Spausdinti

     Vladas Ramojus. KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1967. Aplankas Vytauto O. Virkau. Knyga 184 psl. Kaina 2.50 dol. Spaudė “Draugo” spaustuvė.

     Juoda, žalia, balta. Viršeliui parinktos simboliškos spalvos. Juodi kryžiai, tautos skausmo paminklai, rymo ant tarptautinės viltį nešančios žalios spalvos. Šiuo atveju viršelis — tai prasmingas overtiuras Lietuvos partizanų istorinei tragedijai. Dar jo neatvertus, leidžiąs spręsti bei susikaupti.

     Istorinių veikalų rašytojas L. Feuchtwanger tiki, kad laikas nėra pakeitęs žmonijos psichologijos. Pereitų šimtmečių žmonės, jo nuomone, nebuvo nei žiauresni, nei blogesni už šiandienos žmoniją. Tikėjimas, kad žmogaus prigimtis nesikeičia, užtinkamas ne vien tik rašytojų, bet ir skaitytojų tarpe. Kaip tik ir šiame istoriniame veikale partizanų mirtys liudija gyvenamosios epochos žmonijos žiaurumą.

     Istorija liudija, kad tragiškiausi laikotarpiai yra tie, kuriuose įvyksta socialinių jėgų koalicija. Šios tragedijos pasekmėje mes gyvename, spėliodami dėl savo asmeniško tautinio apsisprendimo, spėliodami dėl savo tėvų, vyresniųjų bei savo vaikų nuogosios sąžinės kraičio.

     “Kritusieji už laisvę” knygos puslapiuose skaitome aiškius partizanų apsisprendimus: kovą ir mirtį už laisvę. Autorius suskirstęs knygą į tris dalis: Kalnų sritis (Aukštaitija), Jūros sritis (Žemaitija), Nemuno sritis (Dzūkija ir dalis Suvalkijos) — pagal geografinę partizanų karinių sričių sąrangą, kurios laikėsi Lietuvos partizanų vadovybė.

     Nors viršelio aplanke skaitome, kad “Kritusiųjų už laisvę” veikale autorius panaudoja visą šiuo metu prieinamą literatūrą”, visgi jis pats už keleto puslapių prisipažįsta, kad tai “tik surankiotos paskiros detalės iš partizanų kovų — tik palaidi fragmentai”. Perskaičius knygą, tenka pripažinti, kad įvykių aprašymai yra epizodiniai, iškeliantys vadų narsumą bei kritusiųjų už laisvę didvyrišką kovą mirties tinkle. Fragmentai literatūriškai tampriai nesurišti. Tęstinumą priduoda įprasmintos mirties rėmai — apsisprendimas aukotis už tėvynę.

     Aprašymuose skaitome ir tokių epizodų: “dažnai partizanai sudrausdavo išsišokėlius. Jie neduodavo perdaug linksmintis ir jaunimui. . . . Ir liepė ten buvusiam vienam seniokui nusimauti kelnes. Tas drebėdamas nusimovė, o visos vakaruškose buvusios merginos turėjo jam bučiuoti į nuogą užpakalį. Miškinių įsakymą drebėdamos stropiai įvykdė” (87 psl.). “Ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos ateis iš miško Petras, sėdynę ištarkuos”... Už poros puslapių skaitome: “Per vakaruškų partizanų visi iki nuogumo buvo išrengti, liepta sušokti polkutę, išpertos sėdynės ir duotos dvi minutės išsiskirstyti” (90 psl.).

     Norėtųsi, kad Lietuvos partizanų būsimose istorijose tokie partizaniniai žygdarbiai turėtų tragedijai atitinkamą apipavidalinimą.

     Autorius daugumą įvykių perduoda istoriko žvilgsniu. Geriausi istoriniai veikalai gimsta iš gyvenamojo laiko tėkmės, jie autentiškiausiai perduoda įvykių intimumo nuotaikas, intrigas, baimę, konfliktą, pavojų. Tačiau istorija negali būti vien tik istorija — turi būti ir literatūra. Trečioji knygos dalis, Nemuno sritis, sklandžiausia. “Pašauti arai Krėvės tėviškėje” — sublizga ne vien tik istoriniu autentiškumu, bet ir literatūriniu išbaigtumu. Autorius pasirodo ir kaip kūrėjas, ne vien surankiotojas.

