KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
1966 m. "Laiškų Lietuviams" spalio numerio vedamoji tema lietė dvasinių pašaukimų klausimą lietuvių išeivių tarpe. Ten pat 377 psl. buvo atspausdinta anketa apie pašaukimus. Iš patirties žinant, kad į tokią anketą spaudoj nebus gausiai atsiliepta, paštu buvo išsiuntinėta apie 100 anketų kai kuriems tuo klausimu besidomintiems asmenims, o taip pat išdalinta lietuvių išeivių vienuolijų atstovams.
Redakciją pasiekė 54 atsakymai: 6 — iš kunigų (jų tarpe 3 vienuolių), iš vieno vienuolio - brolio, 14 — iš vienuolių-seselių ir 33 — iš pasauliečių (jų tarpe 25 moksleivių ir studenčių iš Putnamo mergaičių bendrabučio, dėka to bendrabučio vedėjos sesers M. Jurgitos iniciatyvos).
Kaip vertinti tuos anketos atsiliepimų rezultatus? Žinant kaip lietuvių visuomenė yra nepapratusi tokias anketas atsakinėti, šiuos rezultatus tenka laikyti patenkinamais. Šia anketa nebuvo siekiama išsamios studijos, bet daugiau iliustracinės medžiagos surinkti ir pavaizduoti tam klausimui bendras ar ryškesnes nuomones, nuotaikas ir nusistatymus, svarstant apie pašaukimų stokos priežastis bei galimybes pašaukimams pagausinti. Tikimės, kad šia anketa surinkta medžiaga dės pamatus tolimesnėms diskusijoms bei praktiškoms išvadoms.
Pašaukimų stokos priežastys: dvasiškiai ir tėvai
VISIEMS: 1. KLAUSIMAS: Kokia, Jūsų nuomone, yra svarbiausia pašaukimų stokos priežastis lietuvių visuomenėje?
Atsakymuose pastebimas skirtumas tarp suaugusiųjų ir jaunimo: suaugusieji atsakė daugiau "objektyviai", kalbėdami apie neigiamą laiko dvasią, kunigus, vienuolius ir tėvus. Tuo tarpu jaunimo atsakymuose pastebimas didesnis subjektyvumas, lyg tai tas klausimas tiesiogiai liestų juos pačius, jų draugus ar bent jaunimą bendrai.
Suaugusieji suminėjo neigiamybes (kai kurie daugiau negu vieną): šių laikų dvasioj bendrai (10), kuniguose ir vienuoliuose (10), tėvuose ir šeimose (9), visuomenėje (3) ir svetimo krašto aplinkoj (3).
Šiuose laikuose, vieno dvasiškio apibūdintuose, kaip "pakrikimo laikai", vyrauja; "permenkas pažinimas savo religijos", "stoka gilaus tikėjimo" ir "negyvenimas tikėjimo dvasia". Pastebima "gyvenimo aplinkos žema moralė ir prabanga", turinti "didesnės įtakos negu dvasiniai idealai". Tad, nesant "stiprios dvasinės atmosferos", jaučiamas "pasišventimo trūkumas", kuris reikalingas tiek dvasiniam pašaukimui atrasti, tiek atradus juo gyventi.
Toji bendra laikų neigiama dvasia yra palietusi stovinčiuosius opiausiose vietose (o gal, atvirkščiai, jie ją palaiko?): tuos, kurie dvasiniu pašaukimu gyvena ar turėtų gyventi, ir tuos, kurie savo artumu galėtų turėti daugiausia teigiamos įtakos savo vaikams.
Kuniguose ir vienuoliuose yra pastebimas tiek jų pačių vidinis nudvasėjimas, tiek menki ryšiai su jaunimu (ar net menkos pastangos tokius ryšius palaikyti). Jie — neidealūs, "negyvi", be entuziazmo, sumaterialėję. "Kunigams mažai terūpi pašaukimų klausimas", jie "užsidarę tik klebonijoj", per mažai bendrauja su jaunimu, o jei ir yra tokiose pareigose, kurios juos suveda su jaunimu, pvz. mokyklose, jie nėra patrauklūs. Viena jauna moteris, perėjusi per visą katalikiško auklėjimo sistemą, pastebi, kad pašaukimų stokos priežastis yra "vienuolių mokytojų dvasinis vidutiniškumas pradžios ir vidurinėse mokyklose... Mačiau jų (mokytojų-seselių) išsilavinimo ir intereso siaurumą, dvasinio gyvenimo suvedimą į dažnai nereikšmingų formų pervertinimą"... Vienas jaunimo auklėtojas pastebi: "Šių dienų jaunimui reikia ne pamokslininkų, bet modelių: gyvų, žavinčių, praktiškų, uždegančių asmenybių".
Šeimose, kuriose kaip tik pašaukimai galėtų būti puoselėjami, vis daugiau pasireiškia "materializmas ir liberalizmas", "mažakraujystė fizine (vaikų skaičiumi) ir dvasine prasme", "religinio auklėjimo ir ypač religinės praktikos stoka", nesirūpinimas vaikų auklėjimu bendrai, apatiškumas tautybės atžvilgiu, aukos dvasios trūkumas.
"Tėvai suka savo vaikus į finansiškai pelningas profesijas". Daugelio pastebima, kad tėvai ne tik neugdo dvasinius pašaukimus, bet priešingai, stengiasi sukliudyti, kai jų vaikai pasisako norį tapti kunigu, vienuoliu ar vienuole.
