Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1967m. 9 Spalis

Vol. XVIII. 1967.Nr. 9 SPALIS / OCTOBER

GYVENIMUI TEKANT    ***    354

BLOGIO VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE    St. Yla    356

FILMO MENAS IR BAŽNYTINIO ATSINAUJINIMO ĮTAKA    D. Lukienė    361

PAVĖJUI PLAUKS RUGIAPIŪTĖ (eil.) A. Baranauskas    364

MEILĖS UGDYMAS    A. Grauslys    366

ŠALKAUSKIS IR DIELININKAITIS    A. Ramūnas    371

AKISTATA SU DIEVO MARINTOJU    D. Jasaitis    377

NUOŽMIEJI IR NUŽMOGINTIEJI (rec.)    N. Jankutė    381

KADA GALI TĖVŲ NEKLAUSYTI    G. Ivaškienė    383

BAISIŲ BAISIAUSIA MOTINA    Paruošė Pr. Alšėnas    385

PIJAUS XII BENDRADARBIS    Br. Krištanavičius, S. J.    386

IŠKARPOS IŠ ANAPUS    Paruošė M. Banėnas    391

SKAITYTOJO ŽODIS    393

EKRANO MIRGESY:

“Blow-up” skirtingai vertinamas    Redaktorius    394

Filmus suglaustai vertinant    * * *    395

Šio numerio iliustracijos: U. Juodvalkio fotografijos (353, 360, 373-376, 382), V. Košubos metalo plokštė “Prikryžiavimas” (357), ir Z. Sodeikienės piešiniai (364, 369).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40f. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

VAIZDE — šviesa ir tamsa, šešėliai ir atspindžiai. Taip ir gyvenime: yra ir gėrio ir blogio. Menas gi turi vaizduoti visą gyvenimą; taigi ne vien gėrį, bet ir blogį. Bet kaip?... Apie moralę mene be apie blogio vaizdavimą literatūroj ir filmuose šiame žurnalo numeryje gana gausiai užsimena Stasys Yla (356-359), Dalė Lukienė (361-363), Nijolė Užubalienė (381-383) ir Redaktorius (394).

GYVENIMUI TEKANT

■    Religinė priespauda tebėra

     Komunistams į Romą neišleidus Varšuvos arkivyskupo kard. Višinskio (ir protesto vardan dėl to nevykus kitiems lenkų vyskupams), popiežius Paulius VI, pabrėždamas šį faktą savo kalboje vyskupų sinode Romoje, pareiškė: "Laisvės principai, kurių privalo laikytis modernioji civilizacija, nėra nuoširdžiai vykdomi tose valstybėse, kuriose vyrauja autoritetinė, dažnai totalistinė, praktiškai religijai priešiška valdžios forma... Mes turime jausti didelę vienybę su savo broliais, kurie negali išpažinti savo tikėjimo laisvai, bet kurie savo tylia kantrybe ir krikščioniška stiprybe tvirtai, kartais net herojiškai laikosi Kristaus ir jo Bažnyčios".

     Už geležinės uždangos religinė priespauda tebesiaučia. Tas faktas sovietų dangstomas, bet neįmanoma jo paslėpti. Iš solidarumo broliams tikintiesiems turime tą faktą vis iš naujo kelti pasaulio viešumon, ypač sekančiaisiais, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukakties jubiliejiniais metais.

■    Kas eikvoja...

     Apgailėtina, kad JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos suvažiavime Niujorke rugsėjo 23-24 d. nebuvo svarstomi aktualieji ateities veiklos planai. Suvažiavimo laiką išeikvojo valdybos pirmininko rinkimų kova, užmetinėjimai dėl bendradarbiavimo su komunistais ir tų užmetinėjimų išprovokuoti pasiaiškinimai.

     Tokių užmetinėjimų žalą atskleidė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vicepirm. St. Barzdukas. Paklaustas, kodėl PLB per mažai atkreipė dėmesio į lietuvius Pietų Amerikoj, Vokietijoj ir kitur, atsakė, kad daug laiko, energijos ir dėmesio suėdė gynimasis nuo tokių neparemtų užmetinėjimų, taip kad nebelieka laiko rimtesniam darbui.

     Šie pavyzdžiai perspėja mus susidrausminti ir be pagrindo komunarais nepravardžiuoti tikrai nuoširdžių visuomenės darbuotojų. Jų darbai kalba už juos. Nepagrįsti priekaištai tik eikvoja mūsų visų energiją, laiką bei jėgas ir tuo pačiu pasitarnauja komunistams daugiau gal, negu kas kita.

Skaityti daugiau:

BLOGIO VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE

Kūrybinės ir moralinės laisvės konfliktas

STASYS YLA

     Blogis literatūroje, pats savyje, dar nėra problema. Jis neišvengiamas, juoba neapeinamas tokioj srity, kuri vaizduoja gyvą gyvenimą, nors meniškai perkurtą. Literatūra būtų naivi,, bekraujė, neįtikinanti, jeigu vengtų šios srities, kuri žmogiškoje buityje turi gilias šaknis. Kaip juodoji spalva Rembrandto paveiksluose, taip blogis literatūroje yra netgi dėkingas kontrastas išryškinti šviesiąsias, gerąsias gyvenimo bei žmogaus puses ir duoti meninės bei moralinės pilnatvės vaizdą.

     Problema su blogiu šiandien darosi kita. Jis literatūroje vienpusiškai vaizduojamas, pernelyg idealizuojamas ir tai darosi "tabu", kurio negalima net liesti, kad nesuerzinus visos eilės literatų bei šios linkmės šalininkų. Šis vienpusiškumas ginamas estetikos vardu, teisinamas kūrybos laisvės ir literatūros autonomijos priedanga. Nesivaržyti, vaizduojant blogį, laikoma netgi rašytojo nuoširdumu ir tiesumu. Kitiems, priešingai, tokia kūryba atrodo išvesta į svetimus laukus, ekstrovertiška, netgi ekshibicionistiška. Šios linkmės literatūrą, ypač pasinešusią į seksinį nuogumą, amerikiečiai vadina tiesiog nešvaria (dirty literature), o prancūzai — šėtoniška (satinisme estetique).

