JULIUS RAULINAITIS
Julius Raulinaitis, statybos inžinierius gyvenąs Los Angeles, Calif., JAV., planuoja ne tik naujų pastatu projektus, bet ir gyvai domisi įvairiomis atsinaujinančios Bažnyčios apraiškomis.
Šio “L. L.” numerio 92-97 psl. yra iliustruojami nuotraukomis iš foto parodos, suruoštos atidarant Lietuviu Foto Archyvą š. m. vasario 26 d., Jaunimo Centre, Čikagoje. Parodoje dalyvavusieji 10 lietuviu fotografu išstatė 130 lietuvių visuomenininkų bei kultūrininku portretų ir veiklos vaizdu ne tik iš JAV, bet ir iš Pietų Amerikos, Europos ir kitur. 92 psl. — A. Lukaševičius, buvęs VLIKo pirm. V. Sidzikauskas, konsulas J. Budrys, Augulis; Niujorkas, 1959 (nuotrauka G. Peniko). 93 psl. — vysk. Pr. Brazys, M.I.C., vysk, V. Brizgys, vysk. K. Salatka ir vysk. C. Sipovich, Tėvu Marijonų generolas; Čikaga, 1965 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.)
Pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje yra viena iš Vatikano II Suvažiavimo keliamų minčių. Jo pilnesnis supratimas reikalauja pastangų ir iš dvasiškuos, ir iš pasauliečių. Tuo klausimu plačiai diskutuojant įvairiose krikščioniškose tautose, tenka ir mums, lietuviams, jį apsvarstyti. Čia bandysime į jį pažiūrėti daugiau per pasaulietiškus akinius.
Moksliniuose veikaluose yra priimta terminus apspręsti pradžioje. Aš tyčia tai atidedu, ir pradedu istorine apžvalga, kuri parodys, kiek pasauliečio ir Bažnyčios supratimas priklausė nuo kintančių aplinkybių.
I. ISTORINĖ APŽVALGA
Taigi, pradžioje, apaštalų darbų laikais, mes matome Bažnyčią kaip eilę bendruomenių. Kiekviena turi savo vyresnįjį su pagelbininkais ir pagelbininkėmis. Vyresniuosius parinkdavo arba apaštalas, arba pati bendruomenė, o juos pašvęsdavo apaštalas arba jo įgaliotinis. Išoriniai šie vyskupai (panaudosiu šį terminą patogumui) nesiskyrė nuo kitų tikinčiųjų, daugiausia darbo žmonių. Ir pats Povilas nesivaržė siūti palapinių ilgėlesniam laikui pas vienus žmones apsistojęs. Centrinis išorinis įvykis tų bendruomenių gyvenime buvo meilės pokylis arba Mišios, Paskutinės vakarienės minėjimas. Žmonės sunešdavo, ką turėdavo, paprastos duonos ir vyno, ir šias dovanas pašvęsdavo išoriniai neatskiriamas vyskupas. Tikintieji tada imdavo Dievo Kūną į rankas ir jį valgydavo. Pranašystės dovaną gavę tikintieji balsiai išreikšdavo savo mintis, vyskupui sprendžiant, kas bloga, kas gera. Tada dar nebuvo aiškiai matomo kunigų luomo, skirtumas tarp dvasiškių ir pasauliečių nebuvo pabrėžtas, nors ganytojiškas vyskupų primatas buvo aiškus ir nekvestionuojamas. Kas buvo pabrėžiama, tai visų bendras uždavinys būti Evangelijos tarnais ir nešėjais.
Palaipsniui, besibaigiant persekiojimams, išryškėja vidujinis Bažnyčios tvarkymosi būdas, būtent, suvažiavimai, visuotiniai arba provinciniai, vadinami sinodais. Tokie sinodai įvyksta šiaurės Afrikoje, Ispanijoj, Prancūzijoj, Anglijoj, Vokietijoj.
