Spausdinti

MEILĖS DAINA

RAINER MARIA RILKE

Aš noriu savo sielą sulaikyti,
Kad ji nebeitų su tavim drauge,
Ir meilę mūs kaip kūdiki mažytį
Paslėpti po pastoge atvangia.

Išeina naktį ilgesys didysis
Klajot kaip liūtas dykumos smėly.
Jo smailios strėlės mus per amžius vysis,
Net miręs jų išvengti negali . . .

O moterie, o meile, o bežadžiai
Gėlių kvepėjimai šią aitrią naktį!
Jūs stovit prie manęs, tarytum medžiai
Prie šulinio, negalinčio išsekti.

Vertė Ad. Mauionis

Tai buvo diena. Tokia baltų chrizantemų diena,
Ji net akino savuoju baltumu.
Tu atėjai, po to, paimti mano sielą, tu atėjai viena
Nakties glūdumoj.

Priėjai prie manęs taip ramiai, taip švelniai,
Supratau, tu galėsi padėt, tujen mano viltis.
Ir kaip tylios pasakos, kaip švelnios svajonės, tenai
Atsišaukė naktis.

Vertė Jonas Kossu-Aleksandravičius

DIDELĖ MEILĖ

ARTHUR RIMBAUD

Melsvaisiais vakarais einu aš tuo taku,
kur pro pasėlius aukso sau žengiu.
Svajoju daug. Vėjelis žaidžia tarp plaukų,
padvelkia man javų kvapu svaigiu.

Aš nekalbu... Aš nemąstau... Svajoju tik.
Ir kurias meilė didelė many,
tokia bekraštė... Ir einu, kaip kitąsyk
žmogus didžiai mylėdamas eini.

Vertė A. Tyruolis

HEINRICH HEINE

MYLIMAJAI

Spindulingąjį vasaros rytą
Vaikštinėjau po sodo takus.
Šnekučiuojas ir šnabždasi gėlės,
Tik aš vienas žengiu nebylus.

Šnekučiuojas ir šnabždasi gėlės,
Tiek paguodos ju žvilgsniuos matau:
Tu nerūstauk ant mūsą sesytės,
Nusiminęs, išblyškęs žmogau!

LELIJAI

Aš norėčiau panert savo sielą
Į taurę lelijos baltos,
—-
Ir padvelks iš skambiosios lelijos
Daina mylimosios manos.

Suvirpės jos daina šiurpulingai,
Lyg tas bučinys, kur kadais
Dovanojo man lūpos brangiausios
Giedriais stebuklingais laikais.

Vertė A. Churginas

nt41>Išnyko urnoj akmeninėj
jausmai ir grožis ir sapnai.
Tad bučinys... kitoj tėvynėj...
Tikiuos ir laukiu... jis tenai.

 

Vertė K. Pr. Inčiūra

 

CORRECTUM

A. S. PUŠKIN

Kai tu vykai jau į tėvynę,
kai jau sudieu aš tau sakiau,
tą liūdną dieną paskutinę
ilgai aš prie tavęs verkiau.

Stengiaus, norėjau suturėti,
vis ranką spausdamas karščiau,
nors valandėlę dar viešėti
Širdies atodūsiais prašiau.

*

Bet lūpas drebančias, karštąsias
tu atitraukei... ir tenai
į tas sritis mane gimtąsias
iš liūdno krašto vadinai.

Sakei: tėvynėje, o mielas,
kur snaudžia krištolo vilnis,
sujungs žadėtas bučinys,
alyvų krūmuose mūs sielas

Bet ten, deja, kur žydi kloniai,
kur dausos spindi mėlynai,
kur saulė šypsosi maloniai,

užsnūdai tu jau amžinai.

Išnyko urnoj akmeninėj
jausmai ir grožis ir sapnai.
Tad bučinys... kitoj tėvynėj...
Tikiuos ir laukiu... jis tenai.

Vertė K. Pr. Inčiūra

PAVASARIO ŽAIBAS

PRANAS KOZULIS

Girdžiu, kaip atneša audra žaibus.
Padangė niaukias.
Geriu kvepėjimą, kaip saldą vyną

Skaistus pavasaris gaivina,
Tu nepalik manęs
būkim abu,
Mes nebijosim vargo nei žaibų.

Eini lanka, baltais žiedais taškais,
O pro mane dangaus šešėliai slenka,
Keliu į debesį silpnutę ranką.
Palenkia sodai kvepiančias šakas;
Tu ateini, lankų žiedais taškais.

Girdžiu, kaip atneša audra žaibus.
Padangė niaukias.
Veidan įkaitę oro srovės pučia;
Aš su tavim taip amžių būčia

Tik nepalik manęs: eime abu
Mes nebijosim vargo nei žaibų.