Nachalas ir plėšikautojas

     Sovietinėje spaudoje labai dažnai rašoma apie "kapitalistinio" gyvenimo socialines negeroves, kylančias iš valdančiųjų sluoksnių "išnaudotojiškos filosofijos". Ten pat tuoj priduriama, kad "socialistinėje" santvarkoje gyvenimas plaukia visai kita vaga. Tik kaip tuomet paaiškinti plačiai paplitusį chuliganizmą, girtuoklystę, didelį skaičių skrybų ir kt. Lietuvoje? Žemiau perspausdiname du vaizdelius iš Lietuvos. Pirmajame, panašiai kaip čia Amerikoje, žmonės dažniausiai nereaguojanesutramdo nachališkumo. O vieną kitą kartą nesulaikytas, nepamokytas jaunuolis nužengia toliau... Apie tai pasakoja antras vaizdelis.

     Štai sėdu i autobusą, išvykstanti iš Palangos į Klaipėdą. Prieš mane kelios merginos, už manęs dar pora dešimčių žmonių... Ūmai prie autobuso durelių išdygsta aukštas, juodų akių ir inteligentiškų veido bruožų vaikinas. Sprendžiant iš atletiško sudėjimo, matyti sportininkas.

     —    Iš kur jūs atsiradote? — klausia viena mergina.

     Gražiame vaikino veide — ciniška šypsena. Ir “inteligentiškas” atsakymas:

     —    Nukritau iš mėnulio.

     Prieinu prie durelių ir paimu už rankenos, norėdamas sulaikyti įsibrovėlį. Kuo ramiausiai atstumia mane ir įšoka į autobusą. Niekas eilėje nereaguoja, tarytum viskas čia normalu, tarytum taip ir turėtų būti. O autobuse girdžiu pamokanti jauno herkuleso balsą:

     —    Žiūrėtum verčiau savo akinių!

     Tai, žinoma, taikoma man. Buvau priverstas pasakyti, ką galvoju apie jo protinius gabumus, bet kelionė jau buvo užnuodyta. Vaikinas dar ne galutinai sugedęs — galėjo juk užkliuvusius mano akinius sudaužyti. Ačiū jam ir už tai... O publika lyg niekur nieko. Lyg taip ir turi būti... Tačiau užtekę bent vienam vyrui ateiti man į talką — ir vaikinas mandagiausiai atsistotu į eilės galą. Ir kitą kartą gal nebandytų nachališkai brautis... (Vytautas Sirijos Gira, “Kultūros Barai”, 1967, nr. 9)

     Raumeningoje Valerijaus rankoje ryškia tamsiai mėlyna spalva ištaturuotas užrašas: “Mažai gyventa — daug pergyventa”. Į visus klausimus jis atsakinėja su pašaipa:

     —    Kodėl nesimokėte?

     —    Užtenka. Šešias baigiau.

     —    Kodėl nedirbate?

     —    Neturiu aštuoniolikos.

     —    Kiek kartu sėdėjote parų?

     —    Neskaičiuoju!

     —    Ką padarėte?

     —    Aš tyčia norėjau tik pagąsdinti... Jokie pinigai man nereikalingi. Kokie čia niekai toje byloje surašyti.

     Bylose niekų nerašoma. Ir apie Valerijų nebuvo parašyta nieko išgalvoto. Nusikabinęs nuo sienos durklą, kuris tėvui buvo padovanotas už pasižymėjimą viename Didžiojo Tėvynės (Antrojo pasaulinio — M. B.) karo mūšyje, Valerijus išėjo i gatvę praleisti vakaro. Gatvė jau buvo ištuštėjusi ir jis, atsistojęs prie telefono stulpo, ėmė laukti praeivių. Pasirodžius pirmajam, Valerijus iššoko priešais, įbedė durklą i pilvą ir sušvokštė:

     —    Pinigus, seni! O tai pakabinsiu!

     —    Neturiu... iš darbo... neturiu, — gaudė žodžius praeivis.

     —    Duok švarką. Vikriau!

     Iškratęs švarką, Valerijus užmetė jį čia pat stovinčiam žmogui ant galvos ir apspardes atstūmė nuo savęs. (K. Lipeika, teisininkas, “Jaunimo Gretos”, 1967, 10 nr.).

Senamiesčio planas

     1964 metais, lankydamasi Krokuvos Jogailos bibliotekoje, spec, restauracinių dirbtuvių mokslinė bendradarbė T. Dambrauskaitė surado dalies Kauno senamiesčio planą, pažymėtą 1776 m. data. Planas buvo sudarytas Bernardinų vienuolyno valdų riboms nustatyti. Šis įdomus radinys gali padėti išspręsti daug Kauno miesto tyrinėtojams rūpimų problemų, kadangi plane nurodyti svarbūs senamiesčio objektai: fosos apsupta pilis, senoji Kauno pinigų kalykla, buvusi Rotušės aikštėje (kaip plano eks-plikacijoje nurodoma, “kalyklos griuvėsiai”) buvusios Bernardinų varpinės vieta. Planas pateikia daug vertingų duomenų pagrindinių gatvių formavimuisi santakos rajone išaiškinti. (“Kultūros Barai”, 1967, Nr. 9).

