Spausdinti

Prisiminimai apie vieną įtakingiausių asmenų netolimoj praeity

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

    Tur būt, nėra nei šimto lietuvių, pažinusių tėvą Robertą Leiberį, S. J., artimiausią, patikimiausią ir intymiausią Pijaus XII bendradarbį. Savo išore jis niekam neimponavo, nes buvo žemo ūgio, liesas, palinkęs į priekį ir labai varginamas dusulio. Bet kas jį pažino arčiau, tam jis darė didelį įspūdį.

    Jo protas buvo atviras visom problemom. Nors savo prigimtimi jis buvo linkęs į istoriją ir, pabaigęs Berlyne studijas, ilgai bendradarbiavo su garsiuoju Bažnyčios istoriku Liudvig von Pastor, bet greitai susigaudydavo ir kituose klausimuose ir tuojau eidavo prie dalyko esmės. Kaipo mokslininkas, jis išleido knygą apie Inocento XI gyvenimą ir, rodos, paskutiniuosius du “Geschichte der Päpste” tomus po Liudvig vos Pastor mirties. Tėv. Leiberis dėste Bažnyčios istoriją Valkenburgo kolegijoje ir Grigaliaus universitete Romoje.

    Paklaustas, kaip jis susipažino su Piju XII, jis man taip atsakė: “Nuncijus Pacelli prašė manęs (spėju, kad per Bavarijos provincijolą, dabartinį kardinolą Bea) vieno darbo ir aš jam atlikau. Per vieną priėmimą nunciatūroje aš susipažinau su juo asmeniškai. Tada jis pakvietė mane kada nors jį aplankyti. Bet aš maniau, kad tai yra įprastas Italų komplimentas, ir nėjau. Tačiau vaikščiodamas taip vadinamame “Anglų Parke” vėl jį susitikau, o jis antrą kartą pakvietė mane į nunciatūrą. Tuokart, žinoma, atsisakyti negalėjau. Kai jį aplankiau, jis pavedė kitą darbą. Paskui tų darbų atsirado vis daugiau ir daugiau, kol galų gale provincijolas, prašomas nuncijaus, pavedė mane jo dispozicijai”. Tai buvo 1924 m. Miunchene.

    Praėjus vieneriems metams, nuncijus Pacelli persikėlė į Berlyną, o 1929 m. — i Romą, žinoma, kartu su tėv. Leiberiu ir trim šv. Kryžiaus seselėms. Garsiausioji jų yra motinėlė Pascalina. Rašydamas jai praėjusių Kalėdų proga, prašiau pasveikinti tėv. Leiberį. Ji man atsakė, kad pas tėv. Leiberį užeisianti rytoj. Tai buvo paskutinis mano kontaktas su tuo garsiuoju jėzuitu, nes vasario 18 d. jis numirė.

SUSIPAŽINIMAS

    Pirmą kartą pamačiau tėv. Leiberį Valkenburge, rodos, 1930 ar 1931 m. Jis skaitė paskaitą apie kokį tai konkordatą ir didžioje salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Paskui 1941 m. apsigyvenau Grigaliaus universitete ketvirtame kambaryje nuo tėv. Leiberio. Žinojau, kad jis yra popiežiaus bendradarbis, bet nelindau jam į akis, nes jis turėjo savo rūpesčių, o aš savo. Bet kai patekau į popiežiaus komisiją šelpti karo pabėgėlius (Pontificią Commissione As-sistenza Profughi), tuokart man, prieš išvažiuojant į Cesano Romano karo pabėgėlių stovyklą, tėv. Leiberis pasakė, kokią jurisdikciją man davė popiežius.

    Pabėgėlių buvo apie 15.000, o jų vargų ir bėdų niekas negalėjo suskaityti ir neskaitė. Visus jų prašymus perduodavau tėv. Otto Faller, S. J., komisijos vicepirmininkui. Keletą prašymų, adresuotų popiežiui perdaviau tėv. Leiberiui. Apsilankydamas Romoje, žinoma, papasakodavau jam ir apie baisią stovyklos padėtį. Bet jis nei kiek nesijaudindavo, nes iš kitų šaltinių girdėdavo dar baisesnių dalykų.

