GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Kaip padėti vaikams drąsiau mokyklon žengti
Tūkstančiai berniukų ir mergaičių ši rudeni pradės pirmuosius mokslo metus. Visi jie su žingeidumu žengs ši žingsnį. Mokykla — gi dar visai nepažįstama aplinka. Visai svetima aplinka. Kai kurie jų bus girdėję šį bei tą iš vyresnių draugų.
MOKYKLOS BAIMĖ
Bus tokių vaikų, kurie per visą vasarą drebėjo ir skaičiavo, ar dar pakankamai dienų likę iki to baisaus įvykio. Jiems mokykla — tai atsiskyrimas nuo tėvų, tiksliau pasakius — nuo mamų.
Nevien pirmamečiai bijo mokyklos. Yra vaikų ir trečiame ir ketvirtame skyriuje, kurie prašosi nesiunčiami mokyklon. Jie kartais net fiziniai suserga iš tos baimės. Nepaslaptis, kad yra tokių, kuriems kas rytas skauda vidurius, darosi bloga. Galvotumėm, kad vaikas pamokos nemoka, todėl jaudinasi. Bet kai taip darosi diena po dienos ir kai mokinys tikrai gerai mokosi, tada kyla klausimas — kodėl?
Nenoras eiti mokyklon gali atsirasti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji — vaikas tikrai nemėgsta pačios mokyklos, mokytojų ar pamokų. Tada jis bando simuliuoti ir net nuo tėvų nuslepia tai, kad kartais, vieton mokyklon nuėjęs, jis atsiranda mieste ar parke.
Antroji mokyklon nėjimo priežastis (ją iškelia dr. Wiener viename straipsnyje) yra taip vadinama “mokyklos fobija”. Vaikas ne tiek bijo mokyklos, kiek paties atsiskyrimo nuo motinos. Jis bijo, kad jam nesant namie, kas nors blogo neatsitiktų jai. Iš tikrųjų, jei toks vaikas ir galėtų neiti mokyklon, jo fobija pasiliktų ir iškiltų kiekviena proga, kai reikėtų atsiskirti nuo tėvų. Tokia baimė yra gana komplikuotai susivijusių jausmų padarinys. Vaiko tėvai turi užtikrinti jam, kad jie jį myli, juo pasitiki ir jo niekad nepaliks. Bet tuo pačiu turi neleisti jam pasilikti namuose. Jei tokia problema atrodytų neišsprendžiama savomis jėgomis, tada reikia kreiptis į gydytoją patarimo.
KAIP VAIKUS PARUOŠTI
Kai kurie pirmaskyriai ateis mokyklon su gausia patirtimi. Jie bus jos įsigiję bežaisdami su draugais ar namie, bekalbėdami, bevartydami knygeles, bekeliaudami po įvairias vietoves. Kiti bus netaip pasiruošę. Jiems viskas bus nauja ir nežinoma.
Kas nustato, ar vaikas pasiruošęs mokyklai, ar ne?
Pasiruošimas dar negarantuotas, jei vaikas ir labai protingas. Jei jam nebus tekę pergyventi įvairių jį ugdančių situacijų, jis mokykloje nemokės pasinaudoti nei savo proteliu. Dažnai išeina, jog netaip protingas vaikas greičiau susiorientuoja mokykloje, nei mažasis genijus.
Štai svarbieji pasiruošimo bruožai:
1. Sugebėjimas suprasti ir vartoti kalbą. Ar vaikas žino daiktų pavadinimus? Ar žino, jog kai kurie jų turi daugiau, nei vieną pavadinimą? (Nėra būtina, kad mūsų mažieji lietuviukai, pradėdami mokyklą, žinotų tuos žodžius angliškai. Čia svarbu, kad vaikas iš viso būtų pratęs vadinti daiktus jiems tinkančiais vardais, o ne “tas, anas”, ar kūdikiškais — “čiuku-čiuku, au-au”.)
2. Žinojimas ryšio tarp daikto ir jo naudos; pavyzdžiui, kad ant pakabos kabiname rūbus ar kad rankšluosčiu šluostomės veidą.
3. Kiekių supratimas. Nebūtinai turi žinoti skaičius. Tačiau, jei prašysime, kad vaikas paduotų du obuolius, ar žinos kiek jų norime? Žinojimas skirtumų tarp “mažas” ir “didelis”, “daugiau” ir “mažiau”, “daug” ir “mažai”. Ne taip svarbu mokėti skaičiuoti, kaip svarbu suprasti, jog daiktai randami įvairiuose kiekiuose ir yra įvairių dydžių.
4. Labai svarbu, ar vaikas sugeba sekti instrukcijas. Tur būt, pats svarbiausias dalykas — ar jis gali išklausyti nurodymo ir paskui atlikti tai, ko buvo iš jo norėta. Šis sugebėjimas daugiau, nei kuris kitas, padeda vaikui mokykloje.
5. Sugebėjimas pastebėti skirtumus tarp įvairių geometrinių formų.
Daug kas galvoja, kad vaikas pasiruošęs mokyklai tada, kai jau moka skaityti ir rašyti.
Tačiau tai netiesa. Tų dalykų mokėjimas jokiu būdu vaikui nepakenkia, bet daug ir nepadeda, jei jis nesiorientuoja aukščiau išvardintose srityse. Taip teigia mokytoja C. E. Hammil straipsnyje, tūpusiame “Parents” žurnale.
Priešmokyklinio amžiaus vaikų tėvams ji pataria turėti aukščiau suminėtus nurodymus omenyje, kalbantis ar žaidžiant su vaiku, ar parenkant jam žaislą. Be to, reikia parodyti vaikui daug naujų vaizdų ir žiūrėti su juo i daiktus iš įvairių pusių, pavyzdžiui, ne tik užlipti ant tiltelio, bet, jei galima, ir palįsti po juo.
Jei vaikas, šalia viso to, bus dar ir savimi pasitikintis ir patenkintas, tada tikrai galima tikėtis, kad ir mokykloje jam seksis.