Pasauliečių dalyvavimas platus: jie dalyvauja posėdžiuose, iškelia trūkumus, informuoja vyskupus. Tais laikais domėjimasis teologija buvo stiprus. Aišku, sinoduose pasauliečiai kalbėdavo daugiau apie tai, kas jiems suprantamiausia ir žinomiausia. Grynai dogmatiniais klausimais, kaip eretikų krikšto klausimu, jų nuomonės, atrodo, nebuvo atsiklausta kokiame tai suvažiavime. Tačiau jų dalyvavimas turėjo svarbią pasekmę: liaudies informaciją ir pritarimą.
ra įvairių dalyvavimo pavyzdžių. Štai vyskupas Ciprijonas (šiaurės Afrikoje) nustatė, kad atkritėliams sugrįžti reikalinga tikinčiųjų "sententia" (pritarimas, sprendimas), nes kitaip bendruomenėje nebūtų santaikos. Toliau, Toledo sinodo (589 m.) dokumentus tvirtina visa eilė pasauliečių parašų. Tokių pavyzdžių pirmajame tūkstantmetyje yra daug.
Į išorinį Bažnyčios liturginį gyvenimą tuo pačiu laiku įtraukiami įvairūs dalykai, kurie anksčiau buvo atmetami kaip pagoniški: priklaupimai, lankstymaisi, smilkymas, žvakės, stulos, žiedai ir t. t. Mišios tampa iškilmingesnės, meninis giedojimo ir patalpų lygis kyla, liaudies liturginis dalyvavimas siaurėja. Lygiagrečiai, organizaciniame Bažnyčios gyvenime atsiranda skirtumas ir neretai įtampa tarp pasauliečių ir klero. Klerui įvedamas celibatas, uniforma, mokslas. Susidaro svarbus ir vienuolių luomas.
Generalinis konsulas Čikagoje P. Daužvardis (nuotrauka A. Stelmoko).
Šeštajame amžiuje pasauliečiai jau nebesupranta lotynų kalbos, tad ir pati liturgija didina atstumą tarp liaudies ir klero. Iš pasauliečių tarpo Bažnyčioje veiklūs ir įtakingi telieka valdovai ir didikai, kurie savo uždavinį supranta kaip pasaulio palenkimą krikščionybei. Šį uždavinį jie vykdo gana paprastai: prūsams ir lietuviams kardu per galvą! Šis klaikus pasauliečių vadų ir jų laimintojų nesusigaudymas Evangelijos metoduose padarė didelių nuostolių mūsų protėviams. Būtų įdomu sužinoti, kokia būtų mūsų istorija, jei prūsai ir lietuviai būtų įsijungę vakarų kultūron taikiu būdu prieš tūkstantį metų. Gal toks Donelaitis būtų iškilęs 500 metų anksčiau.
Eikime toliau, į viduramžius. Klero privilegijos ir įtaka didėja, skilimas tarp pasauliečių ir klero tęsiasi. Pasauliečiai ima protestuoti prieš klero privilegijas. Avelėms pradeda rodytis, kad jos yra vis daugiau kerpamos, negu ganomos. Apie tai galima spręsti iš šio sakinio popiežiaus Bonifaco VIII bulėje "Clericis laicos" 1296 metais:
Charge d’affaires J. Rajeckas prie Lietuvos atstovybės rūmų Washingtone, 1966 m. (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.).
"Yra gerai žinoma, kad pasauliečiai visada buvo priešiški klerui". Skilimą palaiko ir bendras liaudies neraštingumas, kadangi anų laikų auklėjimas buvo surištas su lotynų kalba. Apsišvietusių pasauliečių maža, ir tik didieji suverenai ką nors reiškia. Viduramžių Bažnyčios ir valstybės santykius (net nesakau — Bažnyčios ir pasauliečių) galima pailiustruoti, naudojant citatą iš Otto von Freysingo knygos "De duabus civitatibus" (1146 m.): "Šio pasaulio miestas yra lyg užmigęs Bažnyčios glėbyje". Jis tai paaiškina tuo, kad nuo imperatoriaus Teodozijaus (379-395) laikų jam jau nebereikia rašyti dviejų istorijų, užtenka rašyti Bažnyčios istoriją. Valstybė jau savaime seka Bažnyčios gaires įstatymdavystėje ir tėra lyg administracinis įrankis. Tiesa, toks posakis be papildymų būtų gerokas apibendrinimas, ir dėl to nevisai pakankamas savyje. Nors valstybė buvo, von Freysingo supratimu, tik "tvirtoji Bažnyčios ranka", visgi tų karalių ir kunigaikščių dalyvavimas sinoduose iki XVI-ojo amžiaus galo buvo normalus reiškinys ten, kur buvo diskutuojamas tikėjimas, reformos ir taika. Specifiškai, Sienos suvažiavimas (1423 m.) išreiškė norą išklausyti pasauliečių diskusijose apie kokį tai "casus fidei" (tikėjimo klausimą) ir "si tractatur de matrimonio, quia tales causae eos tangunt" (jei svarstoma dėl vedybinio gyvenimo, nes tokie klausimai juos liečia). Yra manoma, kad toks "casus fidei" lietė teismus ir inkvizicinius erezijų atvejus.
