Spausdinti

DR. DOMAS JASAITIS

“Jūsų pasirašytas Dievo mirties liudijimas nepagrįstas...”

     1966    m. gruodžio mėn. aš gavau “L. L.” redaktoriaus laišką, kviečiantį pasisakyti, kokia buvo mano asmeninė reakcija išgirdus frazę “Dievas yra miręs”.

     Liga ir kitos gyvenimiškos kliūtys neleido atsakyti iki nurodyto laiko. Maniau, kad šaukštai po pietų. Reikalas yra persenęs ir išgaišęs. Tačiau netikėtai atsirado naujų priežasčių, skatinančių atgaivinti tą reikalą.

     1967    m. sausio m. 26 — 27 d. atvyko į Tampą, Floridoj, patsai Dievo marintojas Thomas J. J. Altizer, Biblijos ir Religijos mokslų profesorius Emory Universitete, Atlanta, Georgia. Jis yra anksčiau parašęs “Oriental Mysticism”, “Biblical Eschatalogy” ir “Mircea Eliade” ir “The Dialectic of the Sacred”. Tačiau daugiausia trukšmo sukėlė jo paskutinis veikalas “The Gospel of Christian Atheism” ir kartu su William Hamilton parašyta knyga “Radical Theology and the Death of God”.

     Prof. Altizer savo naują “teologiją” taip aptaria: “Teologija, pasiryžtanti patenkinti mūsų laikus, teologija, priimanti istorijos lėmimą, pirmiausia privalo suvokti Dievo mirties teologinę reikšmę. Mes privalome įsisąmoninti, kad Dievo mirtis yra istorinis įvykis, kad Dievas mirė mūsų visatoje, mūsų istorijoje, mūsų buityje”.

TEIGIMAI IR ATKIRTIMAI

     Aš glaudžiausi per visą gyvenimą prie Dievo, ieškojau jo visur esančios Dvasios alsavimo, tad negalėjau nenueiti į prof. Altizerio paskaitas, kurių buvo trys Pietų Floridos Universitete, Tampoje.

     Lektorius vidutinio amžiaus, neaukštas, bet gražiai nuaugęs ir mikliai valdąs kalbos aparatą. Jos įtaką sustiprina meistriška gestikuliacija. Matomai tenka jam dažnai kalbėti, nes visa paskaita priminė gerai įscenintą monologą. Pradėdamas pabrėžė, kad “Dievas mirė” sąvoka neturi nieko bendro su Dievo marumu ar nemarumu, bet liečia tik modernią teologišką pažiūrą interpretuojant Kristaus mokslą. Metamas kaltinimas “Dievo mirties” teologijai yra be pagrindo. Anaiptol: “Radikali teologija pirmutinė priėmė Jėzaus mokslą su visu rimtumu”.

     Tačiau naujoviškai teologijai nepriimtina krikščionybės pažiūra, kad “Dievas yra nekintantis, transcendentinis ir neemoclngas”. Altizer bandė išryškinti ir įrodyti plyšį tarp Jėzaus mokslo ir Bažnyčios skelbiamo mokslo. Jo teigimu, Jėzus priklauso judaizmo apokalipsiniam pasauliui. Jehovos liudininkai ir Septintos Dienos adventistai savo mokslu yra artimiausi Jėzaus mokslui. “Pietų konservatoriai teisingai galvoja apie Jėzų... Jis nebūtų “laisvės žygi-ninkas” (freedom rider)... Jaunas Atlantos teologas labai autoritetingai pabrėžė: “Nė vienas Jėzaus paskelbtas dorinis pradas nebuvo originalus. Net vadinamoji “Aukso taisyklė” (Mt. 7, 12) buvo paskelbta penkiais šimtais metų anksčiau. Jėzus nebuvo genijus, nebuvo Einšteinas doros moksle”... Sekė daug panašių aforistinių tariamos išminties perlų.

Dr. Domas Jasaitis — medicinos daktaras, visuomeninkas, medicinos ir kt. straipsnių autorius, “Lietuviu Enciklopedijos” medicinos skyriaus redaktorius, nuo 1953 m. dirba džiovininkų ligoninėj Tampa, Floridoj (JAV).

