Spausdinti

Išeitis su atliekom

    Daugelį kartų girdėjome, kad šauniųjų pionierių ir šiaip moksleivių surinktas metalo laužas, popieriaus atliekos padėjo liaudies ūkiui. Tam tikslui yra įsteigti ir antriniai žaliavos surinkimo punktai su nemažu darbuotojų aparatu. Surenkant atliekas, aktyviai talkininkauja ir namų valdybos ir šeimininkės.

    Gera, kad į šį darbą įtraukiami ir moksleiviai: visas atliekas padeda surinkti ir namuose ir kiemuose. Bloga, kad mokyklose jiems sudaromi... planai! O juos mokykloms “nuleidžia” (nurodo — M. B.) švietimo skyriai. Tiesa, kartais tie planai ne mažesni už surinkimo punktų planus!

    Mokinukai pradedami “spausti”, reikalaujama metalo laužo, popieriaus atliekų. Tuos, kurie neįvykdo “plano” svarsto, kritikuoja. Jaunieji “žaliavininkai”, nežinodami kaip išsisukti iš bėdos, slapta ima. vilkti iš namų, iš kaimynų metalinius rakandus, tėvų knygas, eina it elgetėlės per įstaigas, rausiasi šiukšlynuose. Ką ir bekalbėti apie higieną?! Jie įgyja įvairių blogų įgūdžių, praeina pirmąją “kombinacijų” mokyklą...

    Kai kurių sostinės mokyklų klases iš bėdos išvaduoja tėvai, kurie “arti” popieriaus makulatūros, kurie dirba stambiose valdybose. Jie tiesiog nuperka iš valytojų ar ūkvedžių kelias tonas popieriaus atliekų ir pristato klasės vardu.

    Daug sunkiau su metalo laužu — iš kur mokiniai jo gaus, nes pagal planus jį renka iš įmonės ir namų valdybos. Išeitis viena — mokiniai sudeda po kelias kapeikas ir eina pirkti į senų daiktų turgavietę... (“Švyturys”, 1967, 8 nr.)

Senovės atminimas

    Aplinkui dunkso pamėlusi giria. Tarpumiškėje — po plačiašakiu ąžuolu prigludo dzūkiška sodyba. Smėlio lopinėlyje sustojo apsamanojusi pirkia, medinis svirnas. Kiemą apsupo žiogrių tvora. Mes sėdime prieklėtyje ir klausomės pasakojimų apie prabėgusius laikus. O jis — guviai raito ūsą, glosto ranka pabalusius plaukus. Aštuoniasdešimties metų senuko Stasio Miškinio lūpose — gyva senovė.

    Mūsų pasakorius perbraukia ranka per kaktą ir išdidžiai sako:

    — Nuo amžių visa Miškinių giminė medin lipdavo. Prosenelis Tamošius Gudo šalyje 100 drevių bičių turėjo, senelis Kazimieras -— per pus mažiau, tėvukas Stasys — kokį dvidešimt. Ir duoklę ponui miško turtais mokėdavome. Nešdavome grybus, medų, apynius. Drevės!... Šimtametės pušys. Mažai jų Gudo girioje bepaliko.

    Senukas iš svirno išneša bitininkystės įrankius: dėžutę iš šaltekšnio motinėlei, inkilą spiečiui sugaudyti. O pirkios pakraštyje stovi girioje nuplautos drevės. Senosios bitininkų Miškinių giminės relikvijos. Senukas jas paglosto: skambančias, medumi kvepiančias. Paskui sukrunta:

    —    Tai ko gi mes stovime. Eime į girią. Ten paskutinė mano drevė paliko. Parodysiu, kaip geinį (bitininkų įrankis, medinis kablys su kanapine virve ir suoleliu, kurio pagalba į medžius lipama — M. B.) užmesti.

    Aplinkui balti, melsvi samanų patalai. Ir kerotos pušaitės. O ji vienintelė senapušė — drevė apylinkėje. Miškininkai paskaičiavo jos amžių. Apie 300 metų senolė turės. Štai stovi jie dviese — žila, vėjų nugairinta pušis — ir jis — Stasys Miškinis — vienas iš paskutiniųjų senovės bitininkų Marcinkonių krašte. Dar pora vyrų Gudų girioje moka su geiniu kopti. O bites drevėse laiko tik Kazimieras Vilkinis, garsiajame Zervynių kaime. Ant pirštų suskaitysi žmones, kurie miško medaus ragavo.