Pasaulio Lietuviu Bendruomenės pirm. J. Bachunas Jaunimo Kongreso bankete, Čikagoje, 1866 (nuotrauka G. Peniko).
Prof. dr. Z. Ivinskis, Koenigstein, Vokietijoje, 1962 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.).
Praktiškai, vykdomoje srityje, tas miegas Bažnyčios glėbyje nebuvo visai taikingas. Būdavo trinties tarp Bažnyčios dignitorių ir valdovų ginčuose dėl privilegijų ir galių. Visame šitame triukšme individualus krikščionis belieka tik tamsi avelė, dažnai teturinti paprastoką, vaikišką tikėjimą. Šį liūdną tikėjimo stovį plačiosiose masėse patvirtina ir bibliografiniai tyrimai: su pirmaisiais amžiais užsibaigia ir raštai apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Tik 1580 m. pasirodo knyga, pavadinta "de laicis" (apie pasauliečius), parašyta Bažnyčios mokytojo šv. Bellarmino. Bet toj knygoj kalbama tik apie karalius ir kunigaikščius. Tuo tarpu kai tokiame IV-ajame amžiuje nebuvo įmanoma nunešti batų pas batsiuvį neužvedus pokalbio apie Trejybę, nes pasauliečiai tada geriau pažinojo savo tikėji-mą ir plačiau dalyvavo Bažnyčios gyvenime.
Trečias laikotarpis Bažnyčios gyvenime prasideda su Reformos sąjūdžiu. Bažnyčia pradeda nustoti monolitinio pobūdžio. Toks Pascalis ima kelti ir pavienio tikinčiojo apologetinius uždavinius. Politika, mokslas ir kultūra pamažu įgauna autonomiją, nors tai įvyksta ne be kovos. Išsivysto naujas antiklerikalizmas ir laicizmas. Pagaliau ta miegančioji gražuolė (Freysingo "pasaulietiškasis miestas") pabunda iš Bažnyčios glėbio ir nušokuoja visai savais keliais, o senutė Bažnyčia dar snaudžia 44 metus. Mat, tarp komunistų manifesto ir "Rerum novarum" praeina 44 metai. Su vakarų Europos darbininkijos praradimu skilimas tarp pasauliečių masės ir hierarchijos yra toks gilus, kad jau blogiau būti negali, ir reikalai gedi eiti tik geryn. Po penkiolikos šimtmečių skaitlingo pasauliečių nesidomėjimo veiklia dvasinės Dievo karalystės statyba prasideda nauji laikai, kurių pirmoji kregždė yra Katalikų Akcijos įsteigimas. Reikia pastebėti, kad, išskyrus kai kurias išimtis, pats kleras iki šiol nešaukė pasauliečių ton statybon. Ne tik nešaukė, bet ir nesuprato to reikalo ir nepripažino jų pajėgumo šioje srityje. Žinomas pavyzdys yra prelatas Talbotas, kardinolo Newmano kritikas, rašęs 1867 m.: "Kas yra pasauliečių kompetencijos laukas? Medžioti, šaudyti, puotauti. Tuos dalykus jie išmano, bet jie neturi jokios teisės kištis į bažnytinius reikalus". Talbotas kritikavo Newmano straipsnį "Apie pasauliečių apklausimą doktrinos reikaluose".
Aktorė B. Pūkelevičiūtė ir rašytojas Ant. Vaičiulaitis Pasaulio lietuviu jaunimo stovykloje, 1966 (nuotrauka G. Naujokaičio).
Rašytojas Ant. Škėma Lietuviško Teatro 60 metu sukakties minėjime Niujorke, 1959 (nuotrauka G. Peniko).
