MAŽOJI SESUO

ŽYDĖK, BALTOJI GĖLE!

Ant žemės Ostija baltąja žydi Meilė,
Nebodama žiauriausių uraganų ir šalnų.
Bet kur ji gautų užvėją sukrauti žiedui,
Jei nebebūtų kunigo pašventintų delnų?!

Be joską duotume Švenčiausiajai Trejybei?
"Garbė" ir "ačiū" kas ištartų Viešpačiui už
mus?
Nusilpęs nuo žaizdų, išalkęs pakeleivis
Ar bepasiektų dangiškosios tėviškės namus? ...

Kokia palaima žemei, kad yra dar rankų,
Kurioms pats Dievas patiki išganymo turtus.
Tai jos suklupusius mus prikelia ir veda
Ir dovanom brangiausiom apdalina nevertus..

Žydek, nepaliesta šalnų, tyroji Gėle!...
Kiekvieno Tavo žiedo ilgis žemė ir dangus!
Šventuose gojuos atžalų kol nepritrūko.
Lai užvėja ir prieglobstis Tau būna čia jaukus!

Šie eilėraščiai buvo visai neseniai, dar šimet, sukurti religinę priespaudą kenčiančioje Lietuvoje asmens, kuris tepasirašo slapyvardžiu.

OSTIJOS SPINDULIUOS

Gieda Ostija nuostabią tylą
Meilės himnąbe žodžių, be garso.
Sielos gelmės džiaugsmingai prabyla:
— Mano Saule!tik tiek teištarsiu.

Mano Saule! Pažvelki į niūrų pavėsį.
Palytėk meilės kapą ledinį...
Ten malonės gyvybė išblėso.
Tik širdis nebyli Tave mini.

O! Pažvelk!... Tuoj patvins meilės upės.
Net kančios ašarotam šešėly
Šypsniu skleisis dejuojančios lūpos.
Čiulbant džiaugsmui širdies inkilėly ...

AKIMIRKA

Ar Tu matei.
    Kaip atsisveikindamas
        Saulės spindulys
            Auksinėm varsom
                Meilės Kalinio grotas
                    Nuglamonėjo? ...

Ar Tu matei.
    Kaip rožės pumpuras
        Prie Tabernakulio
            Priglaudęs galvą
                Meilės ekstazėje
                    Tylėjo? ...

Prisipažink
    Ar Tau širdis
        Tada nesuvirpėjo.
            Pajutus taip arti
                Alsavimą
                    Kūrėjo?!...