    Stovi Stasys Miškinis. Narsto virvės mazgus ir sako:

    —    Įsiminkite, vaikai, senolių meną. Žinau, suskaitytos jo dienos. Mes nueisime, ir bitės nustos drevėse dūzgusios. Bet senovės atminimą jūs privalote saugoti. Užsirašykite ir kitiems papasakokite. Žinos, kaip dzūkai senovėje gyveno. (“Komjaun. Tiesa”, 1967. VIII. 12).

Radinių likimas

    Amžins Kaipės kalnas ramiai dunksnojo Galvyčių kaimo laukuose vienišas, apjuostas didelės Alksnos pievos. Kai kurie senesni žmonės jį vadina “Aukos kalnu”. Jis labai panėši ir į ankstyvojo laikotarpio piliakalnį. Tačiau nei padavimais, nei pasakojimais kalnas negarsėjo, ir niekas nesuvokė, ką slėpė po velėna.

    Kalno paslaptis šią vasarą atskleidė kelio tiesėjai. Kai čia sugaudė traktoriai bei buldozeriai ir pradėjo griauti kalną, pabiro žmonių kaulai, papuošalai, sidabrinės monetos ir kiti netikėti archeologiniai radiniai.

    Sužinoję apie šio nežinomo Galvyčių kaimo senkapio griovimą bei radinius, atvyko Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto archeologai. Vietinio kraštotyros entuziasto perduota žinia buvo labai laiku. Jei ne ji, minėtas senkapis būtų išnykęs be pėdsakų.

    Deja, šio kultūros paminklo griovėjai archeologus pralenkė. Kai archeologas Vytautas Daugudis su kultūros paminklų tyrimo bei apsaugos darbuotojais atvyko i vietą, jau senkapio — Kaipės kalno — buvo likę tik du trečdaliai. Čia buvo palaidota daugiau kaip 100 žmonių. Kaip spėja archeologai, jie palaidoti maždaug prieš 300-400 metų. Dabar nerasi nė kaulelio, o apie įkapes — radinius — nėra ko ir svajoti: viskas buldozerių užversta, sumaišyta su žemėmis naujai tiesiamo kelio teritorijoje, kuri tęsiasi pietine bei pietrytine kalno papėde.

    Radinių senkapyje, kaip patirta, būta gana gausiai. Tačiau išgelbėta tik nežymi jų dalis. Tuo pasirūpino kolūkiečiai Ignas Valančiauskas (iš Galvyčių kaimo) ir Petras Daračius (iš Degučių kaimo). Šie radėjai archeologams dovanojo kelias dešimtis įvairaus dydžio stiklinių karolių, septynis žalvarinius žiedus, geležinį peilį su kaulinėmis kriaunomis ir keletą tokių peilių sulaužytų dalių, tris geležines kalvių kaltas karsto vinis, alavinius karsto apkalus-papuošalus, diržo sagtį. Be to, gauta kelios sidabrinės Lietuvos-Lenkijos valstybės 15-17 amžiaus monetos.

    Žodžių trūksta aprašyti tą žalą mokslui, auklėjimui, kuri buvo padaryta Kaipės kalne, beatodairiškai pasakyčiau, paskubintu tempu naikinant archeologinius radinius (“Tiesa”, 1967 nr. 212).

Kadangi toks atsitikimas kartojasi jau ne pirmą kartą, archeologiniams radiniams bei istoriniams paminklams apsaugoti reikėtų įstatymo keliu įvesti aiškias instrukcijas projektų vykdytojams ir darbininkams: konstrukcijos metu užtiktus kokius nors radinius ar pastebėjus jų pėdsakus, reikia nutraukti darbo eigą toje vietoje ir pranešti atitinkamai mokslo ar kultūrinių paminklų apsaugos įstaigai. Krašto gerovė tikrai nenukentės, bet praturtės, jei projektas bus keliom dienom sustabdytas, nes per tą laiką bus ištirta ir surinkta nepakartojama ir brangi istorinė-kultūrinė medžiaga.

Lietuviškų madų pasisekimas

    Vakar Maskvoje pasibaigė pirmasis tarptautinis madų festivalis. Jame apsilankė daugiau 300 tūkstančių maskviečių, svečių iš kitų sąjunginių respublikų, užsienio turistų. Maskvos sporto rūmų pakyloje madas demonstravo firmos ir organizacijos iš 24 pasaulio šalių. Didelio pasisekimo sulaukė Vilniaus modelių namų mados, kurios kartu su Maskvos, Rygos, Minsko ir pasaulinio garso prancūzų firma “Šanel” demonstravo madas baigiamajame festivalio etape, rugsėjo 8-11 dienomis.

