Feljetonas
JERONIMAS IGNATONIS
Tai istorija, kuri pakėlė mano ranką prie plunksnos. Ko ji verta, spręskite patys. Bet man ji liko pasaka apie šviesos šešėlius tamsoje.
O buvo taip.
Apsigyvenau pirmame aukšte. Atvirai kalbant — įsiprašiau. Šeimininkė ilgai žvairavo į mane ir svarstė, ar įsileisti, ar ne. Bet kai aš pakutenau josios šuniui papilvę ir ausis paglamžiau, šeimininkė atlyžo. Ištraukė iš apatinio sijono raktus ir, krumplėtais pirštais grūmodama, sviedė man:
— Še, eik ir gyvenk. Tik mergų — tai jau ne!
— Kur tau aš be jų? — vos sulaikiau šiuos žodžius už dantų.
Nuo čia ir prasidėjo istorija.
Snukis, — toks šuns vardas, — mane palydėjo. Apuostinėjo visus pakampius, miegamajame kambaryje šuniškai lovos koją pamazgojo ir išėjo. Dar tarpduryje, atsisukęs, kažko suurzgė, pasipurtė, pritūpęs, pasturgaline koja sau pasmakrį pasikasė ir kažko susimąstė. Ar ilgai jis būtų lūkuriavęs tarpduryje, nežinau. Bet jį sudomino šaligatviu jaunatviški žingsniai. Jis turi būtinai viską matyti. Ir ar nepradės loti!
Girdžiu šeimininkės balsą:
— Snuki, nurimk! Aš tau gi sakiau, kad gatve einančių neužkabinėk!
Šaligatviu ėjo dvi mergaitės ir kikeno. O Snukis plėšėsi visu patvoriu iš paskutiniųjų. O paskum, apibėgęs pakraščiais visą sklypą vaukšnodamas, urgzdamas, šuniškai pradėjo pasturgalinėm kojom spardyti, kapstyti išpurentą žemę. Žemė tik dulka kamuoliais!
— Aš tau! Tu begėdi! Mergininke! — išbėga šeimininkė su šluota. Ar nepradės ji vaikyti Snukį! Ji vis nori su šluotražiu Snukiui per nugarą pamoką duoti. Šis gi ne iš tų pasiekiamųjų. Per tvorą švystelėjo ir į kambarį. Ir ten dar ilgai, ilgai jis nerimo. O šeimininkė, sau panosėje murmėdama, lygina išžarstytas lysves.
Gretimas sklypas buvo tuščias. Šeimininkė prie tarpugatvio augino mišką, per vidurį didžiųjų uosių pavėsyje sodino daržoves: burokus, morkas, petruškas, agurkus ir daugybę kitokių žalmenų, kurių derliaus ji niekuomet nenuimdavo. O arčiau gatvės tvorelės pakraščiu prisodinta karkliukų, šaltmėčių, jurginų, rūtų ir kitokių be atrankos aštriai kvepiančių žalumynų. Per vidurį — maža pievelė su pageltusia žole. Tai buvo pats didysis mano šeimininkės rūpestis: kad miškelis augtų, burokai giliai knistųsi į žemę, karkliukų krūmai plačiai tarptų! Bet pats didysis jos užsiėmimas buvo — sėdėti prie lango į gatvės pusę ir pro užuolaidų plyšelį stebėti judėjimą.
Keistas sutapimas mane lydėjo visą laiką. Jau kaip minėjau, šeimininkė gyveno virš mano kambarių. Langų iškirpimai į gatvę ir į šonus statmeniškai vienoje plokštumoje. Kada aš norėdavau pro atvirą langą šlioptelti šiukšles į gatvę (čia jau tokia mada buvo!), prieš tai iškišdavau galvą pažiūrėti, ar šeimininkė nestebi. Ir ką jūs pasakysite! — visuomet mano akys susitikdavo su šeimininkės pilku žvilgsniu. Ir aš buvau įsitikinęs — kai tik aš namie, ji visuomet, per langą persisvarinusi, stebi mano gyvenimą.
Bet tas dar niekis. Jeigu jai įdomu, tegu žiūri. Nepavydžiu. Tegu ateina ir stebi, kaip aš verdu rūgščius kopūstus su dešromis, kaip kepu blynus ir kaip prausiuosi ar maudausi. Leisčiau ir nugarą pašiūruoti kempine. Bet pati didžiausioji man mįslė — Snukis.
