JULIJA ŠVABAITĖ-GYLIENĖ

MESNORIME BŪTI MYLIMOS

Mes norime būti mylimos,
Mes norime būti amžinos,
Tarp amžinybės ir meilės
 Mūsų siela yra kaip paukštė,
Giedanti paskutinį pavasarį.

Kodėl mūsų džiaugsmas
Yra daug trumpesnis, negu kitų,
Kodėl jis yra skaudesnis?
Kodėl kiekviena ašara,
Išverkiama dėl savo kūdikio,
Yra niekados
Neišverkiama?...

Kodėl mūsų gyvenimas
Yra brangus tiktai pavojuje,
Tiktai skausme,
Kodėl mūsų meilė
Yra pralenkusi laiką?...

Mes netikime saulėlydžiais,
Mes netikime rudeniu,
Mes tiktai renkame raudonas, žalias, mėlynas
Ir geltonas liūdnų medžių spalvas,
Lyg amžinus liudininkus
Mus išduodančios
Žemės.

ANT TOS PAČIOS PAGALVĖS

Ant tos pačios pagalvės,
Tūkstančius valandų gulėtos,
Nukrito pirmoji
Ir paskutinė
Mūsų pirmgimio ašara.

Ir vėl pasilikom vieni,
Tiktai tą pačią melodiją
Gieda senasis
Laikrodis.

Tiktai tą pačią
Valandą
Mus pasitinka
Išsiskyrimo baimė.

112-113 psl. — Jurgis Daugvila.

Stiklo ir plastikos eksperimentas.

MANO MEILĖ YRA PADALINTA

Mano meilė yra padalinta
Į penkias lygias dalis
Ir štai,
Aš esu ta šeštoji
Paprastos žemės
Diena.

Kurioje telpa visa,
Kas nuo jūsų atlieka,
Ir atlieka man tai,
Ko jums
Nereikalinga.

Tai trumputė
Saulėlydžio valanda,
Be rūpesčio
Be nerimo,
Ir kada viskas jau
Viskas visvien...

KAIP NEREIKIA GYVENTI?

Mes visi gerai žinom,
Kaip nereikia gyventi.
Betgi niekas nežinom,
Kaip reikia
Iš tikrųjų, gyventi.

Nes
Visa tai, kuo gyvenam,
Niekados nesibaigia
Džiaugsmu
--
Nes visa tai,
Kuo negyvenam,
Blizga
Nepažinimo saulėje...

Julija Švabaitė-Gylienė, užimanti savitą vietą lietuvių poečių tarpe, šiose eilėse sukaupia daugelio moterų-motinų neišsakytus, bet išgyventus jausmus.