     Ties šiuo klausimu norisi stabtelti ir aiškintis, bent trumpai. Du momentai atrodo verti ypatingesnio dėmesio: pirmas, kokiame santykyje yra kūrybinė ir moralinė rašytojo laisvė, ir antras, kur atsiduria vienpusiškoji linkmė, žiūrint literatūrinės pilnatvės ir moralinės visumos reikalavimų?

357 psl. — V. Košuba. Prikryžiavimas. Metalo plokštė.

Kūrybinė laisvė ir varžtaikienomoralės ar blogio?

     Imkime seną klausimą, kuris aktualus pirmon eilėn rašytojams. Ar literatūrinei kūrybai priklauso etinės funkcijos? Tiesiogine prasme — ne, nes literatūra ir etika yra sau sritys. Jos tačiau siejasi gyvenime ir žmoguje. Literatūrinė kūryba priklauso to paties gyvenimo ir žmogaus, kuris turi etiką, kokią nors etiką. Ją turi ir pats rašytojas. Vaizduodamas tikrovę ir ją meniškai perkurdamas, rašytojas atsiduria į etinę plotmę, kurioje vyksta pati giliausia, kūrybinį talentą labiausiai dominanti drama. Kodėl tačiau rašytojas nesijaučia saistomas žmonių etikos, žmonių, kuriuos jis vaizduoja? Ar dėl to, kad yra laisvas pasirinkti herojus be etikos, pasimetėlius ar net iškrypėlius? Ar pats rašytojas nepasimeta galvodamas, kad gali būti moralė be nuodėmės, kaip skelbia šių dienų "hippies", tarp kurių yra ir talentingesnių rašto atstovų. (Šią "moralę", be kitko, populiarino dr. Hesard ir jam atsakė P. Joulia sudėtiniu veikalu "Morale sans pėchė, Paris, 1955). Aišku, ne literatūros paskirtis teisti ar teisinti nuodėmes. Bet kai rašytojas jaučiasi stovįs lyg šalia ar aukščiau moralės, kai savo kūrybinės laisvės neberiboja moraline atsakomybe prieš save, savo kūrinį ir skaitytojus, tada blogio vaizdavimas atsiduria pavojuje nebetekti jokių ribų.

Skaityti daugiau:

FILMO MENAS IR BAŽNYTINIO ATSINAUJINIMO ĮTAKA

DALĖ LUKIENĖ

JAV katalikų filmų Įstaiga persiorientuoja

     Antrojo Vatikano suvažiavimo pradėtas bažnytinis atsinaujinimas palietė mus beveik visose mūsų religinio bei dvasinio gyvenimo srityse. Jo įtaka neaplenkė nei tos visų mėgiamos pramoginės srities — filmų. Bažnyčia jau seniai pastebėjo, kad šis nepaprastas techninis išradimas, efektingai panaudotas, turi plačias galimybes pasitarnauti visai žmonijai. Besivystanti filmo technika padarė filmo meną tokiu galingu, kad jis vienaip ar kitaip šiandien paliečia beveik kiekvieną žmogų. Filmų įtaka į žmogiškas vertybes, žmonių tarpusavius santykius bei kultūrą, be abejo, paliks neapskaičiuojamai didelė.

POZITYVUS NUSISTATYMAS

     Bažnyčia nori visai žmonijai kuo didžiausios naudos iš filmų meno. Tuo pačiu ji stengiasi užtikrinti, kad moraliniai reikalavimai, kurie palaiko ir apsaugo žmogaus tikrą vidinę vertę, jo gėrį ir jo natūralų bei antgamtinį gyvenimą, būtų išsaugoti ir nepaneigti. Centrinė bažnytinė vadovybė Vatikane supranta, jog nėra įmanoma uždėti vieną ir tą patį filmų vertinimo mastelį visai žmonijai, nes tautos skiriasi tiek savo kultūra, tiek intelektualiniu žmonių lygiu. Todėl ji skatina įsteigti atsakingas tautines įstaigas, kurios šiam tikslui tarnautų.

     JAV vyskupų pastangomis 1934 metais Amerikoje buvo įkurta The National Legion of Decency įstaiga, kuriai vadovavo penkių vyskupų komitetas. Ši įstaiga, klasifikuodama filmus į moraliniai priimtinus ir nepriimtinus, perspėdavo visuomenę apie pasireiškiančias neigiamybes filmo mene. Augant Amerikos katalikų intelektualiniam išsilavinimui, kilo nepasitenkinimas Legion of Decency atliekama paprasto "cenzoriaus" role. Visuomenė jau buvo priaugusi gilesnėms temų diskusijoms ir rimtesnėms meno išraiškos galimybėms filmų ekrane. Ji pageidavo, kad Bažnyčia nevaržytų, o puoselėtų filmų meno naujas teigiamas išraiškas.

     Šitokį pozityvesnį nusistatymą remia ir Antrasis Vatikano suvažiavimas. Jojo metu priimtame dokumente "Apie masinio susižinojimo priemones" teigiama, kad filmuose, plačiau svarstant žmogiškąsias temas ir net atitinkamai pavaizduojant blogį, galima teigiamai prisidėti prie geresnio žmonijos pažinimo. Gerų dramatinių efektų pagalba filmai gali iškelti gilesnį teisybės ir gėrio supratimą.

