Spausdinti

FELJETONAS (Tęsinys iš praėjusio numerio)

JERONIMAS IGNATONIS

     Vaikštau visą dieną išdidžiai ir laukiu reakcijos. Jeigu ne žmonės, tai bent šunys atsilieps. Ir tikrai.

     Antrą dieną grįžtu iš darbo, šeimininkė, vėl persisvarinusi per langą, šaukia:

     — Tik tu užeik. Aš nebežinau kas daryti!

     Iš tikrųjų sunku apsipręsti, kas daryti. Šeimininkė paskendusi laiškų krūvoje. Atsiliepė šimtas su viršum. Įvairaus rango žmonių. Neišskiriant ir profesorių. Daugiausia namų savininkų.

     Ištraukiau iš vidurio vieną laišką be atrankos, praplėšiau ir skaitau. Rašo universiteto sociologijos profesorius.

     “Užjaučiu tamstą labai. Be šuns žmogaus gyvenimas neįmanomas. Žmogus, bendraudamas su šunimis, pats priartėja prie šuns. Žmogus greičiau pasisavina šunišką kultūrą, negu šuo žmogaus. Per ilgą savo amžių studijuodamas žmonių ir šunų bendravimą, įsitikinau, kad žmogui šuns kultūra yra būtina. Tik, tamstele, pamanyk, kas atsitiktų pasaulyje, jeigu žmonės neturėtų šuniškumo! Kiek tada bedarbių rastųsi! Visi policininkai, kariuomenės daliniai, teismai, teisėjai, advokatai, teisminių Įstaigų tarnautojai, kongresmanai, senatoriai ir dvasiškiai netektų darbo. Jie visi — milijonai jų! — vieną dieną išeitų į gatvę duonos prašytį. Netektų duonos ir kiemsargiai, įmonių budėtojai, darbų prižiūrėtojai ir visa tirada tvarkos saugotojų. Visa šių dienų pažanga, civilizacija, teisminiai kodeksai, konstitucijos būtų nubraukta. Kai žmonės gyvena su šunimis ir šunes su žmonėmis, gyvenimas juda. Iš čia ir vystosi gyvenimo pažanga ir civilizacija. Iš tamstos pavardės sprendžiu, kad tamsta jau buvai priartėjusi visiškai prie šunų giminės. Todėl tamsta be šuns gyventi nebegali. Ir jeigu neatsiras tamstos Snukis, kaip jį vadini, nusipirk kitą. Kad ir iš Sibiro. Visuomeninis mokslas tvirtina, kad Sibiro šunes patys šuniškiausi. Ir jei tamsta tuo domiesi, patariu kreiptis į to krašto atstovybę”.

     Mane prakaitas išpylė, perskaičius šį laišką. Nusigandau, kad šeimininkė nesusidomėtų josios pavardės rašyba. Visur aiškiai užrašyta Kai su galūne ė. Bet šeimininkei ne tas rūpėjo. Ji tik šluosto ašaras ir dūsauja:

     —    O apie Snukį taip ir nieko nerašo!

     —    Nieko, — atsakau ir noriu išeiti.

     —    Skaityk toliau, — sulaiko ji mane už skverno.

     Atplėšiu kitą laišką ir skaitau. Rašo viena šunų globos organizacijos pirmininkė:

     “Visų pasimetusiu šunų vardu reiškiu susirūpinimą, kur galėjo dingti tamstos Snukis. Mūsų didžiausias rūpestis ir uždavinys — padėti šunims. Mat šunų prigimtis yra geresnė už žmogaus. Šunes revoliucijų ar sukilimų nekelia. Priešvalstybinio veikimo neorganizuoja. Jie greitai prisiderina prie aplinkumos. Tik duok jiems sočiai maisto, ir jie bus tau ir paklusnūs ir ištikimi. Žmonės visai kitokie. Tu juos aprūpink maistu ir aprenk, jiems niekad nėra gana. Svarbiausia tai, kad šunes neturi prigimtos tautybės. Jie neturi prisirišimo prie krašto ar kitų šunų. Turi vieną vienintelę kalbą — šunišką, todėl mes jų imigraciją palaikome. Mes galime surinkti visus šunes iš rytų ir vakarų, ir jie visi bus mūsų šunes. Ir tamstai patariame per daug nesisieloti. Rasi ir kitą šunį, kuris bus tamstai ir geras ir ištikimas. Tik mums rūpi, kad kas tamstos Snukio nepanaudotų savo propagandai”.

     Aš ir vėl pakariu akis. Šeimininkė atsidūsta: —- Apie Snukį taip ir nieko nepasakyta! Dabar šeimininkė ištraukia pati man laišką ir paduoda. Jai atrodo, kad aš nemoku atrinkti laiškų. Imu ir skaitau:

     “Matai, dabar užėjo tokia mada — aplankyti savo gimtines. Paskum iš to pradeda sau pragyvenimą kurti. Rašo apie nesamą pažangą paliktoje tėvynėje, apie puikius dulkėtus kelius ir kareiviniškai statomus namus. Paskum kyla ginčai ir iš to išeina ir vieniem ir kitiem gerai. Yra kas rašyti. Tikriausia ir tamstos Snukis išvyko pasižvalgyti, kaip gyvena dabar jo gimtinėje šunes. O gal jis nori užmegzti be sąryšio kultūrinius ryšius. Tik pamanyk, tiek metų išgyventi ir nieko nesusižinoti!”

     Kitas vėl panašus laiškas:

     “Kadangi tamstos Snukis kilimo iš rytų, tenai jis ir išvyko. Aš mačiau, kaip jis vaikštinėjo su agentais iš kraštų už geležinės uždangos”.

     Trečias dar tikriau užtikrina:

     “Mačiau, tamstos Snukis įlipo į lėktuvą ir išskrido už geležinės uždangos. Matyt, jam čia karšta pasidarė. Jis neištikimas šiam kraštui. Čia loja, o į rytus žiūri. Ir gerai padarė. Kad visi šunes, kurie čia loja, o į rytus žiūri, išvyktų, šiame krašte kitas gyvenimas prasidėtų. Be šunų!”

     Šeimininkė jau pavargo. Praplėšia laišką ir žiūri, ar trumpas, ar daug prirašyta. Tuos, kuriuose daug filosofijos prirašyta, meta į šiukšlių dėžę neskaičius, o kuriuose tik keli žodžiai, duoda man paskaityti. Vienas taip ir užkliuvo. Jis rašo aiškiai:

     “Aš žinau. Duok man tūkstantį dolerių, pasakysiu!’

     Šeimininkė kapt už sijono kišenių ir išspragino savo pilkąsias akis:

     —    Se, imk ir duok. Tegu tik pasako, ką jis žino!

     —    O jei jis, tūkstanti dolerių gavęs, pasakys “nemačiau”, kas tada!

     Šeimininkė ir vėl sukrito. Jos reti parudavę dantys pradėjo kadaluotis atviroje burnoje. O pilkų akių žvilgsnis vėl pro langą išniro.

     Dar perskaičiau keliolika laiškų, ir visi panašaus turinio. Tik vienas ir mane sukrėtė. Tiesiai taikomas man. Trumpai ir aiškiai paklausė:

     “Kiek šunų atsiliepė?”

     Taip ir pakvipo šunų kvapas iš visų laiškų.

     —    Apie Snukį taip nieko ir nesužinojome! — atsidūsta šeimininkė.

     —    Nieko, — atsakau ir jaučiu, kad man dviejų mėnesių nuoma už butuką taip švilpt ir išgaravo. Ir visos mano pastangos velniop.

     —    Aš dar pagalvosiu! — susimąsto šeimininkė. Tas reiškia, kad ji mano patarnavimu daugiau nepasinaudos.

     O vistiek ši istorija dar tuo nesibaigė. Kitą dieną ji pakrypo mano pusėn. Iš už pusantro bloko girdžiu šunų triukšmą. Loja, cypia, staugia.

     —    Tikriausia Snukis grįžo! — ir šeimininkė kelia dabar sutiktuves! — galvoju ir skubu. Ir ką aš matau. Šeimininkė, persisvarinusi per langą, mostaguoja rankomis ir šaukia mane:

     —    Greičiau eikš čia!

     Lipdamas laiptais girdžiu šunų nerimą. Jaučiu, kad vėl kažkas niaukstosi aplink mane. Ir kai pradaro šeimininkė man duris, iš karto lyg ir išsigandau. Salone pusračiu susėdusių dešimts poniučių ir lygiai tiek pat Chow-Chow kilmės šunų.

     —    Ir ką aš dabar turiu daryti? Aš negaliu atrinkti, kuris yra mano Snukis! — beveik verkdama skeryčiojasi šeimininkė.

     —    Snuki! — šūktelėjau visiems šunims. Ir kuris pirmas atsisuks į mane, tas ir bus tikrasis šeimininkės Snukis. Bet gi visi kaip vienas sužiuro į mane ir pradėjo uodega visginti lygiai taip pat, kaip ir Snukis darydavo.

     —    Taigis, ir aš mėginau taip atskirti, ir kaires ausis apžiūrėjau, visų įkirptos taip, kaip ir mano Snukio, visų kudlos pauodegyje, kaip ir mano Snukio, ir kaip aš galiu dabar sužinoti, kuris mano Snukis. Visos reikalauja po du tūkstančius dolerių. Paimčiau visus, bet dešimts tūkstančių dolerių! O tikrojo Snukio galiu jų tarpe nerasti, — verkšlena šeimininkė.

 

     —    Ponas, kaip bus? Aš atvedžiau šunį, kokį jūs aprašėte. Tad man priklauso 2,000 dolerių. Prašau! — pašoko viena iš ponių. O paskum ir visos iš eilės. Ir visos to paties reikalauja.

     —    Aš sakiau, kad aš tik vieną Snukį turėjau, bet ne dešimts. Tik vienas iš jų gali būti mano Snukis, bet ne visi dešimts! — skeryčiojasi šeimininkė ir išverktomis akimis slankioja šunų nugaromis, tikėdamasi užkliūti už to plauko, už kurio ji laikydama Snukiui papilvę kasydavo.

     —    Aš pirma atėjau, ir man priklauso 2,000 dolerių! — spiegia viena iš ponių. Ir visos vėl to paties reikalauja.

     —    Sakyk, kas man daryti? — beviltiškai išskečia rankas į mane šeimininkė.

     —    Yra išeitis! — pagalvojau vienas pats sau.

     —    Sakyk, tu gi man patarei paskelbti spaudoje. O dabar patsai matai, kas įvyko! — neatstoja šeimininkė.

     —    Palaukite. Dar pažiūrėsime, katras iš jų yra tikrasis Snukis! — pasakau ponioms ir išskubu į savo butą apačion. Prisiminiau vieną istoriją su Snukiu, kurios niekuomet nebūčiau sakęs šeimininkei. Dabar gi gyvas reikalas. Tegu supras, kas buvo anuo metu.

     Jau kaip minėjau, Snukis mėgdavo pasistiebti ant mano lango ir pasižiūrėti į mano kambarį. Ir kiek jis man marškinių išpeckio-davo savo purvinomis kojomis! Kai tik būdavo aš padžiaunu prieš saulę marškinius, ar rankšluostį, — žiūrėk, Snukis jau ir stovi ant jų. Ir taip jis mane įširdindavo, jog buvau priverstas griebtis šuniškos priemonės. Girdėjau žmones pasakojant, kad šunes kažkodėl labai nemėgsta terpentino. Nusipirkau visą buteli terpentino ir čia pat palangėje pasidėjau. Laukiau progos. Padžioviau kartą marškinius ir laukiu pilna stikine terpentino. Kaip ir buvo laukta, tuojau Snukis laiptais nusirito ir kyšt nosį pro langą į mano kambarį. Aš taip visą stiklinę jam į snukį. O Dievulėliau tu mano! Kad Snukis šoks! Tik pacypt, pacypt ir tiesiai į šeimininkės miegamąjį. Palindo po antklode, ir cypia, staugia ir verkia, ir nosį trina į paklodę, pagalvę ar į čiužinį. Šeimininkė šaukėsi pagalbos. Aš ją raminu, kad greitai viskas praeis, bet tikros tiesos apie terpentiną jai nesakau. O kurgi tie susnos bėgs, patrynus terpentinu, kad ir iš užpakalio!

     Pasiimu terpentino buteliuką ir grįžtu. Liepiu sustoti visoms su šunimis į eilę, o šeimininkę paprašau atidaryti duris. Brūkšteliu terpentinu vienam šuneliui pauodegin, ir tas kad šoks! Cypdamas, staugdamas tik aijai, aijai ir tiesiai pro duris laukan. Nusirita laiptais, ir į gatvę. Ir tu jo nesulaikysi! Ir taip visi šunes iš eilės. Ir nė vienas šunelis nebėgo į šeimininkės lovą pasislėpti po paklode. Tokiu būdu klausimas lengvai išsisprendė. Čia nė vieno tikrojo Snukio nebuvo.

     —    Tai dar pamatysime! — visos poniutės išspraginusios akis, išsinešdino. Likome vėl vieni du su šeimininke.

     —    Tai taip Snukio ir nėra? — girdžiu jos aimaną.

     —    Nėra! — atsakau. Ir ji dabar suprato ano meto istoriją su Snukiu, kaip jis vartaliojosi staugdamas josios lovoje.

     Čia istorija būtų baigta, jei ne dar vienas nuotykis.

     Kitą dieną mane iškviečia dienraščio redaktorius.

     —    Aš tau sakiau, kad nekeisk antraštės! O dabar prašau! Eik ir aiškinkis! — sutikęs mane redaktorius, apipylė karštu dušu. Jis toks keistai nervingas. Lyg ji kas pultų, bet ne mane.

     —    Aš nieko blogo nematau, — ieškau žodžių, už kurių galėčiau pasislėpti.

     —    Nieko blogo! Manai yra malonu, kai tau į redakciją ateina dešimts šunų, lygiai tiek pat ponių ir jų advokatų!

     —    Šunų!?

     —    Taip, taip. Pamatysi.

     Ir jis mane įveda į redakcijos kolektyvo kambarį. Ten susirinkę smalsuoliai, kritikai, korespondentai, rašto žinovai. O kitame pasienyje visos tos pačios ponios su šunimis išsirikiavusios ir dar advokatus atsivedusios.

     —    Čia gi kas? — aš sušukau.

     Šunes pamatę mane, tik pastryk, aijal, aijai ir neria pro langą. Laimei langas atviras buvo. Ir ponios neišlaikė jų.

     —    Snuki! Ei Snuki! — šaukiu persisvarinęs per langą, bet šunes skuto gatve kiek įmanydami. Nė vienas net neatsisuko pasižiūrėti. Tada aš atsisukau į ponias pasakau:

     —    O vis tik Snuko čia nėra.

     —    Kaip tai nėra! Apie ką tamsta rašei? Ar ne apie tokį šunį? 2,000 dolerių priklauso man. Aš atvedžiau tokį šunį, kokį aprašei, — šoko viena iš ponių.

     Paskui ją ir kitos. To paties reikalauja.

     —    Iš tikrųjų, apie ką tamstelė rašei? — pakilo vienas iš žiūrovų ir painiųjų raštų aiškintojų. — Aš skaičiau tamstelės kūrinį kelis kartus. Gerai ir sumaniai parašytas, bet ką reiškia “Atsiliepk šuneli!” taip man ir liko neaišku.

     —    Taigi, ir man neaišku, į ką jis kreipėsi, į žmones ar į šunes? — sunekantravo redaktorius.

     —    Man jau aišku! — pakilo vienas iš advokatų ir pro duris.

     Prie pat durų už rankovės sulaiko jį atsivedusi ponia:

     —    Kas tamstai aišku?

     —    Aišku, kodėl tie šunes išbėgo.

     —    Taigi kad išbėgo! Išsigando. Gal jis ir vėl terpentino atsinešė! — purto už skverno advokatą ponia.

     —    Terpentino! Cha, cha! — nusikvatuoja vienas iš žiūrovų.

     —    Taigi. Terpentino. Juk tai ne juokai terpentinas šunims pauodegin! Tiesiog nusikaltimas. Kriminalas! — plėšosi ponia.

     —    Kai šunes pradeda žmones valdyti, tai žmogus turi teisės šuniškai elgtis. Ir loti ir kąsti. Kitaip iš šunų tiesos neišgausi. Antai pašto viršininkas leido paštininkams panaudoti prieš šunes pipirų mišinį su alyva, — ir tvarka radosi. Ir šunes ramūs ir paštininkai sveiki, — atkerta advokatas ir išeina.

     —    Jau ir man aišku! — pašoksta antras advokatas ir pro duris. Ir taip visi iš eilės. Liko tik ponios. Be šunų. Jų akys žaižaruoja. Lūpos sučiauptos, rankos į kumštis sunertos.

     —    Na ir kas! Ar mes šunes? Ar negalime žmoniškai pakalbėti? Be šunų! — kreipiuosi i jas visas.

     —    Be šunų! Kaip tai? — suriko visos iš vieno.

     —    Taip. Be šunų! O kad ir visiems šunims taip, sakysime, po lašelį terpentino — purkšt, papurkšt, ir visi šunes išgaruotų ten, kurion pusėn loja! Ar nebūtų gerai? Tada ir mes turėtume geresnį gyvenimą šiame krašte. Be šunų! — išsižiojo tas pats iš žiūrovų balsas.

     Toliau diskusijoms žodžių pritrūko ponioms. Jos apsisuko ir išgaravo.

     Likome kambaryje redaktorius, painiųjų raštų aiškintojas ir keli smalsuoliai, korespondentai ar raštų žinovai.

     —    Dabar ir man jau aišku! — šyptelia vienas iš jaunuolių.

     —    Kas tamstelei aišku? — šoko painiųjų raštų aiškintojas. — Kaip tai galima protingus žmones klaidinti? Kai rašoma apie žmogų, skaitai ir matai šunį, o kai apie šunį — matai žmogų! Ir girdi, kai žmogus, užsikrėtęs šuniškumu, loja.

     —    Šis pilietis panoro pagarsėti ir parašė nebūtus dalykus. Štai kas man aišku! — dūrė tiesiog pirštu į mane smailanosis jaunuolis.

     —    Tai ir pasakė! — šoko kitas. — Jūs nesuprantate modernios kūrybos. Šių dienų rašytojo uždavinys — vaizduoti realybę, kurios nėra. Tikrovę, kurią mes išgyvename, tegu tiria psichologija, fiziologija, fizika, chemija ir kiti mokslai. O rašytojas turi pakilti už visus mokslus aukščiau. Ar jūs suprantate, bukos galvos!

     —    Jau čia ne į temą mes pradedame kalbėti. Posėdį laikau baigtu, — pasako redaktorius ir, susiglemžęs popierių pluoštą, išeina.

     —    Iš tikrųjų, ponai, apie ką mes čia kalbėjome? — susimąsto painiųjų raštų aiškintojas.

     —    Nagrinėjome pasakos tikrovę, kai žmonės pasiverčia šunimis, o šunes žmonių kalba šneka, — atsiliepė aštriais žodžiais modernizmo atstovas.

     Aš matau, kad jie neranda taško. Nori kalbėtis iki begalybės.

     —    Ponai, aš daugiau apie šunes nerašysiu! — pareiškiu savo valią.

     —    Puiku! Tai yra genialiausia mintis. Gerau rašyti apie žmones, o šunes tegu skaito! Juk žmonių tarpe skaitytojų jau mažai beturime! — ir vėl kažkas kaip botagu pliaukštelia per nugarą.

     —    Pagal tamstelės antraštę “Atsiliepk šuneli!” tikrai šunes skaito. Kągis, sveikinu. Naują generaciją pradedi! Chi, chi! — gaižiai nusijuoka painiųjų raštų aiškintojas, į kuprą sulinksta ir išnyksta, kaip dūmas iš kambario.

     —    Bravo! Mes tave sveikiname! Atlaikei kritiką! Rašyk daugiau apie šunes skaitančius, o žmonės tegu pasilsės! — girdžiu, balsai iš užpakalio man tiesiai į pakaušį. Neišpasakytas džiaugsmas pakuteno mane. Ir aš ši tą galiu. Ir pasekėjų turiu! Atsisuku nusilenkti ir jiems padėkoti.

     Ir ką jūs pasakysite! Jų nėra! Kur jie išėjo, ir kas jie tokie, ar aš žinau? Gal jų ir nebuvo. Tik mano vaizduotė!... Kiek mes naktų praleidžiame ir akių nesumerkę, besvajodami apie žodžių žydrumą ir šunes, laižančius padus!...

     Grįžau namo ir sukritau į lovą. Sėdžiu ir galvoju, kas įvyko. Galvoju ir negaliu suprasti. Tik šviesos šešėliai mirguliuoja tamsoje kamuoliais ir tiek. Žmonės ir šunys, šunys ir žmonės, kaip kibirkštys iš degančio laužo, spargsi, šokinėja ir išnyksta tamsoje vingiuotomis juostomis. Kai viską peržvelgiu, pradedu įvertinti savo atradimą: žmonės ir šunys turi kažkokį panašumą. Žmonės, kurie myli šunis, nemyli žmogaus, o šunys, kurie myli žmones, nemėgsta šunų. Žmonėms trūksta žmogiškumo, o šunims šuniškumo!

     Dabar pradedu suprasti, kodėl Snukis taip nekenčia mergaičių. Jo duondavė yra moteris. Su sijonu. Ji labai nekenčia tų, kurios ir gražesnės ir jaunesnės. Tad Snukis padarė aiškias išvadas: visos, kurios tik su sijonu ir kikena — yra šeimininkės konkurentės ir priešininkės. Ar jis gali jas pakęsti, kada jo šeimininkė, kumštis suspaudus, dantis griežia!

     Taigi, Snukis. Prisiminiau ir jį. Snukis gi buvo centrinė figūra šios istorijos. Ir kai tik aš jį prisiminiau, — staiga kyšt pro langą Snukio galva. Jis toks išvargęs, apsiašarojęs, molinę puodynę kiauru dugnu ant sprando užsimovęs.

     —    Snuki! — sušukau iš džiaugsmo.

     Snukis švyst pro langą ir parklupo prieš mane, ir verkia, ir glaudosi. Suprask, prašo nuimti tą žiedą nuo jo sprando!

     —    Gerai, aš tau ją numušiu. Bet tu man daugiau ant padžiautų baltinių purvinomis kojomis nelipsi!

     Taip. Jis uodega vizgina ir prižada viską daryti, kas tik man gera ir naudinga. Paėmiau plaktuką ir žiūriu: jis toks gudrus ir apsukrus, o vistik nesugalvojo trinktelti puodynę į stulpą. Rodos, tiek maža bereikia, kad jis pats sau laimę sukurtų!

     Vienu stuktelėjimu numušiau puodynę. Snukis čia pat parklupo ir verkia iš džiaugsmo, kaip žmogus. O paskum šokinėja, staugia ir būtinai mane nori bučiuoti.

     O kad jis žinotų, kad aš tai dariau ne iš meilės, bet iš noro laimėti iš šeimininkės du tūkstančius dolerių.

PASAULĖŽIŪROS žodyje pasaulis reiškia nebe patirtinę gamtos tikrovę, o pačią būties visumą. Koks yra patirtinis pasaulis, arba gamtinė tikrovė, ir kokie dėsniai jį valdo, tiria gausūs atskiri mokslai. O pasaulėžiūrinį rūpestį sudaro klausimas, kas yra visos patirtinės tikrovės galutinis pagrindas. Tai metafizinis klausimas: ar prieš nieką daugiau žmogus nestovi kaip prieš gamtinį pasaulį, ar jis stovi prieš Dievą kaip absoliutinę, nelygstamąją ir nebaigiamąją būtį? Su šiuo klausimu siejasi ir moralinis rūpestis: ar niekam žmogus nėra atsakingas už tai, kaip gyvena, ar jis turi paskirtį, kuri peržengia laiką? Nors ir kiek gali būti pasaulėžiūrinio įvairavimo, formaliai kiekvienos pasaulėžiūros prasmė yra ta pati: atsakyti žmogui į klausimą, kas yra tikroji būtis (galutinis visos tikrovės pagrindas) ir kas privalo būti žmogus. Tuo būdu pasaulėžiūron susibėga žmogaus metafizinis ir moralinis rūpestis. Iš vienos pusėstai klausimas, kokia žmogaus padėtis, iš antros pusėstai klausimas, kokia žmogaus paskirtis. Atsakydama į šiuos du klausimus, pasaulėžiūra išreiškia žmogaus santykį su būties visuma ir tuo pačiu liudija jo nusistatymą, ką jis laiko savo gyvenimo galutine prasme.

Juozas Girnius, "Idealas ir laikas".