     Altizerio beklausant, kartais susidaro įspūdis, jog jis tiki, kad Dievas tikrai buvo. Jis sukūrė pasaulį. Bet dabar jau jo nėra, nes jis susinaikino, įsikūnydamas Jėzuje Kristuje (kenosis) ir mirdamas ant kryžiaus. Sustiprinti teigimui “Dievas mirė” jis cituoja nekrofolizmu dvelkiantį Nietzsches posaki: “Argi mes negirdime triukšmo duobkasių, laidojančių Dievą? Argi dar neužuodžiame Dievo puvimo? Ir dievai pūva. Dievas yra miręs”. Ištaręs tuos žodžius, jis pergališkai apžvelgė auditoriją. Bet klausytojai tylėjo. Tik vienas kitas studentas garsiai nusijuokė.

     Paskaitai pasibaigus, buvo galima kelti klausimus. Aš nutariau ta teise pasinaudoti. Pirmą dieną nepavyko. Perdaug buvo klausiančių. Antrą dieną nuvykau anksčiau ir atsisėdau netoli katedros. Galop ir man buvo leista kalbėti.

     “Pone Altizeri, aš jau seniai domiuosiu Jūsų čia svarstomomis problemomis. Aš esu skaitęs jūsų ir Hamiltono veikalus ir su įdomumu išklausiau Jūsų paskaitas apie radikalią teologiją ir Jūsų neatlaidų teigimą: “Dievas mirė”. Atrodo, kad Jūs pasirašėte Dievo mirties liudijimą (certificate of death). Atsitiktinai aš esu medicinos gydytojas. Ir man tenka pasirašyti tos rūšies liudijimus. Mes gydytojai, labai rimtai žiūrime į tą darbą, nes nenorime mirusiu paskelbti apalpusio, komatozinio ar dėl kitokių priežasčių neturinčio aiškių gyvybės ženklų asmens ir tuo pačiu pakenkti jam pačiam bei kompromituoti gydytojų profesiją. Todėl prieš pasirašant mes labai stropiai patikriname visus vitalinius ženklus ir kitus duomenis, įrašomus į tokį pažymėjimą. Už padarytas klaidas ar suklastojamus pasirašiusiam gydytojui gali būti iškelta ir baudžiamoji ir civilinė byla. Todėl gydytojų pasirašomi mirties liudijimai būna paremti faktais. Manau, kad tokie reikalavimai turėtų būti taikomi ir Jūsų pasirašytam Dievo mirties paliudijimui. Tačiau Jūsų paskaitos mintys, Jūsų atsakymai į pateikiamus studentų klausimus, nepateikė nė natūrfilosofinių, nė logiškų, nė psichologiškų, nė teologiškų įrodymų. Todėl aš abejoju to liudijimo teisingumu”.

     Daug studentų atsisuko į mane ir, nustebę, sekė, kas bus toliau. Kalbėjau toliau:

