Spausdinti

STASYS GOŠTAUTAS

Religinis menas krikščionybės istorijos bėgyje

     Krikščionybė sujungė žmonijos viltį prieš fatumą - likimą ir nugalėjo vergišką Rytų pasidavimą dievų žiaurumui. Žmogus, su krikščionybe, pasipriešino savo sukurtiems dievams ir atsigrįžo į Dievą, mylintį ir kenčiantį, pasijusdamas arčiau to vieno Nukryžiuotojo, negu visos Olimpo gaujos.

Stasys Goštautas siekia doktorato Niujorko Universitete ispanu ir Lotynu Amerikos literatūroj. Rašo ne tik lietuviu, bet ir Lotynų Amerikos spaudai ir yra nuolatinis ENCYCLOPEDIA BRITANNICA bendradarbis. Atspausdintos jo dvi knygos ispanu kalba: apie Lietuvos meną ir literatūra (1959) ir apie Kolumbijos priešistorinį meną (1960).

     Žmonija, išsilaisvinusi iš dievų vergijos, savo valia ir emocija atsidavė Dievui, atrasdama naują savo gyvenimo ir mirties prasmę. Žmogus pasijuto esąs asmuo-individas, turįs savo individualią reikšmę, vertą ne tik kito žmogaus, bet ir Dievo dėmesio. Tokiu būdu su Kristumi atsirado nauja garbė, naujas atletizmas,užpildąs gyvenimą ir amžinybę — tapti šventuoju. Aplink šitą tobulybės kriterijų sukasi visa pirmykštė krikščionybė ir Viduramžiai, kur sąmoningai žmogus atsisako savo asmenybės ir ieško sutapimo su Dievu. Savęs sunaikinimas buvo kelias į Dievą ir savęs žeminimas — išaukštinimas Dievuje. Taip išaugo didžiausi meno paminklai, anoniminių asketų nutiesta stilizacija iki paties dangaus, susitelkusi aplink romanesko ir gotiškų katedrų ir Pantokratoro mozaikų.

*  *  *

     Žmogus yra religingas visa savo prigimtimi. Tas jo religingumas pasireiškia teigiama ir neigiama prasme, kuri slypi Dievuje, ar dievuose, ar pačiame savyje. Kiekvienas galvojantis žmogus turi savo idėjas ir savo prietarus apie dievus, amžinybę, gyvenimą ir mirtį. Kiekvienas žmogus stengiasi šį savo jausmą ir rūpestį išreikšti savaip: ar tai gyvenime, ar negyvenime; ar mene, ar raštuose; ar skausme, ar meilėj. Ir už tai kiekvienas žmogus paliko savo pasiteiravimus gyvenimo pakelėje klausdamas, kodėl tiek neteisybės, tiek keršto, tiek neapykantos, tiek skausmo, tiek bado...

     Tūkstančiai metų meno istorijos, žmonijos istorijos neturi kitos prasmės, kaip tik bandymą atsakyti į tuos klausimus ir išreikšti juos ant amžinybės kapo. Menas, tam tikra prasme, gali būti Dievo ir žmogaus santykiavimo istorija. Ir už tai šiandien jau nekalbėsim apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, bet apie Dievą, sukurtą pagal žmogaus vaizduotę meno paminkluose.

     Nors visas užmirštų amžių menas pas mus atėjo be meno pretenzijos ir anoniminis, tačiau, ar mes jį pripažinsim menu, ar jį paneigsim, ar tai bus vienos grupės, ar grynai asmeninė interpretacija, jis pasiliks žmogaus proto ir emocijų išdava ir ta prasme kūrybinis paminklas. Taip kaip Buda, ar Apolonas, ar Meksikos Quetzalcoatl šiandien mums kalba tik savo platesnėmis formomis ir daug mums pasako apie anų laikų papročius, gyvenimo ir mirties supratimą, jų estetines formules ir t.t.

     Menas, tikra filosofine prasme, prasideda už išvaizdos, už fenomeno,už realybės, tiesiog su neigimu tos realybės, kurią matom, girdim ir jaučiam. Paveiksle mes matom ne drobės ar kartono gabalą, užteptą dažais; skulptūroj — ne akmens, molio ar geležies kiekį, bet ką tai tokio egzistuojančio už to fenomeno, kuris gyvena pats savaime, kartais daug giliau už dailininko tikslą ir modelio inspiraciją. Antgamtinio impulso pagautas žmogus jaučiasi stumiamas prie to, ką mes šiandien vadinam menu, poezija, muzika, matematika, astronomija, chemija, visame norėdamas pabrėžti savo įsitikinimus ir santykius tarp dievų ir žmogaus, tarp gyvenimo klajojimo ir pomirtinio likimo, tarp protinių jausmų ir kūno geidulių. Šitas santykis išvystė visa, ką mes šiandien vadinam kūryba. Ir kūryba nėra kas kita, kaip būtižmonijos sąmonėj per amžius.

 

Liaudies menas. ŠV. JURGIS. Skulptūra.

MENAS: ... jis visuomet mąsto apie mirtį ir taip vis kuria gyvenimą.

Boris Pasternakas, Daktaras Živago.

     Graikai įamžindavo žmogaus fizines ir moralines dorybes (ar nedorybes), jo didelius darbus, jo heroizmą dievams, tėvynei ar giminei. Gyventi žmonijos sąmonėj jiems buvo, tam tikra prasme, tos amžinybės kūrimas. Ką gi tas atminimas reiškė pačiam Praksiteliui, Sofokliui ar Sokratui?... Žmonijai, tautai, giminei, tai pasididžiavimas, bet kas jiems? O ką besakyti apie tuos milijardus, kurie tepaliko savo kaulus? Kas jiems belieka? Šitą amžinybės paslaptį ir bandė išspręsti Kristus savo Evangelijoj, išaukštindamas mažus dalykėlius, pasiekiamus visiems. Jis parodė kilnumą neturto, skausmo, pasiaukojimo, kasdieniško gyvenimo... Kai graikai, Egiptas, Mezopotamija, Indija ieškojo nemirtingumo dabartyje, krikščionybė jo ieško amžinybėj.

     Šitos amžinybės šešėlyje išaugo ir krikščioniškasis menas. Nors pirmykštė krikščionybė neturėjo jokio intereso mene, tačiau ji iš pat pradžių suprato svarbą maldingumui ir tikėjimui pakelti. Pirmykštė krikščionybė, kaip ir kiekvienas avangardinis sąjūdis, išskyrė viską, kas nebuvo tiesioginiai surišta su jos tikslu, amžinu gyvenimu, Evangelija, Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Tačiau, kadangi krikščionybė nesuspėjo tuoj pat sukurti savų meninių formų, ji priėmė visas jau egzistuojančias, aprengdama jas krikščioniškomis idėjomis. Ji pasiėmė viską, ką rado pakelėje nuo Palestinos iki Romos, pereidama per Mažąją Aziją, Graikiją ir barbarus.

     Iš pradžių pakito tik psichologinis nusistatymas ir emocijos, kurios turėjo nemaža svarbos pirmiesiems atsivertimams. Vergas tapo laisvas žmogus per tikėjimą; patricijus įprasmino savo nuobodų gyvenimą ir suprato pasiaukojimo džiaugsmą; svetimšaliai pasijuto tėvynėj, Amžinos Jeruzalės vaikai. Jie visi atidavė savo įnašą į tą naują bendruomenę. Tokiu būdu, jeigu, iš vienos pusės, pirmieji krikščionys pasibaisėdavo Kristaus figūrine reprezentacija (hebraiška tradicija), tai, iš kitos pusės, sekdami graikų ir romėnų įtaką, mėgdavo įkūnyti Kristaus ir Evangelijos mintį. Nors pagal pirmųjų krikščionių supratimą Apolonas nebuvo nei gražus, nei meniškas, tik stabas, vertas pasmerkimo ir sudaužymo, tačiau, jeigu tą patį Apoloną (jau aprengtą) pavadindavo "geruoju ganytojum" ir dar pridėdavo avį, tada tas stabas virsdavo krikščioniškas ir gražus. Savaime suprantama, kad pirmykštė krikščionybė, būdama savo meto kultūros ir tradicijų įtakoje, daug jos išorinių formų pasisavino bei jomis išreiškė savo naująją religiją, ypač meno ir literatūros srityje. Tokiu būdu per krikščionybę senojo pasaulio kultūrinės formos išliko iki pat mūsų laikų.