Skaityti daugiau:

PAVĖJUI PLAUKS TRIUKŠMINGA RUGIAPIŪTĖ

ALBINAS BARANAUSKAS

JUMS RAŠO

Jums rašo suplyšęs iš priemiesčio vaiduoklis,
Pergyvenęs kruvinas kaktas, ir ant vienos tiktai ausies
Pakibusius akinius, ir moteriškais pirštais nevykusiai .
Užmegztus kaklaraiščius, ir pačių kastas duobes
Smėlyje po pušimis ar padaržėje po saulėgrąžomis
Taip rūpestingai, delsiamai, surūdijusiu kaimo bobų kastuvu,
Dar vis po truputį besiginčijant bei nedrąsiai prieštaraujant

Pergyvenęs ir tuos vargšus nesušaudytus džiovininkus,
Taip kentėdavusius anais lengvos mirties laikais
Kas vakarą prieš flamandiško geltonumo akiračius:
“Aš numiriau dvidešimties metų amžiaus nuo Vištyčio
Kalvų mėlynumo, tada kai atsigręžiau tą paskutinį, paskutinį kartą".

KILOMETRAI

Dainos iš rūpesčio ir apleidimo, lapės
Lindi smėlio krante po ganyklomis,
Vienas užsilikęs debesis dar stabdė saulėleidį.
Jų kepurės ir neatpažįstami veidai toli, toli pakalnėje;
Kas sėdės ant piemenų pokalbiuos minėtojo
Miške kalnelio su tamsiais aidais,
Su juodais paukščiais medžių viršūnėse?
Ilgėsis be jokio švelnumo ir toks pragaištingas
Šiandie jau nė vienam nežadina
Pašaipos tai silpnai, neatsispiriamai jėgai.

Skaityti daugiau:

MEILĖS UGDYMAS IR UGDYMAS MEILEI

19 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS G RAUSLY S

     Jau prieš šešis šimtus metų garsusis "Dieviškosios Komedijos" autorius Dante yra metęs šūkį: "Mokykitės mylėti!" — kitaip sakant, ugdykite savyje tikrą meilę ir taip auklėkite savo jausmą, kad jis pribręstų tokiai meilei.

     Šitokio ugdymosi ir ugdymo reikia ypač mūsų laikais. Tai rodo gausus irstančių moterysčių skaičius. Nėra abejonės, kad tokių moterysčių nemaža dalis buvo sukurta ar be tikro, ilgesnio laiko bandymo atlaikiusios meilės, ar kurių meilė buvo taip silpna, kad ji neįstengė atlaikyti net ir nedidelės krizės. Prie tų dviejų blogybių dar prisidėjo trečioji — tai susituokusiųjų visiškas nesirūpinimas savitarpės meilės ugdymu, kas sužlugdė jų bendrą gyvenimą. O juk meilės bendruomenė (tokia ir turėtų būti moterystė!) negali to bendrumo išlaikyti ir jo pakelti, jei tąja meile nesirūpinama. Kaip kūnas irsta, jei gyvybės dvasia jo negaivina ir jo dalių nejungia, taip ir dviejų žmonių gyvenimas be meilės yra ne sugyvenimas, bet dviejų beveik visai svetimų žmonių buvimas vienas šalia kito su pavojum, kad, jei ne šiandien, tai rytoj gal teks išsiskirti.

     Kaip reikia protą lavinti mokymu, valią stiprinti pratybomis, taip dar labiau reikia ugdyti širdies ir jausmų pasaulį, kad grubumu ir netaktu nesužlugdytume abipusės meilės. Viso to reikia, nes daugelis, regis, mylinčių ir meilės norinčių savo dažnais pasielgimais ir žodžiais kerta tą šaką, ant kurios nori sėdėti.

MEILĖS UGDYMO BŪDAI

     "Meilė neateina kaip laimę nešanti dovana, bet ji yra uždavinys, sunkus darbas, kurį reikia įvykdyti. Meilė yra sunki..., gal būt, sunkiausia... Tai bandymas, egzaminas, darbas, kuriam visi kiti darbai yra tik pasiruošimas" (Rilke). Reikia pasidaryti vertingu, reikia dvasiniai subręsti, kad galėtume mums prideramą dalį įnešti į abipusę meilę. "Savo laimę reikia užsitarnauti" (C. F. Ramuz).

     Dėl savo meilės ir jos pasireiškimų reikia budėti, nes meilėje labiausiai atsiskleidžia žmogus, parodydamas kitam visą savo dvasios vertingumą ar nevertingumą bei neigiamybes. Nors ir teisingai sakoma, kad meilė pradžioje yra akla, tačiau ilgainiui žmonės meilėje praregi ir dvasiniai apsinuogina vienas kito akims. Todėl reikia save vispusiškai ugdyti, nes meilėje žmonės pasirodo vieni kitiems vispusiškai, taigi ir su neigiamybėmis. O vien neigiamybių reginiu meilė neskatinama nei neugdoma.

     Dėl padidinto meilėje jautrumo, dėl temperamento, išauklėjimo ir lyties skirtingų nuotaikų, dėl meilės įtampos nevienodo laipsnio, dėl kitų įtakos į vieną iš besimylinčiųjų meilėje susidaro psichologinių painiavų ir mįslingų padėčių, kurios, įtempdamos nervus, nuolat reikalauja besimylinčiųjų apsisprendimo ar sprendimo. "Tarp dviejų besimylinčių yra tiek daug dalykų, apie kuriuos tik jie vieni tegali spręsti" (G. Sand). Visa tai reikia mokėti išnarplioti. Neveltui sakoma, kad "meilė yra menas" ir todėl reikia gabumo bei talento abipusiai mylėti, meilei išlaikyti ir ją nuo visų žudančių pavojų išsaugoti.

Skaityti daugiau:

ŠALKAUSKIS IR DIELININKAITIS - PEDAGOGAI

Lietuvių įnašas į mokyklinės laisvės klausimą

PROF. DR. ANTANAS RAMŪNAS


     Nesunku yra įžiūrėti ryšys ir brėžti paralelė tarp Lietuvos statuto iš vienos pusės ir mokyklinio statuto, Antano Paplausko (1732-1779) paruošto bei Edukacinės komisijos priimto, iš antros pusės. Abu statutai atsiremia į vieną ir tą patį neišjudinamą pagrindą, būtent į pluralistinę, demokratišką gyvenimo sampratą, išplaukiančią iš autonomijos, iš žmogaus ir tautų laisvės bei nevaržomos saviraiškos idealo. Skirtumas čia tas, jog Lietuvos statuto atveju turime politinės laisvės, gi mokyklinio statuto atveju turime kultūrinės, pedagoginės, profesinės laisvės gyvąjį istorinį paminklą.

