■ Atomas, jo grėsmė...
Šįmet gruodžio 2 d. sukanka 25 m., kaip žmogus, perskėlęs atomą, pirmą kartą savo kontrolėn pajungė mažame atome slypinčią milžinišką jėgą. Po žemėmis viename Čikagos stadijone prasidėjo atominės energijos era.
Už trijų metų Hirosimoje sprogo pirmoji atominė bomba, pagreitindama II pasaulinio karo pabaigą ir sukeldama tolimesnių atominių karų baimę.
Po 25 m. JAV ir Sovietų Sąjungos pagamintų ginklų pajėgumas prilygsta 2 milijonams Hirosimoj sprogusių bombų (JAV turi 30,000 atominių sprogmenų, viso 25,000 megatonų pajėgumo, o Sovietų Sąjunga 15,000 su 12,000 megatonų). Naikinimo galia kone fantastiška: 10,000 megatonų pakaktų per du mėnesius sunaikinti 80% JAV gyventojų (Sovietų Sąjungoj — 75%) ir radioaktyvumu suparalyžuoti krašto gyvenimą daugelį metų.
Šiuo metu ne vien JAV ir Sovietų Sąjunga turi atominių bombų. Jų turi jau ir Anglija, Prancūzija ir Raudonoji Kinija. Be to, kitos septynios valstybės — Indija, Japonija, Kanada, Šveicarija, Vakarų Vokietija, Švedija ir Izraelis — yra pajėgios jų pasigaminti kelių mėnesių laikotarpyje.
Pakol kas žmonės tik baiminasi, bet dar vis nesutaria nei tų atominių ginklų nebegaminti, nei kare jų nevartoti. Kuo toliau, tuo labiau didėja atominio žmonijos sunaikinimo grėsmė.
■ ... ir palaima
Atominė energija vis labiau panaudojama ir taikiems tikslams — medicinai, žemdirbystei, jėgainėms, transportui ir t.t. Ateity pramatoma ja kasti kanalus ir uostus, drėkinti dykumas, gaminti požemines natūralias dujas, plačiai pavartoti susisiekimui — tiek tarpmiestiniams automobiliams, tiek tarpplanetinėms raketoms.
Kažkaip paradoksiškai skamba... Atominė energija žmogaus rankoje gali iš miestų paversti dykumas arba iš dykumų miestus. Tą paradoksišką mintį atvaizduoja ir šiame žurnalo numeryje (444 psl.) dedamas J. Mieliulio paveikslas "Atominės Kalėdos".
■ Kultūros Kongresas
Nežiūrint visos eilės nesklandumų, JAV ir Kanados Lietuvių Tretysis Kultūros Kongresas nusipelnė to vardo. Jame buvo ir kuo tikrai pasidžiaugti. Ypač pažymėtina, net Čikagos spaudos kritikų teigiamai įvertinta kompozitoriaus D. Lapinsko šiurpulinga moderni "Maro" opera. Išmąstytos išeivijos kultūrines sėkmes ir nesėkmes skrodžiančios dr. J. Girniaus paskaitos pastabos; dailiuoju ir humoristiniu žodžiu gyvai nuotaikingas literatūros vakaras; faktiška išeivijos šimtmetį peržvelgusi dr. J. Jakšto paskaita.
Simpoziumuose gi vyravo temos ne tiek apie kultūros ar jos atskirų sričių turinį, kiek apie jų išlaikymą bei ryšį su visuomene; t. y., buvo kalbama daugiau apie kaip, negu apie ką. O tai buvo ženklas rūpesčio ir pastangų išlaikyti kultūrą vis ja mažiau besidominčioje visuomenėje. Dėl to nesusilaikome Trečiojo Kultūros Kongreso nepavadinę kultūra ir jos vieta visuomenėje susirūpinusiųjų kongresu.
Iš tokio kongreso trykšte trykšta noras, kad sekantis tarpkongresinis laikotarpis vadintųsi ir būtų kultūra susirūpinusios visuomenės laikotarpiu. Visuomenės gal daugiau negu kultūrininkų įkvėpimui taikytini ir Kultūros Kongreso dvasiniam susitelkimui pasakyti žodžiai (žr. šio "L. L." nr. 445-446 psl.).
