Atvelykio sekmadienį, balandžio 2 d., Čikagoje įvyko bendras katalikų ir evangelikų susikaupimo vakaras. Čia dedamos vakaro dalyvių kalbos tema: "Ką man reiškia Kristus".

Man Kristus yra gyveninio visuma

     Žmogaus gyvenime būna lūžių, dvasinių sukrėtimų, nepaprastų įvykių, kurie gyvenimą nuveda staigiu šuoliu viena ar kita kryptimi.

     Mano gyvenime, toks didelis dvasinis sukrėtimas, įvyko man besilankant Romoje jaunystės dienomis. Meno šventovės, istorinės vietovės, koliziejus padarė nepaprasto įspūdžio. O kai lankiau šv. Kalisto katakombas, aš tiek pergyvenau, jog paskutinę kelionę, iki išėjimo į viršų, turėjau atlikti įsikabinęs į dr. Prano Bardžio ranką. Su dvasiniu pergyvenimu buvo išsekusios ir fizinės jėgos.

     Ačiū vienuolyno užeigai, aš atsigavau...

     Kiek kartų aš bandžiau tą įvykį aprašyti, kiek daug puslapių prirašiau, bet savęs išsakyti nepajėgiau.

     Trumpai pasakius, man padarė nepaprasto įspūdžio ir mane giliai paveikė prisiminimas apie pirmųjų krikščionių gyvenimą, jų meilę, prisirišimą, pasiaukojimą Kristui.

     Kuriuo gyvenimo keliu aš ėjau, einu ir eisiu? Tai buvo klausimai, kuriems ieškojau ir suradau atsakymą.

* * * *

     Ką man reiškia Kristus?...

     Aš norėčiau, kad tokį klausimą man kas nors duotų susitikęs miškų tankumynuose, ar kur nors kitur staiga užkluptas, ar kunigas išpažinčių klausykloje paklaustų...

     Kodėl? — klausiate manęs. Ar gi bijai ir neturi drąsos viešai ir atvirai pasakyti, ką tau reiškia Kristus?

     Ne, nebijau! Bijau išmąstyto atsakymo, bijau, kad nepradėčiau ieškoti vien tik gražių žodžių, išsireiškimų, nepasinaudočiau kitų mintimis, raštais. Bijau, kaip lygiai po ano įvykio Romoje, jog negalėsiu raštu ir žodžiu išsakyti savęs.

     Man Kristus yra gyvenimo visuma ir, kaip toks, jis yra su mažais niuansais skirtingai išreiškiamas, išgyvenamas, apčiuopiamas įvairiose skirtingose gyvenimo valandose, dienose, mano gyvenimo visumoje.

     Pripažindami, kad meilė reiškiama įvairiose formose, kartu turime pabrėžti, kad kiekviena iš jų išreiškiama ne vien tik gražiais, spalvingais žodžiais, išsireiškimais, bet daugiau pasiaukojimu, pasiilgimu, prisirišimu.

     Juk savo jaunystės dienomis, kai mylėjome mergaites, jei tai buvo tikra meilė, tai ji neišsireiškė vien tik gražiais, poetiniais žodžiais.

     Tad taip pat ar nėra bergždžia ieškoti gražiausių žodžių apie meilę Kristui (nors ji yra savo forma skirtinga) ir gyventi toli nuo jo paskleistų idealų?

     Bet iš kitos pusės turime pripažinti, kad tikroji meilė sukelia žmoguje iškilių jausmų ir tos dvasios pagauti atsiduriame kūrybingo pasaulio rėmuose.

     Todėl apie Kristų tiek šventraščio puslapiuose, tiek poezijoje, filosofijoje, įvairaus turinio knygose yra surinkti, tur būt, patys gražiausi žodžiai, reikšmingos, turiningos mintys, sukurta muzika, dailė.

     Ką man reiškia Kristus?... vėl keliu klausimą pats sau.

     Reliatyviai mažiau jo žodžiuose, pamokymuose, bet daugiau darbuose, veiksmuose, įvykiuose.

     Nes jei mano ausyse skambėtų tik jo žodžiai, jis ir pasiliktų, prileiskime, suabejojus, kaip šios dienos evangelijoje pasakyta apie Tomą, jo dieviškąja prigimtimi, tik gilus mąstytojas, pamokslininkas, mokytojas, naujos minties ir šviesos kūrėjas, skleidėjas.