    Didelio pritarimo susilaukė mados devizu “Pavasarinis Vilnius” — paltai, suknelės-paltai, kostiumėliai. Draugiški plojimai nuaidėjo demonstruojant sukneles iš triacetato. Jos lengvos, elegantiškos, kaip sakoma “plaukiančios”. Patiko žiūrovams ilgi vakariniai rūbai, paruošti senovės lietuvių legendų pagrindu — “Gražina”, “Jūratė”, “Eglė”, “Mano kraštas Lietuva”.

    Galima pridurti, kad Vilniaus modeliai pasiūti iš audinių, išaustų Lietuvos tekstilės fabrikuose. Labai gerai įvertino lietuviškas madas prancūzų dailininkė, Paryžiaus madų firmos savininkė Semoneta Fabian. Jai patiko ne tik lietuviški modeliai, bet ir manekenės (modeliuotojos — M. B.). “Jos dailios ir gerai demonstruoja”, pasakė ponia Simoneta Fabian (“Tiesa”, 1967, 213 nr.).

Lietuvių sportininkų laimėjimai

vEuropos moterų akademinio irklavimo pirmenybėse Višyje, Prancūzijoje, trečią kartą žemyno čempionėmis tapo Vilniaus “Žalgirio” aštuonvietės irkluotojos — Aldona Čiukšytė, Rita Tamašauskaitė, Leokadija Semaška, Klav-dija Koženkova, Genovaitė Galinytė, Sofija Korkutytė, Irena Bačiulytė, yrininkė Ala Per-voruchova ir vairininke Jūratė Narvydaitė. Jos varžybų trasą įveikė per 3 min. 13.2 sek. Antroje vietoje buvo VDR aštuonvietė — 3 min. 14.9 sek., trečioje Rumunijos atstovės.

    Lenktynėse vienvietėmis valtimis finale startavo ir kaunietė Genovaitė Šidagytė. Ši Europos čempionato debiutante taip pat pasiekė nemažą laimėjimą — iškovojo bronzos medalį (“Tiesa”, 1967, 207 nr.).

Ir vyrai neatsiliko nuo moterų.

    Vilniaus “Žalgirio” irkluotojai Z. Jukna, A. Bagdonavičius, V. Sterlikas ir J. Jagelevičius — Europos Čempionai. Kova buvo atkakli. Visų šešių valčių įgulos siekė pergalės. Tačiau likus, iki finišo daugiau kaip pusei kilometro (pilna distancija — 1,500 m. — M. B.), tapo aišku, jog žalgiriečiai, nors ir rungtyniavo “nelaimingame” šeštame take, kur valtį stabdė nuo kranto atsimušusios didelės bangos, užtikrino sau aukso medalius — toks didelis buvo jų pranašumas. Ir tikrai, jiems baigus distanciją, didžiuliai šveicarų “Lodžin” firmos chronometrai fiksavo žalgiriečių parodytą geriausią laiką — 7 min. 7,7 sek. Antrieji finišavo praėjusių metų Europos čempionai — VDR sportininkai 7 min. 10.5 sek., o trečiąją vietą užėmė Rumunijos sportininkai (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 180 nr.).

Plaukime taip pat buvo atsiekta laimėjimų.

    Tarptautinėse plaukimo varžybose Varšuvoje vandens takeliuose rungtyniavo 140 sportininkų iš 11 šalių. Sėkmė lydėjo kauniečio V. Tikniaus startus. Jis 200 m. plaukime nugara iškovojo pirmą vietą — 2 min. 16.2 sek. ir aplenkė TSRS Tautų IV jubiliejinėse spartakiados ir Europos čempioną J. Gromaką bei pasaulio rekordininką australietį P. Reinoldsą. V. Tik-nius 100 m. plaukime nugara buvo antras — 1 min. 2.4 sek. Nugalėjo J. Gromakas — 1 min. 1.7 sek. (“Tiesa”, 1967, 201 nr.).

Nors visur laimėjo Lietuvos rinktinės, bet už pergalę, kaip visuomet, garbę gavo TSRS, kuri daugelio pasaulio žmonių yra sutapatinama su Rusija ar rusais. Kada lietuviai sportininkai tarptautinėse varžybose galės užsidėti ant savo uniformų LIETUVA vietoj rusiškų raidžių CCCP? Paruošė Mindaugas Banėnas