Spausdinti

GINTARĖ IVAŠKIENĖ

     Ar absoliučiai visada reikia tėvų klausyti? Nors ir kaip norėtųsi atsakyti, kad jų klausyti reikia visada, tačiau beveik nejučiomis kyla kartais tokie klausimai: O jeigu tėtis tave vestųsi krautuvės apiplėšti? O jei mama siūlytų tau pirktis per giliai iškirptą suknelę? O jei tėvelis tau piltų degtinės stikliuką? O jei mamytė lieptų pasilaikyti per didelę grąžą?... Tada?... Tada — ak, bet kiek jūsų turi krautuves plėšiančių — ir dar vaikus kartu besivedančių — tėvų; kiek motinų, siūlančių jums per giliai iškirptas sukneles? Juk tai retenybė... Ir kaip ten su ta grąža? Retkarčiais gal kam ir gali taip ar panašiai pasitaikyti... Taigi, retkarčiais — ir tik tada, kai tėvai tikrai verčia daryti ką nors nedoro, kenksmingo tau pačiam ar kitiems — tada tau galima ar net reikia jų nepaklausyti. Kitais atvejais tu jų “gali” nepaklausyti tik tada, kai... kai tu jų nei trupučiuko nemyli.

JEI TĖVŲ NEMYLI

     Jei nesi nei kiek dėkingas už visus tuos metus, kai buvai mažas ir be jų globos nei žingsnio žengti negalėjai, jei visiškai nesirūpini, kiek kančios tavo nepaklausymas gali jiems atnešti, tada tai tu “gali” jų neklausyti...

     Bet ar tu būsi laimingas taip padaręs? Gal tik tą pirmąjį momentą apsidžiaugsi: “Ot, ir parodžiau vieną kartą, kad aš jau nebe vaikas!” Tačiau praeis pusvalandis, praeis valanda. Tu pradėsi jaustis jau nebe taip triumfuojančiai. Darysis neramu, kažkaip lyg baisu, lyg gaila. Lyg pikta. Ant ko?... Ant savęs paties, ant jų, ant visko.

     Šis jausmas, kurį tu pajunti nepaklausęs tėvų, yra kaip tik tavo suaugimo pažymys. Tai kalba tavo sąžinė. Paties Dievo duotas tavo vidaus balsas. Jis greičiau užaugo, nei tavo jausmai. Giliai viduje tu žinai, kas yra gera ir kas bloga. Ir iš ten tau sako, kad šį sykį negerai padarei. Išgirsk tą balsą. Įsiklausyk į jį ir pagalvok: Ar tikrai protingai padariau, nepaklausydamas tėvų? Ar tikrai pasijutau didesnis, geresnis? Ar jų nepaklausydamas pasidariau savarankiškesnis ?

     Ir pamatysi, kad nepaklausymas nėra laisvė. Nepaklausymas neatneša nei laimės, nei džiaugsmo.

PAKLAUSK SAVĘS AR TĖVŲ

     Kad nesi jaustum priešingas tėvų patarimui, įprask ramiai jų išklausyti. Išklausęs patarimo ar pamokymo, stenkis rainiai pagalvoti. Bandyk protu suprasti, kodėl tėveliai tau taip sako ar liepia, kodėl jie nori, kad tu taip ar anaip padarytum.

     Iš pradžių bus sunku. Bus sunku suprasti, kodėl liepia užsivilkti megztinį, kai tau nešalta, kodėl šiuo metu negali pas draugus eiti, kodėl būtinai dešimtą ar vienuoliktą valandą turi namo sugrįžti. Kodėl? Kodėl?

     Tą klausimą gali nevien savęs paklausti. Paklausk jo ir tėvelių, o neatkirsk tuoj: “Nesi-vilksiu megztinio,... man nešalta!” Vietoj to gali ramiai paklausti: “Bet kodėl reikia megztinio, mama? Juk man dabar visai nešalta”. Ir pamatysi, kad tada ir ji pagalvos. Matai, kartais, beskubėdami, tėveliai duoda “automatišką” įsakymą. O kai tu paklausi — kodėl, tada ir mama pagalvos, ar tikrai dabar to megztinio reikia. Ir, jei yra šilčiau, negu ji manė, pakeis savo nuomonę. Arba, jei ji žino, kad tu žadi ilgai negrįžti, patars, kad geriau megztinį pasiimtum dabar, nes jo prireiks vėliau vakare.