     Visuotinio švietimo ir kultūrinės autonomijos bei laisvės principu paremta mokyklinė sistema, gavusi savo pagrindinį impulsą Lietuvos sostinėj Vilniuj, geografiniame Europos centre, stovėjo gyvu istoriniu pavyzdžiu tiek Rytams, būtent Rusijos mokyklinei reformai (1783-1786), tiek Vakarams, būtent Vokietijos mokyklinei reformai didžiadvasio Wilhelm von Humboldto (1767-1835) laikais.

     Šito viso akivaizdoje nenustebkime, kad Europos pedagoginėj literatūroj vienas iš pačių pagrindinių veikalų apie valstybę ir mokyklinę laisvę buvo parašytas lietuvio! Būtent, tai buvo dr. Prano Dielininkaičio (1902-1942), buvusio Pax Romana vicepirmininko, veikalas-disertacija Sorbonai — Paryžiaus universitetui 1933 m. "La libertéscolaire et l'Etat". Regimes soviétique, français, belge et hollandais. Vers une solution synthétique"("Mokyklinė laisvė ir valstybė. Sovietų, prancūzų, belgų ir olandų režimai. Link sintetinio sprendimo"). Tokiu būdu ateitininkija dr. Prano Dielininkaičio asmenyje yra davusi Lietuvai europinio masto lyginamųjų pedagoginių mokslų atstovą. Gi istorinę spragą tarp Lietuvos statuto ir mokyklinio statuto bei Antano Paplausko veikalo iš vienos pusės ir Prano Dielininkaičio veikalo iš antros pusės nuostabiai užpildo prof. Stasys Šalkauskis (4) savo minties pasauliu.

Skaityti daugiau:

U. Juodvalkio fotografijos

"Kai šį pavasarį nuėjau į kiną ir pamačiau filmą “Blowup”, tiek susidomėjau fotografavimu, kad, sekančią dieną nusipirkęs foto aparatą, ištisą mėnesi nieko kito nedariau, kaip tik fotografavau ir aiškinau dieną ir nakti — po 20 valandų į parą”, taip apie savo fotografavimo karjeros pradžia kalba Uosis Juodvalkis, jaunas Čikagos Universiteto matematikos studentas. Vasarą su foto aparatu jis išklaidžiojo įvairiausius gamtos kampelius ir aplankė visą eilę lietuviu parengimu, stovyklų, kursų ir kitokių susibūrimu, mėgindamas, kaip tas “Blow-up” filmo fotografas, užfiksuoti ką tai netikėto ir paslaptingo. Kažką tai netikėto ir paslaptingo jis jau ir užtiko. Tai jis ir parodo šio “Laiškų Lietuviams” numerio puslapiuose (353, 360, 373-376, 382), o taip pat ir ši, lapkričio, mėnesi įvykstančioje jo fotografijų parodoje George Williams Kolegijoje Čikagoje.

UOSIS JUODVALKIS

 

Skaityti daugiau:

AKISTATA SU DIEVO MARINTOJU ALTSZERIU

DR. DOMAS JASAITIS

“Jūsų pasirašytas Dievo mirties liudijimas nepagrįstas...”

     1966    m. gruodžio mėn. aš gavau “L. L.” redaktoriaus laišką, kviečiantį pasisakyti, kokia buvo mano asmeninė reakcija išgirdus frazę “Dievas yra miręs”.

     Liga ir kitos gyvenimiškos kliūtys neleido atsakyti iki nurodyto laiko. Maniau, kad šaukštai po pietų. Reikalas yra persenęs ir išgaišęs. Tačiau netikėtai atsirado naujų priežasčių, skatinančių atgaivinti tą reikalą.

     1967    m. sausio m. 26 — 27 d. atvyko į Tampą, Floridoj, patsai Dievo marintojas Thomas J. J. Altizer, Biblijos ir Religijos mokslų profesorius Emory Universitete, Atlanta, Georgia. Jis yra anksčiau parašęs “Oriental Mysticism”, “Biblical Eschatalogy” ir “Mircea Eliade” ir “The Dialectic of the Sacred”. Tačiau daugiausia trukšmo sukėlė jo paskutinis veikalas “The Gospel of Christian Atheism” ir kartu su William Hamilton parašyta knyga “Radical Theology and the Death of God”.

     Prof. Altizer savo naują “teologiją” taip aptaria: “Teologija, pasiryžtanti patenkinti mūsų laikus, teologija, priimanti istorijos lėmimą, pirmiausia privalo suvokti Dievo mirties teologinę reikšmę. Mes privalome įsisąmoninti, kad Dievo mirtis yra istorinis įvykis, kad Dievas mirė mūsų visatoje, mūsų istorijoje, mūsų buityje”.

TEIGIMAI IR ATKIRTIMAI

     Aš glaudžiausi per visą gyvenimą prie Dievo, ieškojau jo visur esančios Dvasios alsavimo, tad negalėjau nenueiti į prof. Altizerio paskaitas, kurių buvo trys Pietų Floridos Universitete, Tampoje.

     Lektorius vidutinio amžiaus, neaukštas, bet gražiai nuaugęs ir mikliai valdąs kalbos aparatą. Jos įtaką sustiprina meistriška gestikuliacija. Matomai tenka jam dažnai kalbėti, nes visa paskaita priminė gerai įscenintą monologą. Pradėdamas pabrėžė, kad “Dievas mirė” sąvoka neturi nieko bendro su Dievo marumu ar nemarumu, bet liečia tik modernią teologišką pažiūrą interpretuojant Kristaus mokslą. Metamas kaltinimas “Dievo mirties” teologijai yra be pagrindo. Anaiptol: “Radikali teologija pirmutinė priėmė Jėzaus mokslą su visu rimtumu”.

