Interviu su lietuvių delegacijos nariais iš Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kanados, dalyvavusių Pasauliečių Apaštalavimo Tračiajame Kongrese Romoje spalio 11-18 dienomis.

Šio interviu dalyviai:

Vyskupas Vincentas Brizgys — Kauno arkivyskupijos pagelbinis vyskupas, Romos pavedimu besirūpinąs lietuvių katalikų išeivių religiniais reikalais pasaulyje už Europos ribų.

Prelatas Jonas Balkūnas — Maspeth, N. Y., (JAV) lietuvių parapijos klebonas, Lietuvių Katalikių Moterų Tarptautinės Unijos dvasios vadas, vienas pirmininkaujančių JAV Lietuvių Kunigų Vienybės rytiniam rajonui.

Aldona Sungailienė — Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos centro valdybos narė (dabar — “Moters” žurnalo reikalams) ir buvusi jos pirmininkė.

Adomas Viliušis — vadovavęs Čikagos ateitininku studentų ir sendraugiu vienetams bei Moksleivių Ateitininkų Sąjungai, dabar dirba Denver Čikagos Tarptautinio Transporto bendrovėje.

Vytautas Vygantas — ilgai vadovavęs tarptautinei katalikų studentu ir intelektualų organizacijų federacijai “Pax Romana”, šiuo metu eina svarbias pareigas “American Airlines” lėktuvų bendrovėje.

KLAUSIMAS: Kokį susidarėte bendrą įspūdį apie Pasauliečių Apaštalavimo Kongresą?

VYSKUPAS BRIZGYS: Iki šiol, kur būdavo kalbama apie pasaulietį Bažnyčioje, daugiau kalbėdavo kunigai, o pasauliečiai tik klausydavosi. Šiame kongrese apie pasaulietį Bažnyčioje kalbėjo tik pasauliečiai. Vyskupų ir kunigų kiek daugiau buvo kongreso atidarymo ir uždarymo sesijose, nes abejose dalyvavo daug Vyskupų sinodo dalyvių, tačiau jie buvo tik garbės svečiai, ne kalbėtojai.

    Kongresas buvo vertingas ir įspūdingas dalyvių skaičiumi: apie 2500 iš 116 tautų, visi iš intelektualų ar nors pasimokiusių tarpo.

Vyt. Maželio nuotraukos: V. K. Jonynas, lempa (Šv. Brandens bažnyčios žemutiniame aukšte, Bronx, N. Y.); indas šv. vandeniui (įsikūnijimo bažnyčioje, Wethersfield, Conn.); V. K. Jonynas, indas šv. vandeniui (Šv. Brandens bažnyčioj, Bronx, N. Y.).

VYTAUTAS VYGANTAS: Bendras įspūdis — įvairialytis. Kongresas gan tiksliai atspindėjo šiuo metu dominuojančias idėjas, sąjūdžius, rūpesčius tikinčiųjų bendruomenėje. Turėdamas mintyj tą įvairumą, tegaliu kongresą vertinti gerai pavykusiu; atseit, ir labai kritiškai nusiteikęs turėtų jį teigiamai vertinti, nes pavyko sukurti gyvenimo veidrodį su tikru koloritu ir kartu mesti užuominas ateičiai. Ko gi daugiau iš tokio sąlėkio būtų galima tikėtis? lau vien iš to, kad buvo oficialios 4 kalbos (anglų, prancūzų, ispanų ir vokiečių), galima susidaryti vaizdą, kaip sunku tokį kongresą ruošti ir jį pravesti.

ADOMAS VILIUŠIS: Pasauliečių Apaštalavimo Kongresas apėmė visus kontinentus, 103 tautas ir 80 tarptautinių katalikų organizacijų. Didžiulė Domus Pacis salė buvo pilna atstovų ir stebėtojų. Sekmadienį, po Šventojo Tėvo Pauliaus VI Mišių, šv. Petro aikštėje tikrai buvo įdomu stebėti kongreso dalyvius. Lietuvės savo tautiniais rūbais patraukė daugelio atstovų dėmesį ir fotografų kameras. Teko aiškinti, kad esame pavergtos Lietuvos iš laisvojo pasaulio kraštų atstovai.