    Kartą labai kantrų tėv. Leiberį išvedžiau iš kantrybės. Tai buvo, rodos, 1943 m. Vienas jaunas žydas, apsirengęs kunigo rūbais, slapstėsi Trasfigurazione klebonijoje. Toje parapijoje laikydavau Mišias kas sekmadienį. Žydas man pasiūlė 1.500.000 lyrų, jei išvaduočiau jo dėdę, suimtą vokiečių. Suradęs tėv. Leiberį universiteto skaitykloje, papasakojau apie tą nuotykį. T. Leiberis man gana aštriai atkirto: “Nekankinkite mane dėl tų žydų”. Kai jam priminiau, kad čia ne pinigų, bet gyvybės klausimas, jis man ramiai atsakė, kad čia nieko negalima padaryti. S.S. daliniai suima net kiekvieną įtartiną žmogų, praeinantį pro Torquato Tassa gatvės kalėjimą, kur sėdėjo ir tas turtingasis žydas. Tėv. Leiberis žinojo, apie ką kalbėjo, ir mokėdavo atskirti tiesą nuo melo ar gandų. Todėl Hochhutho priekaištas Pijui XII, kad jis savo tyla prisidėjęs prie žydų skerdynės, man atrodo esąs labai šlykštus šmeižtas. Jo vaidinime apie Pijų XII yra ir daugiau panašių šmeižtų.

    Be to mažo incidento, kuris nesumažino, bet, atvirkščiai, padidino pagarbą tėv. Leiberiui, visuomet buvo malonu su juo kalbėti, juokauti ir bendradarbiauti. Jei jis, perkrautas darbais ir rūpesčiais, tik kartą buvo nekantrus, tuo niekas negali stebėtis. Bet reikia tikrai stebėtis, kad jis, tarnaudamas Pijui XII net 35 metus, ne kartą žiūrėjo giltinei į akis ir taip ilgai iš jos išsisuko.

    Kartą apie 10 val. ryto užėjau pas tėv. Leiberį kokiu tai reikalu ir radau jį lovoje. Pamatęs, kad jis turi astmos priepuolį, paklausiau, ar jau valgė pusryčius. Jis man atsakė, kad ne. Tuokart nuėjau pas ligonių slaugytoją ir paprašiau, kad duotų tėv. Leiberiui pusryčius. Kadangi pats turėjau išvažiuoti, užėjau pas tėv. Leiberio kaimyną, papasakojau, ką mačiau, ir paprašiau mesti žvilgsnį į tėv. Leiberį. Kaimynas nei kiek nesistebėjo ir papasakojo kitą įvykį: “Kartą atlaikiau Mišias seselėms ir, grįždamas namo, pamačiau Piazza della Pilotta aikštėje rėpliojantį tėv. Leiberį. Tą rytą labai smarkiai lyjo ir tėv. Leiberis sukniubo prie universiteto laiptų. Aš įvilkau jį į namus ir, padedamas durininko, nunešiau jį į keltuvą. Dabartinis dusulio priepuolis yra, palyginant, menkas dalykas”.

    Kokios menkos sveikatos iš tiesų tėv. Leiberis buvo, sužinojau tik 1964 m. iš motinėlės Pascalinos laiško. Štai ką jį man rašė: “Šiomis dienomis (t. y. gruodžio mėn. pabaigoje) buvau ir pas tėv. Leiberį. Prieš keletą mėnesių jis turėjo mažą širdies priepuolį ir nebedrįsta keliauti. Bet jis dar dirba ir pasidarė ramesnis... Jis yra jau senas ir, kai aš pagalvoju, kaip jam mūsų šv. Tėvas jau keletą kartų suteikė generalinę absoliuciją, kai jis turėjo baisius dusulio priepuolius ir mes manėme, kad jis mirs; bet štai kaip ilgai jis pragyveno Pijų XII”.