Visuomenėje pastebimas "gyvo tikėjimo ir krikščioniškos aukos dvasios trūkumas". "Mano nuomone", rašo viena moteris, "lietuvių visuomenėje priežastis glūdi atsivežtame iš Lietuvos "bedvasiniame" kraityje. Nepriklausomybės laikais tik katalikiškos organizacijos, ypač jaunimo, turėjo ugdyti dvasinius pašaukimus... Ir dabar, kuo toliau, tuo "bedvasiškumas" didėja, tuo pačiu ir tautiškumas mažėja".
Svetimo krašto aplinka taip pat kenkia: "svetimi vyskupai, nepilnos lietuviškos dvasios parapijos ir vienuolynai" (Br. P. Kleinotas). O viena vienuolė pastebi: "Pagrindinės priežastys tos pačios visur, bet mums prisideda dar ir tautybės priežastys. Lietuvių skaičius mažėja mūsų parapijose ir mokyklose. Lietuvių dvasia nyksta mūsų tarpe".
Kun. T. Narbutas iškelia dar vieną specialią, su svetima aplinka besirišančią priežastį, būtent, "lietuvių tremtinių labai blogą priėmimą JAV. Jų įvažiavimas į JAV buvo sunkiausias ir priėmimas blogiausias. Lietuvių tremtinių šeimos pamatė, kad lietuvis kunigas buvo nepagarbiai priimtas, turėjo ieškoti (ir dar turi kai kur) pragyvenimo būdų ir šaltinių, lyg būtų nereikalingas... Lietuvių tremtinių šeimose susiformavo mintis, kad jų vaikai šiame gerovės ir galimybės krašte turės eiti į kitas "saugesnes" gyvenimo sritis, bet ne dvasinio pašaukimo keliu".
Jaunimo gi patirtis yra siauresnė, daugiau liečianti juos pačius, draugus, na, ir jų santykius (ar teisingiau, stoką santykių su kunigais ir vienuoliais). Tik kaip išimtys, suminėtinos dvi pastabos, atskleidžiančios, kaip jaunimas kartais galvoja: "Jei mažai pašaukimų, tai gal nuo lietuvių prigimties"; "Yra daug lietuvių, kurie per daug galvoja apie savo tautą ir deda prieš Dievą".
Daugumas gi pasisakymų rodo, kad jauni nenori atsisakyti to, ką jie vertina, nenori prarasti malonaus gyvenimo ir laisvės, draugų, smagumų. Nenori eiti užsidaryti "keistam pasauly", kurio jie nepažįsta ir kurį jiems yra sunku pažinti. Mergaitėms atrodo, kad vienuolės yra užsidariusios, atsiskyrusios nuo žemiško gyvenimo, nieko kito nedaro, tik meldžiasi.
Dvasinis atsinaujinimas
2. KLAUSIMAS: Kaip ta pašaukimų stoka pašalinti?
Kaip padėtį pataisyti? Iš suaugusiųjų daugiausia patarimų gavo tėvai ir šeimos (11), paskui, kunigai ir vienuoliai (10). Toliau seka siūlymai auklėti jaunimą religinėj, tautinėj bei ideologinėj srity (4), melstis (3), dvasinių pašaukimų reikalą daugiau reklamuoti (2), ta tema rašyti spaudoj (2); be to, pora pastabų lietė visuomenę.
Šeimose siektina "dvasinio atsinaujinimo", "krikščioniško gyvenimo suintensyvinimo", joms sudaryti sąlygas "perprasti jų pačių rolę išganymui" ir "geriau paruošti tėvus ir juos nuteikti katalikiško auklėjimo kryptin, puoselėjant vaikuose ir jaunime duosnumą, pareigingumą, nušviesti pašaukimo grožį ir vertę". Tėvų prašoma jų vaikų, norinčių eiti dvasinio pašaukimo keliu, nedrausti, neatkalbėti, bet, priešingai, šeimoje sudaryti dvasiniams pašaukimams palankią ir juos ugdančią atmosferą.
Skatinama "atnaujinti dvasinį gyvenimą pačiuose dvasiškiuose, vienuoliuose, vienuolėse ir kuniguose". "Kai kunigas ar seselė taps sektinais idealais jaunimui, tai ir pašaukimų skaičius padidės". Kunigai ir vienuoliai turi daugiau tiesiogiai apaštalauti, lankytis šeimose, bendrauti su jaunimu, kartu dirbti, tikrai susipažinti, nebijoti kalbėti apie pašaukimus.
Kai kurie, atkreipę dėmesį, kad dvasinis pašaukimas yra Dievo dovana, pareiškė, kad reikia daugiau už pašaukimus melstis ir priimti sakramentus. Prel. Pr. Juras siūlo organizuoti maldos vajų už pašaukimus, sudarant pašaukimų komisiją iš Tretininkų Brolijos, Maldos Apaštalavimo, sodalicijų, ir Šv. Vardo Draugijos po du atstovu, kurie verbuotų žmones nenutraukiamam maldos retežiui kasdien per ištisus metus.
Tiesioginiai paminima auklėti jaunimą būti sąmoningais krikščionimis ir lietuviais. Kun. T. Narbutas, pažymėjęs, kad praeityje "ateitininkai duodavo nepaprastai didelį nuošimtį kandidatų į dvasinį pašaukimą", ir paklausęs "o dabar kiek duoda?", siūlo "stipriau rūpintis lietuvių jaunimo organizacijų ideologiniu auklėjimu".