Bendro katalikų ir evangelikų susikaupimo vakaro dalyviai: evangelikų kun. Povilas Dilys, Euge-nius Gerulis, skaitęs šv. Rašto ištraukas, Ema Žiobrienė, katalikų kun. Kęstutis Trimakas, S. J., vakaro vedėjas, Vytautas Kasniūnas ir katalikų kun. Alfonsas Grauslys.    Nuotrauka M. Nagio

 

     Jei mano mintyse liktų tik jo padaryti stebuklai, kas atsakytų į mano anksčiau pasakytus žodžius apie jo darbus ir veiksmus, man dar nebūtų pilnas atsakymas į tikėjimo visumos prasmę, pilnumą, sekimą, nors pripažinęs jo dievišką prigimti, laikyčiau ji tikruoju Dievo sūnumi.

     Bet širdyje vistiek liktų tuštuma. Ir tada būtų taip, kaip mano jaunystės metuose nusipirktoje maldos knygutėje parašyta: “Tikėti tikiu, bet kas iš mano tikėjimo, jei nemylėjau savo artimo ir nedariau gerų darbų”.

     Štai ką man reiškia Kristus, apvainikuotas jo atneštu naujuoju žodžiu, tikėjimu, jo dieviška prigimtimi, pamokymais ir darbais ir kertiniu krikščionybės rūmų pamato akmens pastatymu, kuris buvo išreikštas trimis žodžiais: mylėk savo. artimą.

     Kristus atėjo, kentėjo ir mirė tik dėl žmogaus meilės.

     Nenoriu mesti akmens ant kito galvos, nes jis kris ir ant manęs, nenoriu kaltinti bažnyčių didžiųjų mokytojų, nes, ką jie darė, darė iš meilės Kristui. Kitaip ankstyvesnį ir lig šiolinį krikščionybės gyvenimą negaliu pavadinti, kaip bandomuoju amžiumi.

     Kai šiandie mokslas surado kelią į erdves ir, be abejonės, pasieksime mėnulį ir tolimas planetas, krikščionybė taip pat pasiekė didelius laimėjimus ir Kristaus tikrasis mokslas pradeda apjungti ir laikui bėgant galutinai suriš visą žmoniją viena pačia didžiąja idėja — artimo meile.

     Ji vis plačiau pradeda sklisti ne tik žodžiais, bet ir darbais.

     Ekumeninė idėja, mintis ir veiksmai yra mums naujas atgimimas.

     Mes, nelyginant, lipę į Biliūno pasakos kalną, pasiekėme žiburį, kuris, pasklidęs į milijonus mažų žiburėlių, pasieks visus žmones ir atneš naują laimę, džiaugsmą.

     Aš nenuklydau nuo pagrindinės temos “Ką man reiškia Kristus”.

     Šiais baigminais žodžiais aš tik norėjau pabrėžti, kad jis, tartum naujai atgimęs žmonijoje ir kartu manyje, ne tik išvadavo iš daug sąžinę graužusių minčių, bet taip pat manyje sušvito Nauja Šviesa.

     Kristus ir jo mokslas buvo ir pasiliks toks pat, tik kartą nukryžiavę, mes suradome kitas kankinimo formas, kurios, reikia tikėtis, švelnės.

     Kristau padėk, kad nors maža dalele galėčiau mylėti artimą, kaip tu jį mylėjai.

Vytautas Kasniūnas

Tas, kurs ištiesia rankas priimti mane

     Ką man reiškia Kristus?... Man jis yra tas, kurs įprasmina viską šiame gyvenime, — Dievo Meilė, įkūnyta Sūnuje! Jo Meilė yra toji jėga, kuri neleidžia man paskęsti šio žemiško gyvenimo pelkynuose. Ne aš jį, bet jis mane pirma mylėjo ir išsirinko (Jono 15, 16). Ne dėl mano tobulumo jis išsirinko mane, bet dėl to, kad “Dievas Tėvas taip mylėjo mane, kad davė savo vienatinj Sūnų, kad tikėdama į jį turėčiau amžiną gyvenimą” (Jono 13, 16).