■ Netikras garsas
Smulkiai patikrinus, ar kas iš demonstruotojų prieš Vietnamo karą nesulaužė federalinių įstatymų, JAV Teisingumo Departamentas patyrė, kad labai didelė dauguma tų, kurie skelbėsi spalio mėnesio demonstracijose grąžinę kariuomenėn šaukimo korteles, iš tikro nėra jų grąžinę: iš 900 su viršum kortelių, paliktų Teisingumo Departaments, apie pusė nieko bendro neturėjo su šaukimu kariuomenėn; iš likusių 155 buvo tų šaukimų kortelių fotostatinės kopijos, 172 — verbavimo klasifikacijos pranešimai ir 185 — registracijos pažymėjimai. Daugumas buvo duplikatai (žr. U. S. News and World Report, lapkričio 17).
O garsas sukeltas nemažas, nors ir netikrais šautuvais.
■ Mokytojo reikšmė
"Mokytojo darbo reikšmė tautai yra nenusakoma ir, skaudžiausia, reikiamai neįvertinama", "Aidų" paskutiniame numeryje pirmuoju sakiniu teisingai pastebi Pranas Pauliukonis.
Mokytojų studijų savaitei atžymėti skirtas "Aidų" lapkričio numeris savo puslapiuose reikiamai iškelia lietuvio mokytojo reikšmę ir vaidmenį istorijos bėgyje ir dabartyje.
■ Kai kur vienintelis raktas
"Tai kad jūs neturit mišiolo savo kalba", teisino amerikietis vyskupas savo nenorą leisti lietuvių įkurtoj, išlaikomoj ir lankomoj parapijoj laikyti Mišių lietuvių kalba.
"O kaip gi? Va, čia", padavė klebonas didelį sekmadieninį mišiolą raudonais viršeliais.
"Well, well... Gražesnis už Amerikoj išleistą... Jei taip, tai leidžiu...
Kai kuriose JAV lietuvių parapijose anas sekmadieninis mišiolas buvo vienintelis raktas, lietuvių kalbai atrakinęs bažnyčios duris...
"Ogi kad neturim lietuvių mišiolo kasdienai", atsakydavo nevienas klebonas, užklaustas, kodėl jo lietuvių parapijoj šiokiadieniais nėra Mišių lietuvių kalba...
Ir vėl — netrukus baigiamas kalti raktas. Šį kartą kasdieninis...
Okupuotoj Lietuvoj lyg tai buvo planuojama išleisti mišiolą, lyg tai jo išleidimas atidėtas neribotam laikui, pritrūkus popieriaus bešvenčiant komunistinės revoliucijos 50 m. sukaktį...
Taigi, kad girdim ir kad dar plačiau girdėsim lietuvių kalbą bažnyčiose — už tai tikinčiųjų padėka teisėtai priklauso mišiolus paruošusiems: už sekmadieninį — K. Raudeliūnui, S. J., (jis su vertėjo kun. P. Dambrausko pagalba paruošė ir JAV išleistą apeigyną); už kasdieninį — A. Tamošaičiui, S. J., ir Br. Krištanavičiui, S. J. Nenuostabu, kad ir vyskupas Vincentas Brizgys jiems taria ačiū (žr. "L. L.", šio nr. 434 psl.).
■ Išleistas, bet negaunamas
Prieš kiek laiko okupuotoj Lietuvoj buvo išleistas apeigynas, apie kurį, deja, tikintieji ten sužinojo tik iš užsienio lietuvių... Lietuvoj išleistas apeigynas buvo parduotas užsienio lietuviams; tėvynėj tik pavėluotai buvo šiek tiek pabarstyta — laisvai nei dabar negaunama.
■ Priėmė ir atstatė
Neseniai katalikų spaudoje skelbta, kad ponia Ann Favret buvo paskirta pirmąja profesore katalikų kunigų seminarijoje... Deja, ji jau atstatyta iš pareigų, nes klasėje nesutiko su tos vyskupijos vyskupo John J. Carberry pastoraciniu laišku, raginančiu baigti diskusijas apie kunigų celibatą (nevedimą).
■ Pavijo ir pralenkė
Kad taip "Draugas" ar "Laiškai Lietuviams" dabar būtų leidžiami okupuotoj Lietuvoj ir turėtų gausesnį tiražą už "Tiesą" ir "Pergalę"!
Bet taip yra, tik ne Lietuvoj, o komunistinėj Jugoslavijoj. Katalikų laikraštis "Glas Concila" savo 200,000 tiražu pralenkė 190,000 tiražo komunistų partijos laikraštį "Bor-ba". "Glas Concila", įkurtas 1962 m., nagrinėja aktualius socialinius, kultūrinius bei religinius klausimus.
J. Mieliulis, ATOMINĖS KALĖDOS.