    Paklaustas, kaip jis gavo astmą, tėv. Leiberis man taip atsakė: “Karo metu nešiau sužeistą kareivį ir pradėjau dusti. Nuo to laiko ir gavau astmą”.

RYŠIAI

    Turint prieš akis tėv. Leiberio ligą, reikia stebėtis jo neišsemiama energija. Pas Pijų XII jis važiuodavo autobusu du kartu į dieną. Vatikano administracija, žinoma, jam būtų davusi automobilį, bet Jėzuitų Generolas to nenorėjo. Kartais nuveždavo jį į Vatikaną motinėlės Pascalinos šoferis, o vakarais parveždavo namo grafas Galeazzi, aukštas Vatikano pareigūnas.

    Vakarieniaudami dažnai kartu su tėv. Leiberiu, papasakodavome vienas kitam savo įspūdžius ir nuotykius. Kalbėdavau labai atvirai, kad jis, būdamas taip arti prie popiežiaus, turėtų gerą vaizdą, kas dedasi Italijoje. Pokarinis Italijos gyvenimas buvo tikras chaosas ir tik Alcide de Gasperui tapus ministeriu pirmininku pradėjo gerėti politinė ir ekonominė jos padėtis. Iš kelių tėv. Leiberio klausimų pastebėjau, kad mano informacijos pasiekia popiežių.

    1945 m. pavasari pasikvietė mane prel. Ferdinando Baldelli, Pontificia Comissione Assistenza Profughi pirmininkas, ir padejavo, kad kažkas nepalankiai žiūri į mūsų šelpimo darbą ir nori ji nutraukti. Ar aš negalėčiau įtikinti motinėlę Pascaliną, kad tas darbas yra būtinas? Aš, žinoma, mielai sutikau ir, nuėjęs pas ją, pakviečiau aplankyti artimiausią ir beveik visiškai sugriautą Aprilios miesteli. Už poros dienų ji man atsakė, kad popiežius to nenori. Tuokart nuėjau pas tėv. Leiberį ir pakviečiau jį. Jis, greičiausiai atsiklausęs popiežiaus, mielai sutiko.

    Garsiąsias Anzio-Nettuno kovas labai gražiai aprašo JAV karo korespondentas Wynford Vaugham-Thomas (“Anzio”, Popular Library, N. Y. 1960). Sustojęs Aprilijos laukuose, parodžiau T. Leiberiui bombų išartas dirvas. Jis ištarė tik vieną žodį: “Baisu”. Paskui, iškraunant maisto produktus Anzlo vargšams, jis atkreipė mano dėmesį į nuskurusius vaikus, apspitusius mūsų sunkvežimį. Tuokart jam papasakojau apie vieną moterį, sutiktą Formijos mieste ir dėvinčia tik vyrišką paltą. Vienas jos sūnus dėvėjo kareivio švarką, kitas, matyt, tėvo rūbą. Sakiau, kad mačiau Fondi mieste mergaitę, turinčią tik trumpą sijonėlį ir brolio švarką. Nuo tos dienos niekas nebedarė kliūčių tęsti šelpimo darbą. Atvirkščiai, jis buvo žymiai išplėstas.

ĮTAKA

    Žinojau, kad tėv. Leiberio sritis buvo politinis ir religinis Vokietijos gyvenimas, tačiau niekuomet neklausiau, ką iš tiesų jis veikia. Tik po tėv. Leiberio mirties sužinojau, kad jis paruošė popiežiui beveik visus laiškus Vokietijos vyskupams ir kad jis dalyvaudavo Vokietijos vyskupų pokalbiuose su popiežiu. Visuose Bažnyčią ir Vokietiją liečiančiuose klausimuose jis buvo nepamainomas patarėjas. O tie santykiai buvo įtempti, kaip styga. Vieną kartą paklausiau tėv. Leiberio, ar negresia pavojus, kad vokiečiai išvežtų Pijų XII į Vokietiją. Jis man atsakė kitu klausimu: “O ką jie jam padarys? Popiežius yra tam pasiruošęs”.