Skaityti daugiau:

NUOŽMIEJI IR NUŽMOGINTIEJI

     Jeigu knygą galima pavadinti siaubinga, tai jokiai kitai šis epitetas geriau netinka, kaip “Nudažytam paukščiui” (Jerzy Kosinsky, “The Painted Bird”, Pocket Cardinal Edition). Ji siaubinga ne literatūrinio menkumo prasme, bet pačios sąvokos tragiška pilnatim. Šią knygą skaitant, leidiesi žemyn vis labiau smaugiančiais ratais į siaubą, į šakotus ir beviltiškai klaidžius jo požemius, ir jeigu paskutiniai knygos lapai nešvystelėtų silpna, bekraščiai tolima dienos šviesa, ta kelionė niekuo nesiskirtų nuo Dantės “Inferno”.

     “Nudažyto paukščio” autorius, Jerzy Kosinski, jaunas ir su šia knyga pagarsėjęs lenkas, išaugęs Antrojo pasaulinio karo sūkury ir subrendęs jo paliktuose fiziniuose bei dvasiniuose griuvėsiuose. Giliai išgyventas laikotarpis padeda autoriui dviem šimtais puslapių, neaprašant nė vienų kautynių, pasakyti dabarties skaitytojui, anot “New York Herald Tribune”, viską, ką turėtumėm, ir daugiau, negu norėtumėm žinoti apie Antrąjį pasaulinį karą.

     Pagrindinis “Nudažyto paukščio” veikėjas — bevardis berniukas, 1939 metų rudenį tėvų išsiųstas į tolimą Lenkijos užkampį, kad būtų apsaugotas nuo bombardavimų ir išsaugotas nuo nacių žiaurumų. Tačiau karo ir okupacijos įvykiai sumaišo visus gerų norų planus. Tėvai praranda kontaktą su žmogumi, kuris jų sūnų išvežė į tolimą kaimą, Ir tuo pačiu — sūnų. Tuo tarpu moteris, kurios namuose valkas turėjo praleisti karo audrą, miršta. Palikęs be globos, berniukas klajoja iš kaimo į kaimą, ieškodamas maisto ir žmonių. Maisto jis randa tik nuograužas, bet vietoje žmonių — baisaus skurdo ir prietarų prarajoj nugrimzdusias būtybes, kurių tamsumas apstulbina lakiausią vaizduotę. Tad šio karo pamestinuko gyvenimas nuo 1939 m. iki 1944 m. ir sudaro “Nudažyto paukščio” knygą.

     Tuos penkis metus pavadinti gyvenimu būtų neteisinga. Tai iš tikrųjų vis intensyvejantis siaubas, perleistas per vaiko akis. Jis atsispindi jose ne tik sužalotų kūnų, bet ypač iškraipytų, merdinčių sielų paveikslais. Sielų, kurios nuo pat savo buvimo pradžios, lyg daigai srutų duobėje, negalėjo prasimušt į šviesą. Šią knygą skaitant, labai giliai sukrečia faktas, kad nužmoginti ir nužmogėję žmonės randami ne nacių kacetuose, ne SS batalionuose, bet ramiuose pamiškių bei pabalių kaimeliuose.

     Tų kaimelių gyvenimas nepakitęs, tur būt, nuo žalvario amžiaus: kiekvienas jų turi keliolika gyventojų, būrį peralkuslų šunų, kelias nusususias karves ar ožkas ir burtininkę-raganą, kuri “gydo” visas ligas, pranašauja ateitį, “duoda” arba “atima” karvių pieną, “užkeikia” bei “atkeikla”. Po burtininkės, kurios visi nekenčia ir visi šventai bijo, tų kaimelių hierarchijoj stovi “turtuolis” (turįs vieną karvę ar vienu hektaru daugiau). Jo neginčyjama privilegija yra savo reikalams nuodugniai išnaudoti savo kaimyną.

Skaityti daugiau:

KADA GALI SAVO TĖVŲ NEKLAUSYT!

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

     Ar absoliučiai visada reikia tėvų klausyti? Nors ir kaip norėtųsi atsakyti, kad jų klausyti reikia visada, tačiau beveik nejučiomis kyla kartais tokie klausimai: O jeigu tėtis tave vestųsi krautuvės apiplėšti? O jei mama siūlytų tau pirktis per giliai iškirptą suknelę? O jei tėvelis tau piltų degtinės stikliuką? O jei mamytė lieptų pasilaikyti per didelę grąžą?... Tada?... Tada — ak, bet kiek jūsų turi krautuves plėšiančių — ir dar vaikus kartu besivedančių — tėvų; kiek motinų, siūlančių jums per giliai iškirptas sukneles? Juk tai retenybė... Ir kaip ten su ta grąža? Retkarčiais gal kam ir gali taip ar panašiai pasitaikyti... Taigi, retkarčiais — ir tik tada, kai tėvai tikrai verčia daryti ką nors nedoro, kenksmingo tau pačiam ar kitiems — tada tau galima ar net reikia jų nepaklausyti. Kitais atvejais tu jų “gali” nepaklausyti tik tada, kai... kai tu jų nei trupučiuko nemyli.

JEI TĖVŲ NEMYLI

     Jei nesi nei kiek dėkingas už visus tuos metus, kai buvai mažas ir be jų globos nei žingsnio žengti negalėjai, jei visiškai nesirūpini, kiek kančios tavo nepaklausymas gali jiems atnešti, tada tai tu “gali” jų neklausyti...

     Bet ar tu būsi laimingas taip padaręs? Gal tik tą pirmąjį momentą apsidžiaugsi: “Ot, ir parodžiau vieną kartą, kad aš jau nebe vaikas!” Tačiau praeis pusvalandis, praeis valanda. Tu pradėsi jaustis jau nebe taip triumfuojančiai. Darysis neramu, kažkaip lyg baisu, lyg gaila. Lyg pikta. Ant ko?... Ant savęs paties, ant jų, ant visko.