Baigdami istorinį kelią į šios dienos padėtį, konstatuokime, kad tikintieji šiandien pasaulyje tesudaro mažumą, katalikų nuošimtis pasaulyje mažėja, kunigų labai trūksta, Evangelija plinta lėtai, jei išvis plinta. Šiame tamsiame fone ryškėja nauji žingsniai. Kaip minėjau, popiežius Pijus X įsteigia Katalikų Akciją (principiniai dar viduramžišką, veikiančią ne savo iniciatyva, o hierarchijos pavedimu). 1952 ir 1957 m. įvyksta pasauliečių apaštalavimo kongresai Romoje, teologai vėl ima rašyti apie pasauliečius knygas ar bent straipsnius. 1952 m. išeina tėv. Yves Congar, O.P., knyga "Talons pour une théologie du laicat" (Gairės pasauliečių teologijai). Buvo ir anksčiau studijų, bet mažiau težinomų.
Dabar pažvelkime į naujai suformuluotas gaires atsinaujinančioje Bažnyčioje.
II. DABARTINĖS GAIRĖS IR TEKSTAI
Istorinėje įžangoje terminų apibrėžimą atidėjome, nes laiko bėgyje pasauliečio ir Bažnyčios santykiai buvo įvairiai suprantami. Perankstyvas jų apibrėžimas būtų tik sunkinęs istorinę apžvalgą. Vatikano II suvažiavimas priėmė konstituciją "De Ecclesia" ir dekretą apie pasauliečių apaštalavimą. Šie du raštai daug pasako apie Bažnyčią ir pasaulietį. Jie išsprendžia daug pagrindinių klausimų, nors ir ne visus.
Bažnyčios paslaptis
Kas yra Bažnyčia? Paslaptis. Tai yra esminio pobūdžio paslaptis, kaip tikėjimo paslaptis, kurios savo amžiuje niekada pilnai nesuprasime. Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, kuriame vienyjasi visi žmonės, valgydami eucharistinę duoną. Bažnyčia tad yra Dievo tauta — "tauta vienybėje su Tėvo, Sūnaus, ir Šv. Dvasios vienybe" (iš "De Ecclesia").
Taigi, iš tikrųjų Bažnyčia nėra tas pat, kaip hierarchija arba popiežius su Romos kurija. Bet ar netiesa, kad laikraščiuose ar knygose dažniausiai tai yra implikuojama? Toks supratimas esminiai yra juokingas — lyg kariuomenę sudarytų vien generalinis štabas.
Profesoriai: V. Biržiška, dail. A. Varnas ir Šlapelis, Čikaga, 1957 (nuotrauka A. Stelmoko).
Prof. J. Žilevičius, Lietuvių Muzikologijos Archyvo vedėjas, Čikaga, 1961 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.).
Vyskupų suvažiavimas įžvalgiai pasielgė, nustatydamas "De Ecclesia" turinio eilę: pirma dalis — '"Bažnyčios paslaptis", antra — "Dievo tauta", trečia — "Hierarchinė Bažnyčios sąranga".
Bažnyčia yra bendruomenė, kurios pagrindinis uždavinys yra eiti į pasaulį jį pašvęsti, žmonėms sudaryti išganymo sąlygas ir "jiems atskleisti savo Viešpaties paslaptį, kad ir neryškiai, bet teisingai, iki pagaliau ta paslaptis pasireikš pilnoj tiesoj". Šiai paslapčiai atskleisti Bažnyčiai yra reikalinga organizacija, kurią sudaro hierarchija ir jos steigiamos institucijos. "Bet", sakoma "De Ecclesia" konstitucijoj, "bendruomenė su hierarchine sąranga ir mistinis Kristaus Kūnas nėra dvi atskiros tikrovės... jos sudaro vieną sudėtingą tikrovę, kurioje jungiasi dieviški ir žmogiški pradai. Ši Bažnyčia (Dievo tauta), įsteigta ir suorganizuota šiame pasaulyje kaip bendruomenė, išlieka Katalikų Bažnyčioje, bendrai Petro įpėdinio ir vyskupų valdomoj, nors ir daug pašventimo ir tiesos pradų randasi ir anapus jos matomosios struktūros".
Poetas Faustas Kirša, Cape Cod, Mass., JAV (nuotrauka G. Peniko).
