13 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Žvelgdami į praėjusių šimtmečių gyvenimą ir jo atspindi literatūroje, matome ten visą eilę porų ar paskirų asmenų, kurių meilę galime vadinti didžiosios meilės vardu. Šitokia meilė yra kelių rūšių. Šiame straipsnyje žvelgsime į tokius didžiosios meilės atstovus, kurie, patys mylėdami, ar visai nesulaukė iš mylimos pusės jokio atgarsio, ar tasai atgarsis buvo tiek silpnas, kad neatitiko mylinčios pusės meilės didumo. Tokio tipo vienpusiška, o tačiau visą gyvenimą tvėrusi meilė yra ne tik didžiosios meilės stipriausis pasireiškimas, bet yra ir tragiškiausia, herojiškiausia bei dvasingiausia meilė.
Šitokios didžiosios meilės tipą čia pavaizduosime jos trimis atstovais: Dantės meilė Beatričei (XIII amž.), Petrarkos — Laurai (XIV amž.) ir Paulės Regnier meilė Pauliui Drouot (XX amž.).
DANTĖ IR BEATRIČĖ
Žymiausias ir genialus viduramžių krikščionis poetas italas Dante Alighieri gimė 1265 m. gegužės 30 d. Prieš dvejus metus pasaulis minėjo jo 700 metų gimimo sukaktį. Būdamas vos 5-6 metų amžiaus, jis nustoja motinos. Taip neilgai jos meilę patyręs, visą gyvenimą ilgisi meilės. Po šešių metų miršta ir jo tėvas. Našlaitis augo jausmus nešildančioje pamotės globoje.
Didžiausias jo gyvenimo įvykis — tai susitikimas su mergaite Biče, kurią jis vėliau savo literatūros kūryboje pavadino Beatriče. Tai įvyko 1274 m. gegužės pirmąją dieną, kuri buvo švenčiama dainomis ir šokiais. Tą dieną 9 metų berniukas įsimylėjo į 8metų mergaitę tokia meile, kuri savo šviesa nušvietė jo visą gyvenimą ir jį įkvėpė literatūrinei kūrybai. Jo visas meilės ilgesys sustojo prie jos. Pasodinta jo sąmonės sostan, ji pasidarė jo gyvenimo valdove.
Beatričė, kurią Dantė pamilo didžiąja meile ir kurią savo literatūrinėje kūryboje idealizavo, istoriškai buvo tikra, gimusi 1266 m. Florencijoje ir mirusi 1290 m., taigi jauname 24 metų amžiuje. Jis apie ją tiek daug kalba savo "Dieviškosios komedijos" kūrinyje, ir galima sakyti, kad ji ten viešpatauja. Šiame veikale jis ją kone dievina, taikydamas jai tokius posakius, kurie tinka šventiesiems ir Dievo Motinai.
Atrodo, kad Dantės jausmai jai buvo žinomi: tai stiprios, grynai dvasinės meilės jausmai, persunkti jos garbinimu bei dievinimu. Kokie gi buvo josios jausmai jam?
Savo pirmuosius jausmus ir konkrečius ją liečiančius faktus Dantė pasakoja savo "Vita nuova" (Naujasis gyvenimas) kūrinyje. Ką tik vaikystėje pamatęs ją ir įsimylėjęs, jis šiame kūrinyje vadina ją "jaunučiu angelėliu". Jis šioje knygoje kalba ir apie kitą susitikimą su ja, kai jis turėjo 18 metų. Tada, anot jo, ji pažvelgė į jį ir gražiai pasveikino. Tuo laiku ji ėjo su dviem vyresnėm draugėm. Tačiau tos knygos skaitytojams ir Dantės gyvenimo biografams neatrodė, kad Beatričė būtų pajutusi Dantei kokio palankumo. Tai buvo tik mandagumo pasveikinimas. Toliau tame pačiame "Vita nuova" kūrinyje jis pasisako, kad, dar sykį susitikus su juo, ji jo jau nepasveikino. Tai įvyko, anot šio kūrinio, todėl, kad ji buvo girdėjusi nepalankius gandus apie jo ryšius su kita moterim. Be to, kaip Dantės biografas ir mūsų laikų rašytojas G. Papini spėja, Beatričė buvo girdėjusi apie kažkokį
Dantės poezijos kūrinį, skirtą kažkokiai kitai moteriai, užgavusį jos tuštybės jausmą ir nuteikusį ją nepalankiai jo atžvilgiu? O gal ji su juo nepasisveikino bijodama, kad jis nepradėtų perdaug konkrečiai prie jos gretintis, nes tuo metu ji buvo jau ištekėjusi? Jau prieš tai, patekęs į jos vestuves, Dantė buvo Beatričės ir jos draugių pastebėtas, o tos draugės, pajutusios jo meilę Beatričei, jos akivaizdoje juokėsi iš jo. Gal kartais ir pati Beatričė pasijuokė iš jo? — taip klausia G. Popini.