     Šis jausmas, kurį tu pajunti nepaklausęs tėvų, yra kaip tik tavo suaugimo pažymys. Tai kalba tavo sąžinė. Paties Dievo duotas tavo vidaus balsas. Jis greičiau užaugo, nei tavo jausmai. Giliai viduje tu žinai, kas yra gera ir kas bloga. Ir iš ten tau sako, kad šį sykį negerai padarei. Išgirsk tą balsą. Įsiklausyk į jį ir pagalvok: Ar tikrai protingai padariau, nepaklausydamas tėvų? Ar tikrai pasijutau didesnis, geresnis? Ar jų nepaklausydamas pasidariau savarankiškesnis ?

     Ir pamatysi, kad nepaklausymas nėra laisvė. Nepaklausymas neatneša nei laimės, nei džiaugsmo.

Skaityti daugiau:

BAISIŲ BAISIAUSIA MOTINA


     Katalikų savaitraštyje “Our Sunday Visitor” buvo atspausdintas Bobbie Pingaro (čia pastebėtina, kad tai moteris — Pr. Al.) rašinys, užvardintas “The Meanest Mother” (Žiauriausia Motina). Autorė maždaug taip pasakoja apie savo motiną:

    Esą, aš turėjau atmintiniausią motiną visame pasaulyje. Kai kiti vaikai valgė saldainius pusryčiams, aš privalėjau valgyti avižinius dribsnius, kiaušinius ir paskrudintą tostą. Kada kiti užkandžiams smaguriavosi saldainiais, užsigerdami “coke”, aš turėjau valgyti sumuštinius. Jūs jau galite atspėti: aš ir vakarienės metu turėjau būti kitoks, kaip kiti vaikai.

    Tik vienas dalykas mane džiugino — kad kentėjau tas kančias ne viena: kartu vargo sesuo ir du broliai.

    Motina, esą, norėjusi žinoti, kur jos vaikai randasi ir ką jie veikia. O įsivaizduokite, girdi, tokius atvejus, kai mes panorėdavom prisijungti prie vaikų visokiausių “gengių”. Ji visad norėjusi žinoti, kas mūsų draugai, ką jie ir ką mes veikiame, kur esame. Jeigu, esą, pasižadėdavom grįžti už valandos, turėdavom namuose būti 50 minučių arba jau lygiai valandai praėjus, tik jokiu būdu nė minutės vėliau. Man, girdi — net gėda prisipažinti —- neišpildžius motinos įsakymo ar nurodymo, ji išperdavo mums kailį. Tėvo diržas, esą, dažniau buvęs naudojamas mūsų sėdynėm išplakti, negu tėvo kelnėms prilaikyti...

    Ar jūs, girdi, galite įsivaizduoti tokią padėtį, kada vaikui išlupamas kailis? Ir už ką? Vien tik už nepaklusnumą. Pagaliau, ir jūs gal suprantate, kokia buvo mano motina.

    Mes privalėjom dėvėti švarius drabužius ir maudytis vonioj, kai tuo tarpu kiti vaikai nešiodavo tuos pačius drabužius dienų dienas, o apie vonią jiems nė pagalvot nereikėdavo. Pagaliau, įžeidimą iš motinos patirdavom aukščiausiam laipsny tada, kai ji, taupydama pinigus, drabužius mums siūdavo pati. Kodėl, o kodėl mes privalėjome turėti tokią motiną, kuri mus darė keistuolius prieš kitus draugus?

Skaityti daugiau:

PIJAUS XII ARTIMIAUSIAS BENDRADARBIS

Prisiminimai apie vieną įtakingiausių asmenų netolimoj praeity

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

    Tur būt, nėra nei šimto lietuvių, pažinusių tėvą Robertą Leiberį, S. J., artimiausią, patikimiausią ir intymiausią Pijaus XII bendradarbį. Savo išore jis niekam neimponavo, nes buvo žemo ūgio, liesas, palinkęs į priekį ir labai varginamas dusulio. Bet kas jį pažino arčiau, tam jis darė didelį įspūdį.

    Jo protas buvo atviras visom problemom. Nors savo prigimtimi jis buvo linkęs į istoriją ir, pabaigęs Berlyne studijas, ilgai bendradarbiavo su garsiuoju Bažnyčios istoriku Liudvig von Pastor, bet greitai susigaudydavo ir kituose klausimuose ir tuojau eidavo prie dalyko esmės. Kaipo mokslininkas, jis išleido knygą apie Inocento XI gyvenimą ir, rodos, paskutiniuosius du “Geschichte der Päpste” tomus po Liudvig vos Pastor mirties. Tėv. Leiberis dėste Bažnyčios istoriją Valkenburgo kolegijoje ir Grigaliaus universitete Romoje.

    Paklaustas, kaip jis susipažino su Piju XII, jis man taip atsakė: “Nuncijus Pacelli prašė manęs (spėju, kad per Bavarijos provincijolą, dabartinį kardinolą Bea) vieno darbo ir aš jam atlikau. Per vieną priėmimą nunciatūroje aš susipažinau su juo asmeniškai. Tada jis pakvietė mane kada nors jį aplankyti. Bet aš maniau, kad tai yra įprastas Italų komplimentas, ir nėjau. Tačiau vaikščiodamas taip vadinamame “Anglų Parke” vėl jį susitikau, o jis antrą kartą pakvietė mane į nunciatūrą. Tuokart, žinoma, atsisakyti negalėjau. Kai jį aplankiau, jis pavedė kitą darbą. Paskui tų darbų atsirado vis daugiau ir daugiau, kol galų gale provincijolas, prašomas nuncijaus, pavedė mane jo dispozicijai”. Tai buvo 1924 m. Miunchene.

    Praėjus vieneriems metams, nuncijus Pacelli persikėlė į Berlyną, o 1929 m. — i Romą, žinoma, kartu su tėv. Leiberiu ir trim šv. Kryžiaus seselėms. Garsiausioji jų yra motinėlė Pascalina. Rašydamas jai praėjusių Kalėdų proga, prašiau pasveikinti tėv. Leiberį. Ji man atsakė, kad pas tėv. Leiberį užeisianti rytoj. Tai buvo paskutinis mano kontaktas su tuo garsiuoju jėzuitu, nes vasario 18 d. jis numirė.