     “Apriorinės dedukcijos, jei jos nori būti teisingos; turi atitikti faktus, skaitlines ar kitokius objektyvius duomenis... Kaip galima suderinti Jūsų šūkį “Dievas mirė” su dr. Gallup 1952 ir 1966 m. tyrimais? Į klausimą “Kiek reikšminga religija jūsų gyvenime?” 70% atsakė “labai reikšminga”, 22% — ganėtinai reikšminga ir 7% — nelabai reikšminga; neapsisprendusių buvo apie 1%. 1952 m. tie skaičiai buvo 75%, 20%, 5% ir apie 1%. Tad amerikiečiai yra religinga tauta. Net tų, kurie neprisipažįsta esą katalikai, protestantai ar izraelitai, 60% pareiškė, kad tikyba yra reikšmingas veiksnys jųjų gyvenime ir tik 36% jai reikšmės nepripažino. Gal prof. Altizeris ar kaikas kitas norės sumažinti tų skaitlinių vertę pareikšdami, kad atsakymai duoti vadovaujantis socialinės asmeninės kurtuazijos motyvais... Nemanau, kad taip buvo. Juo labiau, kad panašios pažiūros į Dievą ir tikybą yra žmonėse ir už Geležinės uždangos. Ten prisipažinti tikinčiu, ten praktikuoti tikybą yra iššūkis ateistinei komunistinei pasaulėžvalgai ir komunistų partijos vykdomai politikai. Ten už ištikimybę savo religijai žmonės yra laikomi antros rūšies piliečiais ir nemažai nukenčia. Tenykščių tikinčiųjų žmonių religinis apsisprendimas nėra paviršutiniai užsidedama kaukė, bet giliai surištas su asmenybe ir gaivinamas jos galiomis. Ten visos pastangos sunaikinti tikybą nedavė lauktų pasekmių. Ir po 50 m. persekiojančio spaudimo Sovietų Rusijos statistika rodo, kad krašte yra virš 50.000.000 tikinčiųjų. Okupuotoje Lietuvoje tikinčiųjų skaičius yra 70% su viršum (žr. “Ateitis” kovo mėn. 1966). Gomulka 1966 m. sausio mėn. pripažino: “Lenkų tautoj dauguma religiška ir eina į bažnyčią”. Katalikų Bažnyčia sustiprėjo komunistinėje priespaudoje: 96,5% jos gyventojų yra katalikai (Time, April 22? 1966, 34). Varšuvos universitetuose (jų yra 10) 1958 m. tikinčiųjų studentų buvo 66% ir 8% besidominčių religija. Varšuvos politechnikume 1958 m. buvo 73.6% tikinčių ir 7.4% susidomėjusių tikyba, o 1961 m. — 65% tikinčių ir 8.1% susidomėjusių. Krokuvos gimnazijose 1960 - 61 m. buvo 83.2% tikinčių mergaičių ir 82.9% berniukų. Krokuvos universitetuose tais pačiais metais buvo tikinčiųjų mergaičių 83.5% ir berniukų 65%, o susidomėjusių tikyba — 5.2% mergaičių ir 10.2% berniukų, (“East Europe Poland’s Young Rebels” N4, 18, 1966). Komunistų antireliginė kova Čekoslovakijoje irgi gerokai bergždžia. Slovakijoje 89% vaikų krikštijami ir 74% vedybų palaiminamos bažnyčiose (Vecernik, Bratislava, 1964. V. 5), 80% jaunų žmonių eina į bažnyčią (Učitelske Noviny, Bratislava, 1964. IX. 10). Vengrijos Bažnyčia pergyveno ypatingai žiaurią priespaudą. Tačiau “nematoma bažnytinė imperija vis gyva ir veikia”... Taip išsireiškia religinis propagandistas. Ir Elzbietų krašte virš 65% žmonių paliko su Bažnyčia... Jei dešimtys milijonų žmonių paliko ištikimi per ilgus dešimtmečius smurto ir už tai nukenčia politiniai, kultūriniai ir medžiaginiai, tai yra būtina pripažinti, kad tokią jų elgseną vairuoja ir lemia kažkokia idėja - jėga. Tai yra gyvojo Dievo idėja. Lavonai nėra šauklys tokiems žygiams. Tad, pone profesoriau, neatrodo, kad Jūsų tvirtinimas, jog Dievas mirė, būtų teisingas ir pagristas faktais”.

     Nemažas skaičius klausytojų nelauktai pradėjo pritariančiai ploti. Lektorius pradėjo nerimauti, dairytis. Tuomet priėjo netoli jo sėdėjęs moderatorius ir kažką jam pašnibždėjo. Prof. Altizer kukliai pasakė, kad studentai privalo eiti į kitas paskaitas, o aš turiu baigti kalbėjęs. Aš apgailestavau, kad man neleidžiama kalbėti, kad toksai elgesys nėra “fair play”. Paskubomis dar suspėjau užraukti savo kalbą posakiu:

     “Jūsų pasirašytas Dievo mirties liudijimas nėra paremtas faktais, ką aš įrodžiau pateiktais daviniais. Todėl jis bevertis, suklastotas. Man belieka pranešti tą reikalą Universiteto Senatui ir prašyti, kad jis padarytų atitinkamas išvadas”.