    Kongresas savo organizacija ir programa paliko įspūdį. Kongrese buvo keturios oficialios kalbos: anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų; vyravo pirmosios dvi. Reikia stebėtis, kad tos pačios giesmės buvo giedamos net keturiomis kalbomis, o lotyniškas maldas daugumas dalyvių kalbėjo iš atminties ir kiekvienos tautos atstovai savo kalba skaitė maldas.

KLAUSIMAS: Koki įspūdį paliko Jums, kaipo kunigui, pasauliečiai šiame kongrese?

PRELATAS BALKŪNAS: Šis kongresas — tai buvo pasauliečių pasisakymas apie jų teises ir pareigas Bažnyčioje, apie tų teisių ir pareigų praplėtimą bei jų išryškinimą. Visur galima jausti vieną siūlą, kuris eina per visas rezoliucijas: tai pasauliečio noras, pasauliečio dalis, pasauliečio įnašas į Bažnyčios gyvenimą.

KLAUSIMAS: Kaip Jums atrodo, ar tas pasauliečių balsas bus išklausytas ateityje ir kiek bus į jį atsižvelgiama?

PRELATAS BALKŪNAS: Visas gyvenimas eina ta linkme, kad pasauliečiai ima didelę dalį Bažnyčios veikloje.

KLAUSIMAS: Koks, Jūsų nuomone, yra reikšmingiausias šio kongreso atliktas darbas?

VYSKUPAS BRIZGYS: Spontaniškas pasauliečių pasisakymas įvairiais šių dienų gyvenimo klausimais. Iš tų pasisakymų galima jausti pasauliečių rūpesčius, jų mentalitetą ir ateityje iš to orientuotis, ko mūsų laiko pasaulietis yra reikalingas.

VYTAUTAS VYGANTAS: Nežinau, ar galėčiau tiesiogiai į tai atsakyti, nes nemanau, kad visi pasireiškimai buvo vienos dimensijos — todėl ir sunkiai palyginami. Simboline prasme man giliausią įspūdį paliko tai, kad sekmadienį per Šv. Tėvo ir 24 kardinolų bei vyskupų (jų senato dalyvių) kon-celebruotas šv. Mišias pats Paulius VI, dalindamas komuniją 100 parinktų kongreso dalyvių, pirmiausia davė pirmajam katalikui astronautui McDevitt. Ši religijos ir mokslo harmonijos išraiška buvo didinga savo paprastumu.

KLAUSIMAS: Ar šiame kongrese vyko dialogas-pokalbis tarp pasauliečių ir kunigų?

PRELATAS BALKŪNAS: Pasauliečių Apaštalavimo Kongrese kiekviena tautybė turėjo teisę turėti 30 atstovų. Buvo pabrėžta, kad jų tarpan negalima įsileisti daugiau kaip 2-3 dvasiškius. Taigi, tik toks nuošimtis dvasiškių buvo visame kongrese. Buvo kongrese vyskupų, kunigų, vienuolių ir seselių, bet iš 3000 delegatų didžiausią daugumą sudarė pasauliečiai. Ypač buvo galima pastebėti didelę dalį iš įvairių rasių.

Pasauliečių įnašas į abudu kongresu buvo tuo svarus, kad tuo pat metu vyko du suvažiavimai, pasauliečių kongresas ir vyskupų sinodas. Pasauliečių kongrese dalyvavo vyskupų iš sinodo, o sinode — pasauliečių iš kongreso.

ADOMAS VILIUŠIS: Šis kongresas buvo pasauliečių. Tarp paskaitininkų, simpoziumų dalyvių ir darbo posėdžiuose buvo kunigų. Kongreso rengėjai buvo apriboję kunigų skaičių delegacijose; jų galėjo būti tik šeštadalis. Tiek paruošiamuose kongreso darbuose, tiek pačiame kongrese buvo atvirai išsikalbama iškeltais klausimais ir bendradarbiavimas vyko tarp pasauliečių ir kunigų. Pasitikėjimas pasauliečiais buvo pabrėžiamas iš hierarchijos pusės.

KLAUSIMAS: Žiūrint į visuotinę Bažnyčios ir pasaulio padėtį, ar šis kongresas atliko savo uždavinius, t. y. ar svarstė ir nutarė tai, ką jis turėjo svarstyti ir nutarti?

