiriniais tyrinėjimais pagristi lyčių skirtingumai atskleidžia daugiau šviesos psichoseksualinėje srityje.

     Psichologijos enciklopedijoje rašoma, kad lyčių psichiniai skirtingumai pastebimi jau pirmųjų vaiko amžiaus metų pabaigoje arba antrųjų pradžioje. Jie pasireiškia skirtingomis emocijomis, kurios išplaukia iš kūdikio prigimties (Anlage). Vienoda motinos meilė skirtingai veikia berniuką ir mergaitę. Abu jie išeina jos pirmąją mokyklą su skirtingai nuspalvintais rezultatais. Berniuke pradeda skleistis narsumo, savo teisių saugojimo, atkaklumo pradai. Jam mokslas ne taip puikiai sekasi, ir motina turi su juo sunkumų. Mergaitė vystosi skirtingai. Motinos globoje ji jaučiasi labai saugi, patenkinta ir lengvai pasiduoda mokymui. Jaučiamas tamprus ryšys su motina, ir ji pradeda imituoti jos moteriškumą.

    Kalbamame straipsnyje nieko neminima apie psichinius skirtumus ankstyvame vaiko amžiuje. Atrodo, kad jie nepagristi empiriniais duomenimis, ir kažin, ar iš viso tokie tyrinėjimai tame amžiuje viską apima. Meilė yra sritis, kurioje ne visi subtilumai yra prieinami empiriniams tyrinėjimams.

M. G.

SPALIO NUMERIS

     Naujame žurnalo numeryje (“L. L.”, spalio mėn.) iš karto akis labiau užkliūva už tokių temų: “Blogio vaizdavimas literatūroje”, “Filmo menas ir bažnytinio atsinaujinimo Įtaka”, “Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje”, “Akistata su Dievo marintoju Altizeriu” ir kit. Puikūs keturi Alb. Baranausko eilėraščiai, rodą, kad jų autorius mūsų nūdieninėn poezijon tikrai atneša naują, lietuviškai savą ir sodrų, bet niekieno šitaip neeiliuotą žodi. Puslapinė V. Kašubos skulptūra metalo plokštelėje šį numeri iš karto padaro estetiškai patraukliu. Gražiai visumon dera ir Uosio Juodvalkio nuotraukos bei Z. Sodeikienės piešiniai.

Draugas, XI. 25

Skaityti daugiau:

1967 METŲ TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
AKIRAČIUS PLEČIANT
 
 
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ
 
 
GYVENIMO IŠMINTIS
 
 
JAUNYSTĖS KRYŽKELĖS
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
RAIDŽIŲ RINKTINĖS
 
 
SIELOS LABIRINTAI
 
 
EKRANO MIRGESY
 
 
“Laiškai Lietuviams”, Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J.

ANKETA APIE BENDRAVIMĄ SU TAUTIEČIAIS OKUPUOTOJ LIETUVOJ

Spaudos puslapiuose turi ataidėti visi svarbieji visuomenės rūpesčiai. Vienas tokių didžiųjų išeivių lietuvių rūpesčių šiuo metu liečia bendravimą su okupuotos Lietuvos tautiečiais. Čia kai kas yra aišku, kai kas miglota, kas turėtų būti aštresniu galvojimu tiksliau nubrėžta, kaip mes galėtume su savo tautiečiais bendrauti, tais ryšiais nepakenkdami, bet juos panaudodami Lietuvos išlaisvinimui. Prašome savo atsakymus pasiųsti iki 1968 metų sausio 25 d. "Laiškų Lietuviams" redakcijai (jie gali būti ir be parašo).

1.    Ar su lietuviais, gyvenančiais Lietuvoje, mes galime ir turime bendrauti, palaikyti kokius nors ryšius?

2.    Kaip bendrauti (bendravimo ribos ir plotmė; du kraštutinumai)?

3.    Kokia iš to nauda, koki gali būti pavojai?

4.  Kaip vertinate šiuos faktus: kalbėjimasis su atvykusiais iš Lietuvos profesoriais, menininkais, žurnalistais, sportininkais; dalyvavimas lietuvių menininkų koncertuose, parodose; krepšininkų išvyka?

5.    Ar peiktini tie lietuviai, kurie atvykusius iš Lietuvos sovietų paviljono pareigūnus lietuvius stengėsi supažindinti su mūsų kultūrine veikla, parodė mūsų jaunimo stovyklas ir kt.?

6.    Ar galimi (leistini) tik pavieniai ar ir grupiniai susitikimai su lietuviais?

7.    Ar mūsų kova turi būti pirmoje vietoje nukreipta prieš rusus okupantus, ar prieš komunistus? Pavyzdžiui, ar yra didesnis mūsų priešas nekomunistas rusas, ar komunistas lietuvis? Kaip žiūrėti j tuos lietuvius, kurie priklauso komunistų partijai?