     Roma ir Europos Vakarai pasisavino graiko-lotynišką kultūrą. Rytai su Bizancium pasirinko sau artimą Persiją, Siriją, Egiptą ir didesnę dalį graikiškosios tradicijos. Tokiu būdu jau pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais atsirado dvi jėgos, neprieštaraujančios viena kitai, bet viena kitą papildančios savo ideologija, papročiais, religinėmis apeigomis ir religiniu menu.

     Romos pirmykštė krikščionybė neprasideda vien tik katakombose, bet taipgi ir imperatorių šešėlyje ir patricijų vilose. Ka-takambos yra daugiau pomirtinio gyvenimo (funeral)apeigų vieta ir slėptuvė nuo persekiojimo, bet tikras krikščioniškas gyvenimas ėjo atvirai Romos imperijos miestuose, kur naujai atsivertę patricijai susirinkdavo savo namuose bendrakeleivių Komunijai. Čia ir prasidėjo visa tai, ką mes šiandien vadiname krikščionišku religiniu menu. Jis susikūrė ne ant simbolių, kuriais yra persunkta liturgija, nei biblijos reprezentacijoje, kuri nelabai skyrėsi nuo kitų, nei pastatuose, kuriuos perėmė iš romėniškų bazilikų, bet toj nepaprastoj dvasioj, kuria degė visa pirmykštė krikščionybė. Ji gyveno tikra dvasia ir kūrė su nepalūžiama jėga, ar tai degdama ant laužo, ar tai giedodama katakombose, ar tai puošdamosi bendrakeleivių Komunijai. Tai buvo kovojanti Bažnyčia, kuri skatino prie pamaldumo ir atgailos. Ištisi šimtmečiai neturėjo kito tikslo, kaip jaudinti širdis prie Dievo.

     Vėliau, su gildomis, tas menas pradėjo reikštis pats per save, atsipalaiduodamas nuo liturginio ir dekoratyvinio pirmavimo, sujungdamas visas jėgas Dievo namams statyti ir juos apgyvendindamas statulų žmonija, kuri, pagal Andrė Malreux, yra tikresnė už patį žmonijos žmogų (Notre Dame de Paris, Chartres ir kitos katedros).

     Bet kol Vakarai įkūnydavo žmogumi virtusį Dievą, Rytai su Bizantija nužmogindavo net patį žmogų ant Kristaus Pantokrato timpano. Milžiniškose sienose išvystė nužmoginto žmogaus idėją tapybinėj ir mozaikinėj plotmėj daug anksčiau negu Vakarai, kurie drąsiau pasireiškė skulptūroj (priešgotinė ir gotinė tapyba išsivystė daug vėliau, Bizantijos įtakoj). Bizantija, nors ir nepamiršo vakarietiškos tendencijos pamokyti ir sujaudinti paveikslais (simboliu, alegorija), skulptūromis, dekoratyvinėmis formomis įeiti į jausmus, tačiau, paveikta rytiečių ir graikų įtakų, didesnį dėmesį kreipė į formas. Negalėdama išsilaisvinti iš temos, ji tą dogmatinį ir teologinį turinį susimbolino ultrarealistine forma (šiandien sakytume — surrealizmu). Tai buvo apmąstymo menas, analizės ir sintezės menas nuo paprasčiausių gyvenimo dalykų iki paskutinių Rytų patristikos dogmatinių ir moralinių išvedžiojimų. Tada menas buvo šventas, nors jis ir neturėjo meno sąvokos. Vėliau, kada pradėjo iškilti aplamai meno ir religinio meno sąvoka, jis pasidarė jau nebe toks šventas, įgaudamas žmogišką pobūdį.

     Nediskutuotina, ar religinis menas yra ir ar jis liks šventu ne vien tik savo tikslu, bet ir savo dvasia bei įkvėpimu. Miniai gal geriau bus melstis prieš nudažytą gipso statulėlę negu prieš Grünewald Nukryžiuotąjį, tačiau pamaldumas nieko bendro neturi su meno ir šventumo sąvokomis. Ir gražiausią bažnyčią gali pastatyti visai netikintis žmogus, o taip pat didžiausią ekstazę galima patirti prie paprasčiausios rūšies Jėzaus stovylėlės. Teresė iš Avilos juk rašo, kad melstis galima bet kur.

*  *  *

O vesk mano dvasią, o pakelk ją iš tų gilių gelmių, kad Tavo Meno pakeistas be baimės ir džiaugsmingai ji skristų pas Tave. Juk Tu — Tu vienas žinai visa, Tu vienintelis gali įkvėpti.

Bethovenas

     Atsiradus naujai meno estetikos sąvokai ar, gal kitaip sakant, susistematizavus meno filosofiją, pasišalino turinio svarba, ir tas krikščioniško meno "šventumo" turinys pačiam menui virto nereikšmingu. Modernus krikščioniškas menas prasideda ne XX-ajame šimtmetyje, bet su renesansu, kada dvasiškijos ir gildų vietoj atsirado menininkas. Su jo atsiradimu dingo Dievo pirmenybė mene, ir menas virto individo kūrybine išdava, kuriame žmogus užima svarbiausią dalį. Renesansas sutiko atiduoti Dievui, kas yra Dievo, bet taip pat pareikalavo žmogui, kas yra žmogaus. Menininkai stojo į kovą prieš dvasiškijos diktavimą ir pastatė savo reikalavimus, nesiderinančius ir nesidalinančius su nieku kitu, įskaitant net patį Dievą. Dalinai jau nuo renesanso laikų menininkas užgniaužė dieviškumą ir sudievino humanizmą.

     Vėliau, kada XX-ojo šimtmečio revoliucijos pačiam menui pastatė klaustuką ir kada viskas, kas atrodė nediskutuotinai gera ar bloga, pasirodė diskutuotina, krikščioniškasis menas, tiek kartų užmirštas ir paniekintas, buvo naujai atgaivintas ir "tamsūs viduramžiai" pasirodė ne taip jau tamsūs. Tai buvo XIX-ojo šimtmečio religinio meno nuosmukio pasekmė, kada Bažnyčia pasigedo meno šedevrų. Anų dienų (ir šiandieninis) ateizmas privertė tą meną susikaupti, atsirado reikalas pašalinti sentimentalizmą, teatralinį dekoratyvumą, suakademintą pamaldumą. Kontrareformacijos laikų rūpesčiai pasikeitė; jau buvo per vėlu rūpintis vien tik išlaikyti pamaldumą — ar tai bažnyčių, ar tai stovylų, ar tai paveikslų. Šiandien Bažnyčiai rūpi išgelbėti tikėjimą. Menas gi pasirodė vienas stipriausių šalininkų. Tad iš Bažnyčios reikėjo pašalinti teatrą ir grįžti prie šviežio tikėjimo, šviežios aplinkos, pagal laikų dvasią ir esamąją medžiagą. Iš čia — autentiškumas viduj ir išorėj, nedarant iš cemento akmens ir iš altoriaus skarmalais apkaišioto scenariumo. Pasirodė, kad Bažnyčiai yra svarbiau pastatyti pigią, funkcionalinę bažnyčią, erdvią, šviesią, jaukią, kur altoriaus Kristus nebūtų nustelbtas saldžių, neva šventuosius reprezentuojančių stovylėlių minios, tarsi brangakmeniais apkaišyto "lėlių" muziejaus.