Dievo tauta
Antroje "De Ecclesia" dalyje Dievo tautos samprata yra gvildenama toliau. Čia randame geroką teologinį perversmą. Dar popiežiaus Pijaus XII-ojo laikais mistinis Kristaus Kūnas buvo tapatinamas su Katalikų Bažnyčia. Dabar gi Dievo tautos ribos yra nukeliamos toliau. Ši dalis pradedama sekančiai: "Visada ir visose tautose Dievui patiko tas, kas jo bijo ir teisingai elgiasi (Ap. d. 10, 35). Tačiau Dievas teikėsi žmones pašvęsti ir iš jų sudaryti tautą, kuri jį pripažįsta tiesa ir jam tarnauja šventumu". Šie du sakiniai rodo, kad tikinčiųjų bendruomenė yra laikoma Dievo tautos pagrindine srove, bet kartu nurodo, kad ir visi kiti nėra Dievo užmiršti. Kitaip tariant. Bažnyčios kaip Dievo tautos narių skaičius yra žymiai didesnis, negu mes iki šiol savo ribotume manėme.
Visi esame girdėję garsiąją šv. Petro laiško (I, 2-9) ištrauką: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės, kad skelbtumėte šlovę to, kurs pašaukė jus iš tamsybių į savo įstabią šviesą, jus, kurie kitados buvote ne tauta, o dabar esate Dievo tauta, kurie nebuvote gavę pasigailėjimo, o dabar gavote".
Ši citata yra antrosios "De Ecclesia" dalies kertinis akmuo; tad pažvelkime smulkiau į šias pasauliečių kunigystės, šventumo ir pranašystės deklaracijas.
Dr. J. Grinius, Miunchene, Vokietijoje, 1963 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.).
"De Ecclesia" turi poskyrį, pavadintą "Paprastoji tikinčiųjų kunigystė". Be abejo, teologų tarpe ši idėja nėra nauja, bet yra reikšminga, kad ji dabar įtraukta beveik pačion pradžion Dievo tautos dalies: "Šventosios Dvasios atnaujinti ir patepti, krikštytieji yra pašvęsti kaip dvasiniai namai ir šventa kunigystė tam, kad visais savo darbais krikščionys galėtų aukoti dvasines aukas,... nors paprastoji tikinčiųjų kunigystė ir hierarchinė kunigystė skiriasi esminiai, ne tik laipsnyje, visgi jos abi tam tikra prasme rišasi: kiekviena iš jų, ypatingu būdu yra dalyvavimas vienoje Kristaus kunigystėje... hierarchinis kunigas... moko ir valdo kunigiškąją tautą,... aukoja eucharistinę auką. Bet tikintieji, per savo karališkąją kunigystę, jungiasi į eucharisto aukojimą. Jie taip pat vykdo tą kunigystę, priimdami sakramentus, maldomis ir dėkojimais, liudydami šventu gyvenimu ir veiklia artimo meile".
Toliau "De Ecclesia" analizuoja organinę kunigiškos (atseit. Dievo tautos) bendruomenės sąrangą. Kertinis momentas vėl kartojamas, kad "Kristaus kūno sustiprinti prie švento stalo krikščionys konkrečiai parodo Dievo tautos vienybę, kurią simbolizuoja ir nuostabiai įgyvendina šis švenčiausias Sakramentas".
Specialiai minima moterystė, kuri simbolizuoja Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę ir vaisingą meilę.
Toliau, kalbant apie pranašystės pavedimą, suvažiavimas naujai konstatuoja, kad tikinčiųjų visuma yra tikėjime neklaidinga.
Dail. V. Kasiulis, Paryžius, 1962 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.).
Pasauliečiai
Trečias konstitucijos skyrius yra apie hierarchinę Bažnyčios sąrangą. Ši reikšminga dalis išvysto vyskupų kolegijos sampratą, bet neįneša didelių pakeitimų į hierarchijos ir pasauliečių santykius; tad eikime toliau, prie skyriaus, pavadinto "Pasauliečiai": "Viskas, kas buvo pasakyta skyriuje "Dievo tauta", galioja vienodai tiek pasauliečiams, tiek vienuoliams, tiek klerui. Ganytojai žino, kad jie nebuvo Kristaus pašvęsti patys vieni imtis išganymo misijos. Anaiptol, jie supranta, kad jų kilni pareiga yra ganyti tikinčiuosius ir pripažinti jų misiją ir Šv. Dvasios jiems suteiktas dovanas taip, kad visi galėtų bendradarbiauti. Juk, kaip viename kūne su daugeliu sąnarių ne visi sąnariai turi tą patį veikimą, taip mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, ypač gi esame kits kito sąnariai". Taip tad visi vienodai dalyvauja Kristaus Kūno sudarymo kilnume, ir visi įgyja pareigą pilnai darbuotis nuolatiniam Bažnyčios augimui ir pašventimui.