Skatinamas "dažnesnis priminimas spaudoje dvasinių pašaukimų (sveikinu, Laiškus Lietuviams, kad dažniau pradėjo rūpintis juo)". Sesuo Annunciata siūlo "iškelti pašaukimų klausimą... laikraščiuose, žurnaluose ir net romanuose". Dvi amerikietės lietuvaitės seselės pageidauja pašaukimų reikalais daugiau reklamos.
Iš jaunimo tebuvo labai maža sugestijų, nors jųjų svoris turėtų būti didelis. Mergaitės labiausiai pageidavo, kad apie pašaukimus būtų daugiau aiškinama ir diskutuojama ir kad vienuolės nesėdėtų užsidariusios, "kad ir jaunimas pamatytų, kad jos žmonės". Taip pat buvo siūloma steigti daugiau bendrabučių ir pravesti daugiau vasaros stovyklų.
Darbus pasiskirstant atsižvelgti į bendrus reikalus
3. KLAUSIMAS: Ar, Jūsų nuomone, šiuo metu išeivijoj užtenka lietuvių kunigų, vienuolių? Ar jie nėra apėmę per didelį darbo lauką? O gal kuriose nors srityse jų pagalbos trūksta?
Bendrai paėmus, tiek suaugusieji, tiek jaunimas jaučia kunigų ir vienuolių trūkumą. 24 (8 suaugusieji ir 16 jauniai) atsakė, kad trūksta tiek kunigų, tiek vienuolių; 6 (3 suaugusieji ir 3 jauniai) — kad trūksta seselių; 1 suaugęs pareiškė, kad trūksta kunigų, o po vieną jaunuolį paminėjo, kad užtenka ar tai seselių, ar tai kunigų. 5 suaugusieji pasakė, kad jų užtektų, jeigu visi dirbtų lietuviams arba dirbtų tai, ką reikia.
Tik 3 (du suaugusieji ir viena mergaitė) manė, kad kunigai ir vienuoliai yra apėmę per didelį darbo lauką. 21 (5 suaugusieji ir 16 mergaičių) manė, kad jie nėra apėmę per didelį darbo lauką. 4 suaugusieji pastebėjo, kad veikiama ne ten, kur reikia: nelietuvių tarpe (4); daroma, ne tai, ko reikia (6).
Kunigų ir vienuolių trūkumas jaučiamas "visur", "visame kame", tiesioginiame apaštalavime, bendravime su šeimomis ir jaunimu, kultūrinėje srityje, lietuvių įstaigose, vienuolynuose, mokyklose, prieglaudose, darželiuose, jaunų nusikaltimų globoj. Iš vietovių paminėtos Pietų Amerika ir Vokietija. Aplamai buvo pabrėžta, kad reikia geresnio pasiskirstymo ir darbų tinkamesnės atrankos.
Atsakant į šį klausimą, buvo jaučiamas šioks toks skirtumas tarp suaugusiųjų ir jaunimo. Jaunimas, nesvarstydamas giliau, visai neminėjo tinkamesnio darbams pasiskirstimo. Niekas iš suaugusiųjų — tik dvi mergaitės paminėjo, kad kunigai reikalingi lietuvybei išlaikyti. Labiausiai į akis krinta tai, kad net 8 mergaitės pastebėjo, jog lietuvių kunigų ir seselių trūksta misijose; kai kurios pabrėžė, kad jų ten tikrai turėtų būti. Ar tai jaunimo atvirumas, platumas visuotinėms pasaulio problemoms, ar tik katalikiškose mokyklose jų "nugirsta" ir tepakartota nuomonė? Į šį klausimą atsakymo kaip ir nėra. Terandami tik du paaiškinantys jaunųjų posakiai: "Šių dienų jaunimas nori padėti kitiems kituose kraštuose, kad jie jaustųsi reikalingi" ir dar kitos mergaitės su tam tikra prasme viens kitam prieštaraujantys teigimai: "Amerikoje yra daug kunigų, bet nedaug lietuvių kunigų — todėl lietuviai turėtų lietuviams ir Lietuvai dirbti... Taip, aš nemanau, kad užtenkamai lietuvių važiuoja į misijas kituose kraštuose". Šie viens kitam kaip ir prieštaraujantys tvirtinimai lyg ir parodo besikryžiuojančią lietuviškumo ir mokyklos įtaką, kurių išvados dar lieka nepergalvotos.
4. KLAUSIMAS: Spaudoje pasirodė nusiskundimų, kad ne visi naujai įšventinti kunigai skiriami pastoracijai lietuvių tarpe. Kokia yra Jūsų patirtis? Kaip padėtį pataisyti?
Nė vienas klausime minimų faktų nepaneigė, 6 pasisakė apie tai nežiną, o 14 patvirtino, kad jie apie tokius faktus žino.
Tų faktų priežastys suminimos trys: 1) vietinė bažnytinė vadovybė paskirsto, neatsižvelgdama lietuvių reikalų, 2) taip nori kai kurie lietuviai kunigai, nebesirūpiną lietuvybės reikalais, ir 3) taip pageidauja kai kurie kunigai, patyrę nepakenčiamas sąlygas kai kuriose lietuvių parapijose.
Suminimi ir tų liūdnų faktų skaudūs rezultatai: "Tas jaunus kunigus apvilia"; "Neturėsime savo tarpe gyvų pavyzdžių, kurie liudytų mūsų priaugantiems" (G. Valiulienė). Tik viena penkiolikmetė Vida Petrutė į visą reikalą pažiūrėjo "iš kitos pusės": "Tada jie gali kitų tautų žmonėms parodyti lietuvių tautą".
