Spausdinti

Anot liaudies patarlės

     Nedaug beliko senųjų medžių Aukštaitijoje. Karai gerokai sudarkė gimtojo krašto vaizdą. Ir todėl, atrodo, šiandien žmogus ypatingai turėtų tausoti likusius gamtos papuošalus. Deja, mūsų apylinkėje (Molėtų rajone — Red.) taip nėra.

     Pavažiavus pora kilometrų iš Aluntos miestelio į vakarus — Duobinių gyvenvietė. Dešinėje pusėje ant kalvelių ošia sena ąžuolų giraitė. Iš vieno kito seno ąžuolo galima spręsti, kad šitas ąžuolynas — senovės milžinų atžala. Vieta nuo seno mėgiama poilsiautojų ir praeivių. Čia visuomet rengiami jaunimo pobūviai, liepsnoja joninių laužai. Tačiau paskutiniu metu senajame ąžuolyne vis daugiau palieka kelmų. Ši pavasarį Mičiurino kolūkiui prireikė statybinės medžiagos. Nugriovė žemėn kelioli-ką rinktinių medžių. Į kelio pusę atsuktas papuvęs kamblys sudaro įspūdį, tartum Čia būtų atliktas sanitarinis kirtimas. Tačiau pavaikščiojus toliau po giraitę, matome, kad buvo kertami bene patys gražiausi medžiai. Apdžiūvę, sausuoliai ir neūžaugos, kuriuos vertėtų pašalinti, tebestovi. Apylinkės žmonės smarkiai pasipiktino kolūkio vadovų nurodymais kirsti ąžuolyną.

     Sužaliuos vasara, į pamėgtąją vietą ateis jaunimas. Bet neras to grožio, kuris anksčiau buvo. Negerai darote, kolūkio pirmininke Vytautai Šiukščiau! Prisiminkite seną liaudies patarlę: žmogus ne vien duona gyvas (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 74 nr.).

Kur sodybos ir rūtų darželiai?

     Televizorius, skalbimo mašina, dujos, motociklas palengvino mūsų buitį, leidžia daugiau laiko skirti poilsiui, bet jie nesuteikė teisės tapti apsileidėliais, nesirūpinti namų jaukumu, jų gražia išvaizda. Priešingai — jie skatina mylėti švarą, grožį, tvarkingumą. Kad kiekviena sodyba, kiekvienas naujas namas būtų kažkuo originalus, trauktų akį — tiek savo išore, tiek ir vidumi. O juk taip nėra. Eini pro naujus namus, pro ištisas gyvenvietes — ir beveik niekas neatkreipia dėmesio, nesujaudina tavęs. Visi namai vienodi, netgi vienodos užuolaidos dairos pro langus. Nuo seno lietuviškos sodybos garsėjo savo medžio drožiniais, žirgeliais, visokiais ornamentais; ir dabar dar, pažiūrėjęs į seną namą nuotraukoje, gali pasakyti: “Tai lietuvio pirkia”. O naujieji namai neturi savo veido. Dabar neatskirsi, kur žemaičio, suvalkiečio ar dzūko troba, nesuprasi Čia latvio, baltarusio ar lietuvio namas. Kokia mūsų dienų lietuviška sodyba mes galėsime pasigirti ateinančioms kartoms?

     Pagaliau — tie mūsų liaudies dainose išgarbinti rūtų darželiai. Kur jie? Kodėl vis mažiau jais puošiami namai ir sodybos? “Bangos” kolūkyje veltui dairiaus darželių ten, kur gyvena jauni žmonės — nebuvo, ir tik senukų sodybose augo gėlės, buvo jauku, švaru ir gera. Nenorėjau čia priešpastatyti senų ir jaunų — Lietuvoj mačiau daug tvarkingų ir jaunų žmonių sodybų, — bet vis tiek man atrodo, kad per mažai mes, jauni, rūpinamės buities kultūra, švara ir savo namų jaukumu, visa tai laikydami smulkmenomis. Mes turėtume mylėti savo namus, savo židinį. Ir stengtis, kad jis būtų jaukus. Tai yra būtina, nes auginame vaikus, kurie, pasižiūrėję į netvarkingus tėvus, jau iš mažens mokosi nepastebėti ar neatlikti mažų darbų. O be pasodintos gėlės, be iššluoto kiemelio, iš kur atsiras meilė darbui, gamtai, kas išugdys mumyse grožio supratimą? (“Jaunimo Gretos”, 1967, 3 nr.).