Tiesioginiai "De Ecclesia" pasauliečio sąvoką apibrėžia labai trumpai: "visi tikintieji, išskyrus kunigus ir vienuolius". Tai dar beveik nieko nepasako. Teigiamas ir naujas šios konstitucijos įnašas randamas pasauliečių būdo ir ypatybių aprašyme ir išplėtojime. Ankstyvesnių katekizmų tendencija buvo apsiriboti trumpu neigimu, kad pasaulietis — tai ne dvasiškis. Galimas dalykas, kad vien jau tas apibrėžimo ribotumas privedė ir prie ribotos, pasyvios pasauliečio laikysenos. Ta padėtis dabar eina praeitin, nes pasauliečio apaštalystė dabar apibrėžiama kaip krikščionio teisė ir pareiga: "Bažnyčios tarnystės yra įvairios, bet pašaukimas vienas. Kaip gyvo kūno dalys negali būti vien pasyvios, taip ir Kristaus Kūno - Bažnyčios dalys negali būti pasyvios" (iš dekreto). Dar kitoj vietoj: "Pasauliečio apaštalystė yra dalyvavimas pačios Bažnyčios išganymo misijoj. Pats Viešpats, per krikštą ir sutvirtinimą, visiems yra pavedęs šią apaštalystę" ("De Ecclesia").
Pastebėkime, kad ligi šiol mūsų laikais tebuvo kalbama apie vieną pasauliečio apaštalavimo pavedimą, būtent, apie tą, kurį suteikdavo hierarchija Katalikų Akcijos rėmuose. Popiežius Pijus XII dar 1951 m. kalbėjo, kad "pašaukimas apaštalauti taikomas ne visiems" ir kad "pasauliečių apaštalavimas yra įrankis hierarchijos rankose". Šiandien padėtis yra pakeista, nors apaštalavimas hierarchijos pavedimu nėra panaikinamas, tik pripažįstama pasauliečių teisė individualiai apaštalauti ir taip pat steigti bei kontroliuoti apaštalavimo draugijas, išlaikant tinkamą santykį su Bažnyčios autoritetu.
Paragrafe apie pranašystės užduotį konstitucija pareiškia, kad Kristus amžių bėgyje apsireiškia ir per pasauliečius, kurie tampa jo liudininkais. Nors ir apkrauti kasdienybės rūpesčiais, pasauliečiai gali ir turi atlikti didelį darbą pasaulio evangelizavime. Tas jų darbas yra ypatingai našus, kadangi atliekamas pasaulio aplinkoje gyvenimo liudijimu ir žodžiu. Tam tikslui "tegul pasaulietis nuolankiai stengiasi giliau įsisąmoninti apreikštąsias tiesas ir tegul nuolat prašo Dievo išminties dovanos".
Pasaulyje pasauliečiai turi du pagrindinius uždavinius: 1) pasaulio persunkimą Kristaus teisingumo, meilės ir taikos dvasia; 2) artimo meilės darbų plėtimą; anot dekreto, "kur tik yra žmonių, kuriems trūksta maisto, drabužių, pastogės, vaistų, darbo; kur tik yra žmonių, kuriems trūksta žmogiško gyvenimo reikmenų, kurie kenčia sunkų vargą, ligas, tremtį, kalėjimus, ten krikščioniška artimo meilė turi juos surasti,su didžiu rūpesčiu juos paguosti ir tinkamai pagelbėti. Ši pareiga pirmiausia yra uždedama pasiturinčioms tautoms ir individams. Šiuose darbuose turėtų būti bendradarbiaujama su visais geros valios žmonėmis, nežiūrint jų tikėjimo ar netikėjimo".
Pasauliečių ir dvasiškių darnių santykių gairės yra nurodytos Vatikano II suvažiavimo priimtoje Konstitucijoje apie Bažnyčią. (Redakcijos pastaba: jos platesnė ištrauka buvo atspausdinta "L. L.", 1965 liepos-rugp. nr., 219 psl., o taip pat pasvarstyta Vyt. Bagdonavičiaus, M.I.C., str. "Buriantis aplink altorių", "L. L.", 1966 lapkr., 402-403 psl.).
(Tęsinys sekančiame numeryje.)