Apie hierarchijos paskirstymus nebuvo pasisakyta plačiau. Viena amerikietė lietuvaitė vienuolė sumini apie Amerikoj gimusius kunigus: "Kai' kurie kunigai nelabai siekia su lietuviais dirbti: pas kai kuriuos "lietuvybės meilė jau užgeso arba jie jos visai neturėjo nuo pat pradžios" (ši pastaba gal tinka ir kai kuriems išeiviams). Trečioji priežastis buvo paminėta vienos lietuvaitės seselės ir užtvirtinta kitų pasauliečių iš skirtingų vietovių: "Kai kurie lietuviai klebonai sudaro vikarams tokias sunkias sąlygas, kad pastarieji nori būti verčiaus skiriami į kitas parapijas (ar ten ras geresnes sąlygas, tai kitas klausimas)".
Kaip padėtį pataisyti? Pirmiausia, siūloma prašyti ar net reikalui esant reikalauti vietinės bažnytinės vadovybės, kad lietuvių parapijoms būtų skiriamas lietuvis kunigas (priduriama, kad vyskupai, pagal Vatikano II suvažiavimo dvasią turėtų mažumų reikalus suprasti ir įvertinti); naujai įšventintų kunigų paskirstymu prašomi rūpintis lietuviai vyskupai ir Amerikos Kunigų Vienybė; siūloma stoti į lietuvių šv. Kazimiero seminariją arba į lietuvių vienuolijas, pagaliau, kad būtų koks Vatikano aprobuotas centras, besirūpinąs lietuvių išeivių pastoracija, ar net lietuvių išeivių vyskupijos su savo vyskupais.
Kad lietuviuose kuniguose neužgestų lietuvybės meilė, siūloma, "kad visi lietuviai kunigai turėtų troškimą dirbti tik lietuvių pastoracijoj. Lietuvius klierikus reikėtų ta prasme auklėti, juos turėtų pagloboti lietuviai kunigai" (kun. T. Narbutas). Kaip atitaisyti trečiąją priežastį, savaime suprantama.
Ar reikia organizacijos?
5. KLAUSIMAS: "Laiškų Lietuviams" 1966 m. spalio nr. kalbama apie kai kuriuose kraštuose įsteigtas organizacijas dvasiniams pašaukimams ugdyti: motina M. Aloyza rašo apie teresietes, o Gediminas Kijauskas, S. J., apie Serra sąjūdį. Ar, Jūsų nuomone, nevertėtų ir lietuviųišeivių tarpe steigti panašau pobūdžio organizacijos ar sąjūdžio? Jei ne, kodėl? Jei taip,- kokiu būdu jis turėtų būti organizuojamas ir kokią veiklą jis turėtų išvystyti?
Šis klausimas nesusilaukė labai plataus dėmesio: jaunimas visai į jį neatsakė, o suaugusiųjų tik pusė: 9 pritarė tokio sąjūdžio steigimui, 6 — ne. Iš pritariančiųjų 8 buvo dvasinio luomo ir viena pasaulietė, teigusi, kad toks sąjūdis "yra būtinas". Nepritariančiųjų tarpe keturi pasauliečiai, vienas kunigas vienuolis ir viena vienuolė.
Pritariantieji lietuvių Serra sąjūdžiui nurodė sekančius pramatomus gerus rezultatus: "Serra sąjūdis tarp lietuvių negirdėtas, galėtų išjudinti šeimų dvasinius polėkius" (kun. J. Grabys) ir "atkreiptų dėmesį į gilesnį dvasinį gyvenimą, kuriame pašaukimai ugdomi" (viena vienuolė). Apie to sąjūdžio veiklą ir suorganizavimą plačiau nebuvo sugestijonuojama, tik buvo bendrai pastebėta, jog jis turėtų daugiau kreipti dėmesio į lietuvių katalikų jaunimo organizacijas ir lietuvių šeimas". Konkrečių sugestijų apie tokio sąjūdžio steigimą nurodė tik sesuo M. Annunciata (žr. cit. 312 psl.).
Nepritariantieji naujos pašaukimais besirūpinančios organizacijos steigimui nurodė du motyvus: 1) pašaukimų ugdymas neatsiekiamas organizuotumu, bet dvasia, ir 2) jau esančios organizacijos (ypač kai jų tiek daug) gali pašaukimus ugdyti, kad tik imtųsi tos veiklos. Pašaukimas "nėra kaip išmokti amato ar profesijos ... (tas) sąjūdis būtų lyg koks farsavimas... geriau atskleisti dvasinio pašaukimo ir darbo prasmę" (Br. Krokys). "Vietoj to būtų geriau, jei vienuoliai kunigai ir seselės keliautų po lietuvių kolonijas ir pakalbėtų pašaukimo temomis". Kai kas siūlė su jaunimu kalbėti ne tiesiogiai apie pašaukimus, bet apie jaunimo auklėjimąsi. Pasitikintieji organizacinėmis pastangomis siūlė jau veikiančioms organizacijoms daugiau rūpintis pašaukimų ugdymu: "Gal ir būtų gera įsteigti tam tikrus specialius apaštalavimo skyrelius prie ateitininkų ir skautų kuopų, iš kurių išsivystytų ne tik dvasiškių apaštalų, bet ir šiaip vadovaujantis elementas visuomenėje" (sesuo M. Rita).
