Spausdinti

Fantazijos sapnai vietoj tikrovės

Aušrelė Liulevičienė

Aušrelė Liulevičienė, “L. L.” redakcinio kolektyvo narė nuo šių metų pradžios, studijuoja teologiją ir literatūrą Čikagos Universitete.

     Tėv. William F. Lynch, S. J., Georgetown Universiteto profesorius, buvęs jėzuitų leidžiamo žurnalo "Thought” redaktorius, yra vienas įdomiausių literatūros kritikų ir bendrai kultūrinio gyvenimo stebėtojų Amerikoje. Viena jam labiausiai rūpimų sričių yra televizijos ir filmų kuriamas pasaulis. 1959 m. jis išleido knygą, pavadintą "The Image Industries". Joje jis kritikuoja televizijos programų ir filmų sukimo monopolizavimą: yra baisu, sako tėv. Lynch, kai mūsų visų vaizduotė ir jausmai yra kontroliuojami ir manipuliuojami mažos saujelės žmonių, kurie bando mus įtikinti, kad mes norim to, ką jie mums duoda.

     Tėv. Lynch įžvelgia pavojų dabartinėse televizijos programose ir filmuose ne todėl, kad jos kartais prasilenkia su tuo, ką diktuoja viešoji dorovė, bet todėl, kad jos skleidžia visuotinį žvilgsnį į gyvenimą, persunktą vidutiniškumu. Praleiskime dieną prieš televizijos aparatą — tikrai jos bėgyje nepadarysime jokios nuodėmės, bet — kiek mes būsim tikrai gyvenę, kiek būsime labiau supratę save, pasaulį ir tai, kas žmogiška?

     Dar blogiau, kad televizijos programose ir filmuose neskiriama fantazija nuo tikrovės. Tikrovė yra iškreipiama, mes esam įtaigaujami dalintis sapnais, o nuo tikrovės bėgti. Pavyzdžiui, gerai žinoma kabareto dainininkė dainuoja televizijos scenoje. Ką ji dainuoja? Nieko, arba arčiausiai nieko, kas bet kada girdėta. Paprastai ką nors apie meilę, o tikrovėje žmonės net yra mirę dėl meilės, mes prisimename. Bet dainininkės žodžių negalima suprasti, ir taip turi būti, nes kitaip mes permatytume visą tą farsą. O kad tikrai nepatirtumėm tikrovės, menininkai šoka sudaryti kuo didesnę iliuziją jos fone. Pastatomos nuostabios dekoracijos, stilingai juda šokėjai, ir visumos įspūdis yra stiprus ir jaudinantis. Mums yra sakoma, kad šie žodžiai ir šis ritmas tikrai gali sukurti tokį žibesį. Mums yra sakoma, kad ši pigi ir kvaila žmogiškoji situacija yra nuostabi ir didinga. Arba, mes klausomės sultingo, egzotiško balso moters, dėstančios mums, kaip tikrai reikalinga yra įsimylėti..., tikrai įsimylėti Camel cigaretes. Kitas pranešėjas iškilmingu ir vis labiau panikos perimtu balsu kalba apie aspirino tablečių stiprumą lygiai tuo pačiu tonu, kuriuo komentavo Prezidento kalbą Kongresui apie valstybės padėtį. Anksčiau Kristaus kančia buvo reikalinga, kad įvyktų Prisikėlimas ir būtų pasiekiama didybė. Dabar bet kas tai gali įvykdyti. Visur mes matome gražius, talentingus, malonius besišypsančius žmones, kurie be užrašų saldžiai kalba apie uraganus, apie valstybines ir tarptautines krizes.

     Tikrovė iškreipiama ypač milijonus dolerių kainuojančiuose filmuose — viskas yra tokioj skalėj, kuri neturi nieko bendro su realybe. Pasibaisėjimo kultas filmuose ir televizijoje iškreipia tai, kas žmogiška. Tėv. Lynch mato, kad mūsų vaizduotės laisvė yra varžoma filmų ir televizijos gamintojų, kai jie atskirus momentus fiksuoja, sutelkdami visą tikrovę į vieną tašką — taip atsitinka meilės scenose, populiariose dainose ir reklamose.

     Tėv. Lynch prašo, kad menas sukurtų ir duotų tokį žmogaus vaizdą, kuriame nebūtų rodomas pigus sapnas apie tai, kas žmogus nėra, ir ne žmogaus sumažinimas, bet kuriame pilnai atsispindėtų žmogiškoji tikrovė.