     Pirmiau kūdikis tvarte ėdžiose, o paskui kaip piktadarys, prikaltas prie kryžiaus — jis tapo mano teisumas ir tobulybė. Jis nuplovė tada visas mano nuodėmes savuoju krauju ir šiandien kasdien suteikia man atleidimą. Jis mirė už mane ir prisikėlė, kad ir aš galėčiau sutikti mirtį ne kaip bausmę, bet kaip vartus į Amžinąjį Gyvenimą su juo — mano Išganytoju. “Aš prisikėlimas ir gyvybė; kas tiki į mane, nors būtų ir miręs, bus gyvas, ir kiekvienas, kurs gyvas ir tiki į mane, nemirs per amžius” (Jono 11, 25-26).

     Jis yra kelrodis, kurs veda mane į Dangiškojo Tėvo namus: “Aš kelias, tiesa ir gyvenimas. Nei vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jono 14, 16).

     Tarp nuolat besikeičiančių šio pasaulio vertybių du tūkstančiai metų yra liudininkai, kad Kristus ir jo Meilė nesikeičia. Jis buvo tas pats vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Mano silpnume reiškiasi jo stiprybė.

     Vietoj baimės, jis pripildo manąją širdį ramybe: “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu” (Jono 14, 27).

     Jis yra tas, kurs ištiesia rankas priimti mane su visom mano naštom: “Ateikite pas mane visi pavargę ir apsunkinti — aš jus atgaivinsiu”.

     Jo Meilė lydi mane ir apgaubia mane kaip milžiniški sparnai visur ir visada. Ir svarbiausia, kad žinau — nėra tokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų atskirti mane nuo jo Meilės. Apaštalas Povilas laiške Romėnams rašo: “Nei mirtis, nei gyvenimas, nei kunigaikštystės, nei galybė, nei dabartiniai, nei busimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės atskirti mus nuo Dievo Meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje” (Rom. 8, 38-39).

     Jis yra ne tik tas, kurs suteikia man amžinąjį gyvenimą, bet ir tas, pas kurį galiu ateiti su mažiausia kasdieninio gyvenimo problema. Niekas nėra per maža ar nereikšminga, kad negalėčiau pasidalinti su juo.

     O kad nei vienai valandėlei nepamirščiau, kiek daug ir kasdien atleidžia jis man, kad ir aš pajėgčiau atleisti ir užmiršti! Kad jo Meilė ir Auka visad būtų prieš mane, kad ir aš mokėčiau mylėti ir gyventi ne sau!

     Kai širdis nerami dėl tų, kurie artimi ir brangūs, aš patikiu juos jam.

     Kai mano tikėjimas susvyruoja, užpuola abejonės — ir su tuo aš galiu ateiti pas jį — žinau, jis padės.

     Ne mirusį Kristų aš pažįstu, bet prisikėlusį ir gyvenantį!    

Ema Žiobrienė

Brolis visų žmonių, mūsų gyvenimas

     Gal būt, nevienas iš čia esančiųjų atvyko į mūsų ekumenlšką susikaupimo valandą su klausimu širdyje, kodėl rengėjai mus pakvietė; mes turime savo bažnyčias, mes mylime jas, mes girdime ten apie Kristų; mūsų Išganytojas tenai pamaldų metu auga mumyse ir mes daromės tada geresni jo pasekėjai, negu kad buvom ligšiol.

     Brangieji krikščionys! Mes esame čia, remiantis paties Viešpaties Jėzaus Kristaus paliepimu, kuris meldžiasi: “Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį tu esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip mes”. Mūsų, kiekvienu atžvilgiu tikrai revoliucionieriškais laikais susirinkti kartu žmonėms, kurie išaugo skirtingose religinėse pažiūrose, kartu kalbėti apie Kristų jau yra nepaprastas įvykis. Todėl tegul mūsų šiandieninis susirinkimas dar daugiau pamoko mus mylėti savo iš vaikystės taip gerai žinomą tikėjimą, o ypatingai prisideda prie Jėzaus Kristaus viešpatavimo mumyse mūsų kasdieniniame gyvenime.

     Tikintiesiems kalbėti apie Kristų yra visuomet nepaprastas džiaugsmas. Tik mūsų žodžiai, palygint su didžiąja tikrove, kuri vadinasi “Jėzus Kristus”, yra netobuli; mes galime tik dalinai nagrinėti Jėzaus Kristaus asmenybę, tik išreikšti kai kurias mintis, bet niekuomet neišsemti klausimo iki dugno.

