Spausdinti

GINTAUTAS SABATAITIS, S. J.

     Žmogaus suartėjimas su žmogumi nesilaiko jokių dėsnių. Nei giminystės ryšiai, nei pažinties ilgumas, nei pagaliau santykiavimo dažnumas negali užtikrinti tarpasmeninio žmogiško artumo. Kiekvienas iš mūsų esame ar buvome vienam ar keletui žmonių artimi. Vienoje šeimoje tėvai yra surišti su vaikais labai artimais bei kūrybingais meilės ryšiais. Kitoje šeimoje artimiausios draugystės prašoka šeimos ribas. Draugystės gilumas taip pat nepriklauso nuo pažinties ilgumo. Kartais kūrybingas žmogiškas artumas įsižiebia pirmą kartą žmogų pažinus. Kartais žmogaus suartėjimas su žmogumi yra ilgas ir lėtas, audringas bei sunkus. Fizinis artumas taip pat neužtikrina artimo dvasinio susigyvenimo bei gilaus vienas kito supratimo. Atsitinka taip pat, kad ilgą laiką trukusi gili draugystė staiga dėl sunkiai suprantamų priežasčių dingsta taip, kaip vanduo tarp pirštų. Tarpasmeninis žmogiškas artumas kartais yra didelis, kartais labai glaudus. Tarp tėvo ir jaunesnio sūnaus, atrodo, buvo artimi ryšiai, bet tų ryšių paviršutiniškumas paaiškėjo, kai palaidūnas sūnus paliko savo tėvo namus ir išėjo savais keliais. Bet grįžus palaidūnui sūnui atgal į tėvo namus bei nusivylus savo vienatve, gal pirmą kartą gyvenime išaugo artimas tarp sūnaus ir tėvo ryšys. Vyresnysis sūnus, kuris tėvo namuose ištikimai visa laiką gyveno, savo elgesiu parodė, kad dvasia jis buvo nuo tėvo gal dar toliau nutolęs, negu palaidūnas sūnus.

     Materialinės kliūtys, skiriančios žmogų nuo žmogaus, kaip kalnai, miškai ir vandenynai, žmogaus techninės pažangos jau yra seniai nugalėtos. Fizinės distancijos šiandien tapo dešimt kartų trumpesnės negu prieš penkiasdešimt metų. Pasaulis mums dešimts kartų sumažėjo. Tos distancijos dar ir toliau mažės ir žmogus žmogui jausis vis artimesnis brolis, nesvarbu, kokioje pasaulio dalyje jis gyventų. Pašalinus fizines kliūtis, kurios skyrė žmogų nuo žmogaus, ir sumažinus fizines distancijas, atrodo, kad ir žmogaus vidujiniame pasaulyje turėtų vykti panašus progresas ir vystymasis. Norėtųsi galvoti, kad ir tarpasmeniniame žmogiškame bendravime įvyko panaši revoliucija ir žmogus tapo žmogui dešimt kartų artimesnis ir brangesnis. Jeigu žmogaus kultūrinis ir dvasinis vystymasis eina tuo pačiu tempu, kaip žmogaus techninis ir materialinis progresas, tai šių dienų žmogus turėtų jaustis daug daugiau artimas žmogui, negu kad jis jaučiasi. Atrodo, kad žmogus turėtų mokėti daug gabiau ir konstruktyviau išspręsti tarpasmeninius konfliktus bei sugebėti daug geriau suprasti kitą žmogų mokslo pažangos šviesoje ir psichologinio žmogaus pažinimo pasėkoje.

     Bet kaip dažnai mes patys savyje atrandame baisų primityvumą tarpasmeniniame bendravime. Koks lėkštas ir siauras dažnai yra mūsų pajėgumas suprasti kitą žmogų ir jį priimti tokį, koks jis yra. Mes norime būti suprasti ir trokštame, kad kiti mus pažintų ir mus priimtų tokius, kokie mes esame, bet tuo pačiu beveik nesistengiame iš savęs reikalauti to, ko net perdėtai reikalaujame iš kitų. Yra be galo skaudu matyti du asmenis, gyvenusius kartu trisdešimt metų šeimyniniu santykiavimu, dabar vienišus, vienas kito įskaudintus, vienas kito atmestus; jų bendravime nebėra nei meilės, nei pasiaukojimo, nei paprasto žmogiško supratimo. Jie trisdešimt metų gyveno fiziniame artume, bet jų asmeninis pasaulis dėl įskaudinimų bei nesusipratimų vis tolo ir tolo, ir jie dabar santykiauja lyg svetimtaučiai, lyg skirtingos rasės žmonės, lyg nepažįstami.

     Arba štai kitoje šeimoje, kurioje konfliktas niekada nebuvo ir nėra konstruktyviai sprendžiamas, vienas ir tas pats objektyvus faktas yra skirtingai suprantamas, kad apakina žmogų vienas kito gilesniam supratimui. Dažnai yra pastebima, kad įtampą pergyvenančiose arba beirstančiose šeimose vis pasikartoja ta pati skaudi rauda: nėra ir nebuvo tarp mūsų jokio supratimo ir komunikacijos.

     Tarpasmeninis žmogiškas artumas ir gilesnis žmogiškas supratimas turi būti ugdomi pozityviomis pastangomis. Man atrodo, kad žmogus daug daugiau žmogiškai meilei nusikalsta įskaudindamas artimą žmogų tarpasmeninio bendravimo supratimo trūkumu, negu padarydamas jam materialinę skriaudą. Tuo pačiu žmogus, kuris žino, kad jis yra mylimas ir kito asmens priimtas bei suprastas, jaučiasi laimingesnis, negu jis būtų buvęs apdovanotas materialinėmis dovanomis arba vien tik fizinių norų patenkinimu.

     Meilės dimensija ir išraiška taip pat turi augti ir vystytis pagal žmogaus dvasinį vystymąsi taip, kaip tobulėja ir vystosi žmogaus fizinis pasaulis. Žmogus, nugalėjęs fizines žmogiškos distancijos kliūtis, turi mokėti nugalėti dvasinio ir tarpasmeninio nutolimo priežastis. Žmogiškos meilės išraiška negali likti primityvioje stadijoje, bet ji turi pasiekti žmogaus dvasios gelmes, kur gali gimti tikras žmogiškas bendravimas ir tikras žmogiškas supratimas. Tik tada žmogus pradės pažinti krikščioniškos meilės gelmes ir krikščioniškos laimės džiugesį.