Tėvai: patenkinti ar ne?
TĖVAMS: 1. KLAUSIMAS: Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, kai sužinojote apie savo sūnaus ar dukros sprendimą tapti kunigu, vienuoliu, vienuole? 2. KLAUSIMAS: Prabėgus ilgesniam laikui po to, kai Jūsų sūnus (ar duktė) tapo kunigu, vienuoliu ar vienuole, Jūsų nuomonė apie kunigo, vienuolio ar vienuolės pašaukimą: a) pagerėjo, b) pablogėjo, c) liko tiek pat bloga, d) liko tiek pat gera. Prašau paaiškinti kodėl.
Tėvai savo artumu ne tik turi daugiausia įtakos savo vaikams kad ir pasirenkant profesiją ar pašaukimą, bet taip pat jie patys, vaikams pasirinkus pašaukimo kelią, gali būti daugiausia veikiami.
Atsakymuose apie dabartinės pašaukimų stokos priežastis dažnai buvo minimi šeimų sumaterialėjimas, tėvų kliudymai ir atkalbinėjimai (tas irgi buvo pakartotinai pripažinta pačių kunigų ir vienuolių jų atsakymuose, nors jų daugumas taip pat pripažino šeimos ir tėvų religingumą padėjus jų pašaukimą ugdyti ir atrasti — žr. šio nr. 319 psl.). Dėl visų šių besikryžiuojančių tendencijų buvo labai įdomu ir vertinga atsiklausti pačių kunigų vienuolių tėvų ir nuotaikų ir kiek jos pasikeitė. Gyvenime juk dažnai pastebima, kad tėvai, pirmiau jų vaiko apsisprendimo pritrenkti, vėliau ne tik su ta mintimi susitaiko, bet ir ima vertinti. Charakteringas ir daug pasakantis yra vienos kunigo-vienuolio motinos pasisakymas (žr. 312 psl. citatų tarpe).
Deja, tai yra vienintelis raštiškas atsakymas. Daugiau raštiškų atsakymų į šiuos klausimus nebuvo gauta. Visgi pateikiame apačioje vieną pokalbį su vienos vienuolės lietuvaitės tėvais:
Klausimas:Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija, kai sužinojote apie savo dukros sprendimą tapti vienuole?
Tėvas: Sutikom, kad eitų, tik kad palauktų, kol apsiprastume, vos atvykę į Ameriką. Tik nežinojau, kaip ten vienuolyne yra, paskui sužinojau... Jei patenkinta, tai gerai.
Motina: Mums buvo labai liūdna ir skaudu, kad ji nori mus palikti.
Tėvas: Bet ką padarysi. Sakėm pabaigti mokslus. Nebuvom nusistatę prieš vienuolyną, bet norėjom, kad dar pabūtų kartu ir išeitų mokslus.
Motina: Jūs nepažinojot vienuolyno gyvenimo.
Tėvas: O aš pažinojau...
Motina: Negalėjau suprasti vidujinio gyvenimo... Pagalvojau, kad pasižiūrės, pamatys, kad blogas gyvenimas, ir sugrįš...
Tėvas: O aš taip negalvojau.
Motina: Nebūčiau jokiu būdu leidusi.
Klausimas: Dabar prabėgus ilgesniam laikui po to, kai Jūsų dukra tapo vienuole, ar Jūsų nuomonė apie vienuolės pašaukimą pagerėjo, poblogėjo, liko tiek pat bloga ar tiek pat gera?
Tėvas: Buvo gera, bet dabar dar pagerėjo.
Motina: Buvo bloga ir nė kiek nepagerėjo.
Klausimas: Kodėl Jūsų nuomonė apie vienuolyną nepagerėjo?
Motina: O gi kad sunkus gyvenimas, blogos sąlygos, reikia anksti keltis, daug darbo.
Tėvas: Jos visos labai užimtos ir visos patenkintos. Linkėčiau, kad visi jauni žmonės ten eitų. Aš būčiau labai laimingas, kad būčiau vienuolis.
Motina: Mano dukra gal patenkinta. Bet aš ne... Kita dukra (nevienuolė) mane nuveža šen ir ten, o šitoji nieko.
Tėvas: Bet tu nori tik sau gerumo.
Šis pokalbis vaizdžiai parodo, kaip abiejų tėvų nuomonės išsiskiria ir dėl ko.
Šio klausimo pabaigoj dedame vieno vienuolio-brolio pastabą apie savo mirusią motiną: "Mano tėvas mirė, kai buvau 9 metų. Motina išleido mane į vienuolyną su džiaugsmo ir skausmo ašaromis. Džiaugsmo ašaros jai biro, kad sūnus eina Dievui tarnauti, o skausmo, kad jos vargas dabar padidės. Ligoje ir prieš mirtį prašė nepranešti man, nekviesti parvažiuoti: "Tebūna jis ten, netrukdykite jo, tai gal man, del jo ten buvimo, aname pasaulyje bus geriau..." Tokia buvo motinos reakcija mano pašaukimo atžvilgiu".
Pašauktieji: patenkinti ar ne?
KUNIGAMS IR VIENUOLIAMS. 1. KLAUSIMAS: Kokios aplinkybės padėjo Jums Jūsų pašaukimą atrasti ir išugdyti?
Į sekančius klausimus atsiliepė 17 kunigų ir vienuolių. Iš jų tik viena neatsakė i šį klausimą, pareikšdama, kad jos pašaukimas išsivystė jau prieš daugelį metų, tad neverta čia tų aplinkybių minėti.