    Kai nedidelis vokiečių būrelis ruošė atentatą prieš Hitlerį, norėdamas nuversti jo valdžią, vienas jų atstovas atvyko į Romą ir pradėjo derybas su anglais per Vatikaną. Tose derybose dalyvavo ir tėv. Leiberis. Vokiečiams užėmus Romą, jis sunaikino visus derybų dokumentus. Mirus Pijui XII, buvęs Anglijos ambasadorius prie Vatikano išgyrė popiežiaus drąsumą. To pagyrimo vertas ir tėv. Leiberis.

    Vokiečiams šeimininkaujant Romoje, tėv. Leiberis Pijaus XII vardu turėjo vesti įvairias derybas su kariuomenės generaliniu štabu ir su Vokietijos ambasadorių. Pijus XII norėjo, kad Roma ir Gubijaus miestai būtų laikomi “atvirais” miestais. Tuose miestuose negalėjo būti slepiama ar saugojama karo medžiaga. Tą privilegiją Pijus XII išgavo ne tik tiems dviems miestams, kur buvo daug karo pabėgėlių, bet ir 15 pabėgėlių stovyklų, esančių į šiaurę nuo Romos. Vokiečiai to susitarimo nesilaikė ir sąjungininkai du kartu bombardavo Romą. Tačiau stovyklų jie nelietė.

    Kadangi aukštuose sluoksniuose buvo žinoma, kokią vietą užima tėv. Leiberis, neretai diplomatai, vyskupai ir kiti aukšti pareigūnai kreipdavosi ne į Valstybės Sekretoriatą, bet į jį. Porą kartų ir man teko pristatyti tėv. Leiberiui panašių pareigūnų.

    Kalbant apie painiausius reikalus, tėv. Leiberis niekuomet nesijaudindavo, ir spręsdavo gyvybinius klausimus kaip matematikos problemas. Norėdamas nušviesti kokį klausimą, jis statydavo kitą klausimą ir prieidavo prie dalyko tarsi iš visų pusių. Pasverti argumentus už ir prieš ir prieiti prie išmintingo sprendimo yra labai sunkus ir atsakingas dalykas, bet jis tos atsakomybės niekuomet nevengė ir padėjo popiežiui, kiek galėjo. Būdamas labai gilus ir teisingas žmogus, jis greitai įsijausdavo į kiekvieno žmogaus padėtį, ją vispusiškai permąstydavo ir permatydavo.

    Kartą paklausiau motinėlės Pascalinos, kuriuo žmogum Pijus XII labiausiai pasitiki. Ji man tučtuojau atsakė, kad tėv. Leiberiu. “Kai niekas iš mūsų nedrįsta ką nors pasakyti popiežiui, mes paprašome tėv. Leiberio”, taip ji man prisipažino. Tie “mes” buvo keturi popiežiaus patarėjai, būtent Don Carlo Pacelli, popiežiaus brolio sūnus, grafas Enrica Galeazzi, popiežiaus jaunystės draugas ir de facto Vatikano nuosavybės administratorius, motinėlė Pascalina ir tėv. Leiberis. Popiežiui pavalgius vakarienę, jie susirinkdavo vienoje salėje ir pasidalindavo gautomis žiniomis, nuomonėmis ir informacijomis. Kartais tos nuomonės sutikdavo, kartais išsiskirdavo. Mano žiniomis, tėv. Leiberis tardavo paskutinį žodį. Štai vienas pavyzdys.

    Kai trys archeologai atrado ir aprašė šv. Petro laidojimo vietą, jie norėjo įteikti pačiam šv. Tėvui savo mokslinį leidinį. Bet kažin kodėl popiežius nenorėjo jų priimti. Prof. Kirschbaum, vienas iš tų trijų archeologų, man sakė, kad popiežius tai padaręs grafui Galeazzi patariant. Kaip ten bebūtų, tėv. Leiberis vargo net dvi valandas, kol perkalbėjo Pijų XII ir visi mokslininkai buvo priimti audiencijoje. Po to sutikęs tėv. Leiberį, jam taip išsitariau: “Girdėjau, kad turėjote labai sunkią dieną”. Jis suprato mano aliuziją, atsiduso ir tarė: “Tikrai sunkią”. Dvi valandos yra ilgokas laikas tam, kuris karaliams, prezidentams ir kitiems aukščiausiems asmenims paprastai skiria apie 40 minučių.