Kada tik aš padžiaunu ant lango prieš saulę ar rankšluostį, ar nosines, ar išskalautus nuo prakaito marškinius — žiūrėk, Snukis, atsirėmęs priešakinėmis purvinomis kojomis ant mano baltinių, ir snopso į mane. Jis šypsosi ir juokiasi! O langai, reikia pasakyti, mažai atšokę nuo žemės: kai pavasariop katės, kažko nerimdamos, pasieniais trindavosi, uodegomis nuo langų dulkes nušluodavo.
— Ak, tu šunie! — paimdavo mane apmaudas ir sviesdavau į ji, ką tik tuo metu turėdavau rankose. Ir kiek aš langų išdaužiau!
Dar ir tas niekis. Pakenčiama.
Kada tik pas mane ateidavo svečių, šeimininkė paleisdavo Snukį pasivaikščioti. Kada pas mane būdavo vyriška draugystė ir ar mes gerdavome, ar kortomis lošdavome, Snukis pavaikščioja palangėmis, paslampinėja ir grįždavo be balso į savo kambarį. Reikia pasakyti, kad šeimininkė turėjo jam atskirą kambarį su guoliu ir kaulų krūva. Ten jis turėjo visus patogumus.
O jei kada pas mane užeidavo mergaitės taip sau paplepėti ar Kijąfos pagurkšnoti, tada Snukis kūlvirščiomis laiptais nusirisdavo, ir lodavo, lodavo iki apsvaigimo, kol mergaites aš išlydėdavau. Ir dar grįžus man, prie vartelių jis mane sutikdavo, ir urgzdavo, uodegą nuleidęs, kažko nepatenkintas. To man buvo jau per daug.
Kitą dieną šeimininkė nusileisdavo nuo savojo sosto ir grėsmingai man pagrūmodavo:
— Aš tau sakiau, kad mergų tai ne! Kitaip nešdinkis!
Ir tada aš pajusdavau savyje dvi priešingybes: būtiną reikalą turėti pastogę, turėti draugystę be išimties — su vyrais ir mergaitėmis ir didelę napykantą Snukiui. Kad Snukis nemėgo kaimynės balto šuniuko su juodom ausytėm, tą aš galiu suprasti. Kaimynė savo šuniuką kasdieną išmazgodavo, sušukuodavo ir išeidavo pasivaikščioti. Kai tik Snukis pamatydavo kaimynę su šuneliu, pro langą su stiklais išbildėtų, jei šeimininkė jį nesulaikytų. Tai šuniškas pavydas. Kodėl jis geriau turi, gražiau atrodo, negu aš! Kodėl jo šeimininkė visuomet su juo išeina pasivaikščioti, o mano — niekuomet! Kodėl jo šeimininkė kasdieną jam vonią daro, o man ne!
Bet kodėl jis taip nemėgsta merginų — to negaliu suprasti.
Vieną kartą įvyko tai, ko aš nelaukiau ir nesitikėjau.
Grįžtu iš darbo. Šeimininkė aukštai iškelia langą, persisvarina giliai į lauko pusę ir išmeta beviltiškai pilką žvilgsnį:
— Ar nematei Snukio?
— Snukio? Ne, nemačiau. O kas nutiko su juo?
— Taigi, kad nutiko. Išėjo ir nebegrįžta. O kas vartelius paliko atvirus, taip ir nemačiau. Aš tam statinį sugrūsčiau į užpakalį...
Aš taip ir nukaitau. Ar aš galiu jai dabar išpasakoti visą istoriją, kaip tai nutiko!
Vakar kaip tik buvo užėjusios pas mane dvi mergaitės. Ką aš sakau — užėjo! Aš pats jas užsikviečiau. Įsivedžiau per tarpugatvės vartelius. Ir tai nepastebėjo nei šeimininkė, nei Snukis. Tur būt, vakarieniavo. O mergaitės, kai įeina, negi užčiauptom lūpom kalbės. Viena susirūpinusi kur ir kaip atšvęsti savo vardines, o kita — ar aš būsiu tose vardinėse. Ir kai aš pasiūliau atšvęsti vardines pas mane, pirmoji taip ir išsižiojo, o antroji, pasikorusi man ant sprando, ir spiegia paausin:
— Koks tu gudrus! Hm! Tata! — ir bučiuoja man į žandus.
To ir užteko, kad Snukis užuostų. Cypdamas, urgzdamas nusirito laiptais ir prie lango.
