Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

     Vienas iš svarbių klausimų Katalikų Bažnyčioje liečia kunigus: ar jiems bus leista vesti, ar ne? Svarbus tas klausimas tuo, kad kai kurie žmonės dėl to jaudinasi, o kartais net piktinasi. Pavyzdžiui, viena ponia net pasakė: “Ką — vedę kunigai? To tai jau ne! Jei jiems leis vesti, tai tiek jie ir tematys mane bažnyčioj!” O aš, būdamas linksmesnėj nuotaikoj, tada atsakiau: “O ką, ar imsit pavydėti kunigienėms?” Tada ji labai užpyko.

     Tačiau ne juokais, bet rimtai kalbant, žmonėms tas klausimas rūpi. Mes, katalikai, daug iš kunigų reikalaujam. Reikalaujam, kad jie būtų nevedę — lyg geresni už mus, lyg mums pavyzdys. Paskui, kilus problemoms šeimoj, reikalaujam, kad jie jas mums išspręstų. O jei jų sprendimas mums nepatinka, tai atšaunam: “O ką jie nusimano apie šeimą, patys nevedę”.

     Aš nematau nieko blogo, kad kunigai vestų. Gal net būtų geriau. Žinau, kad yra ir daugiau taip galvojančių katalikų. Bet kaip iš tikro reikia galvoti, taip niekas ir neparašo; bent lietuvių spaudoj nieko nespausdina. O mano manymu, reikalas svarbus, ir mes, pasauliečiai, turėtume žinoti, nes ir tarp savęs pasikalbam ir kartais kitų tikėjimų žmonės mus paklausinėja. Rodos, praėjo tie laikai, kada tegalėdavai pasakyti: “Paklausk kunigo”. Dabar reikia ir patiems ką pasakyti. Todėl prašyčiau paaiškinti, kaip dabar stovi tas klausimas Bažnyčioje.

Martynas Laukaitis

Mielas Pone Laukaiti,

     Prieš keletą metų vargiai ar Jūs tokį laišką šiuo klausimu rašytumėte: nei tema nebuvo tada dar iškilusį, nei Jūs šia tema taip labai nesidomėtumėte. Todėl Jūsų laiškas yra kaip ir ženklas naujo reiškinio Bažnyčioje, kad Bažnyčia šiais laikais persvarsto daugelį dalykų ir kad tikintieji tais klausimais plačiau domisi negu anksčiau.

     Šis klausimas Bažnyčioje iškilo prasidėjus II Vatikano suvažiavimui, kada Bažnyčia ėmė atviriau perstudijuoti savo nuo amžių nusistovėjusias tradicijas. Tada visi Bažnyčios rūpesčiai tapo visos Bažnyčios — tiek kunigų, tiek pasauliečių — rūpesčiais, — arba bent taip turėtų būti. Ne tai, kad mums visiems teks viską išspręsti, bet iš tikro kiekvienas Bažnyčios narys, rūpindamasis bendra Bažnyčios gerove, rūpinasi ir visu tuo, kas tą gerovę teikia — šiuo atveju, kokie kunigai Bažnyčią aptarnaus.

     Visgi kai kurie tikintieji — kaip pavyzdžiui Jūsų laiške minima ponia — atrodo, negali net įsivaizduoti, kad kunigais galėtų būti vedę vyrai. Iš tikro juk tai nieko nuostabaus: kai kurie Kristaus pašaukti apaštalai buvo vedę, o taip pat pirmaisiais krikščionybės laikais kunigų celibatas (nevedimas) nebuvo praktikuojamas. Jis atsirado vėliau monasticizmo (vienuolynų dvasios) įtakoj. Bet tai dar ne viskas. Net šiais laikais yra vedusiųjų ir pastoraciniame darbe veikiančių kunigų — ir tai ne tik į katalikybę perėjusių vedusių protestantų kunigų; juk Rytų apeigų katalikų kunigai gali vesti prieš šventimus. O tokią Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios padėtį savo ką tik išleistoje enciklikoje “Sacerdotalis caelibatus” (Kunigiškas celibatas) popiežius Paulius VI pavadino “Apvaizdos keliu ir antgamtiniai Šventosios Dvasios įkvėptą”. Taigi, tai poniai ir panašiai kaip ji galvojantiems nereikėtų būti, kaip sakoma, “kata-likiškesniems už patį popiežių”. Juk vienas gėris visada gali jungtis su kitu gėriu. Bažnyčioje ir kunigystė ir moterystė yra sakramentai. Tad jie gali būti — o kartais ir yra — suderinami tame pačiame asmenyje.

     Todėl visai suprantamas yra kai kurių žmonių Bažnyčioj keliamas balsas, ar nebūtų geriau, kad šiais laikais ne tik Rytų apeigų katalikų tarpe, bet ir Romos Katalikų Bažnyčioj būtų ne tik nevedusiųjų, bet ir vedusiųjų kunigu. Paskutiniųjų 3 metų bėgyje 5000 kunigų buvo įteikę prašymus Romai paliuosuoti juos nuo celibato įžadų (t. y. leisti jiems vesti, nors ir tektų atsisakyti kunigo pareigų). 90% tų prašymų buvo išklausyta. Tikslus skaičius nežinomas, kiek kunigų pasišalina, nepadavę tokio prašymo. Neseniai vienas kunigas Houston, Teksas, vedęs jauną 5 vaikų motiną, pasiliko parapijoje dar 8 mėnesius, jo pasisakymu, parodyti, kad “kunigystė ir moterystės sakramentas nėra nesuderinami”.

