Spausdinti

■    Popiežiaus žodis lietuviams

     Staiga širdies smūgiu mirus vysk. Pranui Braziui,    vysk. Vincentas Brizgys buvo nuvykęs Romon į jojo laidotuves. Ta proga jis pasimatė su popiežium Pauliu VI ir prašė jo mirusiojo vieton paskirti bent vieną naują vyskupą lietuviams išeivijoje. Popiežius vysk. Brizgiui išsitarė norįs kai ką pasakyti visiems lietuviams "ne oficialiai, bet iš širdies":

     "Noriu išreikšti savo dėkingumą viso pasaulio lietuviams". Toliau popiežius dėkojo, kad per tiek metų tautos nelaimės ir kančių lietuviai išliko vieningi, veiklūs, kad jiems nepritrūksta vilties ir kad jie nepakrinka, bet laikosi Dievo ir tikėjimo. Ragino ir toliau būti vieningais, veikliais ir drąsiais. Popiežius užbaigė:

     "Nepraraskite vilties, nepraraskite vilties. Pasitikėkite Dievu ir jo teisingumu. Pasitikėkite ir mumis. Mes sekame jūsų likimą ir kančias. Būkite tikri, kad nepraleisime jokios progos jums padėti. Laikykitės kartu tarp savęs ir Dievuje. Tai padės išlikti drąsiais, veikliais ir ištvermingais. Būkime kartu maldoje: jūs už mus, mes už jus. Kaip mokėsi, taip perduoki šią mūsų padėką visiems lietuviams".

     Po tokio šilto susitikimo su popiežiumi vysk. Brizgys pareiškė: "Išvykau iš Romos su viltim, kad mūsų prašymas bus patenkintas. Tuo tarpu visi melskimės, kad ši viltis išsipildytų tokiu būdu, koks būtų naudingiausias lietuvių tikėjimui, vienybei ir Lietuvai".

■    Kur Lietuva Expo 67 parodoj ?

     Sovietų Estijos, Latvijos ir Lietuvos dienos Sovietų Sąjungos pavilijone Expo 67 parodoje Montrealyje turėjo pademonstruoti pasauliui, kad tie kraštai yra "laisvi ir lygūs tarp lygių". Tačiau šiam propagandiniam užsimojimui skersai kelio pastojo pati Sovietų Sąjungos pavilijono parodos struktūra. Mes soviętus laikome gudrios propagandos meistrais, bet iš tikrųjų taip nėra. Dažnai jie patys savo žodinę propagandą konkrečiai veiksmais paneigia, kaip kad išėjo Expo 67 pasaulinėje parodoje.

     Kas iš to skelbti sovietinių respublikų valstybingumą, jei tos "suvereninės respublikos" negalėjo turėti net savo atskirų skyrių Sovietų pavilijone, jau nekalbant apie atskirus pavilijonus, kuriuos turėjo Kanados provincijos.

     Net oficialioje spaudoje sovietų okupuotoj Lietuvoj, šalia pompastiškos bravūros, prasimušė minorinė gaida. Tiesa š. m. birželio 3 d. rašė "Mes didžiuojamės tuo ir fa mažyte dalele, kuria atstovaujama šioje pasaulinėje pasiekimų apžiūroje mūsų klestinti respublika". Komjaunimo Tiesa birželio 25 d. kalba apie "Lietuvos meno kampelį" TSRS pavilijone, o to pačio mėnesio 21 d. rašė: "Montrealyje apie Lietuvą teparodysim labai nedaug, tik mažą dalelę. O taip norėtųsi parodyti (daugiau). Taip, rodos, jei galėtum, nuneštum mielą mūsų Lietuvą, kaip tą gintaro lašelį, ir parodytum pasauliui, ir pasakytum: štai pažiūrėkite, kokia ji" (citatose visi pabraukimai mūsų — Red.).

     Taip, Lietuvos žmonės, menininkai, rašytojai, inžinieriai, mokslininkai, norėjo ir turėjo daug ką parodyti. Bet būdami svetimųjų priespaudoje, galėjo parodyti "tik mažą dalelę" — ir tai tik "įrodyti", kad jie "laisvi", kad kaip propagandiniame už dyką Sovietų Sąjungos pavilijone dalinamame leidinyje "Soviet Lithuania" rašoma, "ši maža respublika džiaugiasi pilnu suverenitetu" (sic?!).

     Kodėl "suvereninė respublika" "savo" pavilijone tebuvo tik padienė kampininkė — neturėjo savo skyriaus, kuriame atsispindėtų jos atsiekimai, jos savitumas, charakteris? Kodėl jos aukšto lygio meno reprezentantai ten tepabuvo savaitę laiko? Kodėl, pagaliau, baigiantis "Lietuvos dienos" programai buvo išsigąsta Lietuvos himno? Jame nėra nieko užgaunančio, jame kalbama apie tėvynės meilę ir žmonių dorybę, t. y. savybes, kurias bent oficialiai propaguoja ir pati Sovietų Sąjunga. Lenkija ir lenkai nesibijo savo himno, savo herbo, savo vėliavos; nesibaido jo ir komunistinė Čekoslovakija, Vengrija ir Rumunija. Kodėl Lietuva?!

     Jei Lietuvos himnas, herbas, vėliava yra pakeisti, jei ji negali save reprezentuoti, jei jos pažangą nori pasisavinti svetima valstybė, jei Lietuvos savitumą ir savarankiškumą visokiais būdais nori nuslėpti ir palaipsniui ištirpdyti svetima jėga, tai Lietuva nėra laisva ir savarankiška valstybė. Tą sovietai labai aiškiai visam pasauliui pademonstravo Expo 67 parodoj Montrealy.

■ Ekumeniniai žingsniai

     Pasaulio Bažnyčių Tarybos (World Council of Churches) general, sekr. Blake pareiškė, kad ekumeniniame sąjūdyje žingsnis po žingsnio daroma pažanga: tos daugelį krikščionių bažnyčių apjungiančios organizacijos trečiajame bendrame suvažiavime New Delhi 1961 m. dalyvavo jau ir katalikai stebėtojai, o 1962-1965 m. katalikų Vatikano II suvažiavime — kitų krikščionių stebėtojai. Dabar gi jau susitarta, kad sekančiame Pasaulio Bažnyčių Tarybos bendrame suvažiavime Uppsaloj, Švedijoj, bus katalikų stebėtojų - patarėjų, kurie suvažiavime aktyviai dalyvaus patariamuoju (ne sprendžiamuoju) balsu.

     Artimesnių ryšių ieškoma ne tik tarptautinėse viršūnėse, bet ir atskiruose kraštuose — pastaruoju metu jau ir Belgijoj, Naujoj Zelandijoj, Ispanijoj, Azijos misijose.

     Visgi lietuvių išeivių tarpe (išskyrus Čikagoje veikiantį ekumeninį būrelį) tebepastebimas delsimas. Viena tik yra aišku — mes nebeignoruojame vieni kitų. Štai, XX Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios sinodas Čikagoj pareiškė besivadovausiąs Amsterdamo platforma, kuri 1949 m. padėjo pamatus ekumenizmui. Kokios iš to konkrečios išvados?

     Reikia pasidžiaugti, kad sinodas priėmė tokią ekumeninę rezoliuciją, kuri atidaro duris bendradarbiavimui su kitais krikščionimis. Kaip žinome, Amsterdame buvo suformuota Pasaulio Bažnyčių Taryba, kuri iki išol jau yra atlikusi milžiniškus uždavinius krikščionių suartėjimui. Ši taryba buvo ir tebėra draugiškai nusistačiusi ir Romos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Tai matome jau Amsterdame, 1948 m., kai PBT general, sekr. dr. W. A. Vissert Hooft viešai pareiškė: "Žiūrint iš Pasaulio Bažnyčių Tarybos taško, mes tikimės ir meldžiame, kad galimybė užmegzti vaisingus ryšius su Romos Katalikų Bažnyčia taptų tikrove". Ir per eilę metų užmezgami vis tampresni ryšiai. Todėl reikia tikėtis, kad ir Lietuvos Evangelikų Reformatų Sinodo Tremtyje nariai, priimdami Amsterdamo platformą, eis Pasaulio Bažnyčių Tarybos pėdomis.

     Panašiai reikia klausti ir katalikų. Reikia tikėtis, kad šį rudenį įvyksiančiame Amerikos Romos Katalikų Federacijos Tarybos suvažiavime, kuris svarstys II Vatikano suvažiavimo nutarimus, bus pozityviai pasisakyta ir ekumeninio sąjūdžio reikalu.

     Šalia tokių svarstymų, ar jau neatėjo laikas panašaus pobūdžio suvažiavimuose ir bažnytiniuose sinoduose turėti kitų krikščionių stebėtojų?

■ Kas gina?

