Išvertė Povilas Gaučys    ANTONIO GEDEAO

Šiandieną reikia būti geram.
Šiandieną reikia ranka paglostyti vaikų veidus,
kalbėti ir klausytis švelniai,
su visais apsikabinėti ir duoti dovanas.

Tą dieną reikia prisiminti kitusvargšuskenčiančiuosius,
juos padrąsinti, kad galėtų tęsti ir priimti savo vargą,
atleisti mūsų priešininkams, netgi ir tiems, kurie to neverti,
 mąstyti apie mūsų gyvenimą, tokį trumpalaiki ir tokį rimtą.

Jaudina toks visuotinis broliškumas.
Paleidi radiją ir tuoj angelų choras
,
nelyginant tikrieji angelai,
Švelnia giesme,
smuikams ir gitaroms pritariant,
nuotaikingai gieda Kūrėjui himną.
Ir vos tik nutyla verksmingi šauksmai,
kalbėtojas skelbia geriausią valymo priemonę.

Ir vėl giesmė užlieja Dangų ir Žemę,
o patetiniam ikrašty balsai vis kyla.

(Ar tamsta žinai kada iš tikrųjų Kūdikėlis Jėzus gimė?
Nebūk kvailas! Tuč tuojau įsigyk gerą rankinį laikrodi.)

Vis sunkiau darosi vaikščioti prabangiom gatvėm.
Visi stumdosi, dauginasi besijuokiančiuos mostuos.
Visi dalyvauja džiaugsmuose kitų, lyg kad savuosiuose
ir pirštiniuotom rankom atsisveikina draugus, tolėliau praeinančius.

Krautuvėse, vitrinų ir stiklinių spintų prabangoje,
su staigiais gero skonio prašmatnumais ir išradingumu,
tūkstančių kilovatų intensyvioje šviesoje žėri
gražūs ir nenaudingi, metalo, stiklo ir keramikos daiktai.

Džiaugsmingam susijaudinime pasimetusios akys seka
švytesių ir spalvų aistringą šaukimą.
Ir lyg visa tai tiesiogiai mum teiktų pagarbą,
lyg kad Dievas žiūrėtą į mus ir mus apipiltą laiminimais ir malonėm.
Bacho oratorija užburia gatvių atmosferą.
Jaučiama ore ryškėjanti permatoma išorė.
Ir žmonės, netgi negalvodami, žengia į krautuves
ir perka
Viešpačiui garbė!tai, ko niekad nesvajojo pirkti.

Tačiau didžiausią laimę išgyvena mažieji.
Tą šventą vakarą
jų susijaudinimas yra toks, toks, toks,
kad negali ramiai miegoti.

Kiekvienas vaikutis
tą neaiškią naktį
praveria akutes
pažiūrėti, ar aušra
jau prabudo.

Anksti rytelį
kelias iš lovelės,
bėga į virtuvę
vienuos marškinėliuos.

Ak! Ak!!!!!!!
Rytinės saulės
švelnioje minkštybėje
jo laukia Kūdikėlio
Jėzaus staigmena.

Jėzus,
malonusis Jėzus,
gimęs prakartėje,
atėjo padėti į Petriuko
batuką
mažą kulkosvaiduką.

Antonio Gedeao (tikroji pavardė Romulo de Carvalho, sk. Karvaljo), gimęs 1906, portugalų pedagogas ir poetas. Baigęs gamtos mokslus, mokytojauja gimnazijoje. Ilgą laiką reiškėsi pedagoginių mokslų srityse, parašydamas visą eilę veikalų. Jo poezijos pirmas rinkinys “Movimento perpetuo” tepasirodė 1956 m. A. Gedeao poezijai būdingas tam tikras ironijos atspalvis, žaismingas liūdesys ir neįprastų asociacijų pamėgimas. Čia dedamas eilėraštis paimtas iš paskutinio jo rinkinio “Maguina de Fogo”.    — P. G.

Koks džiaugsmas
viešpatavo tuose namuose per visą šventą dieną!
Petriukas, strategiškai pasislėpęs už durų,
visus šaudė negailestingom serijom
ir vertė tarnaites
kristi ant grindų lyg negyvas:
ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta!
Jau baigta!
Ir prašė keltis, kad vėl galėtą užmušti.
Ir netgi mama ir rimtas tėvelis
bėgo
ir virto
kulkų perverti.

Visuotinio broliškumo diena,
Meilės, Taikos, Laimės,
Svajonių ir Sėkmės diena

Kalėdą diena.
Ramybė Žemėje geros valios žmonėms.
Garbė Dievui Aukštybėse.