STASYS YLA
Kažkodėl viešai nekalbam apie gyvą ir visiems jautrų reikalą, būtent — šeimų įsikūrimą. Kelintą kartą šeima keliasi iš vieno miesto i kitą, iš vieno miestinio rajono į kitą, parduoda namus, perka ar naujai statosi. Su tuo nepertraukiamu šeimų ir namų judėjimu vis ir vis kyla ta pati problema, kaip pertvarkyti patalpas, kaip perdekoruoti, ką lietuviška įnešti.
Lietuviškieji elementai isirengime, dekoravime yra jautrus klausimas bent kai kurioms šeimoms. Bet kas yra tas “lietuviška”, kaip jis turėtų įsipavidalinti mūsų namuose? Gal kas prisimena tokias šeimas, kaip Zaunių, Račiūnų, Pabedinskų, kurios dar Lietuvos laikais bandė liaudies meno motyvais įrengti sau butus. Tokių bandymų netrūksta ir emigracijoj. Bet ar liaudies motyvai jau yra tas lietuviškasis šeimų stilius, apie kurį norime čia kalbėti? Ar šeimų stilius iš viso išreiškiamas tik dekoracijomis? Gal tai yra kažkas gilesnio, kaip tautinė jausena, vertybių pajautimas, kuris prašosi plačiau išskleidžiamas ir suderinamas išraiškoje?
Šiems klausimams aiškintis gal pravers konkretūs pastebėjimai, suvesti į pavyzdžius.
Dekoratyvinis savitumas ir svetima nuotaika
Imkime šeimą, kurią daugis laiko labai lietuvišką. Ji brangina bei gina visa, kas sava, ir nemažiau ginasi nuo to, kas svetima. Tai vienas bruožas, kuris ją išskiria iš eilės kitų. Antras — šeimos nariai renka lietuviškus leidinius, drožinius, audinius, mezginius, savas plokšteles. Trečias dalykas — tėvai ir vaikai dalyvauja organizacijose, choruose, tautinių šokių grupėse, lietuviškųjų parapijų veikloj.
Šios šeimos namuose nekrinta į akis baldai, jų derinys, išdėstymas, taip pat langų užuolaidos, sienų spalvos, kilimai, nes visa tai primena vidutinio amerikiečio pusėtiną skonį. Baldus puošia tautinės juostelės, takeliai, mezginiai. Lentynose — gintarai ir odos dirbiniai iš Lietuvos. Kitose lentynose — Lietuviškoji Enciklopedija ir beletristiniai lietuvių autoriai. Kamputyje, šalia patefono, lietuviškų plokštelių kolekcija.
Kai šiuos tautinius elementus matai tokioj gausoj, turi lenkti galvą geroms pastangoms ir gražiems norams. Tačiau kiek suabejoji, ar tai jau išreiškia lietuviškos seklyčios stilių? Paprastai reikalaujama, kad visi patalpos elementai susiderintų, rastų savo vietą, neišliptų paviršiun, nesipiautų tarpusavyje. Čionai tie tautiniai eksponatai gerokai lipa paviršiun, jų per daug ir ne visi savo vietoje.
Ką gi galima pasakyt apie šeimos nuotaikas? Šeimininkai mandagūs ir svetingi, net per daug. Tikrai, per daug dėmesio svečiui, o gal ir sau. Juntamai ir nejuntamai jie kreipia kalbą į savo butą, baldus, ypač į tautodailės ir kitus rinkinius. Jie laukia komplimentų, ir svetys priverstas juos kurti, nežinodamas ar pataiko. Tokia formali, pernelyg mandagi ir pakili nuotaika lydi visą pasibuvojimą, ir svetys jaučiasi įtemptas, įvargintas, lyg scenon pastatytas.
Atsisveikinęs, jis galvoja, kas čia jam buvo sava ir svetima. Savumo jis rado dekoracijoje, bet kažkas svetima jam pasirodė šeimininkų laikysenoje, gal ir jausenoje. Lietuvių šeimoms berods savitesnis yra paprastumas, tiesus ir gal tiesmukas nuoširdumas, nevaržantis natūralaus svetingumo, svečio laisvė ir kartu švelniai, nedirbtinai juntamas pagarbumas. Tuo jausenos ir elgsenos paprastumu, tiesumu, nuoširdumu berods mus labiau išskiria iš kitų ir svetimieji. Tuo jie randa mūsų kultūrą “nesugadintą”, o kas svarbiausia — pasinešusią į dvasinę, žmogiškąją pusę, ne formalinę ar daiktinę.