Stiprus viesulas

     Neretai būna Lietuvoje stiprios audros, kurios išnaikina ištisus miškų masyvus. Didelės vėjo vartos buvo 1956 metais. Bet tokio viesulo, koks siautė naktį iš spalio 17 į 18 dieną, net seniausi žmonės neprisimena. Apytikriai nustatyta, kad 400 tūkstančių hektarų plote išversta ir išlaužyta apie 3 milijonus kietmetrių miško. Dideli plotai ištisai išguldyti, labai daug pribręstančių medelynų išlaužyta. Nuostoliai labai dideli, nes sunaikinti pusamžiai ir pribręstantieji medynai, kurie duodavo didžiausią kasmetinį medienos prieauglį. (“Tiesa”, 1967, 256 nr.).

Spalvotas televizorius

     Spalvotą vaizdą Vilniuje mes jau matome, — pasakė drg. Ignatavičius. Priėmęs vaizdą iš Maskvos radiorelinėmis linijomis, mūsų Radijo-televizijos centras sėkmingai perduoda jį specialiems televizoriams. Tiesa, kol kas spalvotų televizorių teturime vos kelis. Tačiau, tie žiūrovai, kam teko stebėti bandomąsias laidas, turėjo progos įsitikinti, kad vaizdo kokybė gera. Visa tai užtikrina mūsų šalyje įdiegtą bendrą Prancūzijos - Tarybų Sąjungos spalvotos televizijos sistemą “SEKAM — 4”, kurios dėka spalvotą vaizdą galima perduoti dideliu atstumų be stambių iškraipymų. (“Tiesa”, 1967, 257 nr.).

Senas paveikslas

     1944 m. Į Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio Dailės muziejaus fondus pateko senas, tamsus, ant medžio lentos nutapytas paveikslas. Sunkiai įžiūrimi figūrų siluetai, kūrinio medžiaga ir tapybos technika bylojo, kad jį nutapė žymus praeitų šimtmečių Vakarų Europos dailininkas.

     1949 m. paveikslą restauravo Maskvos Restauravimų dirbtuvių darbininkai. Sutvirtinus skilusią lentą, nuvalius apnašus ir pasenusio lako sluoksnį, atnaujinus vietomis nutrupėjusius dažus, paveikslas atgijo, sužėrėjo turtingomis spalvomis, sužiuro daugybė žmonių veidų linksmoje senų laikų liaudies šventėje — karnavale. Apatiniame dešiniajame paveikslo kampe atsidengė ir autoriaus parašas — P. Brueg. Pasirodė, jog tai genialaus XVI amžiaus antros pusės Niderlandų (flamų — M.B.) tapytojo Pieter Bruegel (arba Brueghel) kūrinys. (“Kultūros Barai”, 1967, 8 nr.).

Jaunieji rašytojai

     Užsimezgė graži estų ir lietuvių jaunujų rašytojų pažintis. Šį pavasarį estų kvietimu grupė jaunųjų Lietuvos rašytojų lankėsi Taline, susipažino su miestu ir literatūriniu Estijos gyvenimu. Praėjusią savaitę (š. m. spalio mėn. pradžioje — M.B.) Vilniuje svečiavosi šeši estų poetai: Ene Mihelson, Ly Sepel, Andrea Ehinas, Nikalojus Baturinas, Paulius-Erikas Rūmo, Hando Runelis. Be sostinės įžymių vietovių, jie aplankė Trakus, Kauną. Rašytojų Klube svečiai susitiko su Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariais. Pokalbio metu buvo pasikeista nuomonėmis apie naujausius literatūros reiškinius ir pasisekimus abiejose respublikose, nutarta kiekvienais metais periodinės spaudos puslapiuose pasikeisti geriausiais kūriniais. (“Literatūra ir Menas”, 1967 41 nr.).

Miesčioniškumas

     “Literatūra ir Menas” savaitraštyje vyksta ilgoka diskusija apie miesčioniškumą. Rašytojai, pedagogai, studentai, inžinieriai ir visuomenininkai bando atskleisti miesčioniškumo šaknis, kurių tariamai yra nesutaikomas su komunistiškai suprasta socializmo sistema. Prirašyta gan daug, diskusijų tonas vietomis karštokas, o taikliausiai ir priedo trumpiausiai miesčioniškumo gajumą pastebėjo darbininkas iš Šiaulių. “Jeigu kas man atsakytų į klausimą, kas yra miesčionis, aš tam žmogui dėkočiau ir dėkočiau; jis nuristų nuo mano sąžinės akmenį, kuris mane slegia. Bet kažin, ar kas atsakys? Ką prieš metus, dvejus mes laikėme miesčioniškumu, šiandien mes tą linkę įteisinti. Nesiginčysime: matėme karikatūrose pavaizduotus tuos, kurie bando į komunizmą eiti su “Volga” po pažastim ir su namu ant pečių. Gyvenimas veržliai skuba pirmyn. Vystosi pramonė, auga žmonių poreikiai, visi siekiame šviesesnio, gražesnio rytojaus. Ir gal tai, kas šiandien mums atrodo miesčioniška, po metų bus įteisinta...

     Mano nuomone, miesčioniškumas yra paties žmogaus šešėlis. Kartais mes jį mylime, tarpais mes jo bijome, o sugauti jį esame bejėgiai; ji vysies — jis bėgs, nuo jo bėgsi, jis vysis. (A. Majauskas, darbininkas, “Literatūra ir Menas”, 1967, 41 nr.).

Paruošė Mindaugas Banėnas