VYSKUPAS BRIZGYS: Masiniai kongresai visada yra tokie įvykiai, kuriuose konkretūs klausimai nėra diskutuojami, o priimami kokie nors iš anksto suformuluoti nutarimai. Ar taip tikslu, ar ne — nuo sprendimo šia proga susilaikykime. Ir šiame kongrese keli asmens skaitė gerai paruoštus pranešimus ar paskaitas, bet jos nebuvo diskutuojamos kongrese. Atskirose sekcijose buvo pasikalbėta ir tų pranešimų mintimis ir ne-pramatytais, neparuoštais klausimais. Tokie klausimai negalėjo būti ir nebuvo pagrindinai išsvarstyti, išspręsti. Tokių minčių daug buvo sutrauktų į kongreso priimtas rezoliucijas, kurios tačiau reikalingos konkretesnio suformulavimo ir būdų jas įgyvendinti. O tai jau ne kelių dienų kongreso rėmuose.

    Kongresas nepaliko net jokio organo toms rezoliucijoms įgyvendinti. Toks organas yra atsiradęs dar prieš kongresą. Popiežius Paulius VI 1967 m. sausio 6 dieną įsteigė pasauliečių reikalams nuolatinę Tarybą, kurios pirmininkas yra Kanados Quebeko arkivyskupas kardinolas Maurice Roy. Šiuo metu Taryba dar neskaitlinga, bet ji yra ir bus plečiama, kad vienokiu ar kitokiu būdu ji apimtų visą pasaulį. Jos paskleis yra pasauliečius žadinti, organizuoti ir vadovauti jų apaštališkai veiklai. Ši Taryba pasiims savo dėmesin ir Pasauliečių Apaštalavimo Kongreso rezoliucijas bei kitas pareikštas mintis.

VYTAUTAS VYGANTAS: Nutarimų būta įvairių. Kai šis kongresas prasidėjo, buvo baimės, kad nebus progos visiems klausimams duoti eigą. Todėl buvo nutarta, kad bus svarstomi tie klausimai, kurių svarstymą parems bent 5 kraštų delegacijos. Tačiau ir to nebūtų užtekę; rezoliucijų komisija rado saliamonišką išeitį, parengdama 8 bendrines rezoliucijas, kurios atspindėjo bendras kongreso nuotaikas ir rūpesčius. Rasinės neapykantos problematika, kurią itin intensyviai kėlė amerikiečiai dalyviai, buvo paliesta vienoj rezoliucijoj; kita skirta įvairaus pobūdžio priespaudai (akstinas bene bus kilęs iš lietuvių delegacijos pastangų pravesti specialią rezoliuciją Tyliosios Bažnyčios klausimu). Taikos ir pasaulinės bendruomenės klausimu pravesta ilgesnė rezoliucija; nemažiau dėmesio skirta tautų pertekliaus-nepritekliaus problematikai (rezoliucijoj trumpai paliestas ir gimdymų kontrolės klausimas, kurį dienraštinė spauda, ypač JAV-ėse, išpūtė iš proporcijų ir labai tendencingai pristatė). Moterų, spaudos bei luošųjų klausimais pravestos specialios rezoliucijos, gi paskutinioji skirta organizaciniams reikalams su ypatingu dėmesiu kongreso darbų įgyvendinimui.

    Pats skaitytojas gali spręsti, ar tokiu būdu buvo paliesti pagrindiniai šių dienų klausimai. Aš esu nuomonėj, kad jie panoramiškai atspindi mūsų dienų gyvenimą, nors man regis, kad per mažai dėmesio buvo skirta jaunimo rūpesčiams.

KLAUSIMAS: Kokios įtakos Bažnyčioje galima tikėtis iš šio ir jį seksiančių pasauliečių kongresų?

VYSKUPAS BRIZGYS: Kongreso dalyvių skaičius, dėmesys, visa nuotaika yra geras pranašas, kad katalikas pasaulietis nori ir suprasti, ir užimti jam priderančią vietą Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčioje prasideda pasauliečio susipratimas, kokia didinga misija priklauso jam žmonijos gyvenime ir jos išganyme.

