Spausdinti

VINCAS MYKOLAITIS PUTINAS

BACHAS Mišios H-moll

Šis eilėraštis, parašytas poeto Vinco Mykolaičio-Putino okupuotoje Lietuvoje, pateko į Vokietija, o iš ten — “Laišku Lietuviams” redakcijon. Susilaikėme nuo jo spausdinimo iki autoriaus mirties birželio 8 d. Poeto ankstyvesniam gyvenimui būdingame romane “Altorių Šešėly” Kristus kaip ir neminimas. Šioj gi poemoj Kristus užima centrinę vietą.

Ši naktis, kaip bažnyčia be Dievo.
Joj šalta, nyku ir gūdu.
Jos aukštyje vieniši žingsniai
Suskamba šiurpiuoju aidu.

Samanotų piliorių kamienai
Glūdi sutemų drėgnam ūke.
Nežaisti čia saulėtai dienai
Spalvingų vitražų lange.

Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,
Sustoju kerčioj susigūžęs

Ir šitai, girdžiu kai suvirpa
Vidurnakčio varpo dūžis.

Sugrojo piliorių kamienas
Garsai nešios žemės preliudo.
Prasiplėtė akmenio sienos
Ir gotikos skliautas sujudo.

Ir fugų melodijos sriautai
Vyniojasi vienas po kito

Pravirksta sustingę pilioriai
Iš kieto ir šalto granito.

Pravirko ir mano krūtinė,
Širdies gilumoj neramu.
Ir sunkios blakstienos sudrėko
Ne skausmo
—- paguodos verksmu.

Įpynė mane į tą naktį
Skambios polifonijos tonai,
Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,
Tie dieviški mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpats tam soste,
Jo akys lyg žvaigždės žėri,
Jo rankų palaiminti pirštai
Man kuria ir grožį ir meilę.

Ir štai, atgyja bažnyčia,
Jau aušta rytas pro ūkus,
Jau švinta spalvingi vitražai,
Jau grįžta Dievas-žmogus.

Jau Kyrie chorai pragydo,
Jau Gloria gaudžia trimitai
Ir Credo jau skliautuose skamba
Su pergalės saulėtu rytu.

Nulenkime galvas, priklaupkim,
Štai kyla džiugus Incarnatus
Ir angelas žemei apreiškia

Jau natus, jau natus, jau natus.

Bet štai graudus Crucifixus
Ir pasijos didi kančia.

Nėra šitoj žemėj palaimos.
Nėra tau palaimos nei čia.

Tu Passus esi ir Sepultus
Į kapo naikinantį guolį,
Paniekintas sutemų verge,
Buities iškankinas varguoli.

Tačiau Tu kape netrūnėsi,
Bet kelsies trečiąją dieną,
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę linksmą naujieną.

Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi,
Jog gieda Tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės ir saulė šviesi.

Hosana nugriaudėjo chorai,
Timpanai, triūbos ir stygos,
Aukštai tu, žmogau, atsistojai,
Karaliams ir Dievui tu lygus.

Taip skamba granito pilioriai
Ir aidi dangiški tonai,
Ir virpa tas gotikos skliautas,
Kur griaudėja mistro vargonai.

Jis sėdi, kaip Viešpats soste,
Jo veidu gili išmintis,
Nuo jojo tokatų ir fugų
Tamsi pasitraukė naktis.

Nuo jo daugiabalsio stebuklo
Vitražų šventieji atgijo

Antai kankinys padrąsintas
Nebijo aštraus kalavijo.

Ir veiziu nurimęs į aukštį,
Ir rūpestis veidu atlyžo.
Į gotikos rūsčią šventovę
Dievas grįžo!...

Iliustracijos Zitos Sodeikienės