     "R. K. (Romos Katalikų — Red.) Bažnyčia nuo savo ambicingo ir pragaištingo troškulio visur ir visada dominuoti, viso pasaulio žmoniją valdyti — nepajėgė nė vieno žingsnio pasitraukti", tvirtina J. Slagio slapyvardžiu pasirašęs "Katalikiškojo ekumenizmo" str. autorius evangelikų reformatų žurnale Mūsų Sparnai.

     Kaltinimas yra rimtas ir skaudus. Rimtas, nes juo galima pastoti bet kokiam keliui į nuoširdesnį bendravimą tarp krikščionių. Skaudus, nes patiems katalikams negalima nė pasiaiškinti: juk ir aiškinimą galima palaikyti nenuoširdžiu.

     Ginančių žodžių tenka laukti iš pačių lietuvių protestantų, kurie katalikų nuoširdumu pasitiki. Jau daug nelietuvių yra palankiai įvertinę Vatikano II dekretą apie ' ekumenizmą. Štai vienas taip rašo apie jį (cituojame originalia kalba, kad vertimu nebūtų pakeista prasmė):

     "No one can read it without being impressed by the respect shown for those outside the Roman obedience and by the care which is taken to understand their position and to state it fairly. Moreover, instead of dogmatically insisting on their return to Rome as the only possible movement forward unity, the Decree is concerned with a movement toward Christ. (The Documents of Vatican 11, "A Response", 367 psl.).

    Taip pasisako dr. Samuel McCrea Ca-vert, vienas pagrindinių Pasaulio Bažnyčių Tarybos ir JAV Krašto Bažnyčių Tarybos steigėjų ir buv. pastarosios Tarybos generalinis sekretorius.

■ Žinovas kitokios nuomonės

    V. Karosas yra nuomonės, kad popiežiaus Pauliaus VI "enciklikose ir Vatikano II santarybos nutarimuose nėra atskleistas mūsų dienų istorijos amžius su visomis išplaukiančiomis problemomis ir galimais sprendimais, bet katalikiškai įsivaizduotas pasaulis, kuriame problemos sprendžiamos stebuklų metodais" ("Povilo VI enciklikos reikšmė". Naujienos, liepos 6). Savo straipsnyje jis neskiria nė vieno gero žodžio Populorum Progressio enciklikai.

    Tuo tarpu vienas žymiausių JAV protestantų religijos profesorių dr. Robert McAffe Brown yra kitokios nuomonės. Jis siūlo: "Iš tiesų, Populorum Progressio turi būti laikoma pirmaeiliu šaltiniu Pasaulio Bažnyčių Tarybos (World Council of Churches) suvažiavime Uppsaloj sekančią vasarą" (Commonweal, liepos 14, 428 psl.). Jis pareiškia, kad Susivienijusių Presbiterijonų Bažnyčia visai neseniai į savo viešą deklaraciją, skaitomą visose bažnyčiose, įdėjo ištrauką apie taikos siekimą Vietname iš kitos Pauliaus VI enciklikos Christi Matri Rosarii.

     Tikrai būtų daug ko kalbėti apie "Expo 67" pasaulinę parodą, bet ne visiems palieka tą patį įspūdį. Man tai nekokį įspūdį paliko. Visame kame garsinama technika, žmogaus sugebėjimai ir jų puoselėjimai, bet kartu matosi žmogaus nuvertinimo chaosas. Todėl bėgom ir bėgom nuo vieno pavilijono prie kito. Laukėm ilgose eilėse (ten skaitoma geresnis pavilijonas, kur ilgesnė eilė), vis norėdamos atrasti ką nors gero, gražaus, didingo ir kilnaus pamatyti. Ir išėjus pasidarydavo kažkaip savotiškai liūdna ir stačiai nesmagu. Daugiausia rodoma foto paveikslų; ekranuose baisus chaosas, išskiriant Telefono pavilijone. Amerikos pavilijonas — puikus muilo burbulas, viduj tuštuma — stačiai gėda, kad esi tos didžios valstybės pilietis. Dievo niekur nesutiksi, nebent muziejaus senienose... Niujorko parodoj buvo daug šventyklų, ir jis (Dievas) kažkaip keliavo kartu su žmonėmis, o čia visai jo nebėra. O prisiminus Kauno parodas ir iškilmes — jis visuomet laimindavo žmones didžiuliu kryžiumi, apšviestas elektra nuo Vytauto kalno prie radijo stiebų.