Šiam smūgiui buvau pasiruošęs. Turėjau parsinešęs ilgą lazdelę.
— Snuki, būk geras man, o aš tau! — ir iškišau lazdelę. Pasiekiau vartelius, kliampt ir atidariau. Žinojau Snukio silpnybę. Jis viską mes, ir kaulą griaužęs, ir šeimininkę bekasančią jam papilvę, jei tik jis pamatys pravirus vartelius. Taip jis mėgo išeiti į gatvę pašliandroti! Bet to aš tikrai nežinojau, kad Snukis, sykį išėjęs, pats nebegrįžta!
— Gal šuniegaudos pagavo? — ieškau šeimininkei paguodos žodžius ir mėginu atsekti pėdsakus.
— Taigis, šuniegaudos! Buvau ir policijoje ir pas šuniegaudas. Snukio nėra. Jis ne iš tų, kad pasiduotų šuniegaudoms! O gudrus šunelis, tas mano Snukis! Aš už jį mokėjau dvidešimts, penkis dolerius dar anais laikais, kada už dešimtuką iš skerdyklų galėjai dvi kiaulės galvas parsinešti. Toks brangus mano šunelis! Ir toks geras ir paslaugus! Būdavo, bučiuoja rankas ir prašo, kad tik aš jį išleisčiau pasivaikščioti į gatvę. Išeidavau kai kada. Bet laikiau ant virvelės. Ir kiek jis mane pritąsydavo, kol apuostinėdavo visas tarpugatvyje šules. Bet jei katę pamatys, — tai jau niekas jo neišlaikys. Vargšas mano Snukis, kas nors jį pagavo ir laiko sau, — dūsauja šeimininkė.
— O gal jis nebežino kaip grįžti?
— Žino, kaip nežinos. Būdavo, kai kada jis ištrūkdavo, bet vakare grįždavo. O dabar — ak vargšas mano Snukelis!
— Greičiausia jį ištiko amnezija?
— Amnezija? Kas čia dabar per žodis? — pasipiktina šeimininkė.
— Tai ne žodis, bet liga. Tai yra bendras atminties nusilpimas dėl senatvės ar alkoholizmo. Tokie žmonės užmiršta viską. Savo tėvynę, gimtąją kalbą ir savo vardą, ir kur gyvena. Gal tai atsitinka ir šunims?
— Ne, ne! To tai tikrai nėra. Mano Snukis niekuomet negėrė. Į tavernas neidavo. O atmintį jis tūrėjo labai gerą. Pamokysi, būdavo, kaip paprašyti laukan, ir atsimindavo. Vieną kartą toks palzūnas ėjo pro šalį ir jis Snukiui liežuvį iškišo. Snukis užsigavo. Ir dabar, jau tas vaikis išaugęs, bet kada jis eina pro šalį, Snukis jam liežuvį iškiša Ir urzgia. Ką čia ir kalbėti apie jo atmintį. Jis puikiai viską atsimena.
Šeimininkė dar ilgai man pasakojo apie Snukio atmintį. Jis ir po metų ar kelių atsimena, kur Bubienė taverninkienė išsikėlė. Mat ji turi kalę. Snukis atsimena ir po keleto metų, kur kaulai buvo užkasti ir taip daugybė atminimų. Aš ir pietus išsiviriau ir pavalgiau, o ji vis dar persisvarinusi per langą man pasakoja apie Snukio šuniškas gudrybes. Ir taip dvi dienas ir dvi naktis vis tas pats ir tas pats. Šeimininkė verkia ir dūsauja ir visa, ką tik atsimena, pasakoja po dešimtį kartų, kad ir aš išgyvenčiau josios skausmą. Be šuns ji negalinti gyventi ir gana.
— Pirk kitą, — patariau jai. Ji gi užsigavo.
— Tai pasakė pirk! Kito tokio niekur nerasi!
Ir kai trečią dieną grįžau ir vis tas pačias istorijas buvau priverstas išklausyti prie vartelių, neiškenčiau ir pasakiau:
— Paskelbk spaudoje.
— Taigis ir pasakė! Šunes laikraščių gi neskaito! — atsako ji, bet ir susimąsto. Ir paskum išnyra ji iš lango.
Nespėjau kambario durų uždaryti, girdžiu šeimininkė verčiasi per slenkstį:
— Tai gal jau ir parašysi į spaudą. Vieną mėnesį už dyką leisiu.