Iš 16 atsakiusiųjų (jų ne vienas suminėjo daugiau nei vieną aplinkybę) pareiškė, kad jų dvasiniam pašaukimui surasti ir išugdyti prisidėjo tėvai (paminėjo 10), seselės ir kunigai (7), skaitymas (5), pašaukimo "pajutimas" (4), malda ir sakramentai (4), supratimas Dievo svarbos ir pasaulio menkumo (2), pamokslai (2) ir mintis apie misijas (1).
Tėvų įtaka pašaukimui užėmė pirmaujančią vietą: suminima "tėvų gražus pavyzdys", religinis auklėjimas šeimoj, "dvasinė nuotaika namie", "šeimos ir visos aplinkos pagarba kunigui", "pamaldi, sveika dvasia šeimoj, kuri visada Bažnyčios reikalus statė kaip savo interesą", motinos maldos, kad viena dukra taptų vienuole, "tėvų ir giminių gilus tikėjimas ir daromi labdarybės darbai, kad net nebijodami savo vaikų užkrėsti padėdavo kumečių šeimoms, ypač ligoje".
Po tėvų labiausiai pašaukimus puoselėjo kunigai ir seselės, jųjų pavyzdys, jųjų draugiškumas, "jųjų pasiaukojimas ir kuklumas darė didesnį įspūdį negu keli pamokslai".
Bet pasitaiko ir išimčių, kur, rodos, niekas neprisidėjo prie to pašaukimo išugdymo, net nei pats asmuo: "Mano pašaukimas buvo gryna Dievo dovana. Aš nelankiau katalikų mokyklos ir nebuvau auklėjama religingoj atmosferoj namie... Už maldos išklausymą vienam svarbiam reikale aš pažadėjau Dievui padaryti ką nors ypatingo. Po kiek laiko visai apie tai pamiršau. Vėliau man ėmė pasikartoti mintis, kad Dievas nori, jog tapčiau vienuole... Aš vis nustumdavau tą mintį į šalį... Kovojau ir protestavau viduj... Bet jis mane neperstojamai kankino, iki nenoriai įstojau į vienuolyną... Nejutau jokio džiaugsmo palikdama namus ir netgi slapta tikėjaus būsianti pasiųsta namo. Tačiau Dievo ramybė ir džiaugsmas apipylė mane ir išmokau pamilti savo pašaukimą".
2. KLAUSIMAS: Ar pasitaikė kliūčių Jūsų pašaukimui įgyvendinti? Jei taip, kokio pobūdžio?
Į šį klausimą atsakė 15. Iš jų 4 paminėjo, kad jokių kliūčių jiems nepasitaikė; devyniems kliūtis sudarė kiti žmonės: tėvai (4), artimieji (1), giminės ir pažįstami (3) ir kunigai (2). Trys suminėjo vidines kliūtis, kaip baimę apie tai kalbėti, norą sukurti šeimą, baimę aukos. Vienas užsimena apie materialinius sunkumus, bet pridėjo, kad juos visada galima nugalėti.
Tėvų ir artimųjų atkalbinėjimai ir priešinimasis dažniausia remiasi manymu, kad "vienuoliškas gyvenimas gal būtų per sunkus", o norinčiam tapti kunigu nekartą pasakoma: "Pažadu remti finansiškai, jei eitum į kitas studijas, rinktumeis pasaulietišką profesiją". Jei ir sutinka išleisti, išleidžia dažnai nenoriai ir be religinių motyvų, kaip pvz. parodo vienos amerikietės lietuvaitės pasakymas, kad tėvas priešinosi jai tapti vienuole, "bet sutiko leisti, nes važiavau į Lietuvą. Be galo mylėjo Lietuvą".
3. KLAUSIMAS: Kaip žvelgiate į dabartini darbą. Ar esate patenkintas?
Visi atsakiusieji (17) į šį klausimą atsakė teigiamai. Tebuvo viena išimtis, kurią pavadintume "sutinkanti": "Dabar jaučiu, kad kas nors turi jį atlikti. Šiaip iki šiol man būdavo Dievo valia".
Daugumui (10) paprasto pasakymo neužteko, bet išreiškė didelį pasitenkinimą: "pilnai patenkintas", "labai", "laimingas". "Taip, tai Dievo valia man dabar, įsijungimas į kongregacijos darbą, meilės ir tiesos dalinimasis su kitais". "Labai, tačiau ne tik darbu patenkinta, nors ir tas įdomus, bet pačiu dvasiniu gyvenimu, kuris kasdien darosi įdomesnis. Dievas nesileidžia būti pralenkiamas savo duosnumu" (vienuolė, 36 m. amžiaus, 17 m. vienuolyne). Kita pastebi: "Savo darbu esu patenkinta giliai, giliai širdyje, nes jaučiu, kad darau visa, ką tik galiu padaryti šiame pasaulyje, kad mirdama galėčiau pasakyti — atlikta".
Vienas kunigas pridėjo: "Be abejonės (patenkintas). Ne sykį žiūrėdamas su užuojauta į tuos, kurie "iššoko iš ratų" ir nuėjo kitu keliu".
Tik viena vienuolė, pareiškusi, kad ji yra patenkinta, pridūrė, kad "visgi kyla daugiau ir daugiau reikalavimų mokymo srityje — kartu kyla ir noras daugiau susitelkti maldai, meditacijai atsiduoti — bet visa tai reikia kartais paaukoti, nes kasdieninės užduotys didina savo reikalavimui".