Skaityti daugiau:

IŠTRAUKOS IŠ ANAPUS

Išeitis su atliekom

    Daugelį kartų girdėjome, kad šauniųjų pionierių ir šiaip moksleivių surinktas metalo laužas, popieriaus atliekos padėjo liaudies ūkiui. Tam tikslui yra įsteigti ir antriniai žaliavos surinkimo punktai su nemažu darbuotojų aparatu. Surenkant atliekas, aktyviai talkininkauja ir namų valdybos ir šeimininkės.

    Gera, kad į šį darbą įtraukiami ir moksleiviai: visas atliekas padeda surinkti ir namuose ir kiemuose. Bloga, kad mokyklose jiems sudaromi... planai! O juos mokykloms “nuleidžia” (nurodo — M. B.) švietimo skyriai. Tiesa, kartais tie planai ne mažesni už surinkimo punktų planus!

    Mokinukai pradedami “spausti”, reikalaujama metalo laužo, popieriaus atliekų. Tuos, kurie neįvykdo “plano” svarsto, kritikuoja. Jaunieji “žaliavininkai”, nežinodami kaip išsisukti iš bėdos, slapta ima. vilkti iš namų, iš kaimynų metalinius rakandus, tėvų knygas, eina it elgetėlės per įstaigas, rausiasi šiukšlynuose. Ką ir bekalbėti apie higieną?! Jie įgyja įvairių blogų įgūdžių, praeina pirmąją “kombinacijų” mokyklą...

    Kai kurių sostinės mokyklų klases iš bėdos išvaduoja tėvai, kurie “arti” popieriaus makulatūros, kurie dirba stambiose valdybose. Jie tiesiog nuperka iš valytojų ar ūkvedžių kelias tonas popieriaus atliekų ir pristato klasės vardu.

    Daug sunkiau su metalo laužu — iš kur mokiniai jo gaus, nes pagal planus jį renka iš įmonės ir namų valdybos. Išeitis viena — mokiniai sudeda po kelias kapeikas ir eina pirkti į senų daiktų turgavietę... (“Švyturys”, 1967, 8 nr.)

Senovės atminimas

    Aplinkui dunkso pamėlusi giria. Tarpumiškėje — po plačiašakiu ąžuolu prigludo dzūkiška sodyba. Smėlio lopinėlyje sustojo apsamanojusi pirkia, medinis svirnas. Kiemą apsupo žiogrių tvora. Mes sėdime prieklėtyje ir klausomės pasakojimų apie prabėgusius laikus. O jis — guviai raito ūsą, glosto ranka pabalusius plaukus. Aštuoniasdešimties metų senuko Stasio Miškinio lūpose — gyva senovė.

    Mūsų pasakorius perbraukia ranka per kaktą ir išdidžiai sako:

    — Nuo amžių visa Miškinių giminė medin lipdavo. Prosenelis Tamošius Gudo šalyje 100 drevių bičių turėjo, senelis Kazimieras -— per pus mažiau, tėvukas Stasys — kokį dvidešimt. Ir duoklę ponui miško turtais mokėdavome. Nešdavome grybus, medų, apynius. Drevės!... Šimtametės pušys. Mažai jų Gudo girioje bepaliko.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

LITUANISTINIO ŠVIETIMO TALKA

Didžiai Gerbiamasis Kunige Redaktoriau,

    Lietuviai mokytojai, susirinkę į savo pirmąją studijų savaitę Dainavoje, dėkoja Jums ir visam redakciniam kolektyvui už lituanistinio švietimo talką ir linki ir toliau visais būdais remti ir skatinti mūsų jaunimo lituanistinio ugdymo darbus.

Su pagarba

J. Kavaliūnas, Mokytojų studijų savaitės vardu

PUIKUS POKALBIS

    Puikus pokalbis su Expo 67 Krikščionių paviljono lankytojais! Puiki pati mintis ir Įdomiai pravesta. “Laiškams” reikia daugiau tokių tikrai gyvenimiškų susitikimų su žmonėmis, jų nuotaikomis ir problemomis...

G. I.

Skaityti daugiau:

“BLOW-UP” SKIRTINGAI VERTINAMAS

Gerbiamas Redaktoriau,

    Nepasidomėjusi recenzijom, esu pataikiusi į tikrai nuostabiai nuobodžius ir nevykusius filmus. Man tad svarbu, ką “Laiškai Lietuviams” sako apie filmus. Ir va, “L. L.” turi labai palankų vertinimą “Blow-up” (birželis, 263 psl.).

    Kiekvieną penktadieni gaunu mūsų vyskupijos laikrašti “Catholic Universe Bulletin”. Ten yra toks skyrius, kur įdedami National Catholic Office for Motion Pictures (anksčiau vadinosi Legion of Decency) filmų vertinimai. Čia mano anksčiau minėtas filmas yra po “Condemned” klasifikacija.

    Man gal ir norėtųsi pažiūrėti tą “condemned” filmą, bet, kartą į metus bažnyčioj prisiekus į blogus filmus neiti, lyg ir galvodavau, kad NCOMP geriau žino, kas moralu, o kas ne, ir reikia jų sugestijomis vadovautis. “L. L.” gi šį filmą užgiriant, pasidaro truputį neaišku, kuo reikia vadovautis. Gi “L. L.” lietuviški, jėzuitų leidžiami, žino, ką sako.

Aušra Barzdukaitė

Miela Aušra,

    “Filmas yra gražus, keistas ir jaudinąs. Tai Antonini savo pačioj aukštumoj. NCOMP su tuo nesutiko. Ji pasmerkė “Blow-up”... dėl kai kurių scenų, kurios, įstaigos nuomone, peržėngė viešosioms pramogoms priimtinas moralės ribas”, taip rašo Jane Gibson katalikų mėnesiniame žurnale “Jubilee” (February, 1967, 46 psl.). Palankiai — vieni aiškiau, kiti santūriau — šį filmą vertino bent keli kiti filmų kritikai katalikų žurnaluose.