     Daug studentų smarkiai plojo. Mudu šaudančiai žiūrėjome viens į kitą. Altizer su savo palydovu išėjo. Pro visas duris pasipylė studentai. Greitai mane apsupo 20-30 studentų. Daugis jų buvo mergaitės. Kai kurios ašarojo ir susijaudinusiai kalbėjo: “Kaip gera, kad Jūs čia atėjote. Negalvokite, kad mes čia susirinkome dėl to, kad pritariame prof. Altizeriui. Anaiptol. Daugis čia atvykusių studentų nesutinka su jo skelbiamu šūkiu “Dievas miręs”. Tai didelė neteisybė. Didelė žala. Mes norėjome prieštarauti jo kalbai. Bet mes nesame pasiruošę ir nepajėgiame su juo ginčytis. Kaip gerai, kad Dievas Jūs čia atsiuntė. Jūs savo kalba išreiškėte daugelio mūsų galvojimą ir nuotaikas. Mes Jums dėkingi”.

     Jie klausė manęs, kas aš esu. Aš nepasisakiau. Gal be reikalo. Patariau daugiau domėtis pasaulėžvalginėms problemoms ir palinkėjau ištvermės ir kovingumo. Ir išsiskyrėme.

ATSAKYMAS

     Jau atėjo laikas atsakyti į “L. L.” redaktoriaus klausimą, kaip paveikė mane frazė “Dievas yra miręs”. Dabar ji nepadarė jokio įspūdžio. Pagalvojau, kad tai Madison Avenue reklamavimo pobūdžio antraštė. Nieko kito. Tačiau žodžius “Dievas miręs, Dievo nėra” — jei neklystu — pirmą kartą išgirdau beveik prieš kapą metų. Tuomet išgyvenau sunkią, bauginančią nuotaiką. Pasidarė aplink tamsa. Pasigirdo kažkoks sunkių juodų sparnų vasnojimas. Nemokėdamas Dievo apginti, jaučiausi nusikaltęs, lyg dalyvavęs Dievo sunaikinime. Tačiau ilgainiui pavyko tą baimės ir kaltumo jausmą iš savęs išstumti, išgyventi. Ir nuo to laiko aš pradėjau ginkluotis, kad, reikalui esant, mano Dievą apginčiau...

     “Nihil novum sub sole” (nieko naujo po saule). Rodos, psalmėje 13-14 yra pasakyta: “Neišmintingasis tarė savo širdyje: Tikrai Dievo nėra”. Ateizmą randame graikų filosofijoje.

     O žinomas Lukrecijus savo veikale “De rerum natura” atmeta Dievą ir religiją. Prancūzų enciklopedistai labai sustiprino tą pažiūrą.

     Auguste Comte paskelbė Dievą mirus ir pranašavo: “Esu įsitikinęs, kad prieš 1860 m. aš skelbsiu pozityvizmą Notre Dame de Paris katedroje, nes tai tikra ir pilnutinė religija”. Karlui Marksui priskiriamas populiarus posakis: “Religija liaudies opiumas”. Bet jam priklauso ir toksai teigimas: “Dievo idėja yra kertinis akmuo ydingos visuomenės. Ji turi būti sunaikinta. Tikros šaknys laisvės, lygybės ir kultūros yra ateizmas”. Panašiai kalba S. Freudas: “Žmogus, išsilaisvinęs iš religijos, suras galimybę susikurti normalų ir pilnutinį gyvenimą” (The Future of Illusion). Feuerbachas, Stirneris, Dovidas Strauss ėjo tuo pačiu minties vieškeliu.

     Galop Nietzsche beveik prieš šimtą metų ištarė “Dievas miręs”. Rasi, pasibaisėdamas, jis nenorėjo jų pats ištarti, bet įdėjo juos į lūpas bepročio, einančio dieną su žiburiu ir kartojančio “Dievas miręs. Mes jį nužudėme”... Baisus, tragiškas sutapimas... Nietzsche praleido savo gyvenimo paskutinius 12 metų beprotnamyje.

     Komunistinei santvarkai įsitvirtinus Rusijoje, tokie šūkiai užliejo visą kraštą. Juos lydėjo atitinkami darbai. Kovingi bedieviai (voinstvennije bezbožnikl) užpuldinėjo bažnyčias, trukdė pamaldas, šventvagiškai naikino ir niekino relikvijas, šventųjų paveikslus. Valdžia atėmė iš bažnyčių visas per ilgus amžius tikinčiųjų suaukotas brangenybes, o Čeką pripildė priverčiamojo darbo stovyklas vyskupais, kunigais, tikinčiaisiais. Smurtiškas tikinčiųjų persekiojimas trunka iki šiandien anapus Geležinės uždangos ir Raudonojoje Kinijoje.