8.    Ar iš Lietuvos atvykusių lietuvių koncertuose bei kituose viešuose pasirodymuose geriau stengtis išvengti politinių kalbų bei išsireiškimų, ar geriau visuomet priminti Lietuvos pavergimą? Kodėl?

9.    Kaip vertinate Clevelando 1966 I. 22-23 veiksnių nutarimą "ribotis privačiu bendravimu"?

10.    Pasigirsta nuomonių, kad pirmiausia turėtų būti siekiama Lietuvai atgauti satelitines komunistinio krašto teises. Kaip tai atsilieptų į mūsų kovą už Lietuvos laisvę?

11.    Kai kurie asmenys siūlo sudaryti komisiją ryšiams su tautiečiais Lietuvoje svarstyti. Ar, Jūsų nuomone, tokia komisija būtų naudinga? Jei taip, kokiais pagrindais ta komisija turėtų būti sudaryta?

Paskutinis lapas

NAUJO MIŠIOLO IR KITŲ LEIDINIŲ REIKALU

Jaučiu didelio malonumo galėdamas pranešti viso pasaulio lietuviams, kad jau išspausdintas ir netrukus bus atiduotas tikintiesiems naudotis pilnas kasdieninis mišiolas lietuvių kalba. Tokia pilna mišiolo laida yra pirmoji mūsų kalbos istorijoje. Mišių giedamoms dalims yra gaidos. Pabaigoje yra maldų ir giesmių rinkinys. Šį didelį darbą atliko lietuviai jėzuitai tėvai: Bronius Krištanavičius ir Anicetas Tamošaitis, talkinami kitų lietuvių jėzuitų.

Prieš kelis mėnesius išspausdintas apeigynas. Ir mišiolo ir apeigyno tekstai yra aprobuoti Liturginės Tarybos Romoje. Tik šie tekstai yra autentiški ir negalima vartoti kieno kito pagamintu ar pasigamintu tekstų.

Mišiolo ir apeigyno spausdinimo išlaidas užmokėjo lietuviai Tėvai Jėzuitai. Kadangi mišiolo didelį skaičių teks atiduoti jaunimui už Amerikos, kurie nepajėgs užsimokėti jo savikainos, kadangi apeigyno spausdinimas kainavo daugiau, negu bus gauta atgal jį platinant, prašau lietuvius šį istorinį darbą paremti savo aukomis, siunčiant jas lietuviams Tėvams Jėzuitams Chicagoje.

Po Vatikano II Visuotinio susirinkimo lietuviai ne tik neatsilikome nuo kitų tautų, o daugelį net aplenkėme, paruošę savo kalboje mišiolą, apeigyną, išvertę Visuotino Susirinkimo nutarimus. Pačioje Lietuvoje rusų valdžia leido išspausdinti ribotą kiekį apeigyno, kelis šimtus kopijų pasiuntė užsienio lietuviams, o Lietuvoje bažnyčios jį gavo tik praėjusią vasarą, gi laisvai jo gauti negali net kunigai. Mišiolo ir Visuotino Susirinkimo nutarimų vertimų Lietuvoje dar neturi ir Dievas žino, kada turės. Mokėkime naudotis laisve ir savo kalbos teisėmis. Šiuos tris leidinius, mišiolą, apeigyną ir Visuotinio Susirinkimo nutarimus, privalėtų turėti kiekvienas lietuvis. Tokie leidiniai mūsų kalboje yra pirmą kartą ir liks laisvo pasaulio lietuvių religinės ir tautinės kultūros paminklais.

Tikiuosi, kad kartu su manim visi lietuviai reiškia dėkingumą lietuviams Tėvams Jėzuitams, prof. kun. P. Dambrauskui ir visiems, kurie savo darbu prisidėjo šiais trimis leidiniais praturtinti mūsų religinį ir tautinį gyvenimą.

Vyskupas Vincentas Brizgys

PAVEIKSLŲ ALBUMAS

Tėvynės auksinio, 50 metų, jubiliejaus ir jos 717 gimimo proga leidžiamas dail. Jurgio Juodžio paveikslų albumas “Tautos keliu’’. Paveiksluose vaizduojamas Lietuvos gyvenimas su džiaugsmais, vargais, laisve ir priespauda — nuo jos įsikūrimo iki šių dienų. Paveikslai — pilnose ir 6 paskirose spalvose. Paveikslų albumo kaina $7.00. Iš anksto užsisakant — $5.00. Užsisakyti galima šiuo antrašu: Jurgis Juodis, 133 Hemlock St., Brooklyn, N. Y. 11208.

Skaityti daugiau: