Dainininkės Jaqueline Dupuy išpažintis

Šaukiau savo dainas i mikrofoną iki trijų valandų ryto. Man akompanavo su gitaromis mano ilgaplaukiai draugai. Bet mano viduje buvo tik skausmas ir tamsa.

     Buvau nusistačiusi protestuoti prieš viską, sutraukyti bet kokius ryšius drausmės, dienotvarkės, pareigų, atsipalaiduoti nuo saviškių, kad nematyčiau skausmo, kurį jie jautė dėl mano elgesio, negalvoti apie nieką, nesirūpinti nieku, gyventi atsitiktinumu... Tikėjau, kad tokiame gyvenime atrasiu laisvę... Deja...

     Prieš du metu, kada mano draugai sutvėrė savo orkestrą, aš buvau laiminga, kad jie mane pakvietė dainuoti jų sukurtas dainas, ir mes įsikūrėme viename moderniame lokale. Taip radau galimybę nusikratyti studijomis arba dešimties valandų darbu įstaigoje prie nepakenčiamos rašomosios mašinėlės. Tokiu būdu nusikračiau tėvo nuolatinių moralės pamokų, tos moralės, kurios jis savo asmeniniame gyvenime nesilaikė, sesers ir jos politikos, motinos ir jos skudurų...

     Pirmaisiais mėnesiais dainuodama ant scenos dūmų debesyse, pilname lankytojų lokale turėjau Įspūdžio, kad aš šaukiu panieką senajam veidmainiškam pasauliui su jo senaisiais papročiais, su jo kompromisais.

     Prabėgo taip dveji metai; aš šaukiau tuštumai... O tuštuma, kuri mane supo, pagaliau įsiskverbė ir į mano vidų.

     Artėjo vasara. Svetimšaliai turistai grūdosi į mūsų lokalą. Jie per naktį klajodavo po Paryžiaus gatves, o paskui ateidavo pas mus pasižiūrėti ir pasiklausyti paskutinės mados. Nepaisant, kad atmosfera buvo slegianti, salėje beveik dusdavau, niekad nesu patyrusi tokio vidinio šalčio, tokio žiauraus kitų indiferentiškumo. Kiekvieną naktį slinko pro mano akis vis nauji veidai, bet atrodė, kad vis tie patys.

     Aušra manęs laukdavo išeinančios iš lokalo. Pažinau jos pirmuosius raudonus spindulius tarp požeminio traukinio arkų. Paskubinau žingsnius ne dėl to, kad bijočiau nemalonių susitikimų: jau buvau įpratusi vaikščioti viena. Kas bus iš manęs po keleto metų, kai nauja mada išstums mūsiškę, kada publikos susidomėjimas nusikreips į kitas aukas? O tuo tarpu šaligatviais besisiūlančios senesnės už mane moterys atrodė liudininkės to, kas bus iš manęs.

     Siaurais laiptais užsirioglinau į septintą aukštą, kur buvo mūsų butas. Viskas ten buvo apleista, purvina tame sename, gare du Nord stoties traukinių dūmais apneštame name, kur turėjome persikelti po to, kai mano tėvas susirado meilužę ir privertė mus susivaržyti. Šeimoje daugiau nebuvo ramybės ir mano gyvenimo tvarka davė bent tiek naudos, kad galėjau dieną miegoti ir gyventi tada, kai kiti miega. Tai buvo geriausias būdas išvengti ginčų ir barnių.

     Nustebusi pamačiau, kad salione dar degė šviesa. Mano sesuo sėdėjo prie stalo, apversto krūva popierių. “Dar tu nemiegi?” paklausiau. “Turiu rytoj rytą įteikti laikraščiui savo straipsnį”. “Tai vėl jau praneši skaitančiai visuomenei kokį nors kapitalistinės santvarkos skandalą?” Priešais ją gulėjo dvi knygos: Markso ir Lenino raštai, iš kurių ji sėmėsi sau įkvėpimo. Paėmiau vieną po pažastimi, nuduodama norinti ją sekvestruoti. Ji pašoko, tarsi būčiau palietusi kokią šventenybę, bet, pamačiusi mano liūdną veidą, neprotestavo, tik paklausė: “Kas tau yra?” “Nieko” — atsakiau.