Visų atsakiusiųjų nuoširdumu netenka abejoti: jie savo pašaukimu ir darbu patenkinti. Tačiau iš kitų šaltinių teko sužinoti, kad pasitaikė ir tokių seselių, kurios nenorėjo į anketą atsakyti kaip tik dėl to, kad nenorėjo rašyti, anot jų, "visos tiesos". Tai rodo, kad nepasitenkinančių vienuolyne taip pat pasitaiko. Tai tenka paminėti, norint sudaryti pilnesnį vaizdą. Šią anketą atsakiusieji yra tam tikra prasme rinktiniai asmenys.
4. KLAUSIMAS: Ar maždaug taip įsivaizdavote savo darbą, apsispręsdamas (apsispręsdama) tapti kunigu, vienuoliu (vienuole)?
Šeši atsakė, kad įsivaizdavo taip ar maždaug panašiai; trys, kad ne taip įsivaizdavo. Keturios vienuolės atsakė, kad tuo metu darbo rūšis nebuvo svarbu, svarbu buvo tik pasiaukoti; dvi neturėjo jokio vaizdo, o likusieji du į tą klausimą iš viso nieko neatsakė.
Iš tų įvairių atsakymų sunku susidaryti tikslų bendrą vaizdą. Gal tik galima pastebėti, kad kuniguose vyravo mintis, jog jie daugiau ar mažiau suprato, kas iš jų laukiama, o busimosios vienuolės norėjo tik pasiaukoti, nesvarbu kokį darbą bedirbtų; vienos žodžiais: "Tai man nerūpėjo. Vienintelis noras buvo visiškai atsiduoti Dievui". Pora seselių visgi pasisakė paskui nustebusios: "Įsivaizdavau daug nuošalesnį, uždaresnį vienuolišką gyvenimą". Panašiai išsireiškė ir vienas kunigas-vienuolis: "(Darbą įsivaizdavau) gana panašiai, bet dabar iš praktikos matau, kad kunigas turi padėti žmonėms ne tik dvasinėje srityje, bet ir visur kitur, pvz. padėti surasti darbą, užpildyti jiems įvairias anketas, pabūti vertėju pas valdžios pareigunus, išpirkti neblaivų automobilio vairuotoją iš daboklės ir t.t."
Kaip įprasminti? Nuo jo paties priklauso.
5. KLAUSIMAS: Kokia yra lietuvio išeivio kunigo pastoracinė situacija?
Teatsakė trys kunigai: vienas pastebėjo padėtį esant nevienodą, kitas atkreipė dėmesį į sunkenybes, o trečias nurodė skirtumą tarp kunigų padėties tremty ir Lietuvoj. Cituosime paeiliui:
Padėtis "kai kur labai sunki, nes tenka dirbti kaip tikram misijonieriui". Kitas, apibūdinęs sąlygas kaip "nevienodas", prideda: "Priklauso nuo vietinių sąlygų. Bet kunigas, pilnas apaštalavimo dvasios, randa jėgos, pagalbos ir drąsos pačiame darbe, kokį jam tik tektų dirbti". Trečias, tėv. Rafaelis Šakalys, O.F.M., taip lygina: "Bendrai (padėtis) nebloga. Žinoma, kunigas išeivijoje nebėra žmonėms tuo, kuo jis buvo Lietuvoje: autoritetas, vadovas. Dabar kunigas yra daugiau žmonių tarnas: pas jį kreipiamasi dėl sakramentų, religinių patarnavimų, paliudijimų, rekomendacijų ar užtarimo darbovietėj ar valdžios įstaigose. Jaunuoliai, lankantieji valdžios bereligines mokyklas, dvasiškius ignoruoja ir jų net nesveikina. Iš kitos pusės, lietuviai labai noriai kviečiasi kunigą pas save, ypač įvairių šeimyninių švenčių proga".
6. KLAUSIMAS: Kuo galima būtų išeivio kunigo pastoracinę situaciją įprasminti?
Į šį klausimą atsakė du kunigai ir dvi vienuolės: Vienas kunigas siūlė tą situaciją įprasminti pačia "pastoracine dvasia, ją skatinant, ugdant, neprarandant vilties, nežiūrint, kad vietinės sąlygos būtų tiesiog žlugdančios". Viena vienuolė atsakomybę sudėjo į kunigo rankas: "Nuo jo paties priklauso, kiek pastebėjau". Kita suminėjo keletą konkrečių darbų: "Dirbti lietuviškose parapijose, stengtis pasiekti nutolusius nuo Bažnyčios, tikintiesiems padėti persiimti Bažnyčios dvasia, stengtis vis daugiau įtraukti į pasauliečių apaštalaujančių būrį".