Kas pamiršta ir kas ne

     Sąryšyje su artėjančia Sovietų Sąjungos 50 metų sukaktimi, Lietuvoje įvyko diskusijos apie istorijos - revoliucijos ir kultūros paminklus. Deputatas R. Šarmaitis pareiškė: “Tarybų valdžios metais Lietuvoje buvo surasta, išaiškinta ir gražiai sutvarkyta nemaža paminklų, memorialinių vietų, kuriose gyveno ir veikė mūsų mylimi kultūros darbuotojai, visuomenės veikėjai, kovotojai dėl Tarybų valdžios”. Kitas deputatas V. Morkūnas, dar pompastiškiau kalbėjo: “Mes nieko nepamiršime ir niekas nepamiršta” — šie žodžiai tapo mūsų respublikos jaunimo devizu (moto ar šūkiu — Red.). Saugoj ant ir puoselėjant šimtmečiais sukurtas, neįkainuojamai brangias kultūrines-revoliucines liaudies relikvijas” (“Tiesa”, 1967, 92 nr.).

     Kad taip gerai nėra, galima spręsti iš “Švyturio” žurnale (1966, 23 nr.) išspausdinto laiško, pavadinto “Apleistas kapas ir nežinomas kelias”. Jame skundžiasi: “Seniai svajoju aplankyti Emilijos Plateraitės, didvyriškos 1863 metų sukilėlės, kapą. Maniau, kad čia nevysta gėlės. Deja... Tiesa, netoli auga keli jauni berželiai, pasodinti prieš kelerius metus buvusių Onos Sukackienės vardo vidurinės mokyklos abiturientų. Tai kodėl gražaus pavyzdžio netęsia kiti mokiniai? Seniai mane traukė ir V. Krėvės tėviškė, norėjau pamatyti Dainavos šalį, pasėdėti prie Gilšės ežero. Deja, tik vietiniams žmonėms paaiškinus, galima surasti keliūkštį, vedantį į Subartonis. Ir pagalvoji žmogus: nejaugi taip sunku pastatyti stulpą su užrašu, rodančiu kelią į “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” autoriaus sodybą”.

Motinos skundas

     Skaudu darosi, kad motiną kartais kažkokia atsilikėle šių laikų jaunimas laiko. Vaikai motinos visai nepaiso, dažnai girdėti tokie išsireiškimai: mama, tu kalbi “carskai”, “smetans-kai” ir panašiai. Atrodo, kad mes augome akmens amžiuje ir nieko nesuprantam.

     Man atrodo, jog dėl kai kurių blogų tradicijų kalti patys mokytojai. Kad ir visokiausi sveikinimai. Argi mokytojas gali imti iš vaikų dovanas, jeigu šie patys neuždirba, o tik iš tėvų priversti reikalauti. O tų dovanų davimas mokytojams be galo. Naujiems metams duok, Moters dienai duok, “vyrų dienai” (Tarybinės Armijos diena) duok ir taip be galo, be krašto.

     Gerai, jei šeimoje vienas vaikas ir abu tėvai dirba. Bet jei mokyklą lanko keturi vaikai, ką tada kalbėti. Vaikai priekaištauja, kad visi neša pinigus dovanoms, o kaip jiems jaustis. Jeigu neduos, kiti vaikai pirštais užbadys, šykštuoliais išvadins.

     Keletą žodžių apie drabužius. Prieš šventes vaikai atlieka programą mokykloje. Ir kiek reikia motinai nervų pagadinti, kol pasiusi vaikams drabužius šokiams. Jokia siuvėja nepriima siūti, pats neturi laiko ar nemoki, o mokiniui liepia atnešti ir viskas. Kai mes augom, tokius drabužius patys pasiūdavom iš popieriaus, mokytojo prižiūrimi. O kas iš to, kad dabar vaikai įpranta viską gatavą iš tėvų gauti. Mokytojų reikalaujami, jie prašo iš motinos, o kuo nors neįtiksi — tik pykčiai, konfliktai šeimoje. Argi visi tėvai tokie turtingi, ar tiek daug laiko turi, kad tik mokyklos užsakymus vykdytų.

     O pabandyk apie tai pakalbėti mokykloje, tave kvailiu, išsišokėliu laiko. (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 69 nr.)