     Tiek ateistinės medžiagos ir per tokį ilgą laikotarpį absorbavęs, tapau imunizuotas prieš ūminius ir lėtinius (chroniškus) antideitus. Tad ir dabartinės generacijos dalies šūkiai “Dievas yra miręs... Aleliuja” nedaro didesnio įspūdžio, tik išryškina joje stoką žmogiškos savigarbos... Argi galima kitaip pavadinti laukinių padermių šūkavimus ir džiungliškus šokinėjimus aplink tariamai mirusio Dievo kapą. Dievo, kuris buvo kelis tūkstančius metų garbinamas kraujo aukomis, maldomis, himnais, muzika, menu. Kaip suskurstų žmogaus kultūros tūris ir žavesys, jei iš jos būtų išimti religinio pobūdžio meno kūriniai ir architektūriniai paminklai. Ką ras ateities archeologai, betirinėdami dabartinio amžiaus civilizacijos griuvėsius? Požemiuose plieninius silosus branduolinėms bomboms ir seifus auksui ir brangenybėms saugoti. Pildosi Mefisto trankus džiūgavimas: žmogaus padermė žemėje garbina šventą stabą — Auksinį Jautį... Atrodo keista, kad dabar Dievo idėją griauna ne gamtos mokslų disciplinos, bet teologai. Mokslas per paskutinius dešimtmečius nesurado nieko priešingo tikėjimui. Vis labiau tampa akivaizdu, kad mokslas ir tikėjimas išteka iš to pat žinijos šaltinio. Būtų klauniškas paradoksas, jei tikėjimo problemas pradėtų matuoti mikromilimetrais ir sverti mikromiligramais, o branduolinių reakcijų vyksmą aiškintų Švč. Trejybės dogma arba Tomo Akviniečio Summa nuostatais!

     Radikalioji teologija bando įterpti ateistišką matympunktį krikščionybėje. Keista, kad tos rūšies teologai nužudo Dievą, bet norėdami visgi pasilikti teologais, kuria radikalią, ateistinę teologiją, nors jai tinkamiausias būdvardis būtų “absurdiška”. Nesąmonė, nepagrįsta hipotezė, išreikšta XX-ojo amžiaus gale, nėra ir negali būti nė vertingesnė, nė teisingesnė už tiesą, išreikštą V-ajame, X-ajame ar XV-ajame šimtmetyje! Kaip Newtono dėsniai nesensta, kaip Einšteino lygtis E = m X C2 galiojo, nors ji nebuvo žinoma, ir tebegalioja dabar, ją išreiškus algebriniais simboliais. Ir Kristaus doriniai pradai nė sensta, nė jaunėja, nes yra amžini. Kristaus paskelbti idealai — meilė žmogaus žmogui, laisvė, apvaldyta meile kitam žmogui ir visam pasauliui, skatina eiti, nors ir vingiuota linija, į Omegos kalno viršūnę, išsiskleisti į Dievžmogį.

     Mitologišką Prometėją poetai garbina už tai, kad jis pagrobė iš Olimpo dievų ugnį ir uždegė ją žmogaus namų židinyje. Tai atidarė vartus technologinei revoliucijai, sukūrusiai medžiaginę gerovę. Tačiau daug daugiau turėtų būti šlovinamas Tas, kuris atnešė į šį pasaulį Meilę, mirė už ją ir paliko ją gyventi mūsuose. Jis yra pradas žmogaus dvasinės ir dorinės revoliucijos.

