Spausdinti

Pagarbiai prisimenant Putiną

    Prof. V. Mykolaičio-Putino mirties proga literatūros kritikas Jonas Lankutis "Pergalės" žurnalo 7 nr. rašo:

    Dar visai neseniai su pasididžiavimu galėjome galvoti, kad gyvename kartu su Putinu. Jautėme betarpiška, kontaktą su ta kūrybinės inteligentijos karta, kuri dar šio šimtmečio pradžioje nepaprastai aukštai iškėlė lietuvių dvasinę kultūrą, išvedė ją į XX amžių, išugdė joje europietiškus užmojus. Buvo ryšys, kuris jungė epochas, jungė skirtingas kūrybos kryptis ir humanitarinės minties tėkmės, jungė dabarties literatūrinį procesą su vertingomis praeities tradicijomis, su daugelio dešimtmečių mūsų nacionalinės inteligentijos dvasine patirtimi. Su Putinu atsruveno į mūsų laikus visa tai, ką vertingiausio humanistinėje kultūroje sukūrė, pažadino ir puoselėjo Maironis, Vaižgantas, Čiurlionis, Krėvė, Sruoga...

    Pirmaisiais pokario metais prof. V. Mykolaitis - Putinas skaitė specialius kursus apie daugelį įžymiųjų lietuvių rašytojų. Tai buvo didelė literatūrinių pažiūrų, skonių ir analizės mokykla, palikusi neišdildomus pėdsakus tiems, kas šių kursų klausė. Šių dalykų studijavime jokio vaidmens nevaidino įprastiniai egzaminai. Studentams užtekdavo gauti semestro gale įskaitą (iš esmės gana formalią). Tačiau šioms įskaitoms visada būdavo ruošiamasi dešimteriopai stropiau, negu pačiam sunkiausiam egzaminu. Kiekvienam buvo didžiausia gėda eiti pas prof. V. Mykolaitį-Putiną ir pliaukšti apie literatūrą banalybes.

    Manau, kad tokį jausmą išgyveno ne vienas poetas, kuriam, prisiminus Putiną ir jo kūrybą, darėsi gėda rašyti lėkštus eilėraščius. Nesmagu buvo rodytis profesoriaus akysna, jaučiant savo straipsnių ir recenzijų trūkumus. Šios gėdos jausmas vertė pasitempti, galvoti apie aukštesnius kriterijus, žvelgti giliau. Tai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, padėjusių daugiau ar mažiau išlaikyti pusiausvyrą net pačiais sunkiausiais literatūrinio gyvenimo momentais.

    Savo kūryba V. Mykolaitis-Putinas mokė ir moko mus žvelgti į gyvenimą su gilia rimtimi, didžio poeto - filosofo žvilgsniu. Paprasta kasdieninė buitis ir istoriniai žygdarbiai, pergalės džiaugsmas ir kentėjimo skausmas, meilė ir mirtis jo raštuose atsiskleidė kaip rūsti ir graži būties valanda, kurią suvokęs, žmogus turi siekti prometėjiško heroizmo ir laisvės, turi prilygti amžinybei.

    Jo nebėra mūsų tarpe. Bet jo širdies šiluma išdalyta tūkstančiams skaitytojų ir nuolat sklis į daugelį pasaulio šalių. Jo pulsas visada liks gyvas mūsų literatūroje.

Profesionalai ir slapti profesionalai

    Vakarų pasaulyje yra dvi kategorijos sportininkų: mėgėjai ir profesionalai. Sovietai sako, kad jie profesionalų sportininkų neturi. Žemiau spausdinamos ištraukos iš "Švyturio" (1967, 12 nr.) rodo ką kitą, kad kai kuriems darbas tėra tik priedanga nepasirodyti profesionalais (jei iš 101 darbo dienų "tedirbamos" dvi). Supykęs darbininkas, kuriam dažnai tenka padirbėti už iš darbo atleidžiamus sportininkus, skundžiasi:

    Kaip žinia pastaruoju metu vis plačiau spaudoje ir per radiją pradėta kalbėti, koks tai naudingas darbo žmogui daiktas, kad kiekvienas, atidirbęs prie staklių ar prie mašinų nustatytą valandų skaičių, savo laisvalaikį paskirtų slidinėjimui, krepšiniui ar kam kitam.

    Tačiau nesuklysiu pasakęs, kad beveik kiekvienoje gamykloje ar didelėje įmonėje yra grupė žmonių, kuriems sportas teikia privilegijas, ir ne bet kokias. Drąsiai galiu tvirtinti, kad tas pat yra tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek kitų miestų fabrikuose ir įmonėse. Man neaišku štai kas: jeigu žmogus yra stipresnis, vikresnis, ištvermingesnis, tai jis iš teisybės turėtų, dirbdamas prie staklių, rodyti kitiems pavyzdį. Deja, dažnai taip nebūna. Gamykloje sportininkai naudojasi nepaprastomis teisėmis: jiems ir darbas duodamas švaresnis ir pelningesnis, ir pamainos paskirstomos patogiau, o dar ir darbo savaitė sutrumpinama.

    Ypač tai pasakytina apie futbolininkus. Jeigu direktorius mėgsta futbolą, tai žaidėjai gyvena neblogiau už “Žalgirio meistrus” (stipriausia komanda Lietuvoje — M. B.). O ar tai duoda kokią naudą gamyklai, darbininkams? Jokios! Tik patys žaidėjai žalojami: jie pratinami prie lengvos duonos, kai, mažai dirbant, daug uždirbama, ir mokomi pinigus išleisti prie stikliuko. Jūs, tur būt, nežinote, kodėl staiga nebegirdėti anksčiau garsių “Raudonojo Spalio” fabriko futbolininkų. O Kaune daug kas žino. Vyrai turėjo tokias sąlygas, apie kurias paprastas darbininkas galėjo tik svajoti: gerą atlyginimą, papildomas poilsio dienas... O ką jie veikė? Po rungtynių poilsio dienas praleisdavo “kovodami” su velnio lašeliais, ir ilgainiui taip išpuiko, kad pamiršdavo iš viso į darbą ateiti. Gerai dar, kad direkcija laiku susigriebė ir savo pačių puoselėtus “sportininkus” laiku “užgesino”. Tačiau tos linksmybės truko ilgai, ir visas įmonės kolektyvas turėdavo atidirbti už vienuolika dykaduonių. Juk planas lieka planu, ir darbininkai, dirbdami už gerus sportininkus, vargu ar buvo patenkinti.

    Per metus vyksta daug įvairių varžybų, į kurias iš įmonių važinėja sportininkai. Juo sportininkai geresni, juo mažiau dirba savo tiesioginį darbą. Ir vėl kyla klausimas: ar reikalingi kam nors tie “pusiauprofesionalai”.

    Toliau žurnalas suteikia konkrečius kai kurių privilegijuotų asmenų pavyzdžius: Tinklininkė Mitrofanova. Mergina gera, visi ją pažįstate. Tačiau ji kelia daug rūpesčių. Pasvarstykite patys: šių metų pirmame ketvirtyje buvo atleista nuo darbo stovykloms ir varžyboms, kaip jūs manote, kiek? Devyniasdešimt devynias dienas! Jos porininkė, kuri kartu dirba, skundžiasi, cecho viršininkas svaido žaibus ir dreskia ant jos pareiškimą “Nesutinku”! Jeigu tai būtų viena Mitrofanova. Boksininkas Janocevičius per tą patį laiką buvo atleistas 89 darbo dienas.

Paruošė Mindaugas Banėnas