PROF. DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS

     Psichologijos literatūroje yra žinoma "sekmadienio neurozė", kurią aptarė ir aprašė vienas iš psichoanalizės šulų — Ferenczi. Žmogus, regis, visą savaitę tvarkoj, ir sveikas, ir laimingas, o ateina sekmadienis — tai diegia skilvis, tai neaiškios baimės kyla, depresija užeina, gyventi nevyksta. Kai visos rolės išvaidintos, pareigos išpa-reigotos, reikalavimai patenkinti, vaikai papenėti — kam tuomet esi žmogus reikalingas ir ko bevertas?

     Jei anuomet, Ferenczi laikais, reikėjo rūpintis tik dėl sekmadienio, tai daugeliui žmonių dabar jau esti galimos bent dvi "neurozės dienos", ir vis dar siekiame trumpinti darbo valandas, kad būtų laisvalaikio daugiau. Kurlink tas viskas veda?

     Susirūpinimo tuo dalyku daug, ir rimtuose sluoksniuose. Štai Amerikos psichologų sąjunga turi specialų komitetą: laisvalaikiui ir jo vartojimui. To komiteto pirmininkas nuogąstauja, kad "laikas ir išoriniai ištekliai kur kas viršija mūsų vidinius išteklius tą laiką ir turtą sunaudoti". Iškeliama pora įdomių minčių. Jo nuomone, laisvalaikiui — konstruktyviam laisvalaikiui — visų pirma gresia šiandien taip peršamas glaudumas, sugyvenimas (togetherness). Esą, mes vengiame trinties, pabrėžiame bendrumus, vengiame konflikto su kitu, siekiame, kad viskas eitų sklandžiai ir slidžiai. Bet kai viskas eina slidžiai — tąsyk iš tiesų nebeaišku, kur ir kur kitas. Pačią pirmą pamoką apie save kaip tik gavome į ką nors atsimušdami: vaikas bumpteli į kampą stalo ir jau aiškiau, kur ir kur ne aš. Be trinties nesą savęs išskyrimo, indivi dualumo. O jei laisvalaikis paverčiamas vien glaudumo ieškojimu, tai jis ir darosi nereikšmingas ir žmogų nuindividualinąs.

     Kita grėsmė laisvalaikiui, pagal tą autorių, tai baimė savo pasąmonės. Laisvalaikiauti reiškia atleisti varžtus, leisti dalykams vykti taip, kaip jie vyksta iš savęs — o argi gali taip daryti žmogus, jei jis bijo, kad pasąmonėje slypi kokia tamsi linkmė. Žmogus, kuris bijo nukrypti nuo logikos, nuo senso, nuo sąmoningumo, bijo taigi ir laisvalaikio, nebent laisvalaikio forma taip pat įrėžta į logikos, senso ir sąmonės ribas. Kai kurie žmonės iš tiesų ir "laisvalaikiauja" tik apsikraudami vis kuo daugiau darbų ir prisiimdami kuo daugiau pareigų ir rolių-vaidmenų. Tokie žmonės dargi didžiuojasi, kad jie absoliučiai laiko neturi ir nenorį turėti, nes tai dykaduoniavimas: laisvalaikis tai kipšavotas išmislas. Tamsta.

     Vienok daug kas visiškai antraip teigtų: kiekvienas žmogus turi turėti bent kiek laisvo laiko, laiko sau pačiam, laiko privalybėm neapriboto. Kitaip jis darytųsi automatas, tempo vergas ir nebe žmogiškas žmogus.

     Tai kaip, pagaliau, yra — ar laisvalaikis žmogiškumo pragaištis, ar kaip tik proga sužmogėti?