     Šventas apaštalas Jonas, būdamas jau senas žmogus, dar kartą pergyveno Kristų. Viešpats nugalėjo jį ne todėl, kad Išganytojas buvo geras ir gailestingas, kad jis kalbėjo išmintingiau, negu jo laikų teologai Jeruzalėje, kad jis stebuklus darydavo ir net vėjai buvo jam paklusnūs, bet Jonui Kristus yra gyvenimas. Taip jis jį visų pirma pažįsta. Taip, Jėzus Kristus yra gyvenimas pilnąja to žodžio prasme.

     Šiais laikais girdime daug apie egzistencializmą, apie būtinumą pažinti savo egzistenciją. Jėzaus Kristaus asmenybėje mes randame žmogaus tikrąjį veidą. Viskas išeina iš Dievo; viskas eina pas Dievą; viskas Dievo valia. Jėzaus Kristaus egzistencija reiškia semti iš Dievo, iš to tikrojo gyvenimo šaltinio, galvoti Dievo, o ne žmogaus kategorijomis. Jo mokytiniai taip dažnai statė sau žmogiškus tikslus, kitaip Kristus. Virš žmogaus gyvenimo jis mato Dievo valią ir yra tai valiai paklusnus. Jis yra tikrąja to žodžio prasme — ŽMOGUS.

Bendro katalikų ir evangelikų susikaupimo vakaro publika Atvelykio sekmadienį, balandžio 2 d.,

Čikagoje.    Nuotrauka M. Nagio.

 

     Toks yra pirmas Išganytojo pažinimas. Matome jame pilnąjį gyvenimą, tobulą gyvenimą.

     Jėzus Kristus, kaip pilnas, tobulas gyvenimas, nerado vietos pasaulyje. Kaip Kristaus, taip ir mūsų laikais pasaulis visuomet priešinosi Dievo valiai, ir todėl turi savyje mirties ženklus. Kristus nevengė šio mirčiai paskirto pasaulio, bet drąsiai įžengė į jį ir mokė žmones jame pildyti Tėvo valią, jame rasti amžinybės ženklus. Jis nevengė pasaulio net tada, kada jo gyvybei grėsė pavojus, jis ėjo toliau pildyti savo Tėvo valią, mirdamas už savo pasiuntinystę.

     Tai yra mūsų antras Išganytojo pažinimas — Kristus mirdamas rodo mums naują pasaulį — Dievo valios pasaulį. Jame viešpatauja nuolatinis mūsų silpnybių nugalėjimas, nuolatinis paklusnumas, nuolatinė “koinonia” (tarnavimas kitiems).

     Bet dar yra trečias mūsų Viešpaties pažinimas. Tas trečias yra lyg ir Kristaus pažinimo apvainikavimas. Kristus mirdamas nepaliko mirties pasaulyje, bet kaip gyvas Viešpats traukia tikinčiuosius pas save.

     “Aš gyvenu ir jūs gyvensite”. Velykos yra visiems laikams nurodymas, kad pats Viešpats savo galybe įsiveržė į žmonijos istoriją. Nuo to momento Jėzus iš Nazareto nebėra daugiau pirmojo šimtmečio žydų tautos atstovas, bet brolis visų žmonių, o taip pat amžinosios karalystės Viešpats. Todėl mūsų trečias Kristaus pažinimas yra svarbiausias. Mes esame vilties žmonės, nebe pesimistai, bet optimistai, nebe skeptikai, agnostikai ir nihilistai, bet žmonės su tvirtu pagrindu. Jeigu toks Viešpats yra mūsų gyvenimas, tai aišku, mirtis nebeįstengia mus nuo jo atskirti. Todėl galų gale Jėzaus Kristaus pažinimas baigiasi mirties nugalėjimu. Tai yra galia, kurios iš niekur kitur gauti negalime.

     Todėl džiaukimės, kad esame krikščionys.

Evangelikų kun. Povilas Dilys

Mūsų gyvenimo įprasmintojas ir Praturtintojas

     Kas turėtų būti mums Kristus mūsų gyvenime? Į tai atsako jis pats evangelijose: “Aš pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėse” (Jon. 8, 12). “Aš kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jon. 14, 6). “Aš durys. Kas per mane įeina, bus išgelbėtas” (Jon. 10, 9). “Jūsų mokytojas vienas, Kristus” (Mat. 23, 10).

     Ar tie žodžiai, gerai į juos įsimąsčius, nereiškia, kad Kristus yra mūsų gyvenimo įprasmintojas, Praturtintojas ir toji reikšminga Vienukė, kuri, pastatyta prieš menkiausius mūsų geros valios darbelius ir pastangas, juos, kaip kokius nulius, paverčia reikšmingais, amžino vertingumo darbais?!