     Tokiu būdu įprasi klausti klausimus ir ieškoti atsakymų. Bandydamas ir iš tėvų pusės į situaciją pažiūrėti, tu įprasi pats daryti teisingus sprendimus. Tėveliai pastebės, kad tu jau ir pats ar pati gali protingai nutarti. Tada ir jiems nereikės taip dažnai tavęs mokyti.

JUO LABIAU BRĘSI

     Tėveliams irgi nepatinka tau kas žingsnis patarinėti. Ypač jei tai priveda prie barimosi. Žinok, kad ir jiems kartais būtų daug maloniau tavęs visai “neliesti”, kad namuose būtų mažiau susierzinimo.

     Tačiau tu žinai ketvirtąjį Dievo įsakymą: “Gerbk savo tėvą ir motiną”. Tau tas įsakymas kaip tik tai ir reiškia. Ir tavo tėveliams jis turi prasmę. Ketvirtasis Dievo įsakymas juos įpareigoja savo geru pavyzdžiu ir pamokymais vesti tave į gera. Auklėti tave taip, kad jaustum meilę ir Dievui, ir artimui. Kad visuomet būtum doras, visiems teisingas ir paslaugus. Tą vykdydami, tėveliai tau padeda susidaryti tvirtą gėrio ir blogio supratimą. Jie stengiasi tave taip išauklėti, kad tu turėtum pakankamai valios daryti tai, kas gal nemalonu, bet teisinga.

     Ar tavo tėveliai tą jiems Dievo užduotą pareigą gerai atliks, ar ne, priklausys ir nuo tavęs. Todėl stenkis neapsunkinti jiems šio darbo. Jie bando tave suprasti, prie tavęs gražiuoju prieiti. Bet jiems tai labai sunku, jei jie nėra nei profesionalai psichologai, nei mokytojai. Tavo tėveliai irgi buvo jauni. Jie jau pasimokė daug ko iš savo klaidų ir gyvenimo. Jie nori tave apsaugoti nuo daug bereikalingai nemalonių situacijų, kurios pasitaiko, kai jaunuolis nepaklauso tėvų.

     Padėk tėveliams įvykdyti tai, ką jie iš vidaus jaučia ir ko Dievas iš jų nori. Visa tai yra daroma dėl tavo paties gero. Gal dabar to dar nejauti ir nesupranti. Bet juo labiau bręsi, tuo geriau suprasi.

SAVARANKIŠKUMO PAŽYMYS

     Ar kada nors bus galima tėvų nebeklausyti? Argi taip visą laiką, iki pat senatvės, turėsi daryti tai, ką tau kiti liepia?

     Žinoma, kad ne. Kai būsi suaugęs, tu išklausysi savo tėvų patarimų, tačiau nebūtinai turėsi juos vykdyti. Tada pats nuspręsi ką daryti. Ir jei tavo sprendimas nebus teisingas, teks tau pačiam priimti jo pasėkas.

     Klausyti tėvų patarimų nėra vaikiškas dalykas. Ir suaugę žmonės atsiklausia savo tėvų, ar profesionalų, ar šiaip patyrusių žmonių. Sveikatos reikalais kreipiamės į gydytoją; ekonominiais — į ekonomistą; dvasiniais — į kunigą ar psichiatrą, ir t. t.

     Mokėjimas pasinaudoti kitų duodamais patarimais yra suaugusio ir savarankiško žmogaus pažymys. Atmink — tas elgiasi tikrai vaikiškai, kas neklauso patarimo ar pamokymo vien todėl, kad jį duoda tėvai.

     Tik priimdamas ir persvarstydamas tėvų ir auklėtojų patarimus, užaugsi tikrai savarankišku žmogumi.

Įdomu ir naudinga dar paskaityti, ką suaugusi duktė rašo apie savo "baisių baisiausią" motiną šio"L. L." nr. 385 psl.Red.