     Kai kuriems vyskupams atrodo, kad celibato klausimą Bažnyčioje reikėtų iš naujo perstudijuoti. Anketose apie 30-50% (kai kur net daugiau, pvz. Olandijoje) apklausinėtų kunigų pasisako už laisvą apsisprendimą kunigams vesti ar nevesti. JAV susidarė kunigų sąjunga, ne sukilimu, bet legaliais keliais siekianti Bažnyčioje įvesti laisvę kunigams patiems apsispręsti laisvai vesti ar ne.

     Visus šiuos reiškinius negalima laikyti vien bažnytinės disciplinos stoka ar noru vien tik atsisakyti varžtų. Šios krizės metu Bažnyčia ieško savęs, naujų formų savo ateičiai, ir šiuo metu dar nėra aišku, kurias naujas idėjas ateities popiežiai pavadins “Šventosios Dvasios įkvėptomis” dėl jų teikiamos gerovės.

Negalima pro pirštus ir vien neigiamai žiūrėti į ką tik išleistą naująją encikliką, kurioje popiežius paskelbė savo nutarimą, kad celibatas Romos Katalikų Bažnyčioje liks, kaip ir iki šiol. Šią encikliką vieni išgyrė, o kiti atsargiai jai nepritarė, ypač dėl to, kad popiežius pats vienas, be vyskupų svarstymo, nusprendė išleisti potvarkį tuo reikalu.

     Kaip ten bebūtų, enciklika yra verta dėmesio, kaip vertas pagarbos yra svarbiausias jos argumentas už celibatą, kad nevesdamas “kunigas pasišvenčia Viešpaties Jėzaus ir jo Mistinio Kūno tarnybai pilna laisve, kuri palengvinama jo visišku pasiaukojimu, ir jis pilniau įvykdo kunigiško gyvenimo vienybę ir harmoniją” (27).

     Žinoma, kad kunigo pasišventimas reikalauja kiek galima didesnio pasišventimo Dievui. Celibatu galima taip pasišvęsti. Tačiau klausimas lieka, ar kiekvienas asmuo vienas gali labiau atsiduoti, pasišvęsti? Ar iš tikro žmona ir šeima visada tik kliudo (pvz. pridėtiniu rūpesčiu), ar priešingai — kai kada ir padeda (pvz. žmonos parama, konkrečia šeimos patirtimi). Į šį klausimą vienaip ar kitaip vargu ar galima visuotinai atsakyti. Reikalas yra individualus. Atrodo, kad ne sąlygos (vedybos ar nevedybos), bet vidinis žmogaus nusistatymas nusprendžia daugiau, ar jis pasišvęs pilnai ar ne. Tad ar nevertėtų ne bendru potvarkiu nustatyti, bet leisti patiems asmenims apsispręsti ar vesti ar ne?

     Šis klausimas lieka ir toliau aktualus, nes neatrodo, kad enciklika būtų nuraminusi visus ar išsprendusi viską. Štai keli ženklai. Jau anksčiau minėta kunigų sąjunga paskelbė, kad ji, nors pripažįsta enciklikos disciplininį nutarimą, tačiau ir toliau legaliais būdais sieks Bažnyčion įvesti laisvę kunigams patiems apsispręsti vesti ar ne. Toliau girdisi balsai, kad reikėtų atsiklausti vyskupų ir kunigų. Jėzuitų leidžiamas savaitraštis “America” (liepos 8) vedamajame rašo, kad enciklika nėra užsklendusi duris tolimesniam svarstymui, bet, priešingai, “į popiežiaus laišką, kuriuo kreipiamasi į pasaulio vyskupus, turi būti atsakyta visiškai laisvai, ir kad rugsėjo mėnuo Romoje (vyskupų sinode — Red.) bus tinkama vieta ir laikas tam atsakymui”. Žymusis teologas Hans Kung gi pareiškė, kad enciklika “neišsprendžia celibato sunkumų, bet tik juos padaro dar sunkiau pakeliamais” ir todėl tą klausimą galutinai turėtų nuspręsti viso pasaulio kunigai slaptu balsavimu. Amerikiečio sociologo Andrew Greeley nuomone, nors laikas Bažnyčioje “dar nėra pribrendęs” panaikinti visiems nustatytą celibatą, tačiau “celibatas, kuris būtų visiškai savanoriškas, neštų dar didesnę garbę Bažnyčiai”.

     Sunku pramatyti viską, kas bus ateityje. Bet stebint visus šluos ženklus gal ir reikėtų sutikti su žymiu Bažnyčios žinovu domininkonu Yves Congar, pareiškusiu, kad “dvidešimties metų bėgyje Bažnyčia pradės šventinti vedusius vyrus”.    Kęstutis Trimakas, S. ].