 

     Keliose empirinės psichologijos srityse paskutiniaisiais metais pabrėžiama viena tema, kuri, man rodos, gali būti naudinga laisvalaikio reikšmei geriau suprasti. Tai akstinų ir elgsenos įvairavimo mintis. Neperseniausiai psichologijoje vyravo balanso, išlyginimo, ekvilibracijos, homeostazės idėja. Buvo sakoma — ką žmogus daro, daro dėl to, kad išlygintų traukas, atgautų lygsvarą, jei jį patroškini, tai geria; jei pagąsdini, tai pasitraukia į šalį, kad širdis grįžtų į normalų pulsą; jei dirba, tai nori pailsėti; jei prisiguli, tai nori pabėgioti. Šita teoretinė galvosena atėjo nusižiūrėjus biologijos ir fizikos, esmozės ir entropės principų. Jei gamtoje visi dalykai siekia lygumo, traukų išsilyginimo, įtampų sumažinimo, gal taip ir žmogaus elgsenoje.

     Jei žmogaus elgsenos daliai ir galima taikyti balanso principus, tai toli gražu ne visai jo elgsenai. Žmogus dažnai stačiai siekia įtampos, ieško stiprių išgyvenimų, laukia siurprizų, nuotykių ir naujovių. Balansavimo principu šitai negalima išaiškinti. Alpinistas, sušąlęs, pavargęs ir alkanas, nesikaria stačia uola į kalno viršūnę, kad jaustųsi patogiai. Jis kaip tik siekia įvairumo, netgi kraštutinumo, kuris tuomkart kaip tik veda iš balanso, ne į balansą.

     Tokią elgsenos motyvaciją matome ir kituose pavyzdžiuose. Randama, kad net kelių savaičių kūdikis jau aiškiai siekia įvairumo: daug veikiau kreipia dėmesį į tai, kas įvairu, sudėtinga, o ne kas vienoda ir paprasta. Juslių deprivacijos eksperimentais randama, kad aplinką suvienodinus taip, kad akstinuose būtų kuo daugiau monotonijos, žmogus labai greitai — per kelias valandas, kartais dar greičiau — dezorientuojasi, praranda realybės pajautimą, "nuasmenėja" (ribos, kur aš, kur ne aš, liejasi), reakcijos lėtėja, galvojimas sutrinka.

     Atkreipus dėmesį į šituos faktus, aiškėja, kad kaip neįmanoma ilgesnį laiką pakelti kraštutinės įtampos, taip lygiai neįmanoma pakęsti vidurkinio, be jokios įtampos, stovio. Ir viena ir kita situacija žmogų naikina. Žmogus save pažįsta, save savim pajaučia, savo pastovumą patiria kaip tik išgyvenimų įvairavime. Kuo įvairesnė žmogaus aplinka, kuo įvairesni jo išgyvenimai, tuo tvirtesnis yra paties žmogaus individualybės pajautimas.

     Šitos minties rėmuose galima įterpti ir laisvalaikio samprotį. Laisvalaikio reikšmė — jo psichologinė nauda, bet taip pat ir psichologinė grėsmė — glūdi kaip tik žmogaus patirčių ir veikimo erdvės praplėtime. Kontrastuose tarp to, ką vadiname darbu ir prievole (kas sunku, svarbu, naudinga, tikslinga, nemalonu, realu), ir to, ką vadiname laisvalaikiu, pramoga (kas lengva, malonu, žaisminga), išryškėja paties individo vieta, svarba, stiprybės ir trūkumai. Jei aplinkybės verčia darbui glaudžiame santykyje su būriu žmonių, laisvalaikis gali būti proga pabūt kaip tik vienam. Jei darbas izoliuoja, laisvalaikis duoda progą žmonėtis. Jei darbe esi ekspertas ir autoritetas, laisvalaikyje gali save "išbandyti" visiškai atvirkščiame vaidmeny — būti kito pamokomas. Jei darbas verčia svarius sprendimus daryti, tai laisvalaikyje gali patirti, koks esi kitaip žmonėmis pasikliaudamas. Jei darbe esi pranašus ir tame pranašume tikras — laisvalankyje gali rasti tokių užsiėmimų, kur kaip tik turėtum eibes konkurencijos.