     Pagal šv. Povilo laiškus, Kristus yra toji dvasinė atmosfera, į kurią įžengiame per krikštą, kuria kvėpuojame, kurioje esame, tarpstame, krauname dvasinius vaisius ir todėl “Tėvas... mus palaimino Kristuje visokiu dvasiniu palaiminimu...” (Efez. 1, 3). To mūsų įsišaknijimo Jėzuje Kristuje, to įaugimo į jį ir susigiminiavimo su juo pagrinde yra paties Kristaus žodžiai: “Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės, kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neš daug vaisiaus, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti” (Jon. 15, 5). Sudarome viena su juo. Anot šv. Povilo, mes visi pakrikštytieji sudarome jo kūną, kurio galva jis pats. Jis pirmgimis, mes Įsūnytieji, bet visi to paties Tėvo vaikai. Neveltui A. Schweitzer apie šv. Povilą sako, kad to “vieninteliai didelio visų laikų mokytojo didžiausias darbas yra (parodyti), kad būti krikščioniu, savo esme, reiškia išgyventi bendrumą su Kristumi”.

     Prieš Kristaus atėjimą ir šiandien, jei Kristaus neturėtume, Dievas būtų mums abstrakcija, atitraukta negyvenimiška sąvoka, Kristus gi jį mums priartino. Dievas pasidarė gyvenimo Dievu, nes “kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė” (Jon. 12, 45). Dar aiškiau jis save apreiškė, kai, Pilypui paprašius: “Viešpatie, parodyk mums Tėvą”, atsakė: “Pilypai, kas mane mato, mato ir Tėvą” (Jon. 14, 9).

     Jėzus Kristus nori būti mūsų gyvenimo ašim, apie kurį suktųsi mūsų mintys, mūsų darbai, nes jis nori, kad mes jį matytume visokiuose pavidaluose. Jis liepia save matyti kiekviename vargstančiame, nes gailestingas darbas, padarytas artimui, yra jam padarytas (Mat. 25, 40). Jis liepia save matyti vaiko asmenyje: “Kas tik priima vieną tokį vaiką mano vardu, tas mane priima” (Mat. 18, 5). Jis nori, kad jį matytume susirinkusiųjų jo vardu tarpe: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe” (Mat. 18, 20). Paskutinėj vakarienėj jis paliepė: “Tai darykite man atminti” (1 Kor. 11, 24).

     Kristus atėjo į pasaulį mums suteikti naujos dvasinės gyvybės ir mus dvasiniai ir moraliniai pakeisti. Didelis Kristaus mylėtojas rašytojas Dostojevskis pasakė: “Kristus tam ir buvo atėjęs pasaulin, kad žmonija sužinotų, kad jos žemiškoji prigimtis, žmogaus dvasia, gali pasireikšti tikrai tokiam dangiškam spindėjime — ir tai realybėje ir kūne, o ne vien tik svajonėse ir ideale...” Tarp kito Dostojevskis savo gyvenime ir kūryboje parodė ypatingos meilės Kristui. Jo sukurtų moraliniai tamsių personažų gyvenime sušvinta Kristaus šviesa. Jis skelbia, kad per Dievažmogį gali būti atnaujintas ar atstatytas Dievo paveikslas net ir nežmoniškiausio ir nuodėmingiausio gyvenimo aptemdyto žmogaus sieloje.

     Kas norėtų gyvai įsivaizduoti ir pajusti, ką reiškia Kristaus šviesa šiandieniame pasaulyje, tas turėtų įsivaizduoti pasaulį be Kristaus. Kas nuolat gyvena šviesoje, tas negali patirti, ką reiškia būti be saulės, nes ir naktį mes gauname daugiau ar mažiau jos šviesos, kad ir mėnuliui tarpininkaujant. “Jūs neigiate Dievą ir Kristų”, taip sako vienas ateistui Dostojevskio “Biesy” romane, “ir nepagalvojate, kaip viskas be Kristaus pasaulyje pasidarys purvina ir nuodėminga... Pašalindami Kristų, jūs šalinate nepasiekiamą grožio ir gėrio idealą žmonijoje...” Tų žodžių teisingumą tegalime nujausti, susidurdami su ateistinio komunizmo praktika, su tuo ypatingu žmogaus gyvybės nebranginimu... Kurio nors krašto sąmyšio pobūdį juk galima nujausti iš žudynių skaičiaus...