     Niekas nereikalauja iš kiekvienos bažnyčios meno šedevro, bet kiekviena bažnyčia turėtų papildyti to krikščioniškojo meno sąvoką. Ji turi atlikti savo misiją ne vien tik kaip Dievo namai, bet ir kaip žmogaus buveinė. Tai nereiškia, kad bažnyčia turi statytis ar puoštis parapijiečių ar kunigo skoniui įtikti, bet kad visus (kunigus ir parapijiečius) jungtų su tuo, kas vyksta altoriuje. Tame ir glūdi religinio meno funkcija — veikti kaip malda ir kalbėti kaip pamokslas.

Rubensas. KRISTUS IR ŠV. PETRAS. Detalė.

Aliejus.

     Bažnyčia turi išaugti iš vidaus, nuo altoriaus, nuo Kristaus, kaipo viso tikėjimo liturginio centro. Atnaujinti tikėjimą reikia atnaujinti ir krikščioniškąjį meną, kuris nestatytų Kristaus ant scenos ir neapkaišytų jį "abrozėliais". Ilgai Bažnyčia diskutavo modernaus meno įsileidimą (Pijus X, Pijus XII ir dabar Povilas VI), tačiau dar ir šiandien daug kas galvoja, kad geriausias kunigo paminklas yra jo pastatyta brangi, apkaišiota, pagal kokį tai stilių sulipdyta bažnyčia, nors dažniausia jis pats neturi nei mažiausio supratimo apie bet kokį stilių.

     Dievas niekad nebus reprezentuojamas pritinkamai ir garbingai, bet visgi niekad nebus taip pasiekiamas, kaip kenčiantis ant kryžiaus. Tai suprato visa primityvi krikščionybė, tai suprato romaneskas, gotika, renesansas ir tai supranta šių dienų dailininkai ir skulptoriai (Matisse, Rouault, Gauguin, Maurice Denis ir mūsų liaudies menas). Mes padarėm Dievą pagal savo norą, priskirdami jam visokias advokacijas (pavadinimus, atsišaukimus) ir atributus (savybes), kurių čia nenoriu minėti. Šitas susentimentalintas Dievas ir jo šventieji, išplatinti "abrozėliais" ir mėgti stovylėlėse, negali atsakyti nei į vieną tikrą žmogaus troškimą. Mes pametėm Dievo centrinį veidą, padalintą tarp tūkstančių advokacijų, kurių joks dailininkas neįstengia reprezentuoti. Tuo tarpu šių dienų tikėjimas pasigenda paprastos Jėzaus ir Marijos sąvokos, kuri verstų susikaupti, pamąstyti ir gyventi...

     Be abejo, modemiškumas turi ir savo pavojų. Atsimenu, kad prieš porą metų mačiau vieną kryžių, kuriame Kristus buvo reprezentuotas dviem sukryžiuotais šniūrais. Aš norėjau to dailininko paklausti, ar čia kryžius, ar tik jo reprezentacija. Jis, lyg ir atspėdamas mano mintį, pasakė: "Nieko daugiau nereikia... visa kita aš pats pridedu". Gerai, gal jis ir prideda. Ar pridės žiūrovas? Ar pridės sena moterėlė, besimeldžianti į Kristų? Šiandien iškraipytą Kristų ar sustilizuotą Mariją jau skaito moderniu menu. Vitražas, sukarpytas į geometrines šukeles, irgi nori būti modernus. Sulipdyta bažnyčia irgi vadinasi modernia. Ne, ne.

Salvador Dali.

NUKRYŽIUOTAS KRISTUS.

Aliejus.

     Yra užmirštama, kad modernizmas išeina iš dvasios reikalavimo, iš gyvenimo reikalavimo, iš kūrybinių pastangų. Modernizmas nereiškia, kad iš bažnyčios pastato reikia padaryti stadioną, o iš altoriaus cirką. Moderni bažnyčia visiems laikams bus Reimso katedra ir Baumgartnerio Congo bažnytėlė.

     Religiniame mene, kaip ir kiekviename funkcionaliniame mene, svarbiausia yra turėti "gerą skonį" ir žinoti, ko reikia tai specifinei parapijai, bet svarbiausia — ko nereikia. Antra vertus, bažnyčia neturi kurtis dalimis. Bažnyčia yra viena visuma, giliai susiglaudusi su gamta, liturgija, papročiais ir estetinėm pažiūrom. Viskas turi sueiti į vieną visumą, kuri duotų tą šventumo charakterį, skiriantį nuo viso kito. Religinis menas neturi virsti koks tai dogmų iliustravimas ar net jų gvildenimas. Bažnyčia nėra tam, kad spėliotume, ką dailininkas turėjo galvoj ir ką norėjo pasakyti. Reikia sukurti kūrinį, kuris kalbėtų pats savimi.

     Religinis menas yra meilės menas, "nekaltųjų įkvėpimas" — sulig Malreaux, kalbančiu apie gotiką. Tas žodis "nekaltųjų" čia neturi moralinės ar teologinės prasmės, bet stačiai estetinės. Tas įkvėpimas nevieną dailininką privedė prie tikros meninės ekstazės. Religinis menas nėra tik paprastas žmogaus jausmų stebėtojas, bet giliai besidalinąs žmonijos išgyvenimais. Jis išeina iš sielos ir nueina pas Dievą. Jam nėra taisyklių nei formulių, kaip jų neturi joks menas. Vienintelė taisyklė — tai vadovautis paprasčiausiais gyvenimo dalykais, taip paprastais, kaip gyvenimas, mirtis, siela. Dievas, amžinybė. Dailininkas, nepaisydamas dogmų nei tradicijų, sukuria savo dogmą ir savo tradiciją, kuri prigyja žmonijoj. Pijaus XII-ojo žodžiais, religinis menas reikalauja laisvės, absoliučios laisvės, bendradarbiaujančios laisvės tarp kunigo ir dailininko, tarp Dievo ir žmogaus. Tada tikrai, parafrazuojant Bremondo žodžius, nors religinis menas ir nesimels, jis ves prie maldos.    ***

 

KIEKVIENO MENO UŽDUOTIS yra prasiveržti pro siauras ir bukas užtvaras ribotumų, kuriuose žmogus yra tol panardintas, kol gyvena žemėje. Meno tikslas — parengti langą žmogaus sielai alkstant begalybės.

     Iš to seka, kad bet kokios pastangos, nukreiptos paneigti arba užgniaužti santykius tarp meno ir religijos, silpnina patį meną. Kiekvienas meninis grožis, norimas pajusti ar tai pasauly, ar gamtoj, ar žmoguje tam, kad jis būtų išreikštas garsu, spalvom ar vaidinimu masėms, visai negali atitrūkti nuo Dievo. Juk kas tik egzistuoja, tas esminiu santykiavimu rišasi su Dievu. Todėl nei gyvenime, nei mene nieko nėra, kas būtų išskirtinai vien tik "žmogiška", vien tik "natūralu" ar "žemiška".

     Kuo aiškiau menas atspindi begalybę, dieviškumą, tuo didesnis bus jo pasisekimas siekiant tiek savo idealo, tiek tikro meninio laimėjimo. Tad kuo tikriau menininkas gyvena religija, tuo labiau jis bus pasiruošęs kalbėti meno kalba, suprasti jo derinius bei komunikuoti jo jausmus.

     Be abejo, mes nė nemanome, kad norint čia suminėta prasme atskleisti Dievą, menininkui reikia religines temas traktuoti tiesiogiai. Visgi, antra vertus, negalima paneigti to fakto, kad, gal būt, menas niekuomet nepasiekė tokių aukščiausių savo viršūnių, kaip kad religinėse temose.

     Tuo būdu krikščioniškojo meno didieji meistrai atskleidė ne tik grožį, bet ir Dievo, Apreiškėjo ir Išganytojo, gerumą. Koks nuostabus viens kitam pasitarnavimas tarp krikščionybės ir meno! Iš tikėjimo jie sėmės prakilnų įkvėpimą. Prie tikėjimo jie traukė širdis, besitęsiant šimtmečiams, dalindamiesi ir skleisdami tiesas, surašytas Šventraštyje, paprastiems žmonėms bent tiesiogiai nepasiekiamas.

Pijus XII