 

NUOBODULYS kaip dvasinės tuštumos išraiška.Kaip apskritai tiesai, taip ir pasaulėžiūrinei tiesai yra svetimas bet koks sustingimas. Visoks sustingimas liudija tik paties žmogaus dvasinį sustingimą, kai suabejingėjama tiesai arba pasijaučiama jos savininku. Lygiai abiem atvejais pasaulėžiūrinis rūpestis blėsta, ir tiesos troškulį pakeičia nuobodulys.

KAIP TIESOS TROŠKULYS liudija mąstantį žmogų, taip nuobodulys liudija bemintį žmogų. Mąstančiam žmogui niekur ir niekada nėra nuoboduvisa jį vilioja pažinti. Priešingai, beminčiui žmogui visur ir visada nuobodu: "neįdomu tai, neįdomu tai".

NUOBODŽIAUSIA TIESA (deja, tiesa!) yra tai, kad tas, kam viskas yra nuobodu, pats yra nuobodus.

Juozas Girnius, "Idealas ir laikas".



 

     Šiuose kontrastuose, šiame patirčių įvaravime žmogus pats sau išryškėja. O tačiau ne be tam tikros kainos. Jei aplinkos, patirčių įvairavimas iš tiesų duoda progą žmogui praturtėti, augti savo individualybėje, tai taip pat savaime aišku, kad išgyvenimų įvairybėje esti daug daugiau netikėtumų, netikrumo, nesaugumo, negu lygioj ir vienodoj būsenoj. Nelenktyniavęs negali žinot, kokios rūšies esi bėgikas; bet stojęs į lenktynes iš tiesų gali sužinot, kad atbėgi maždaug paskutinis. Mergaitės į rendezvous nekvietęs, gali vaizduotis, kad ji atbėgtų tekina, jei kviestum; o pakvietęs, iš tikrųjų gali susilaukti širdgėlos. Kiekvienon naujon patirtin žengdamas, žmogus tam tikra prasme rizikuoja — pavojus yra nusivilti, įsiskaudinti, pajusti paties trūkumus ir akivaizdžiai patirti savo jėgų ir galių ribas. Tokia yra savęs pažinimo kaina, ir ji nėra pigi.

     Nenuostabu todėl, kad kartais patogiau ir saugiau tūnoti vidurio drungnoj maudyklėj ir šiaip taip vegetuoti, negu šokti po pirties sniegan ir žvarbiai pajust, kad esi gyvas. Saugiau ir laisvalaikį įremti į tokias kietas taisykles, kad iš tiesų neliktų vietos rizikai, netikėtumui, nuotykiui. Saugu laisvalaikiauti būdais, kurie jau tūkstančio kitų išbandyti, kur "pasitenkinimas garantuotas". Matome, kaip klesti pramogų ir laisvalaikio industrija. Jei kur nors keliauji, užmokėk tik, ir visa kelionė bus tobulai suprogramuota — kada kur turi būti, ką privalai pamatyti, ko jokiu būdu nevalia praleisti, kuo reikia pasidžiaugti.

     Ar toks laisvalaikiavimas nėra konstruktyvus? Ar tai ne atvanga nuo darbo rutinos? Tam tikrais atžvilgiais taip, bet jau labai siaura prasme. Suprogramuotas laisvalaikis žmogų verčia gyvenimo stebėtoju, nebe dalyviu. Erich Fromm knygoj "Sveikoje bendruomenėje" gražiai išskiria tikrąjį malonumą nuo to, kas yra tik "malonumų naudojimas": "Kai iš savęs ir spontaniškai veikiu, kažkas nutinka manyje pačiam, ar skaitant, ar besigrožint vaizdu. Ir lieku po išgyvenimo nebe toks, koks pirmiau. Kaigi malonumas nekyla iš paties, niekas manyje ir nenutinka; tesunaudojau tą ar kitą dalyką, ir niekas nepasikeitė; liko tik atsiminimas".

     Graham Greene "Potting Shsd" dramoje vienas veikėjas šitaip sako: "Kai nesi tikras — tuokart esi gyvas, tuokart gyveni".