Šešioliktasis “Draugo” romano konkursas padovanojo lietuviui skaitytojui saują gyvos, derlingos ir žydinčios tėviškės žemės. Autorius Pranas Naujokaitis premijuotame romane “Žydinčios dienos” pateikia ją tokią artimai mielą, prakaitu ir krauju nulaistytą; tokią savą, kad tą nuostabią jos šilimą gali pajusti kiekvienas skaitantis — nesvarbu, ar jis gimęs Lietuvoje, ar niekuomet jos nematęs.

     Suprantama, romanas nėra parašytas tik apie žemę. Jame maišosi ir žmonės. Jų net per daug — trys kartos su marčiomis, žentais, anūkais, bernais ir mergomis... Tačiau jie žemdirbiai ir taip artimai su savo maitintoja žeme suaugę, kad sunku pasakyti, kas romanui svarbiau, žemė ar žmogus. “Jaučia Algirdas, kad jis įaugęs į visą aplinkumą, Į banguotų lygumų medžiais, sodybomis ir miškeliais išmargintą peisažą. Tai jo vidaus pasaulio neatskiriama dalis. Be jos negalėtų gyventi, bet ir norėdamas negalėtų išmesti iš širdies” (141 psl.).

     “Žydinčios dienos” — tai visas laisvos Lietuvos gyvenimo laikotarpis, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo iki pirmosios bolševikų okupacijos. Apie šį laikotarpį yra rašęs beveik kiekvienas, svetur gyvenantis, lietuvis rašytojas, dėl to darosi kaskart vis sunkiau ką nors naujo, nepatirto šio turinio knygose atrasti. Nors Naujokaičio romanas liečia tik nedidelio Suvalkijos kampo įvykius, jie yra būdingi visai Lietuvai. Stengdamasis apimti ir kuo pilniau atvaizduoti visą laisvąjį, žydintį laikotarpį, autorius paliečia įvykius tik prabėgomis, nespėdamas sustoti, įsigilinti, plačiau jų priežastis ar pasekmes pagvildenti. Kai kurie epizodai tikrai yra mažai mūsų literatūroje minėti, įdomūs ir tiesiog prašyte prašosi platesnio dėmesio, pvz. ūkininkų streikai, lietuvio kario savanorio kovų viazdai ir kt. Tačiau autorius, davęs gražią užuomazgą, išsiunčia savanorius į frontą ir vėl knaisiojasi kaimiško gyvenimo smulkmenose.

     Visas skubus romano įvykių kaleidoskopas dalinai nustelbia ir palieka šešėlyje jo personažus. Veikėjai pasirodo kažkaip lėkšti, pernelyg standartiniai, tarsi be gilesnių dvasinių pasaulių. Bene įdomesne asmenybe prasikiša Duobų samdinė Marytė, kurią mylėjo Vincas Žibutis ir suvedžiojo Felius. Nors pirmesniuose romano puslapiuose ji pasirodo lyg ir “vištelė”, bet ilgainiui išauga į stiprią moterį ir motiną. Vincas, kuris, galima sakyti, yra centrinis romano personažas, taipgi užtvertas, skubiai besikeičiančių įvykių, narve. Autorius nestabteli ties jo vidujiniais išgyvenimais, jo sielos gelme, tik skuba pro šalį su žydinčiu ir nevisai žydinčių dienų aprašymu.

     “Žydinčios dienos” nustebins ne vieną skaitytoją, susipažinusį su ankstyvesniais Prano Naujokaičio romanais. Šios knygos puslapiuose autorius yra atsisakęs savo priprasto rašymo būdo ir tapęs beveik santūrus, ramus ir nuoseklus. Sakiniai trumpučiai, sklandus ir aiškūs, tačiau stilius, nenukentėjęs, pasilieka puošnus, lyriškas. Ypač tai pasireiškia, kur autorius mini gamtą: vyšnių soduose tūnančias sodybas, laukus, miškelius... “Rytas žaidžia miške šešėliais. Saulės spinduliai skverbiasi pro retą rūką: lyg kas būtų dūmų papūtęs tarp eglių, kadugynų, krūmokšnių, susipynusiu brūzgų. Samanų drėgmė kvepia lyg smilkalas. Gegutės kukavimas sklinda ir aidi skarotose eglių šakose, kaip vargonų dūdavimas bažnyčios skliautuose...” (239 psl.).

     Premijuotąjį romaną “Žydinčios dienos” išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicagoje. Jo laida, rodos, jau yra išsibaigusi, kas liudija skaitytojų didelį susidomėjimą šiuo Prano Naujokaičio kūriniu.

Danutė Bindokienė

Danutė Bindokienė, pati rašanti ir nemažai bendradarbiaujanti spaudoje, paskutiniu metu išleido naują knygelę vaikams “Baltosios pelytės kelionė į mėnulį”.