    Tarp Kalėdų ir Naujų Metų popiežius priimdavo Italijos didikus ir tardavo jiems savo žodį. Kartą tėv. Leiberis paklausė manęs, apie ką popiežius turėtų jiems kalbėti. “Tegul duoda jiems į kailį, kiek tik gali”, atsakiau tam geram žmogui, nes žinojau, kas dedasi ponų valdomose žemėse ir kaip jie buvo atitolę nuo socialinio Bažnyčios mokslo. Tačiau, kai vėliau paskaičiau popiežiaus kalbą, man pagailo didikų. Nesu niekur kitur girdėjęs tokio smarkaus pabarimo arba, geriau sakant, pasmerkimo, kaip anoji Pijaus XII kalba.

    Kitą kartą tėv. Leiberis paklausė manęs, kokią temą popiežius turėtų pavesti gavėnios pamokslininkams. “Tegul jie kalba ne apie dangiškus migdolus, bet apie 10 Dievo įsakymų”, patariau tėv. Leiberiui. Jis man nuoširdžiai pritarė. Pritarė ir popiežius. Skaityk, pavyzdžiui, didžiųjų JAV sukčių ir plėšikų pavardes ir rasi, kad jos yra itališkos. Neveltui vokiečiai vadina italus “katalikiška vagių tauta”.

    Kai sutikau tėv. Leiberį paskutinį kartą (1954 m. vasarą), jis paklausė mano nuomonės apie “Exsul Familia” encikliką. Ta enciklika reguliuoja emigrantų pastoraciją ir parodo, kaip labai rūpėjo popiežiui visų tautų išeiviai. Trumpai jam atsakiau, kad enciklika turi vieną spragą, būtent joje nenumatytas atvejis, kur vietinių gyventojų yra daug, o tautiečių maža. Ar gali, pavyzdžiui, vokietis kunigas pašvęsti visą savo laiką keliems šimtams tautiečių ir apleisti kelis tūkstančius nevokiečių? Tas atvejis galioja dažniausiai vienuoliams, vadovaujantiems parapijoms. Pvz. Montevideo lietuvių kolonija turi 3 kunigus, o tautiečių, lankančių bažnyčią, yra, palyginant, nedaug. Tokių dalykų pasitaiko ir JAV lietuvių kolonijose. Būtų labai neteisingas priekaištas kunigams, kad jie “nutautiną” parapiją, kai de facto ne kunigai, bet pasauliečiai ją nutautina savo nerangumu, nesusipratimu, susiskaldymu ir pan. Tėv. Leiberis tą padėtį gerai suprato ir priža-

Didžiausios kalbinės kliūtys yra ne tarp mūsų ir svetimtaučių, bet tarp tėvų ir vaikų.— O. A. Battista

dėjo informuoti prel. Rossi, kuriam Romoje pavesta rūpintis emigrantų pastoracija.

    Niekuomet nekalbėjau su tėv. Leiberlu apie nepriklausomosios Lietuvos laikotarpį. Kokie nesusipratimai buvo tarp mūsų vyriausybės ir Vatikano, tą ištirs istorikai. Būdamas nucijaus Pacelli sekretorium ir referentu Berlyne, o paskui Pijaus XII patarėju, tėv. Leiberis gal nusinešė ne vieną paslaptį į grabą, nes vėliau sužinojau, kad nemaža informacijų apie Lietuvą eidavo per Berlyno nunciatūrą. Be to, mano žiniomis, tėv. Leiberis niekuomet neišdavė jam patikėtos paslapties ir vengdavo apie tokius dalykus kalbėti net tada, kada kiti buvo atviresni. Kam statyti gerą žmogų į nemalonią padėtį vien tik dėl žingeidumo?