Pasiūlymas geras. Honoraras neblogas. Tik visa bėda, kad aš nieko bendro nesu turėjęs su spauda.
— Kaip Čia dabar! Nežinau, ar aš mokėsiu?
Mokėsi, kaip nemokėjęs. Ką čia teisiniesi. Rašytojas gi esi! — glosto ji man ranką aukščiau alkūnės.
— Rašytojas! — pagalvojau sau. Vargšė moterėlė, tur būt, niekuomet nesužinos, kad Dionizas Patauška ir Domazas Pusiaušaukštis tai nėra vienas ir tas pats. Domazas Pusiaušaukštis ir rašo, ir daug kalba, ir skaito, o aš prasižioju tik bendrystėje su mergaitėmis. Šiaip esu tylus žmogelis, kaip iš vidurio kaimo. Bet gi mane paėmė pakusa pamėginti. O gal kas ir išeis! Ir honoraras vieno mėnesio nuoma! Ne bet kur tiek gausi.
Gerai, — sakau, — aš rašysiu, o tu pasakok.
Šeimininkė ir susmuko čia pat į kėdę. Ar jai saldu pasidarė, ar gailestis apėmė, kad tiek daug man pažadėjo sumokėti. To tai tikrai nesužinosiu.
Taigi, šeimininkė pasakoja, ir verkia, ir ašaras šluosto, o aš dailinu, marginu ir viską užrašau:
“Dingo šuo!
“Brangus ir ištikimas šuo. Geras. Geriausias iš visų šunų. Garsios mongolų Chow-Chow kilties šuo. Tikriausia priverstinos emigracijos, ne savu noru yra atkeliavęs į šį kraštą. O gal ir valdžios pinigais. Išmintingas ir gudrus šuo. Greitai priprato prie gero gyvenimo būdo. Pamilo šiltus ir patogius namus ir gerą maistą. Kaulų nebegriaužia. Tik taip sau kai kada su jais pažaidžia. Jei aš kada ir parnešu jam kaulų, tai jis pagriebia juos, išneša į daržą ir užkasa. Ir kas svarbiausia — jis neserga tėvynės ilgesiu. Jam nereikia nei mokyklų, nei laikraščių, nei knygų, nei parapijų, nei organizacijų, nei chorų. Jis pats viską turi savyje. Moka tik kiniškai ar mongoliškai urgzti ir šuniškai loti. Gabus visom kalbom. Bet kokia kalba kas jį užkalbina, jis tiriamai pasižiūri į jį. Jei jam pirštu pagrūmoja — tada jis išsišiepia ir ima urgzti. Bet jei jam parodys kas dešros gabalą, ypač rūkytos, tada jis nusišypso ir jam geras. Rūkyta dešra bet kas gali jį pavilioti. Taip jis jas mėgsta. Tikriausia kas jį rūkyta dešra ir paviliojo? O buvo geras ir ištikimas šuo. Pamilo jis mane ir aš jį mylėjau. Gal dėl to, kad mes vienas antrą gerai supratome. Aš jam papilvę pakasydavau, ausis paglamžydavau. Ir jis tada šoka ir ima bučiuoti, laižyti mane. Bet gink Dieve, neparodyk jam piršto! Tada jis viską pamiršta. Pamiršta, kad aš jam geriausią maistą perku, kad aš jam čiužinį išvėdinu ir į lovą jį įsileidžiu pažaisti, ir papilvę pakasau, — šoka be pasigailėjimo, gali tave ir sudraskyti. Bet šiaip šunelis geras, meilus ir paslaugus. Kai aš kai kada rožančių besukdama užsnūstu, jis paima man jį iš rankų, ištraukia ir nuneša po lova. Suprask, nevalia švento daikto taip neužtikrintai laikyti! Ir dabar, kai tik aš jį prisimenu, verkiu. Jaučiu, kad be jo gyventi aš negaliu. Snuki, kur tu? Toks vardas mano šunelio. Ar tave kas uždarė į daboklę, ar kas dešromis paviliojo, ar tu pabėgai į savo gimtąjį kraštą? Daboklėje tu negali atsirasti, nes tu tavernų nelankei ir su draugais girtas nedainavai. O jei kas tave dešromis paviliojo, grįžk pas mane, aš tau jų pirksiu, kokių tik tu panorėsi ir kiek jų galėsi suvalgyti. Į savo tėvynę, tikriausia, tu negrįžai, nes tau ji mažiausiai rūpėjo. Tad kur gi tu, mano Snukeli? Sugrįšk, aš laukiu tavęs. Galėsi mano lovoje gulėti, galėsi su manim iš vienos lėkštės valgyti ir tau vonią duosiu kas dieną. Žinau, kad tu labai mėgai būti prausiamas, liaupsinamas, glostomas. Aš tai darysiu, tik tu sugrįšk. O jei kas galėtų man nurodyti, kur yra mano Snukis, ar tiesiog atvesti į namus, tam skiriu du tūkstančius...”