     Ji manęs niekad nesuprato. Bandė man imponuoti savo asmenybe, savo idėjomis, savo reakcija, visiškai nepaisydama manųjų idėjų ir minčių. Ir tą naktį, jau po trečios valandos, nenorėjau, kad ji imtų mane mokyti. “Tu niekad neturi man laiko”, trumpai nutraukiau ir atidaviau knygą atgal. Neturėjau jokio noro klausytis ištisos tirados apie pasaulinę revoliuciją, apie komunizmo laimėjimus, apie naują santvarką, kuri jau apimanti visą pasaulį. Ji vėl pasilenkė prie savo raštų, o aš ją palikau.

     Tai buvo mano sesuo Lilijana... Mokėsi, dirbo ir visas savo jėgas pašventė tam, kad reformuotų žmoniją. Pro praviras duris mačiau jos tik mažą, pilną visokių idėjų galvą. Jos vyriška šukuosena atėmė iš jos bet kokį moteriškumo patrauklumą. Juo labiau kilo partijoje, juo darėsi kietesnė, nesukalbamesnė. Straipsnis po straipsnio, susirinkimas po susirinkimo vis labiau ją tolino nuo mūsų. Pasišventė masių gerovei, o savo motiną traktavo kaip vergę. Niekad ji man nepadavė, nepaspaudė rankos, o žodžiai, kuriais ji atsikirsdavo tėvui, tikriausiai atitolino jį nuo savo namų ir pastūmėjo į meilužės glėbį.

     Svyruodama dar pasilikau kurį laiką ant saliono slenksčio, žiūrėdama į savo seserį. Paskui ant pirštų galų įslinkau į motinos kambarį ir pabučiavau jos nešukuotus plaukus. Miegas atrodė tiltu ant bedugnės, kuri mane skiria nuo jos. Jei taip galėtume būti bent dešimčia metų jaunesnės! Ant santuokinės lovos, kur motina miegojo viena, tėvo vietoje gulėjo nudžiūvusi šaka, pasibaigusio laiko liudininkė.

     Grįžau namo nudegusi saule. Laimingų aplinkybių dėka, praplatinau savo horizontus. Mūsų trupė buvo angažuota vasaros atostogų laikui viename pajūrio kurorte. Buvau prie jūros, kvėpavau jos tyru oru. Pajūrio pliaže, žiūrėdama į jūros begalybę, svajodavau.

     Susirūpinusi užlipau laiptais į liūdną mūsų šeimos butą. Motina ir sesuo virtuvėje plovė indus. Sesuo nusijuosė priejuostę ir priėjusi mane apkabino, pabučiavo. Motina, nusišluosčiusi rankas, padarė tą pat. Paskui Lilijana paėmė mano lagaminą ir nunešė į mano kambarį.

     Aš klausiau savęs — ar kartais nesu sukvailiojusi, pamišusi. O gal mano kvailiausios svajonės staiga pavirto haliucinacijomis? Užuolaidos buvo išplautos, lovos užtiesalo pakraščiai naujai apsiuvinėti. Viskas buvo švaru, tvarkinga. Mama paklausė, ar nesu pavargusi. Aš pratrukau ašaromis. Leido man išsiverkti, nebandydamos tramdyti. “Bet — pagaliau ištariau — kas čia įvyko?” Abi nieko neatsakė. Lilijana atsisėdo prie mano lovos kojūgalio. Jos akyse buvo ramybė, kokios anksčiau niekad nesu mačiusi. Motina atnešė man kavos. Ji buvo gražiai susidėjusi plaukus, apsivilkusi nauja suknele. Teiravosi, kaip man patiko ten pajūryje ir kokias naujas dainas ruošiu sekančiai programai.

     Vakarienė buvo labai linksma. Mama paruošė valgių, kuriuos žinojo, kad aš mėgstu. O tie valgiai tą vakarą turėjo ypatingai malonų skonį.

     Ne, jos čia nevaidina komedijos: abi nuostabiai ramios, linksmos. Bet, kas atsitiko, kad jodvi taip pasikeitė? Jųdviejų tyla dar labiau erzino mano norą žinoti.

     Pastebėjau jų tarpe harmoniją, kurios niekad nesitikėjau, kad tokia galėtų būti. Todėl nedrįsau daugiau nieko klausti. Paskui staiga manyje kilo baimė, kad štai vėl po šito sapno grįš buvusi praeitis. Jos tai pastebėjo ir pasiryžo man papasakoti praėjusios vasaros stebuklą.

*  *  *

     Man išvykus, po kelių dienų Lilijana buvo pasiųsta vesti propagandos šiaurės pramonės rajone, drauge su Klaudija, viena jos draugių, kurią ji labai vertino ir mylėjo. Klaudija iš dalies buvo mano sesers idėjų kaltininkė ir įkvėpėja. Tai Klaudija, susitikusi Lilijaną universitete, patraukė į savo pusę.

     Pamažu, kai Lilijana vis labiau įsitraukė į partijos reikalus, aplinkybės jas kiek atitolino, nes jų darbo sritys buvo skirtingos. Dabar, paskirtos abi tam pačiam uždaviniui, vėl suartėjo. Tačiau Lilijana pastebėjo, kad draugė yra pasikeitusi. Pirmiau ji buvo tauškalas, savo agitacinėse kalbose išsireikšdavo su nepaprasta iškalba ir įtikinimo jėga, ko Lilijana jai visada pavydėjo. O dabar mano sesuo buvo nustebinta nepaprastu Klaudijos tylumu: kelionės metu automobilyje beveik žodžio nepratarė ir užkalbinta atsakinėdavo tik trumpomis frazėmis. Bet gal tai buvo tik nervų įtempimas...

     Automobilis išvystė šiaurės link vedančia autostrada didžiausią greitį. Prie vairo buvo Klaudija, o Lilijana, kad ją pralinksmintų, dainavo revoliucines dainas, kurios primintų pirmuosius entuziastingus metus revoliuciniame darbe. Klaudija kartais pritardavo, bet tyliai ir nenoromis. Abiejose kelio pusėse tęsėsi lygumos, o tiesus kelias nerodė jokių kliūčių smagiai bėgančiam automobiliui.

     Kas ten atsitiko? Ar Klaudija nualpo, ar sprogo priekinio rato padanga? Gana to, kad automobilis metėsi i šoną ir Klaudija, bandydama ji suvaldyti, užvažiavo ant antros kelio pusės, kur greitai važiuodama priešinga kryp-



 

NETEISU SKŲSTIS laiko stoka: visiems lygiai laikas duotas... Laiko nebebus tik tada, kai saulė jau mums nebešvies. Kol dar gyvi, tol laikas ne tik saule džiaugtis, bet ir savęs pačių nepalikti tamsoje... Nerasti laiko visuomeniškiems būtitai nerasti laiko prasmingiau ir vertingiau gyventi.— J. Girnius, "Idealas ir laikas”.



 

timi mašina trenkė į jas. Smūgis išmetė Lilijaną šalia kelio. Kai atsipeikėjo, suprato, kad nieko sunkaus neatsitiko: buvo tik sutrenkta. Kai kas gal pasakytų: išsigelbėjo “per stebuklą”.

     Sunkiai atsikėlusi priėjo prie draugės, kuri netoli gulėjo ant kelio. Prie jos klūpojo juodai apsirengęs vyriškis su kunigo apikakle. Klaudija buvo į jį įsmeigusi savo akis ir kartą vos vos ištarė “taip” į kunigo jai statomus klausimus.

     Mano sesuo jau norėjo įsikišti, bet jauno kunigo žvilgsnis susitiko su jos ir ji nuleido galvą. Galvoje ūžė, bet viduje kilo tokia audra, kad ji nepajėgė sekti kunigo kalbamų žodžių. Tik vienu tarpu kunigas pakėlė balsą ir ji aiškiai išgirdo: “Aš tave išrišu”... ir tuo metu padarė ant Klaudijos didelį kryžiaus ženklą.