VYTAUTAS VYGANTAS: Drįsčiau tvirtinti, kad buvo galima pastebėti keletą paralelinių niuansų su Vatikano II suvažiavimu. Kai Bažnyčios tėvai prieš 5 metus suvažiavo pirmajai sesijai, jie nuo pat pradžios išreiškė norą ir nusiteikimą šį suvažiavimą padaryti savo darbo ir kūrybos išraiška (pirmojo posėdžio metu Koelno ir, berods, Lyono kardinolai davė toną, reikalaudami teisės suvažiavime taip tvarkytis, kaip suvažiavimas pageidauja, o ne kaip parengiamoji komisija numatė). Ir pasauliečiai rodė panašių ženklų, kad ir menkesnėje formoje. Delegacijų pirmininkų asamblėja, vykusi kongreso rėmuose kaip integrali jo dalis, buvo tas kompromisinis sprendimas, prie kurio prieita dar prieš paties kongreso pradžią. Tie pirmininkų posėdžiai buvo paremti demokratiniu principu, kai tuo tarpu viso kongreso vadovybė iš anksto buvo sudaryta skirimo principu. Norėta tuo paryškinti pasauliečių sugebėjimą savarankiškai tvarkytis. Spėju, kad šis klausimas dar ilgesnį laiką liks aktualiu, kartais taps net labai intensyviu. Kita šios problemos išraiška buvo svarstymai, kaip kongreso vardu atsakyti į vyskupų senato sveikinimo žodžius.

    Prisibijau, kad kiek per daug buvo svarstyti grynai struktūriniai klausimai; man gi atrodo, kad substancija iššaukia savo formą ir struktūrą. O ta prasme nedrįsčiau tvirtinti, kad pasauliečių mintys kūrybiškai buvo labai naujos. Gal būtų tiksliau tvirtinti, kad pasauliečių dinamika turėjo progos konsoliduotis, ir tas buvo gerai išnaudota. Pajutome vieni kitus, ir priėjome išvadą, kad, nors kalba, kilmė, rasė, kultūra ir daugelis kitų aspektų mus skiria, problematika panaši, gal net ta pati. O tai suteikia stiprumo ir tolimesnio ryžto. Ir šia prasme pajusime tikrąją kongreso vertę ir įtaką lokalinėse vietovėse, diocezijose ir parapijose bei katalikiškose organizacijose. Dėl specifinių uždavinių krypties tegalėčiau tai pasakyti, kad tai pirmoje eilėje priklausys nuo vietinių rūpesčių. Sunku man šiuo metu ryškiau suvokti, kaip išeivijos lietuvių gyvenime, pavyzdžiui, pertekliaus ir nepritekliaus rūpesčiai atras atgarsį (išskyrus siuntinius Lietuvon), nors šiame pasauliečių kongrese tai buvo vienas iš pačių svarbiųjų klausimų.

    Kongreso įtakos tikiuosi ir Šv. Tėvo paskirtoje Pasauliečių Taryboje. Šis 12 individualių narių ir 12 patarėjų junginys yra povatikaninio laikotarpio išdava, vykdant pasauliečius liečiančius Bažnyčios suvažiavimo sprendimus. Daugelis Tarybos narių dalyvavo kongrese, juto jo pulsą, gi pirmininkų posėdžiuose buvo pravesti nutarimai, bandą įpareigoti Pasauliečių Tarybą vykdyti kongrese nutarimus ir darbus (faktiškai, organizaciškai toks įpareigojimas netikslus, nes Taryba nepriklausoma nuo Kongreso, bet moralinis šių nutarimų momentas labai svarus).

KLAUSIMAS: Kokias nuotaikas ir kokias idėjas sukėlė Kongrese susitikimas su atstovais iš įvairiausių ir skirtingiausių kraštų?

ADOMAS VILIUŠIS: Amžiumi vyravo vyresnės kartos žmonės. Jaunimas sudarė mažesnę kongreso dalyvių dalį, bet jis aktyviai reiškėsi įvairiuose kongreso darbuose. Reikia stebėtis, kad informacija, paskaitos buvo laiku pateikiamos kongreso dalyviams ir spaudai įvairiomis kalbomis. Savo temomis kongresas turėjo labai plačią apimtį. Vatikano suvažiavimo pasisakymai buvo pasauliečių pasisakymais patvirtinti ir jų svarbumas pabrėžtas. Tačiau reikia pripažinti, kad šis kongresas mažiau kreipė dėmesio į religinės srities klausimus, o daugiau apsistojo prie veiklos, pasauliečių dialogo su pasauliu.