— Du tūkstančius — sušukau. Nes prabudo manyje žmogiškasis pavydas. Tik pamanykite, mane darbovietėje dviem tūkstančiais draudžia, o ji tik už šuns suradimą tiek skiria! To jau per daug.
— Du tūkstančius! — nemirksėdama šeimininkė pakartoja savo neatšaukiamą sprendimą. Kitaip ir negalėjau parašyti.
Kurį laiką mudu sėdime tylėdami. Šeimininkė galvoja, ar jau viskas pasakyta, ir ašaras šluosto iš poakių, o aš laukiu, ką ji man dar lieps rašyti. Čia gi ne mano valia. Šeimininkės. Mano tik forma, kuri kūriniui duoda tik gražius drabužius, bet ne turinį. Taigi, turinys josios, o mano drabužiai.
— Rašyk, — ji mostelia man ranka. Ir aš rašau:
“Mano Snukis visuomet vaikščiodavo uodegą užrietęs į baranką, išdidžiai, kaip ir dera šunims. Su šunimis, kurie buvo be tėvynės, nedraugavo. Draugystę pasirinkdavo. Kilnių šunų. Tokių, kaip ir jis. Todėl jo ir nemėgo mūsų kaimynės šuniukas, juodom ausytėmis, o jis jo. Beje, Snukis turėjo vieną žymę: kairės ausyje mažą įkirpimą. Tai padariau, kad atskirčiau iš kitų. Radusių prašau atvesti tiesiog į namus ar žinančių prašau man pranešti šiuo adresu. Pietų šiaurės sankryžoje namas galu parimęs ant šaligatvio, su laiptais iš lauko pusės į antrą aukštą. Prie lango aš būsiu ir lauksiu.
Ponia Sofie Kai.”
— Kai? — aš ir vėl nesuvaldau savo temperamento. — Juk tamstos vyras buvo Kaladė, o tamsta esi Kaladienė!
— Kaip sakau, taip ir rašyk. Jei gerai išeis, dar pridėsiu vieną mėnesį. Supratai? — kerta kaip botagu žodžius šeimininkė.
— Betgi aš negaliu savo idėjomis prekiauti. Aš negaliu savo įsitikinimus parduoti už dviejų mėnesių nuomą! Tamsta esi Kaladienė, ir taip rašau.
— Įsitikinimai! Hm! O kokie gi tamstos įsitikinimai?
— Žinoma, kad ne šuniški! — atsikertu jai.
— Daug tamsta išmanai apie šunes! Rašyk Sofie Kai, kaip sakiau.
Ir aš nusileidau. O vis tik dviejų mėnesių nuoma šį tą reiškia mano varganame gyvenime. Jei ji man dar daugiau pažadėtų, rašyčiau kad ir pliauškalus, kad tik daugiau uždirbčiau. Bet sąžinei nuraminti aš taip ir prirašiau galūnę ė prie ponios Kai pavardės. Skaitytojai supras, kad aš tik už pinigą rašau, bet ne iš idėjos.
Kai jau viskas buvo paruošta ir spaudai nunešta, aš naktį visa tai pergalvojau. O vis tik pirmasis mano kūrinys! Reikia, kad jį daugelis skaitytų ir įvertintų. Kūrinio užvardijimas prastas. Toks banalus. “Dingo šuo!” Daug kas dingsta šiais laikais. Dingsta savuose namuose vaikai, žmonos, meilužės ir knygos iš lentynų! Tad niekas nesidomės. Reikia antgalvę keisti. Būtinai. Kitą rytą anksti atsikeliu, nubėgu į redakciją ir užrašau:
“Atsiliepk, šuneli!”
Čia jau tikrai naujove pakvipo. Tik pamanyk, kreipiamasi į šunį. Atseit, šunes pradės laikraščius skaityti, kai prarasime savus žmones! Tęsinys sekančiame numeryje.