Skaityti daugiau:

FILMUS SUGLAUSTAI VERTINANT

THE SAND PEBBLES. Istorija apie jūreivį Jake Halmon (Steve McQueen) amerikiečiu karo laive “San Pablo”, patruliuojančiame 1926 m. kiniečių Yangtze vandenyse. Filmas puikus, dramatiškas, su puikiais gamtovaizdžiais iš Taiwano, vertas suaugusiųjų ir vyresnio amžiaus jaunimo dėmesio.

THE SHAGGY DOG.Smalsus jaunuolis (Tommy Kirk), beeksperimentuodamas, pavirsta šunimi. Naujoj padėty išgąsdina tėvus ir sujaukia šnipų planus. Nuotaikingas.

SHE AND HE.Tokijo priemiestyje gyvenančioje jaunoje vedusiųjų poroje kyla nesusipratimų, kai žmona susidraugauja su skudurų rinkėju ir maža akla mergyte, kuria jis rūpinasi. Suaugusiems ir jaunimui įdomus japonų gamybos filmas su paraštėmis anglų kalba.

SHOOT LOUD... LOUDER, I DON’T UNDERSTAND.Kvaila italų komedija, kurioje Marcello Mastroianni vaidina skulptorių, planuojantį žmogžudystę. Filmas spalvotas su paraštėm anglų kalba. Šiaip sau suaugusiems ir jaunuoliams. Netinkantis vaikams.

THE SHOP ON MAIN STREET.Originali ir gerai suvaidinta čekoslovakų tragikomedija, jautriai atvaizduojanti demoralizuojančią nacių režimo įtaką viename Čekoslovakijos kaimelyje. Paraštės anglų kalba. Labai puikus filmas suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinka vaikams.

SNOW WHITE AND THE SEVEN DWARFS. Puikiai Walt Disney filmų studijos nupiešta populiarioji Grimų pasaka. Baisioji ragana gali pačius mažiausius ir nugąsdinti, bet bendras filmo vaizdų švelnumas ir kitų charakterių patrauklumas tai atbalansuoja.

SPARTACUS.Autentiškai atkurtas 73 m. prieš Kr. Romos Imperijoje įvykęs vergų sukilimas, vadovaujant gladijatoriui Spartacui (Kirk Douglas). Veikalo užnugarį sudaro dviejų politinių jėgų kova, kurias atstovauja Gracchus (Charles Laughton) ir Crassus (Laurence Olivier). Rodomas to laikotarpio realus žiaurumas yra per aštrus vaikams, bet suaugusiems ir jaunuoliams šis spalvotas filmas vertas pamatyti.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA ROMOS BAZILIKOJ

BRANGŪS LIETUVIAI! Kreipiuosi į jus ne eiliniu reikalu, kuris ateityje nepasikartos. Lietuvos vyskupai dar laisvės metais svarstė galimybę sukurti kokį nors lietuvių paminklą šv. Petro bazilikoje Romoje. Pasaulio ir Lietuvos tragedija sukliudė jiems tai įgyvendinti.

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo vyko po šv. Petro bazilika archeologiniai tyrinėjimai. Jų metu buvo po 1700 metų atkastas šv. Petro karstas. Prieš tai jis buvo patikrintas tik imperatoriaus Konstantino laikais. Atkastoje erdvėje nutarta įruošti kelias koplyčias. Tada buvo galimybė ir lietuviams vieną gauti. Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas (†l959. 12. 3) ir vyskupas Vincentas Pa-dolskis (†l960. 5. 3.) kreipėsi į mane, kad aš sutikčiau surinkti šiam tikslui lėšas. Aš, vos tik atvykęs į Ameriką, su Amerikos lietuviais santykių turėjau dar mažai, tremtiniai visi buvo tik naujakuriai: nepasitikėjau galįs tai padaryti ir atsisakiau. Koplyčios teko kitiems.

Praėjusiais 1966 metais buvo mums pasiūlyta iš Vatikano dabar tokią koplyčią iškasti arti šv. Petro karsto. Aukštose pareigose esą lietuvių prieteliai gavo neformalų ir Šventojo Tėvo pritarimą. Pasiteiravę Amerikoje, Kanadoje, Europoje, Pietų Amerikoje daugelio lietuvių kunigų ir pasauliečių nuomonės, mudu su a. a. vyskupu Pranciškum Braziu šių 1967 m. gegužio mėnesį pasirašėme tuo reikalu prašymą šv. Petro bazilikos administracijai. Teigiamas atsakymas buvo gautas liepos mėnesį. Žodžiu ir raštu yra sutarta, kad šv. Petro bazilikos kriptoje, arti šv. Petro karsto bus iškasta ir įruošta lietuvių tautos vardu koplyčia. Šv. Marijos, Gailestingumo Motinos — Aušros Vartų Vilniuje titulu koplyčia bus skirta lietuvių tautos kankinių atminimui. Altoriaus sienoje bus Aušros Vartų — Gailestingumo Motinos paveikslo mozaikos kopija. Dviejų sienų, kiekviena po 32 ketvirtainius metrus, ir tokio pat ploto lubų bei grindų projektus paruoš lietuviai menininkai. Apie visus projektus, garbės ir darbo komitetus visuomenė bus informuojama. Koplyčia turėtų būti viso pasaulio lietuvių paminklas. Prašome todėl kiekvieną lietuvį prisidėti nors maža auka. Labai pageidautina, kad šiam tikslui būtų sudarytas komitetas kiekviename krašte. Visos išlaidos siektų apie 70.000 dolerių. Viso pasaulio lietuviams tai nedidelė suma. Jeigu laiku surinksime lėšas, koplyčia gal bus įrengta 1968 metais. Pasiryžkime ir sukurkime mūsų tautos paminklą šalia šv. Petro karsto Romoje.

Vyskupas V. Brizgys

Skaityti daugiau: