Spausdinti

■ Vyskupai ir tautinės parapijos

     Joks kitas JAV vyskupų konferencijos nutarimas lietuvių nepalietė taip labai, kaip jųjų kreipimasis į Vatikano Konsistorinę Kongregaciją prašant, kad nebereikėtų atsiklausti Šventojo Sosto prieš uždarant tautines parapijas.

Apie šį amerikiečių vyskupų nutarimą lietuvių visuomenę pirmiausia informavo Draugas(IV. 17). Netrukus Dirvoje(V. 1) pasirodė viešas K. L. laiškas, siūląs tuo reikalu susirūpinti ir reaguoti. Drauge(V. 5) Vysk. V. Brizgys, nurodęs nevienodai stiprią tautinių parapijų būklę, rašė, kad "sunku tokias parapijas visas kartu ir vienodai ginti", kad teisę pasisakyti vienos tautinės parapijos reikalu teturi tos parapijos narys, o "ne kiekvienas tos tautybės asmuo": "Kol savomis bažnyčiomis naudosimės, niekas jų nepaverš, tačiau ir apleistos niekas neišgelbės, kas nors ją pasisavins".

     Tiesa, kad didele dalimi tų parapijų likimas priklausys nuo jų parapijiečių. Jųjų atsakomybė čia labai didelė. Tokia yra gyvenimo tikrovė: kur nėra parapijiečių, nebus nei parapijos. Visgi negalima užmerkti akių ir kitai tikrovės daliai — būtent, teisinei. Ir ji turi savo reikšmę ir Įtaką. Juk ne be pagrindo Šventasis Sostas nustatė tą reikalavimą vyskupams atsiklausti Šventojo Sosto, nes buvo matomas reikalas tam tikro patikrinimo ir kontrolės. Neatrodo, kad tas reikalas jau būtų dingęs. Kodėl?

     Kaip nevienodai stiprios tautinės parapijos, taip ir nevienodos JAV vyskupų nuomonės apie jų reikšmę ir svarbą. Tai matosi tiek iš jų praktikos, tiek iš kai kurių pasisakymų. Pagaliau ir šio JAV vyskupų suvažiavimo sprendimas buvo administracinis, ne pastoracinis. Jųjų prašymas, panaikinant tautines parapijas, nebesikreipti į Šventąjį Sostą matomai remiasi tiek tautinių parapijų menkėjimu, tiek administraciniu patogumu. Visgi, tai tik viena medalio pusė. Kontrolė tebėra reikalinga atsakyti kad ir į sekančius klausimus: O kaip būtų toliau su tautinių mažumų pastoraciniu aprūpinimu? Ar nereikėtų tautines parapijas kaip tik palaikyti, kad jos būtų tikėjimo-religijos tvirtovės, jų gimtuose kraštuose siaučiant religinei priespaudai? Pagaliau, ar bet koks neatsižvelgimas į tautines parapijas nesudarytų progos sovietams pasityčioti iš mūsų lietuvių išeivių, iš tikinčiųjų Lietuvoj ir pagaliau iš pačios Bažnyčios JAV?

     Kas tą kontrolę parūpins? Ją galėtų parūpinti kad ir prie JAV vyskupų konferencijos įsteigta, tautinių mažumų pastoracija besirūpinanti institucija.

     Kol tokios nėra, tenka palaikyti tą pačią, kuri buvo iki šiol — Konsistorinę Kongregaciją prie Šventojo Sosto. Manome, kad kreiptis į ją yra mūsų lietuvių katalikų vadovaujančių organų pareiga — ne kokiu protestu prieš JAV vyskupus, bet pilniau nušviečiant padėtį.

     Visgi negalima aplenkti ir pačios JAV vyskupų konferencijos. Su jais mes turime ir turėsime vis daugiau reikalų. Tad yra reikalinga su amerikiečių hierarchija palaikyti kuo artimesnį ir kuo nuoširdesnį ryšį, kad ir iš mūsų balsų jai būtų galima susidaryti pilnesnį vaizdą. To jie patys tikisi: kaip JAV vyskupų konferencijos pirmininkas arkivysk. John F. Dearden pareiškė pirmajame suvažiavime, jie tikisi būti padedami "dvasiškijos bei pasauliečių autentiškais balsais". Autentiškais balsais tad ir turi mūsų vadovaujantieji organai nurodyti jiems mūsų reikalus.

■ Kuriančioji visuomenė

     Draugodienraščio vedamajame (IV. 27) pasirodė labai tikslios rašytojo A. Barono pastabos apie mūsų visuomenės kovingo irzlumo sindromą ir sveikus kuriančios visuomenės bruožus:

     "Kaip bekalbėtumėme, visi mūsų išeivijos darbai daugiau ar mažiau laikosi pasišventimu ir aukomis. Be algų ir be ministerijų atliekamas dažnai toks darbas, kokio nesugebėdavom atlikti net ir tada, kai turėjom visus galimumus savoje žemėje. Nors negalim sakyti, kad visi į tą politinių, kultūrinių ir visuomeninių atsiekimų ansamblį jungiasi, tačiau ir nereikia norėti, kad masės dalyvautų. Šiaip ar taip visi didieji darbai padaromi negausaus asmenų skaičiaus, kartais visuomenei juos remiant, o kartais ir visai jais nesidomint... Visuomenė mėgsta įsijungti į kokius ginčus labiau negu į kūrybingą darbą, ir galėtumėme priskaičiuoti eilę pavyzdžių. Bet blogiausia, kad tiems nesveikiems, pasakytume, liguistiems ginčams paskiria nemaža laiko ir tie, kurie gali atlikti ar atlieka didesnius ar mažesnius kultūrinius ar visuomeninius darbus...

     "Žinoma, kad beveik visas emigracines grupes tokie nesutarimai ir tokie erzeliai ištiko. Bedirbdami aukos reikalaujantį darbą, negaudami atlyginimo, žmonės nori garbės, ir tai nebūtų nieko bloga, jei būtų tam tikros ribos. Iš kitos pusės, būdami vienas prie kito perarti, matydami vienas kitą dažnai su visom didybėm ir silpnumais, nebeturėdami galimumų iškilti ligi didžiulių tik laisvoj valstybėj įmanomų postų, daromės irzlūs ir nebepakenčiam vienas kito...

     "Pakęskime vienas kito artumą, nebūkime irzlūs, nes pykčiu ir erzlumu rodome savo emigracinį skurdumą, iš kurio daugiausia yra naudos tik okupantui. Mes turime būti kuriančioji visuomenė, o ne dėl kažkokio apgraužto garbės kaulo kovojanti pikta masė".

■ Duktė, bet nebe Stalino

     Spėjama, kad tragiška kosmonauto Komarovo mirtimi pasibaigęs sovietų satelito Sojuz Iiššovimas buvo savaitę paankstintas, kad tik būtų nukreiptas dėmesys nuo iš Sovietų Sąjungos pabėgusios Stalino dukters Svetlanos Allilujevos.

     Deja, nuo šios pabėgėlės dėmesį nukreipti nebeįmanoma. Josios pabėgimas ypatingas keliais bruožais. Čia suminėsime jų tris: pirma, būdama buvusio Sovietų Sąjungos diktatoriaus Stalino duktė, ji yra svarbiausia pabėgėlė iš Sovietų Sąjungos; antra, jos pabėgimas yra konkreti komunizmo atsisakymo išraiška (net pradedant tikėti Dievu); ir trečia, ji nėra politinė, bet ideologinė pabėgėlė: ji atvyko, kad "galėtų reikštis tuo, kas ji yra". Tai ataidi B. Pasternako knygos Daktaro Živagoidėją.

     Reikšmingiausi Svetlanos žodžiai yra šie: "Nuo vaikystės dienų mane mokė komunizmo, ir aš juo tikėjau taip, kaip visi mano amžiaus žmonės. Bet palengva, bręstant ir įgyjant daugiau patyrimo, pradėjau galvoti kitaip. Paskutiniais metais mes pradėjome Rusijoje galvoti, diskutuoti bei argumentuoti, ir mes nebesam taip automatiškai atsidavę toms idėjoms, kurių mus mokė... Taip pat ir tikėjimas daug prisidėjo prie mano pasikeitimo. Aš užaugau šeimoje, kurioj niekuomet nebuvo kalbama apie Dievą. Bet kai subrendau, supratau, kad negalima gyventi, neturint Dievo širdyje".

■    Informacijos biuras

     Neseniai pasitaikė vienas stambesnių susižinojimo stokos pavyzdžių, kai amerikiečių lietuvių komunistų laikraštis Vilnis buvo paprašyta paremti Čikagos arkivyskupijos finansinį vajų. Tas faktas rodo reikalą pasiinformuoti; panašus reikalas yra ir kitus informuoti.

     Toj šviesoj labiau suprantama, kodėl įsisteigė Lietuvių Informacijos Biuras (apie jo svarbą "L. L." buvo rašyta G. Sabataičio, S. J., I, 30 psl.), kuris jau spėjo parodyti originalios iniciatyvos, V. 13-14, Čikagoj, suruošdamas seminarą, kuriame visa eilė amerikiečių specialistų dalinosi su lietuviais savo patirtimi spaudos, radijo ir televizijos srityje.

■    Nauja enciklika

     Naujoji enciklika Populorum Progressio (Tautų vystymasis)buvo ruošiama beveik nuo pat Pauliaus VI popiežiavimo pradžios. Trijų metų laikotarpyje ji buvo perredaguota 7 kartus.

     Pasaulinė opinija šią encikliką priėmė palankiai. Visgi pasitaikė ir diametriškai priešingų reagavimų: Urugvajaus parlamentas nubalsavo 34:30 balsais atspausdinti encikliką kaip parlamento posėdžių dokumentą, o pakako vieno diktatoriaus Salazaro balso, kad ji buvo uždrausta Portugalijoje. Šios enciklikos teksto santrauką žr. "L. L." šio nr. 195 psl.