     Kristaus centrinė vieta krikščionio tikėjime kyla iš Kristaus autoriteto, nes jo autoriteto pripažinime glūdi visos didžiosios tikėjimo tiesos, kurios yra įvystytos į jo skelbiamą mokslą. Anot Kari Adam, “visos dogmos turi Kristaus vardo žymę...” Viename pamoksle Strasburge A. Schweitzer pasakė: “Tikėjime į Jėzų Kristų žmogus turi visą tikėjimą” (1906. V. 27).

     Krikščionybės gi pasireiškimas, gyvenimas, neatjungiamas nuo Kristaus, nes krikščionybė yra susitikimas su Kristumi, išgyvenimas jo sieloje, susižavėjimas juo ir todėl jo gyvenimo nurodymų vykdymas.

     Šiandien centrinis Kristaus vaidmuo krikščionio gyvenime vis labiau aiškėja krikščionių sąmonei. Dėl to katalikybėje daugėja literatūra apie mistinį Kristaus kūną, t. y. apie krikščionio įvairiopo susijungimo su Kristumi glaudumą ir apie tos tiesos gyvenimiškas išvadas.

     Jėzuito mokslininko Teilhard de Chardin mokslas stato Kristų ne tik dvasinio, antgamtinio, bet ir gamtinės visatos centre. Jis kalba apie “sukristintą visatą”, apie “Universalinį Kristų”. Visa pasaulio evoliucija yra Kristaus lenkiama ir jis yra tos evoliucijos užbaigimas ir tikslas, istorijos centras ir plačiausia prasme Pasaulio Išganytojas. Iš tokios centrinės Kristaus rolės pasaulyje kyla naujas krikščioniškas humanizmas. “Visa sutverta per jį ir jam, jis yra pirm visų ir visa juo laikosi” (Kolos. 1, 16.17).

     Šių dienų didelio evangelikų teologo Karl Barth didžioji sisteminga teologija koncentruojasi taip pat apie Kristų. Atrodo, kas praeityje katalikams buvo šv. Tomas Akvlnietis, tas šiandien evangelikams, o ir daugeliu atžvilgių visiems krikščionims, yra Karl Barth. Anot jo, reikia, kad Jėzaus Kristaus vardas viešpatautų mūsų mintyse, kad jis būtų mūsų visų minčių pradžia ir pabaiga, kad galėtume išvengti klaidų, kalbėdami apie Dievą. “Be Jėzaus Kristaus ir Bažnyčia, ir krikščioniškasis dievotumas bei krikščioniškoji teologija ir kultas — viskas nustotų savo esmės”. Jame apsireiškia Dievas žmonėms. Jame pažįsta žmogus Dievą. Jame atsistoja Dievas “prieš žmogų ir žmogus prieš Dievą. Nėra nieko, kas yra, kad nebūtų iš jo, per jį ir nesiektų jo”.

     Praktiškos išvados, kas turėtų būti Kristus mano gyvenime:

     1)    Krikščionis yra antrasis Kristus. Garbė įpareigoja. Visos mums pastangos turi eiti ta kryptimi, kad mūsų gyvenimas atitiktų Kristaus mokslą ir norą.

     2)    Krikščionis tad turi skelbti Kristų savo gyvenime. Anot A. Schweitzer, “kaipo Viešpats, jis apsireikš netikinčiam ir abejingam pasauliui per žmones, kuriuose jis viešpatauja...” Jis ragina kasdien daryti apyskaitą iš to, ar Kristus tikrai yra mūsų gyvenimo Viešpats.

     3) Ar Kristus yra mūsų gyvenimo Viešpats aiškėja dar iš to, kaip mes laikomės kančios metu. Juk dažnai šitokiu atveju galima apie tikinčius pasakyti: “Mūsų Kristaus sekimas yra ne kas kita kaip skurdus pamėgdžiojimas” ir tai kaip tik dėl to, “jei jis nepasiekia išsitiesimo šalia jo ant kryžiaus” kančios metu (Fr. Mauriac). Ypač kančios valandoje ir bandymo metu pasirodo, ar mes esame Kristaus sekėjai, nes, jei pažvelgę į kryžių nepasidarome kantresni, nepasijuntame draug su juo nukryžiuoti, tai reiškia, kad Kristus savo dvasia dar nėra persunkęs mūsų.

Katalikų kun. Alfonsas Grauslys