KLAUSIMAS: Ar kongrese kaip nors buvo iškelta religinė priespauda Lietuvoje ir kituose kraštuose už Geležinės Uždangos?

ADOMAS VILIUŠIS: Kaip tautinė grupė lietuviai stengėsi iškelti pavergtos Lietuvos religinę priespaudą. Mūsų rezoliucijai buvo gautas pritarimas iš kitų tautinių grupių. Visų rezoliucijų priėmimas užtruko dėl eilės priežasčių, o mūsų prašymas buvo įtrauktas į bendrąją rezoliuciją, pasisakančią prieš priespaudą (II rezoliucija).

ADOMAS VILIUŠIS: Pasauliečių apaštalavimas nėra naujas dalykas. Pirmasis šios veiklos reikalą kėlė popiežius Leonas XIII. Katalikų akcija dėl savo politinio pobūdžio vėliau buvo labai vykusiai pakeista į katalikiškąją akciją. Šis kongresas rodo ženklų, kad mes žengiame į tretįjį laikotarpį, kad mes pasauliečiai esame kviečiami pradėti pokalbį su savo artimu, kuris yra kito tikėjimo ir visai netikįs į Dievą. Savo apimtimi tai yra naujas uždavinys mums pasauliečiams, mūsų katalikiškoms organizacijoms. Tretysis pasauliečių apaštalavimo kongresas nusagstė tik pirmąsias gaires.

KLAUSIMAS: Kaip apibūdinti moterų dalyvavimą šiame kongrese?

ANGELIKA SUNGAILIENĖ: Tikslių duomenų neturėdama galiu tik spėti, kad gal trečdalis dalyvių buvo moterys. Prieš pat Pasauliečių Apaštalavimo Kongresą Romoje buvo tik ką pasibaigęs katalikių moterų organizacijų atstovių (WUCW) kongresas, todėl jame matėsi daug pažįstamų veidų.

    Jos dirbo taip stipriai ir aktyviai, kad be jų dalyvavimo šį kongresą būtų sunku beįsivaizduoti. Spalio 16 d. kongresui pirmininkavo moteris — J. D. Shields (J.A.V.); diskusinių seminarų koordinatorė — M. Vendrik (Oland.); simpoziumų dalyvės Lady B. Ward Jackson, dr. K. Bliss (Angli-ja); moterys dalyvavo visose diskusijose be temų skirtumo; dalyvavo skaitymuose iš šv. Rašto net ir šv. Petro Bazilikoje (vieną dieną skaitė Alina Grinienė lietuviškai). Sunku rasti sritį, kurioje jos nebūtų dalyvavusios lygiagrečiai su pasauliečiais vyrais. Gana gausiai buvo atstovaujami Azijos ir Afrikos kraštai. Juose moters būklė yra daug primityvesnėje padėtyje, negu Vakarų kraštuose; todėl jų pasisakymai buvo ypatingai ryškūs ir griežti. Lietuvių delegacijoj iš 8 pasauliečių pusę sudarė moterys.

KLAUSIMAS: Kas buvo nutarta apie moterų vaidmenį Bažnyčioje? Kaip tuos nutarimus vertintumėte?

ANGELIKA SUNGAILIENĖ: Sunku pridėti pirštą, kada ir kas išimtinai naujo būtų buvę pasakyta. Jau II Vatikano susirinkimas pastatė moterį tiek Bažnyčios, tiek bendrame gyvenime visai kitoje šviesoje ir, atrodo, tam laikas buvo labai pribrendęs. Iš paskaitų ir diskusijų ryškėjo sekančios mintys: turint prieš akis nepaprastą žmonijos veržimąsi visomis kryptimis, vargu ar beliko tokia gyvenimo sritis, kuri jos tiesioginiai ar netiesioginiai nepaliestų, įskaitant ir Bažnyčią. Šių dienų moteriai, kaip naujos žmonijos formuotojai, tenka didelės pareigos ir atsakomybė. Ar ji tiems uždaviniams pasiruošusi, ar ne — šitai turėtų būti pats svarbiausias moters rūpestis, jei ji nenori būti palikta pakelėje, kaip bereikšmė stebėtoja. Moterims, nemažiau kaip vyrams, rūpėjo įvairūs socialinio, šeimos gyvenimo ir apaštalavimo aspektai, ir jie visi buvo nuodugniai diskutuojami. Ar šitos diskusijos turės įtakos Bažnyčios nusistatymui ir sprendimams — yra ne taip svarbu. Svarbu, kad Bažnyčia žino, kokius reikalavimus stato moteriai gyvenimas ir laikas, o atsakymą tikrai suras.