7. KLAUSIMAS. Kokie nauji reikalavimai kyla kunigui, vienuoliui ir vienuolei Vatikano II susirinkimo nutarimų išvadoje?
Atsakymus galima suskirstyti į sekančias temas: 1) bendro pobūdžio funkcinės pareigos, liečiančios pačius nutarimus, 2) žmogaus vidinė gelmė ir 3) jo atvirumas kitiems.' Keturi pasakė, kad reikia tuos nutarimus suprasti; trys, kad reikia juos įgyvendinti. Devyni paminėjo žmogaus vidinę gelmę, o šeši jo atvirumą kitiems. Trys pareiškė, kad Vatikano II nutarimai nieko neatnešė (čia, atrodo, turima galvoj, kad prie krikščionybės esmės nieko esminio nepridėjo), tačiau kai kur tokiame pasakyme lyg slypi tų nutarimų nevertinimas ar net nuvertinimas. Viena vienuolė, matyt paveikta kraštutinumų, pastebi: "Į visas vienuolijas pažvelgus, atrodo, kad, kaip ir visa Bažnyčia po šio susirinkimo pasimetus — ieškojime. Mano supratimu, kad niekas nepasikeitė: yra tas pats Dievas — Kristus, tas pats kunigas, ta pati vienuolė ir tas pats žmogus. Vienintelio, ko mums reikia — tvirto tikėjimo, kad nepasimestume naujovėse" (bet taip pat tvirto tikėjimo reikia, kad mes Šv. Dvasios įkvėptas naujoves suprastume ir tinkamai priimtume).
Visi kiti visgi atpažįsta ką tai naujo Vatikano II susirinkimo nutarimuose ir nurodo reikalą ypač kunigams ir vienuoliams su jais susipažinti ir stengtis, kaip kun. J. Grabys išsireiškė, "įgyvendinti tai, ką Šventoji Dvasia mus pamokė".
Tas supratimas ir įgyvendinimas eina dvejopa linkme: gilėjimu savy ir atvirumu kitiems. Apie gilėjimą užsimena 9, apie atvirumą kitiems — 6. Atkreiptinas dėmesys, kad daugiau užsimena vidinį gilėjimą. Kodėl? Ar tik dėl to, kad atsakantieji, būdami dvasiškiai, automatiškai atkreipia dėmesį į vidinę dvasią, o gal dėl to, kad šių laikų lėkštume jie kaip tik pastebi gilesnės dvasios stoką?
Reikalas. dvasinės gelmės yra atskleidžiamas tolimesniuose pasisakymuose: "Būti žymiai sąmoningesne vienuole", "nebeužtenka išorinių formų, bet reikia gilios ir veiklios aukos — visą gyvenimą tikrai perkeisti Evangelijų - Kristaus dvasia, o ne tik gražiais žodžiais kalbėti".
Vatikano II suvažiavimo nutarimų gal pati reikšmingiausia — atvirumo ir dialogo — kryptis taip pat pastebima. Jos svarba ypač jaučiama šiuose vienuolės žodžiuose: "Atrodo, kad iš tiesų Dievas miršta daugelio žmonių širdyse. Mes privalome būti žemės druska. Mes turime bendradarbiauti su Šventąja Dvasia atgaivinti Bažnyčios gyvenimą". Kita vienuolė nusako, kaip tas Bažnyčios gyvenimas atgaivinamas: "realiai ir radikaliai stengtis jausti, kentėti ir dirbti su Bažnyčia" (taip pat žr. sesers Jurgitos pasisakymą 313 psl. citatų tarpe).
Išvados
Išvadoje tenka pastebėti, kad anketos daviniai patvirtino, jog dėl pašaukimų ugdymo labiausiai atsakingi buvo ir tebelieka tėvai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai. Visgi, anot paties jaunimo, pašaukimą priimti ar atmesti atsakomybę tebepasilaiko jaunoji karta. Šių laikų materialistinis nudvasėjimas yia palietęs visus: tiek tėvus, menkai tebesugebančius ugdyti savo vaikų vidinę dvasią, tiek kunigus ir vienuolius, nebeįstengiančius jaunimą uždegti ar savo pavyzdžiu sužavėti; tiek patį jaunimą, labiau pasiduodantį materialinės gerovės traukai, negu pasišvenčiantį kam aukštesniam.
Dvasinių pašaukimų klausime dar pasitaiko nemaža nesupratimo: tėvai nesupranta ir dėl to atkalbinėja savo vaikus; jaunimas nesupranta ir dėl to baidosi. Tad reikia nesupratimus pataisyti tikslia informacija, paaiškinimais žodžiu ir raštu spaudoje, atsilankymais vienuolynuose, artimesniu vienuolių ir kunigų bendravimu su pasauliečiais ir ypač su pačiu jaunimu.
Bet to negana: dvasiai smukus, reikia dvasinio atsinaujinimo, kuris paliestų tiek šiuos laikus, tiek išeivių lietuvių visuomenę, tuo labiau tėvus, o labiausia — pačius kunigus, vienuolius ir vienuoles. Šioms pastangoms paskatą ir rėmus teikia II Vatikano susirinkimo nutarimai, bet juos įkūnys tik asmeninės ir visuomeninės pastangos. Reikia gilinti ir plėsti visuomenę krikščionijančią įtaką asmeniniu apaštalavimu, rekolekcijomis, religiniais pokalbiais, diskusinėmis grupėmis, seminarais, spauda, kultūriniais bei meniniais užsimojimais.
Pagaliau reikia veikti jaunimą: 1) kunigams ir vienuoliams nuoširdžiai ir artimai bendraujant su jaunimu; 2) ne tiek tiesiogiai kalbant apie pašaukimus (nors to ir nevengti), kiek liečiant jaunimo aktualijas, kaip pvz. saviauklą; ir 3) Serra sąjūdžio tikslus, idėjas ir metodus pritaikant jau veikiančioms organizacijoms, pvz. sudarant aktyviųjų narių būrelius.
Laukiame tolimesnių pasisakymų, sugestijų, bet — svarbiausia — žinių apie jau atliktus darbus. — Red.