     Klaudija dar buvo gyva keletą minučių. Atrodė, kad ji nejaučia jokio skausmo. Jos veidas buvo visiškai ramus, panašus į to kunigo veidą. Jis pats užspaudė jos akis ir pridengė mirusios veidą skarele.

     Kada Lilijana pamatė, kad viskas baigta, šoko kaip furija: kaip jis, tas kunigas, galėjo išdrįsti užmesti savo valią ir pasinaudoti mirštančios silpnybe, išgauti iš jos pritarimą idėjoms, su kuriomis ji visą gyvenimą kovojo? Paskutinės minutės atsivertimas neturi jokios prasmės!

     Aplink susirinkusi minia nerimavo ir murmėjo. Jaunas kunigas išklausė mano sesers priekaištus tylėdamas, kas ją dar labiau siutino. “Bent sakyk, ką nors” — sušuko. Jis nusišypsojo. “Dievas yra amžinas”, — tarė: “Nesvarbu, kas ką apie jį mano. Tas jo nekeičia. O Jis yra Meilė”. Paskui įšoko į savo automobilį ir nurūko Paryžiaus kryptim.

     Lilijana, stovėdama ant kelio griovio kranto, dar ilgai akimis sekė nutolstantį kunigą, kol jis visiškai neišnyko iš akių.

     Ją apėmė begalinis sielvartas, vienatvė be išeities. Staiga jai kilo klausimas: kuris išnykimas ją labiau sukrėtė — draugės, ar to nepažįstamojo, kurį ką tik matė ir kurio tikriausiai gyvenime niekad daugiau nesutiks.

     Klaudijos laidotuvės buvo bedieviškos, jos kapas be kryžiaus. Bet veltui Lilijana bandė savo draugėje nematyti nieko kito, kaip tik praeities atsiminimą, kūną sugrįžusį į žemę, pagal materalizmo dėsnius. Bet kas galėjo būti tikras, kad sielos tikrai nėra? Ir kaip gali nesamas dalykas ją tiek kankinti? Ar tas sielvartas ir netikrumas nėra išprovokuotas kaip tik dėl to, kad ji atmeta esminę, egzistuojančią realybę?

     Mano sesuo užsidarė namieje. Daugiau neatskleidė knygos, neparašė daugiau nė eilutės, atsisakė atsakinėti telefonu. Jos paskutinių metų veikla staiga jai pasirodė vien tik tuščia agitacija. Kaip ji galėjo bandyti suteikti žmonijai šviesos, kai negali išspręsti savosios problemos? Iki šiol laikėsi tam tikrų idėjų, varė propagandą... Bet mirties akivaizdoje viskas sugriuvo. Klaudija, išvyko, palikusi ją nežinojime ir rūpestyje. Į ją tad buvo nukreipta pirmoji Lilijanos malda: “Jei tu tikrai gyveni, tai pamokyk mane tiesos”.

     O atsakymas atėjo lėtai, pamažu.

     Lilijana, suabejojusi savo ideologijos pagrindais, atsisakė propagandistės pareigų. Ėmėsi labdarybės darbo, kuriam jautė tam tikro palinkimo. Šioje srityje bedirbdama, pastebėjo, kad joje bunda kažkas naujo. Susidūrusi su vargšais, su jų skausmais, ėmė juos pamilti ir tikrai “mylėti” ne žodžiais, o darbais. Tik tada žodžiai to jauno kunigo — kurie atrodė jau pamiršti — staiga grįžo į Lilijanos sąmonę. Šį kartą jau ne erzinantys, o pilni tiesos ir šilimos: “Dievas yra Meilė”. Ir Jam pasidavė.

*  *  *

     Lilijana nutilo. Mama verkia ir aš verkiu drauge. Tas sesers papasakojimas mane giliai sukrėtė. Man atrodė, kad aš ten esu. O epilogas viso galėjo būti manasis. Pajutau, kad nepaprasta ramybė apsiaučia mane, o su ja drauge ir džiaugsmas: meilė atėjo sušildyti mūsų vienišumo, ji perkeitė Lilijaną, mano motiną ir nuo šio laiko keičia ir mane. Dievas yra Meilė. Džiaugiausi, kad Klaudija tai suprato bent mirties valanda.    

Paruošė J. Sav.