KLAUSIMAS: Ar negalėtumėt ką nors specialaus pasakyti lietuvėmsmoterims išeivijoje ryšium su šiuo kongresu?

ANGELIKA SUNGAILIENĖ: Viena mintis yra aiški: visos lietuvių katalikių moterų organizacijos laisvajame pasaulyje turėtų suburti, sucentralizuoti savo veikimą. Jos išvystytų didelę ir kultūringą jėgą. (Man atrodo, kad tam trūksta tiktai noro.) Paskirų būrelių ir klubų veikimas yra geras kasdien, savo tarpe, tačiau jo dabartinių įvykių šviesoje jau nebeužtenka. Jeigu jau kalbam apie vieningos dvasios ir krikščioniško dialogo skleidimą pasaulyje, tai turėtumėm pajėgti pradėt nuo savęs. Mūsų žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į tarptautinius moterų sąjūdžius, jei norim praplėsti troškių siaurų ratelių sienas ir neleisti užmiršti pasauliui apie Lietuvos okupaciją ir tikėjimo persekiojimą. Turim daug medžiagos ir geras sąlygas, tik nemokam jų naudoti.

KLAUSIMAS: Šio kongreso idėjų ir nutarimų šviesoje, ką labiausiairekomenduotumėte pasauliečių lietuvių veiklai išeivijoje?

VYSKUPAS BRIZGYS: Šiek tiek pakeitus žodžius, o gal dalinai ir mintį Amerikos Romos Katalikų Federacijos Tarybos priimtos rezoliucijos apie lietuvių pastoracinį csntrą, mums reikia susikurti dinamišką lietuvių pasauliečių apaštalavimo centrą, kuris imtųsi visus lietuvius surasti, savo tarpe susikonsoliduoti, susikurti konkrečią gyvenimišką programą ir imtųsi ją vykdyti. Tuo būdu savaime išsirištų daug klausimų, kuriems dabar nerandame atsakymo. Tikėkimės, kad tokį organą susikursime.

VYTAUTAS VYGANTAS: Kongreso metu, dalinantis įspūdžiais, kartą užsiminiau, jog mūsų išeivijos daugumai šis suvažiavimas atrodytų perdaug kairus. Tuometinio momento nuotaikų iššaukta išvada ir šiandien tiksli. Esame linkę į išlaikymo nuotaikas, kurios dažniausiai suprantamos konservavimo, o ne kūrybiško tęstinumo prasme. Bendruomenė, kuri tokiomis nuotaikomis gyvena, sunkiai bepajėgia priimti naujus vėjus, naujas kryptis, gi į šį pasauliečių kongresą rinkosi daugumas tų, kurie kaip tik siekė save pasaulyje atnaujinti ir jį krikščioniška prasme keisti.

    Be abejonės, daug kam kris į akis, kad nebuvo rezoliucijos prieš komunizmą. Prisibijau, kad ilgai jos tektų laukti... Gi tuo pačiu metu pravestose rezoliucijose yra tiek daug principiško pasisakymo komunizmą iššaukiančių motyvų ir priežasčių klausimais. Gal mums toks priėjimas nemalonus, ne prie širdies, bet bent man jis esmingesnis negu paprasta antikomunistinė deklaracija.

    Įdomu, kad liturginiais klausimais rezoliucijų nebūta — jų jau nebereikia, nes tai pasidarė katalikų religinio gyvenimo realybė. Tik pas mus ji dar tiek šlubuoja, taip sunkiai veržiasi į mūsų gyvenimą, į mūsų pamaldas, į mūsų bažnyčias. Turime labai paskubėti, kad pasivytumėme tipingą katalikų gyvenimą kituose kraštuose.