UŽBAIGAI

     Mano asmeninė reakcija, dabar tą senobinį šūkį išgirdus, buvo nerimastis ir pasipiktinimas, ne tais, kurie ją skelbia, bet klausytojų, ypač tikinčiųjų pilotišku neutralumu, primenančiu apaštalo Petro naktinį Kristaus atsižadėjimą. Tačiau, atrodo, kad tokiai elgsenai kažkodėl norima pritarti. “Laiškų Lietuviams”

     1967 m. sausio numeryje skaitome tokias mintis: “Gyvasis Dievas negali būti pražudytas žmonių, sakančių, kad jis miręs — lygiai taip pat, kaip jam apginti nereikia žmonių, teigiančių, kad jis gyvas. Juk tikrovė negali būti pažeidžiama ideologinių debatų apie tikrovę” (cit. “Christian Century”, 1965. XII. 1; žr. redakcijos pastabą šio straipsnio gale). Tasai teigimas yra gerai įžodintas ir logiškai teisingas, bet realybėje jis klaidingas, paraližuojantis asmens dvasinį aktyvumą. Argi galima sutikti su mintimi “lygiai taip pat... jam apginti nereikia žmonių, teigiančių, kad jis gyvas”. Akivaizdu, kad Dievo esimo nenulems jokios teorijos ir įvairūs ginčai. Jie nepakeis tikrovės. Tačiau teorijos kuriamos ir ginčai vedami žmonių ir su žmonėmis. Šiais laikais neteisybė net moksle ir ypač mokslo populiarizacijoje taip dažnai kartojama, kad yra svarbi mūsų pareiga nuolatos priminti teisybę. Negalima užmiršti, kad yra įsikūrusių organizacijų ateizmą, ąntikrikščionišką ideologiją skelbti ir skleisti tos rūšies, dažnai pseudomokslinę literatūrą. Todėl nereikia nustebti, kad žmonės, svyruojantys savo įsitikinimuose patenka į jų įtaką ir neretai apsisprendžia prieš Dievą. Ne tik vaiko sąmonė, bet kartais jaunuolio ir net užaugusio kai kurios sąmonės erdvės yra “tabula rasa” (tuščia lenta). Moderni propaganda vykdoma labai rafinuotais būdais. Surastus sąmonėje baltus lopus užpildo greitai savo medžiaga. Dabar vyksta neatiaidi idėjų kova už žmogaus sielą. Tad teisingų idėjų plėtrai ir gaivinimui reikalinga žmonių, skelbiančių jas, vykdančių jas ir skleidžiančių jų spinduliavimą. Aiman, krikščionys yra netekę idėjinio pilnumo ir pasaulėžvalginio veržlumo. Gal jie palūžo, o gal ilsisi, besigėrėdami pergalės laurais praeityje?

     Gyvoje kultūroje, gyvoje visuomenėje krikščionių toksai idėjinis sustingimas yra žalingas ir jiems patiems ir aplinkai... Asmens gyvam tikėjimui, kaip ir tautos nepriklausomybei, būtinas nuolatinis budėjimas. Ar mes galime užmiršti egzistenciniu nerimu alsuojančius Paskalio žodžius: “Jėzus kentės iki pasaulio pabaigos: negalima tad tą visą laiką miegoti”.

Redakcijos pastaba apie minimą "Christian Century" citatą ("L. L.", 1967 m., sausis, 9 psl.): Tenka pastebėti, kad toje citatoje aiškiai ir stipriai patvirtinamas absoliutus Dievo buvimas, nepriklausąs nei nuo žmonių neigimo, nei nuo jų teigimo. Kitais žodžiais tariant, tikėsi ar netikėsi, neigsi ar ginsi, vis vien Dievas yra... To fakto tvirtinimas yra toks stiprus, kad praktiška išvada seka: tad yra būtina Dievu tikėti, jį pripažinti ir liudyti.

    Deja, dr. D. Jasaičio dėmesys nukrypsta ir, sakytume, netiksliai nuslysta į citatos visiškai neužsimintą sritį. Pati gi citata kalbane apie Dievo išpažinimo svarbą arba nesvarbą, bet apie Dievo buvimo nepriklausomumą nuo žmonių neigimo ar teigimo. Todėl tenka apgailestauti, kad dr. Jasaitis neparemtai sako, jog tos citatos teigimas yra "klaidingas, paralyžuojantis asmens dvasinį aktyvumą". Priešingai, citatos tvirtas teigimas apie absoliutų Dievo buvimo faktą kaip tik labiausiai grindžia ir įkvepia "asmens dvasinį aktyvumą" tikrai esantį Dievą liudyti.

Šiaip pilnai sutinkame su dr. D. Jasaičio stipriu pasisakymu už uolų Dievo buvimo liudijimą.