     Partizanų motinoms skiriami trys puslapiai. Skaitome: “Minėdami partizanus, negalime užmiršti ir lietuvės partizanų motinos, kuri, išleidusi savo sūnus ar dukras sunkiai likimo grumčiai už tautos laisvę ir ateitį, pasiliko namuose laukti okupantų keršto ir nežinios dienų. Tragiškų partizanu motinų likimo pavyzdžių buvo tūkstančiai. Vienos motinos pavyzdys, kurį tenka dokumentais paliudyti, tegu primena ir kitas didvyres partizanų motinas” (55 psl.). Joms skirtus lapus baigia šitaip: “Didžiausia pagarba priklauso motinoms, kurios ne tik išaugino galiūnus tautai, bet ir pačios atidavė gyvybes” (58 psl.).

     V. Ramojus šiek tiek išryškina ir lietuvės partizanės veiklą. Būtų įdomu plačiau paskaityti apie moterų tautinį vaidmenį. Galvojant, kad už kiekvieno partizano stovėjo jo motina, kartais sesuo, o kartais net mylimoji, žmona ar duktė, kyla aukų klausimas procentais. Graikų tragedijos puslapiuose užtinkame motinų raudas, kuriose jos pasisako, kad didesnis skausmas yra išleisti sūnų į kovą ir mirtį, negu pačiai už sūnų kovoj žūti.

     Vieną iš didvyriškų partizanų epizodų autorius atskleidžia Jurgaičio žodžiais: “1948 m. pavasarį Geležinio Vilko būrys buvo apsuptas Vilkališkų miškelyje. Pasilikęs su žmona Aldona dengti atsitraukimo, partizanas P. buvo mirtinai sužeistas. Visi kiti prasimušė laimingai. P. spėjo pasakyti žmonai: “Kovok, Aldona, už abu, aš jau mirštu”. Bet būdama paskutiniame nėštumo mėnesy, vargiai galėjo kovoti ir Aldona. Užmerkusi vyrui akis, Aldona lėta ristele pasileido artimiausios landynės link. Pamatęs retą vaizdą, rusų kapitonas liepė į moterį nešaudyti. Automatą Aldona numetė, nes jame nebuvo ne vieno šovinio. Kai šuo pripuolė arti, ji nušovė iš pistoleto ir, parodydama mostą, kad jį numetė, toliau žingsniu nuėjo. Dabar jau drąsiai kapitonas puolė artyn. Ir kai jis griebė ją už pečių, jos rankose sublizgėjo peilis. Viskas vyko akimirksniu, ir nudurto kapitono automatu buvo nušautas jį lydėjęs kareivis. Aldona, savo paltu apsupusi mažą eglaitę, pati nubrido į pelkę. Gerą pusvalandį enkavedistai šaudė jos paltą, o ji, perbridusl skersai Tyrulius, iki pažastų šlapia, atsirado saugioj vietoj arti Radviliškio. Po dviejų savaičių Aldona pagimdė sūnų” (76 psl.).

     Autoriaus išreikštas tikslas ir noras yra realizuotas. Jo knyga liudija išeivijos lietuviams bei ateinančioms kartoms, kad Lietuvos partizanų sąjūdis antroje bolševikų okupacijoje nebuvo tik legenda, bet kad partizanų eilėse kovojo geriausi Lietuvos sūnūs, kuriems busimoji Lietuvos laisvė buvo brangesnė net už jų pačių gyvybes.

     Sustingus mūsų tautos laisvės varpui, kai kurie jo dūžiai, šaukiantys į kovą, nuostabiai mumyse nutolo. “Kritusiųjų už .laisvę” knygos puslapiai priartina mus prie gyvojo partizanų aukuro, telkdami viltį apsisprendimui už įprasmintą gyvenimą bei mirtį.    

Dalia Kučėenienė

Dalia Kučėnienė, gavusi bakalauro laipsnį iš prancūzų ir vokiečių literatūrų, siekia magistro laipsnio Roosevelto Universitete ispanu literatūros studijomis. Bendradarbiauja periodinėje spaudoje.