    Bendrai, visa bendruomeniniogyvenimo plotmė mumyse dar nėra radusi to atgarsio, kurio reikia, idant Vatikano II nuotaikos ir mokymai taptų krikščioniška realybė lietuvių išeivijoje. Jei šio pasauliečių kongreso mintys mus ta kryptim paveiks, bus daug atsiekta. Manau, kad gan greitu laiku pasirodys kongreso darbų apžvalga; ją reikėtų panagrinėti. Jau ir dabar spaudoje (ypač "Drauge") buvo nemažai geros medžiagos apie kongseso idėjas — joms skirtinas rimtas dėmesys.

    Liko dar vienas įspūdis, keliąs nerimą. Kai bandžiau lyginti lietuvių pasauliečių veiklos ir kūrybos apraiškas su kitų tautybių tikinčiaisiais, priėjau išvadą, kad praeityje (ypač paskutiniame Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetyje) buvome toli į priekį pasinešę, daug ko atsiekę, tačiau tie "banko indėliai" labai 'greitai mums iš rankų slysta. Po II Vatikano suvažiavimo jie kaip ir išsekę ir mums gresia labai rimtas pavojus atsidurti bene pačiam gale, nes — kaip minėjau — konservavimu nesukursime naujų idėjų ir darbų. O be jų nėra ir prasmingos ateities, kurios mes visi juk taip trokštame.

KLAUSIMAS: Ar turite kitų pastabų?

VYSKUPAS BRIZGYS: Galima pasakyti daug ką. Nors kelis įspūdžius trumpai,

     a) Savo skaičiumi, kompetentingumu, reiškimusi mūsų delegacija buvo ir gera ir graži. O mūsų keturios ponios tautiniuose rūbuose buvo visų fotografų ir televizijos dėmesio centru. Gaila, kad dėl lėšų stokos teko ieškoti savanorių atstovų. Ir apmokėtieji nebūtų buvę geresni, bet būtų galėję daugiau kongresui atsidėti.

    b)    Labai ryškus buvo kongreso dalyvių nusiteikimas prieš pasireiškiančias katalikų tarpe ekstravagancijas. Šios rūšies epizodų būtų galima pavardinti visą eilę. Paminėsiu tik tai, kad kongreso pradžioje pirmas ir gausus plojimas buvo dr. Thom Kerstiens paskaitoje, kai jis kalbėjo, kokių kunigų pasauliečiai nepageidauja ir kokius norėtų matyti: "Garbingai kalbant, aš randu, kad pasaulis šiandien mažai pageidauja kunigo politiko, pinigų fondų kėlėjo, biznieriaus, muziko ar hippieimituotojo, o pageidauja kunigo pamaldaus, sakramentų teikėjo, tokio, kuris savo dvasiniai intelektualiniu stiprumu randa jėgų eiti su laiku, bet laikui ir vadovauti, turinčio tiek širdies nusižeminimo ir ištikimybės, kokia tinka jam kaip tikram Kristaus mokiniui".

    c)    Dalyvavusieji nekatalikai stebėtojai galėjo laisvai reikštis sekcijų sesijose. Gi užbaigiamoje bendroje sesijoje du iš jų buvo pakviesti pasakyti savo įspūdžius apie kongresą. Jų nuomone, kongresas buvęs labai teigiamas. Kai kurias jų mintis, skirtas katalikams, vertėtų plačiau paminėti. Tikėkimės, kad tai padarys kuris nors iš mūsų atstovų aprašydamas savo įspūdžius.

PAGRINDINĖ SĖKMĖ: Tiek metų ne tik išsilaikėme, bet ir reiškėme savo kultūrinę gyvybę. Sutelkėme per visą laiką tokių laimėjimų ir tiek, kad įprasminome ir savąjį tėvynės palikimą. Esame čia tokia maža tautos dalelė, kad kai kurie vartoja tiesiog atplaišos žodi. Tas' tiesa, turint galvoj aplamai visus. Bet netiesa, imant kūrybos žmones. Rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų, ypač lituanistų, pasitraukė ne nuošimtis kitas, o ligi pusės ar net ligi daugumos...

PAGRINDINĖ NESĖKMĖ: Tai, ironiškai tariant, “normali” nutautimo sparta. Nutautimas vyksta tokia kreive, kokia psichologų yra numatyta visiems išeiviams. Vis retėja mūsų tarpe tremtiniai, vis gausėja išeiviai...

Dr. J. Girnius,iš Kultūros Kongreso paskaitos apie mūsų sėkmes ir nesėkmes.