Svetima išorė ir savas nuoširdumas
Imkime kitas šeimas, kurios turėjo galimybių prasiveržti į rezidencinius rajonus, kartais labai išskirtinius. Dvi šeimos, panašiai Įsikūrusios, turėjo bendrų ir skirtingų bruožų. Abiem bendra buvo naujausi, geriausio medžio ir modernaus stiliaus baldai. Abiejuose liuksusas, švara ir tvarka, tačiau skirtingas tvarkos ir saiko pajautimas. Vienur viskas salioniškai apskaičiuota, pasverta, erdviai išdėstyta, suderinta. Kitur perkrauta baldais, suvenyrais, rinkiniais — viskuo, kas kur rasta geriausia, įdomaus, verta įsisavinti. Pirmosios šeimos namų spalvos ne lietuviško — ramesnio kolorito. Antroje šeimoje bandyta pačių šeimininkų rūpesčiu pasirinkti savitesnis lietuviam spalvų derinys.
Vienos ir antros šeimos namuose yra pridėtinio lietuviškumo, kurį atstovauja mūsų dailininkų kūriniai sienose, languose, padėkluose. Daugelis jų buvo didelio formato ir ryškesnių spalvų. Savo motyvais šie kūriniai berods dar neišreiškia lietuviškumo, nebent jų spalvinis pajautimas mums kiek artimesnis. Vis dėlto šeimininkai ir svečias jaučia, kad šie kūriniai yra kažkas sava, kas iš karto suriša, sutelkia bendrą dėmesį, nors pilnai ir neišperka visur kitur matomo svetimumo.
Kas tačiau išperka, tai šeimininkų laikysena. Ji paprasta, rami, smagi, kartu saiki ir nuoširdi, pagarbi ir savigarbi. Apie savo prabangą jie nekalba, arba kalba juokaudami, net gi pasidejuodami, kad visi tie patogumai bei tvarka reikalauja nemažai priežiūros ir darbo.
Palikęs namus, savęs klausi, ar patys šeimininkai nesijaučia svečiais šiose rezidencijose? Sunku prileisti, kad jie būtų čia gimę ir vis dėlto išlikę tokiais, kokie dabar yra. Ar ilgiau pagyvenę, jie išlaikys tas savas nuotaikas? Ar jų vaikai išaugs su ta pačia jausena? Kokius jie įspūdžius susikraus pasąmonėn ir kas labiau persvers — tas aplinkos svetimumas ar tėvų jausenos savumas?
Derinio ir visumos beieškant
Šeimos stiliui reikia atitinkamos išorės ir jausenos, artimesnių įsirengimo formų ir svetimumu nepažeistos dvasios, lietuviui savesnių daiktinių vertybių ir dar labiau žmogiškųjų — asmeniškųjų. Abu tie dalykai sunkiai aptariami, apčiuopiami, dar sunkiau sprendžiami dabartinėse mūsų sąlygose. Sprendimų tačiau ieškoma, kaip matysime iš kitų pavyzdžių. Ieško ne tik tie, kurie turi pinigo.
Kai daugelis rezidencinių vilų ligšiol ribojosi daliniais, dažniausia pusiau tautodailiniais, pusiau mūsų menininkų įtarpais, sakytume, pridėtiniais gabalais, tai vienas mūsų turtuolių visai neseniai pabandė rast visumos sprendimą ir rado šiuo būdu. Jis davė dailininkui dekoratoriui lietuviškąjį mitologinį motyvą — Jūratę ir Kastytį ir pagal šį centrinį motyvą buvo išplanuota vasarinės rezidencijos dekoratyvinė, erdvinė, spalvinė visuma. Kas šią vilą matė, kas pažįsta dailininką ir jo sugebėjimus, pripažįsta, jog palygint nedidelėmis išlaidomis pasiektas tikrai geras rezultatas tautiniu ir kartu gal bendresniu meniniu požiūriu. Šeima bendrauja ne tik su savais šviesuoliais, bet ir su aukštos klasės amerikiečiais bei užsieniečiais. Ji turi gerų laikysenos formų, kurios nemažiau žavi užsieniečius ir kartu yra savos kiekvienam lietuviui. Šios šeimos atvejis būtų tautinės mūsų buržuazijos pavyzdys ypač tiems, kurie turi ambicijų siekti dar nebandytų internacionalumo ir tautiškumo derinimų.
Kiti pavyzdžiai iš nerezidencinių šeimų verti dėmesio ne kokiu nors nauju atradimu, bet pačiu būdu kaip ieškoma savitesnio, geriau suderinto įsirengimo. Viena našlė nusipirko erdvesnius namus pusėtinai gerame rajone ir pradėjo juos tvarkyti. Neskubėdama ji ilgokai žvalgėsi, kokios tiktų spalvos “tapetams”, kilimui, kokie turėtų būti baldai dideliame erdviame salione. Langų užuolaidoms ji panoro gauti medžiagą iš Lietuvos tautinių audinių ir juos gavo pasiuntusi siuntinių. Ji viską taip tvarkė, kad spalvos nesipiautų ir kartu nebūtų nuobodžios, šaltos, monotoniškos. Kaip daugis mūsų inteligentų, ji panoro gauti Galdiką, bet šis dailininkas jai nebuvo pakankamas vien savo vardu. Ji rinkosi tokį jo paveikslą, kuris savo dominuojančiomis spalvomis rastų kokį nors atliepimą kituose spalviniuose jos saliono deriniuose.