    Per Antrąjį pasaulinį karą kažkoks JAV pulkininkas, siunčiamas prezidento, nuvyko į Maskvą ir, grįždamas namo, užsuko į Vatikaną. Kažkas man pašnibždėjo į ausį, kad Stalinas norįs pagerinti santykius su Vatikanu. Nubėgau pas tėv. Leiberį ir jo maldavau: “Dėl Dievo meilės, netikėkite tam sukčiui. Tegul jis rodo faktais, kad tikrai nori geresnių santykių su Bažnyčia”. Tų tikrai džiuginančių faktų nėra nei šiandien.

    Sklindant gandams, kad Pijus XII ruošiasi skirti naujus kardinolus, užėjau pas tėv. Leiberį ir paprašiau, kad į kardinolų tarpą būtų įjungtas ir Zagrebo arkivyskupas Stepinač, sėdįs kalėjime. Tėv. Leiberiui tas pasiūlymas buvo staigmena. Bet kai priminiau, kad Pijus IX pakėlė arkivyskupą Ledochovskį į kardinolus, nors ir jis sėdėjo kalėjime, tuokart jis pažadėjo tą pasiūlymą perduoti popiežiui. Vėliau labai nudžiugau sužinojęs, kad arkivysk. Stepinač tapo kardinolu. Lietuvių prašymas turėti savo vyskupą JAV hierarchijoje taip pat turėjo gerą atgarsį Vatikane. Tas prašymas buvo įteiktas taip pat per tėv. Leiberį.

    Gražiausią valandą praleidau su tėv. Leiberiu 1944 m. per Kalėdas. Tuo metu sąjungininkai jau buvo Romoje ir Pijus XII ruošėsi atlaikyti Bernelių Mišias visų tautų atstovams. Per tas Mišias po vieną kalėdinę giesmę turėjo giedoti italai, vokiečiai, anglai, prancūzai, amerikiečiai, lenkai, vengrai ir kiti. Suradau kažkur seną radijo aparatą ir pakviečiau tėv. Leiberį. Giesmės buvo tokios žavios ir įspūdingos, kad jos sujaudino mane iki ašarų. Mačiau, kad ir jis pergyvena tą pačią nuotaiką. Jis, žinoma, pažino geriau už mane visokių politinių

Žmogus yra bandą mėgstąs gyvisprotavimu netgi daugiau negu fizišku artumu. Jam gal kartais ir patinka vienam išeiti pasivaikščioti, bet paprastai jis tiesiog kratosi tų nuomonių, kurias tik jis vienas išpažintų.

George Santayana

intrigų ir kovų užkulisius, jų šaknis, apimtį ir eigą ir geriau suprato to momento reikšmę. Bet ir aš, rodydamas šv. Petro baziliką vokiečių kareiviams, stabtelėdavau pabaigoje prie didžiojo altoriaus ir sakydavau vokiečiams, kad jų imperija tada buvo galingiausia, kada jų imperatorius, apsivilkęs diakono rūbais, tarnaudavo popiežiui, laikančiam šv. Mišias. Man atrodo, kad dabar laikomos Bernelių Mišios yra anų senų laikų atgarsis ir, neslėpdamas savo jausmų, tariau tėv. Leiberiui: “Tėve, pasaulis išėjo iš proto. Dabar aš suprantu, kas iš tiesų pasaulį jungia ir kas išskiria. Kad tik greičiau pasibaigtų tas nelaimingas karas”.

    Tėv. Leiberis, tarsi pabudęs iš miego, man atsakė: “Tikrai pasaulis išėjo iš proto”. Kitą proga jis man sakė, kad Pijus XII net vienuolika kartų prašęs Italijos vyriausybės nesikišti į karą, bet Mussolinis jo nepaklausęs. Dabar Italija sparčiais žingsniais ėjo į chaosą, o Mussolinis — į savo pražūtį. Pražūtis laukė ir Hitlerio, kuris tą karą užkūrė.

    Kalbėdamas su tėv. Leiberlu 1951 m. pabaigoje, išsitariau, kad man atrodo, jog Pijus XII gerokai pavargęs ir išsisėmęs. Tėv. Leiberis man atsakė, kad kiekvienas popiežius, pasidarbavęs 10 metų, išvargsta ir išsisemia. Pijus XII buvo tikrai didelis ir kruopštus darbininkas ir daug reikalavo iš savęs ir kitų. Todėl nemažą darbo naštą jis uždėjo ir ant trapių tėv. Leiberio pečių. Kiek galiu prisiminti, rodos, tik du kartu per 8 metus tėv. Leiberis galėjo pasitraukti nuo popiežiaus ir išvažiuoti atostogų už Romos. Šiaip jis “atostogaudavo” su popiežių Castelgandolfo viloje prie dviejų gražių ežerų.

    Tėv. Leiberis ištarnavo popiežiui 35 metus ir nevienas pranašavo, kad jis neišvengs kardinolo garbės. Bet tėv. Leiberis artimųjų draugų būryje prisipažino, kad jis jokiu būdu tos garbės nepriimsiąs, nes norįs tik poilsio. Tuo niekas neabejojo. Tikrai, užimdamas, galima sakyti, atsakingiausią vietą po popiežium, jis buvo išsėmęs savo jėgas, nes gyveno tragišku momentu ir matė daug audrų. Bet viduje jis pasiliko ramus, kuklus ir nuolankus. Vienintelė jo ambicija buvo patarnauti Pijui XII šimtu procentų, o per jį ir visai Bažnyčiai. Tą savo troškimą jis pasiekė aukščiausiam laipsnyje.

    Mirus Pijui XII, tėv. Leiberis užrakino savo stalčių, raktą įteikė kardinolui Tisserant ir, pasimeldęs prie popiežiaus lavono, išvažiavo iš Castelgandolfo. Daugiau ten nebegrįžo. Apsigyvenęs Germanicum kolegijoje, jis buvo užėjęs pas Joną XXIII, o Paulius VI dėkingumo ženklan nusiuntė jam savo fotografiją.

    Kalbėdamas apie ištikimą tarną, Kristus pasakė, kad jis bus ten, kur yra jo ponas. Tie žodžiai, mano nuomone, tikrai galioja tėv. Leiberiui. Pijus XII ir tėv. Leiberis buvo dvi nuostabios asmenybės, kurios viena kitą suprato, pamėgo ir papildė. Kas rašys Pijaus XII istoriją, tas negalės nutylėti ir artimiausio jo bendradarbio.

    Žiūrint į paskutiniųjų popiežių gyvenimą, reikia pripažinti, kad visi jų artimieji bendradarbiai buvo iš tėvų jėzuitų tarpo. Nėra paslaptis, kad Pijus XI labai dažnai klausdavo tėv. Generolo Ledochoskio patarimo. Pijus XII pasirinko tėv. Leiberį, o Jonas XXIII kardinolą Bea. Jei krikščionių vienybė yra pats svarbiausias Bažnyčios visuotinio susirinkimo ir Jono XXIII siekimas, tai tą tikslą siekti jis pavedė ne kam kitam, kaip buvusiam tėv. Leiberio provincijolui kardinolui Bea, S. J. Tačiau, turint tuos faktus prieš akis, būtų klaidinga manyti, kad popiežiai yra jėzuitų rankose. Jie turi ir kitų bendradarbių. Iš visų popiežių bendradarbių nesenoje praeityje  tėv. Leiberis, mano nuomone, užima specialią vietą, nes jis stovėjo šventos asmenybės šešėlyje ir siekė tik Dievo garbės. Jo įnašas Bažnyčiai tikrai yra nemažas. Už jo nuoširdžius patarnavimus jam turi būti dėkingi ne tik vokiečiai, italai ar sąjungininkai, bet ir lietuviai. Tai kada nors įrodys mūsų istorikai, peržiūrėję Vatikano archyvus.