Dantės meilės didumas Beatričei ypač paaiškėjo jai mirus. Bekraštis liūdesys nusileido ant jo. Tasai liūdesys turėjo būti tikrai didelis, kad net Dantės bendralaikis italų poetas Cino da Pistoia buvo parašęs "canzona" jam suraminti. Jis Dantę giliai atjautė, nes patsai apimtas meilės vienai moteriai, virto poetu. Šis Dantės skausmas Beatričei mirus panardino jį į tokį nusiminimą, kad jo giminės ir draugai pradėjo bijoti, kad jis neišprotėtų ar nemirtų. Savim nesirūpindamas, dienas naktis verkdamas, jis taip sublogo, kad vos tegalima buvo jį atpažinti. Artimieji pradėjo jam patarinėti vedybas galvodami, kad toji gyvenimo atmaina jį suramins. Dantė ilgai spyrėsi, nesutiko, kol pagaliau vedė jam giminių parinktą mergaitę.
Dantės meilė Beatričei ypač užsitarnauja didžiosios meilės vardo, nes atrodo, kad visoje pasaulio literatūroje niekas taip neišaukštino mylimos moters, kaip jisai savo kūryboje. Anot G. Papini, Dantė Beatričę suangelino ir ją taip kilniai pavaizdavo, kad į ją vos galima drįsti pažvelgti. Jis ją taip iškėlė ir išgarbino, kaip jokia kita moteris po Marijos nebuvo iškelta ir pagarbinta. Visa Dantės kūryba, anot G. Papini, taip Beatričės pilna, kad išmesti iš tos kūrybos ją būtų tas pats, kaip atskirti šviesą nuo saulės. Kitaip tariant, kaip nėra saulės be šviesos, taip ir išbraukus iš Dantės gyvenimo Beatričę, nebeliktų tokios jo literatūrinės kūrybos, kurią jis yra palikęs pasauliui.
Įsimąstydami į "Dieviškos komedijos" turinį, į tą didžiausią poetinį krikščionybės veikalą, ir į tą centrinį Dantės gyvenimo faktą — jo meilę Beatričei, įvairūs mąstytojai stengėsi tą meilę visokeriopu atžvilgiu išgvildenti. Čia tegalime tik prisiminti, kad toji platoniška, grynai dvasinė, meilė paruošė jį aukštesniam krikščionybės pažinimui, išreikštam jojo pagrindiniam kūrinyje. Juk Dantės "Dieviškoji komedija'' yra savotiška "Summa Theologica" (tariant šv. Tomo Akviniečio žodžiais), kad ir išreikšta poetiniu būdu. Štai kodėl, anot tų mąstytojų, Beatričė atstovauja teologiją, nes vadovaudama "Dieviškoje komedijoje" Dantės kelionei po dangų, ji aiškina jam antgamtinio pasaulio paslaptis. Tariant šių laikų sąvokomis, Dantės meilė Beatričei nuvedė jį į antgamtinę Dievo meilę.
Rusų gi tremties rašytojas D. S. Merežkovskis savo knygoje "Dantės gyvenimas" sako: "Dantės meilė Beatričei... yra didžiausias žmogiškos širdies ilgesys, kuris žemės tremtyje ilgėjosi dangiškos tėvynės". Tad, anot jo, ilgėdamasis žemiškosios meilės, žmogus, kad ir nesąmoningai, tačiau tikrai ilgisi Dievo.
Dantės meilė, kuri jį išgarsino ir kuri jį įkvėpė sukurti tokį veikalą kaip "Dieviškoji komedija", per kurį jis liko įamžintas istorijoje — ar tokia meilė nėra didžioji meilė?!
Dantė mirė 1321 m. rugsėjo 13 d. Ravennoje, Italijoje. Jo palaikai ir šiandien tenai randasi.
PETRARCA IR LAURA
Petrarca Francesco, gimęs 1304 m. Arezzo mieste, Italijoj, yra žymiausias po Dantės viduramžių poetas. Jis ypač išgarsėjo savo meile Laurai ir tą meilę skelbiančiais poetiniais kūriniais. Jo "Canzoniere" rinkinyje telpa apie 400 eilėraščių, daugiausia sonetų, kuriais jis gėrisi mylimos Lauros išorine išvaizda ir ją garbina. Tasai garbinimas, net dievinimas aiškėja ir jo elgesyje, nes ją sutikęs jis vos drįsdavo pakelti akis į ją. Kai sykį jis pakėlė jos pamestą pirštinaitę, tai virto dideliu įvykiu jo gyvenime ir verta medžiaga jo kūrybai. O tačiau, nors mylima, bet ji buvo jam tolima, nes ištekėjusi, vaikų motina ir todėl labai atsargi jo atžvilgiu, neduodama jam jokios vilties priartėti. Dar jai gyvai esant, jo meilė jai tęsėsi 21metus; o jai mirus, liko vienpusiška ir grynai dvasinė, tačiau, kaip jo poezija rodo, gili ir stipri. Tai viskas įvyko Avignono mieste (šiuo metu Prancūzijos teritorijoje).
Visokius samprotavimus ir spėjimus, ar Laura nėra vien jo vaizduotės, jo idealios galingos meilės išraiška, paneigia ant vienos jo skaitytos knygos įrišimo vidaus du paties Petrarkos ranka padaryti įrašai, kurie liudija Lauros istoriškumą ir jo meilės objektyvumą. Toji knyga šiandien randasi Milano Ambroziejaus bibliotekoje - muziejuje. Pirmasis tų įrašų yra šis: "Laura, garsi savo dorybėmis, mano poezijos išgarbinta, pirmą sykį pasirodė mano akims 1327 metų balandžio 6dienos rytą šv. Klaros bažnyčioje Avignone". Tarp kitko čia verta įterpti, kad šio susitikimo ar tik pamatymo metines jis šventė kasmet savo dvasioje. Toje pačioje knygoje randamas ir kitas jo įrašas apie Lauros mirtį. Šis įrašas skamba šitaip: "1348 metų balandžio 6dieną Laura mirė Avignone. Buvau tada Veronoje ir nenujaučiau savo nelaimės. Tą gedulingą žinią man pranešė draugas laišku. Gražus mylimosios kūnas liko palaidotas Pranciškonų bažnyčioje jos mirties dienos vakare. Jos dvasia, mano giliu įsitikinimu, grįžo į dangų, iš kurio buvo atėjusi". Tad 21 metus jis ją mylėjo čia žemėje gyvą, o po to jis liūdėjo dėl jos, mirusios. Tie 21 metai buvo užpildyti svajonių, ilgesio, pripuolamų trumpų susitikimų, pažvelgimų... Artimesnio bendravimo ar jų apčiuopiamesnio sąlyčio istorija nežino. Jis tik kalbėjo į ją pats vienas savo poezija, sonetais, ta savo "Canzionere" pavadintu rinkiniu, kuris, anot mūsų enciklopedijos, buvo "jo meilės poetinis dienoraštis". Tame rinkinyje jis vaizduoja tos tragiškos meilės sukeltą jo išvidinį sąmyšį, tą kančios bei džiaugsmo kaitaliojimąsi ir tą vidaus drąskymąsi, kurio pasėkoje, anot vieno rašytojo, jo meilė virsta jam "gyva mirtim ir džiaugsmingu nusiminimu". Didelis Petrarkos gerbėjas prancūzų poetas A. de Lamartine žavėjosi jo didžiąja meile Laurai. Jisai tarp kitko kalba ir apie idealią, anot jo, Petrarkos mirtį, kuris buvo rastas miręs, su galva, padėta ant savo knygos, ir lūpomis, prispaustomis prie Lauros vardo, tartum, jo žodžiais tariant, jo gyvenimas būtų išgaravęs tam bučinyje svajonei.
Ar tokia meilė, kuriai jis didžiąją gyvenimo dalį vienpusiškai pašventė ir kurią įamžino tokiu gausiu poezijos rinkiniu, neturi teisės vadintis didžiąja meile?
Petrarka mirė 1374 m. Jo atminimui Notre Dame des Doms katedroje Avignone yra pastatytas paminklas. Tam pačiam mieste randasi ir Petrarkos muziejus.
PAULE REGNIER IR PAUL DROUOT
1950 m. gruodžio 6d. iš šio pasaulio tragiškai pasišalino tikinti ir praktikuojanti prancūzų katalikų rašytoja Paule Regnier, kurią sugniuždė jos vienašališkos didžiosios meilės kančia. Visos eilės romanų, nagrinėjančių meilės problemą ir jos tragiškumą, autorė už savo "L'Abbeye d'Evolayne" (vokiečių vert. "Das enterbte Hertz" — Nustojusi paveldėjimo širdis), gavo Prancūzų Akademijos aukščiausią literatūros premiją ir dar antrą "Feminos" premiją. Pagarsėjusi savo veikalu apie kančią "La Face voilėe, Essai sur le Douleur" (Pridengtas vualiu veidas), laikomu jos labiausiai subrendusiu kūriniu, ji paliko dar ir didelį dienoraštį "Journal intime", atspausdintą jai mirus. Ji pradėjo šį dienoraštį rašyti 1921 m., o baigė kelias dienas prieš mirtį 1950 m. lapkričio 30 d. Kaip visoje jos kūryboje, taip ypač jos dienoraštyje atsispindi jos gyvenimo tragedija.
Paulė gimė 1890 m. birželio 19 d. Fontainebleau (netoli Paryžiaus). Turėdama aštuoniolika metų, ji įsimyli į Paul Drouot. Tai buvo didžiosios ir labai tragiškos jos meilės pradžia, kuri tęsėsi jos visą gyvenimą. Jos meilė tikrai buvo didžioji, nes be galo intensyvi (įtempta ir naši), nes, dar jam gyvam esant, "kiekvienas jo žodis buvo jai šviesa, o jo laiškai — jos maldos" (Z. Maurina). Jai atrodė, kad tais pačiais jausmais ir jis liepsnoja. Kilus Pirmajam Pasauliniam karui, Paul Drouot mobilizuojamas ir 1915 m. krinta mūšio lauke. Jam žuvus ir jai pasinėrus begaliniame skausme, jos kančia virsta nepakenčiama, kai 1922 m. jai pripuolamai iš surastų vienos moters laiškų, adresuotų mirusiajam, paaiškėja, kad jis mylėjo tą kitą, o ne ją. Tas nepakenčiamas skausmas, nepasiduodamas laiko gydymui, tvėrė 28 metus iki pat jos mirties.
Mėnulio apgaulės (nuotrauka Algimanto Kezio, S. J.)
Paulės dienoraštyje rašoma, kad toji vienpusiška meilė virto tragiška kančia, paaiškėjus tam apgavimui ir apsigavimui, kad ji niekada ir niekeno nebuvo gyvenime mylima. Atskleidžiamas jos vidaus blaškymasis tarp nusivylimo meile apskritai bei atsiribojimo nuo jos. Iš antros pusės ją vis kankina meilė jam, kurio ji negali pamiršti ir kuris neišnyksta iš jos sąmonės. Tasai dienoraštis įtikina, kad ji mylėjo didžiąja meile. Pasklaidykime jį.
"Aš dar nežinau, ar tave, mano Dieve, myliu, bet aš bent tai žinau, kad nieko kito daugiau nemyliu kaip tave. Lūžis, kuris įvyko manyje prieš keturius mėnesius, kai tuos laiškus suradau, yra galutinis. Iš visos meilės, kuri mano gyvenimą sudraskė, man lieka tik atsiminimas apie pasibaisėtiną apgavimą. Aš nuolat kenčiu dėl šito. Aš dar dažnai verkiu dėl to. Bet tarp Pauliaus ir manęs viskas pasibaigė. Aš net nustojau to liepsnojančio troškimo jį kada nors anapus surasti" — taip ji įtaigoja sa-
ve, norėdama pakirsti savos kančios šaknis (1922 X 22). O tačiau praslinkus ir trims metams po tų žodžių, jos meilė jam nenyksta. Štai jos nuostabūs didžiosios meilės žodžiai: "Aš, kuri dabar žinau, kaip neturtingas bei vargingas gyvenimas ir kaip brangi yra meilė, nors ji būtų lygi pragaro kančiai; kuri dabar žinau, kaip vertingas yra žmogus, kuris sutinka mūsų gyvenime dalyvauti, kad ir vien tam, kad jį sugriautų — jei jis dar gyventų, kaip mokėčiau aš dabar jį mylėti!... Jis turi tokią galią ant manęs, kad aš jį po dešimties metų, mano Dieve, vis dar myliu" (1925 V 7). Tartum papildydama, kas čia pasakyta, ji po metų daro išvadą: "Niekada nejaučiama vertės to, ką turime, o tiktai to, ką prarandame. Nejaučiama savo turėjimo pilnybės, o tiktai tuštumą jį praradus" (1926 VI 6). Praslinkus pusmečiui tas pats didžiosios meilės jausmas ją laiko savo valdžioje: "Aš jį nuolat myliu ir nuolat visa mano būtybė įsiliepsnoja, kai apie jį galvoju". O tačiau kančia taip didelė, kad ji užbaigia žodžiais: "Lai Dievas saugo mane nuo kitos meilės" (30.I. 27).
Jos širdis ilgisi meilės ir vėl skausmas ją nusmelkia pagalvojus, kad ji niekeno nebuvo mylima ir todėl, anot jos, būtų buvę jai geriau, jei ji būtų maža mirusi, kai dar nieko nežinojo (1928 III 20). Laikas bėga, o iš meilės jam ji išsilaisvinti negali: "Niekas negali man pasidaryti tuo, kuo jis buvo, nes mano meilė jam, kaip sakoma, buvo man tėviškė. Mano širdis virto dabar šaltu ledu, ji nepajėgi bet kuriam žmogui suplakti, bet ji plaka jam, kaip ir prieš dvidešimts metų, ir vis mano kūnas ir siela nuolat tirpsta, kai jo paveikslas kyla prieš mane" (1928 VI 9). Ir vėl ji ramina save, kad jau nauja kančia jos nepalies, nes "aš nepriklausau daugiau nuo žmogaus, kuris keičiasi, kuris gali apvilti ar mirti" (1928 IX 8).
Keturiolika metų praslinkus nuo mirties to, kurį ji mylėjo, Paulė Regnier vyksta kelių valandų kelionėn, kad aplankytų jo kapą. Sujaudinta jinai teisina jį: "Mūsų širdis yra silpna ir visada ateina akimirka, kai ir ištikimiausias žmogus apvilia. Ką turiu pasakyti: aš jį vis myliu! Jis galėtų rytoj gyvas grįžti, jis mane vėl rastų tokią, kokią pažino, jis galėtų vėl mano gyvenime užimti tą pačią vietą, pirmą vietą, kurią turėjo" (1929. VI. 14).
Užėjus naujoms skausmo bangoms, ji ramina save samprotaudama, kad, jei jos gyvenimas būtų su mylimuoju susijungęs, tada jų meilė būtų žuvusi nesusipratimuose ir paskendusi neatšaukiamų, bet ištartų žodžių atsiminimuose. Anot jos, tik meilė, kuri nėra įvykdyta, yra tverminga ir nuo žmogaus dvasiniai nutolstama, kai prie jo per daug priartėjama. Ji norėtų pasidaryti nejautri, norėtų atbukti, kad kančios nejaustų.
Netrukus ji vėl teisina jį, save ir savo meilę, ieškodama tos kančios įprasminimo. Ji rašo: "Jis neįžengė į mano gyvenimą vien tam, kad neštų man kančią ir aš netuščiai jį mylėjau, nes toji meilė yra vienintelė šviesa, kuri man buvo suteikta ir su kuria aš įžengsiu amžinybėn" (1930 X 13).
Ir taip kaitaliojasi Paulės jausmai, tačiau vis girdima pirmuoju smuiku grojanti jos didžiosios meilės melodija. Ji dar kankinasi 20metų ir, sulaukusi 60 metų, kančios sunaikinta ir jos nepakeldama, savanoriai pasišalina iš gyvenimo.
Kas galėtų sakyti, kad toji meilė nėra didžioji, kuri, nežiūrint nepalankiausių ir skaudžiausių aplinkybių, tęsėsi 40 su viršum metų, ir tai degdama tokia galinga ir karšta liepsna, kad mylinčios gyvenimą sudegino? Tai meilė, kuri tęsėsi 35 metus mylimam žmogui mirus ir jų skaičiuje telpa tie 28 metai, kai jai paaiškėjo, kad ji nebuvo mylima. Ar daug šiandien atsiras tokių, kurie tiek metų galėtų vienapusiškai mylėti?
Vienapusė didžioji meilė, visą savo net ir teisėtą egoizmą paaukojusi ant meilės altoriaus ir iš tos meilės nieko sau nelaimėdama kaip vien tik kančią, geriausiai pavaizduoja, kas yra didžioji meilė, kuo ji skiriasi nuo eilinės. ***