Įėjęs į šį salioną net nepastebėsi, kad jis turėtų ką nors lietuviška, išskyrus pažįstamą Galdiką. Tik jauti, kad niekas nekrinta į akis, niekas jų nerėžia, niekas neišpuola ir nepuola tavęs iš sienų, grindų, baldų. Tai jau derinys, kompozicija, tam tikra stilistinė visuma. Toj išorinėj visumoj neišpuola į priekį ir pačios šeimininkės laikysena.
Kita šeima buvo įsigyjusi lietuvių dailininkų paveikslų, bet, pirkusi naujus namus, nepajėgė pirkti reikalingų naujų paveikslų. Sugalvojo laikinai padengti sienas litografijomis ir atrado lietuviškam koloritui artimesnių. Apsižvalgęs, svečias pradžioj net nepastebi, jog tai svetimų autorių “priedas” prie lietuviškųjų. Jau ši pastanga rodė šeimininkų rūpestį viską derinti. Iš tikro, gerą derinį rodė ir baldai, ir sienų spalvos, ir knygų lentynos, ir tautiniai drožiniai bei audiniai.
Šeimininkų laikysena buvo gana kukli. Atėjus svečiams, jie rodos pasitraukė kiek į šalį ir užleido savo namų sostą kitiems. Kai jų kuklumas buvo gražiai derinamas su orumu ir paprastumu, svečiams tas sostas taip pat slydo iš po kojų.
Stilių kuria žmogus
Buvo šeimų stilius mūsų liaudyje, ir jis buvo savas. Buvo miesto šeimų stilius, ir ilgesnį laiką jis buvo svetimas. Nauji miesčionys, kilę iš kaimo, ieškojo naujo stiliaus ir, be pradžioj minėtų bandymų, nieko pastovesnio, išbaigto dar nebuvo pasiekę. Mes tęsiame bandymus ir ieškome, bet kas sau. Ar ne būtų laikas vienam kitam iš jaunesniųjų pasiruošti pritaikomojo namų meno — vidaus dekoravimo specialybei ir pastudijuoti lietuviškus elementus? Gal kam nors praverstų ir toks specialistas Vėbra, šiuo metu gyvenąs berods Los Angeles, kuris ruošė lietuviško stiliaus baldus Zauniams, Račiūnams, Pabedinskams Kaune. Jis galėtų kam nors jaunesniam perduoti ir savo patirtis.
Lietuviškesnį šeimų stilių dar gali kurti vidutinė karta ir iš dalies jaunesnioji, naujai sukūrusi šeimas. Kitos kartos vargiai domėsis tuo reikalu, nebent dabar matytų ir prisistebėtų tinkamų pavyzdžių. Sunkiausia joms bus pajausti savos tautos laikysenos bei elgsenos būdą, kuris natūraliai pajuntamas tik pasiliekant tautoje visomis šaknimis.
Didžiausias vaidmuo, kuriant šeimų stilių, priklauso šeimininkei. Jeigu ji turi kūrybinį jutimą ir reiškia stiprų norą bandyti, vienu ar kitu būdu pasiekia neblogų derinių. Kitos eina lengvesniu keliu — kopijuoja kas svetima arba viską maišo į vieną košę. Moteris pačia prigimtimi apdovanota talentais kurti šeimoje atmosferą, nuotaikas, duoti toną, lyginti ir derinti. Ji padaro jaukų židinį šeimos nariams, malonų salioną svečiams, mielą seklyčią lietuviui, jeigu tik ji nori. Vyras šiems dalykams gali talkinti, patarti, paremti. Jeigu vyras nėra menininkas, dekoratorius ar šiaip išskirtinis šiems reikalams, pats vienas tvarkydamas šeimos namus, gali juos paversti muziejumi, baldų sandeliu, posėdžių kabinetu, pobūvių klubu ar tiesiog karčiama. Beje, karčiamos jau atėjo į mūsų namus, nors kol kas glaudžiai gerai įrengtuose rūsiuose. Ar tai priklauso prie savito, lietuviško šeimų stiliaus, labai abejotume. Tas pinigas, kuris įdedamas į rūsius, gal būtų reikšmingesnis, skiriant jį geriau įrengtam ir lietuviškam skoniui priderintam salionui.
Turime įvairių parodų ir pastaruoju laiku darosi labai populiarios parodos, kaip apsirengti. Kodėl nieks nebando parodyt viešai, kaip Įsirengti? Turime ir įvairių premijų, o gal praverstų premija išrinktam geriausiam lietuviško stiliaus įsirengimui? Šį gyvą, jautrų, daugeliui aktualų reikalą reikia kuriuo nors būdu padaryti viešą, kalbamą, rašomą, diskutuojamą.