Spausdinti

Lietuvių įnašas į mokyklinės laisvės klausimą

PROF. DR. ANTANAS RAMŪNAS


     Nesunku yra įžiūrėti ryšys ir brėžti paralelė tarp Lietuvos statuto iš vienos pusės ir mokyklinio statuto, Antano Paplausko (1732-1779) paruošto bei Edukacinės komisijos priimto, iš antros pusės. Abu statutai atsiremia į vieną ir tą patį neišjudinamą pagrindą, būtent į pluralistinę, demokratišką gyvenimo sampratą, išplaukiančią iš autonomijos, iš žmogaus ir tautų laisvės bei nevaržomos saviraiškos idealo. Skirtumas čia tas, jog Lietuvos statuto atveju turime politinės laisvės, gi mokyklinio statuto atveju turime kultūrinės, pedagoginės, profesinės laisvės gyvąjį istorinį paminklą.

     Visuotinio švietimo ir kultūrinės autonomijos bei laisvės principu paremta mokyklinė sistema, gavusi savo pagrindinį impulsą Lietuvos sostinėj Vilniuj, geografiniame Europos centre, stovėjo gyvu istoriniu pavyzdžiu tiek Rytams, būtent Rusijos mokyklinei reformai (1783-1786), tiek Vakarams, būtent Vokietijos mokyklinei reformai didžiadvasio Wilhelm von Humboldto (1767-1835) laikais.

     Šito viso akivaizdoje nenustebkime, kad Europos pedagoginėj literatūroj vienas iš pačių pagrindinių veikalų apie valstybę ir mokyklinę laisvę buvo parašytas lietuvio! Būtent, tai buvo dr. Prano Dielininkaičio (1902-1942), buvusio Pax Romana vicepirmininko, veikalas-disertacija Sorbonai — Paryžiaus universitetui 1933 m. "La libertéscolaire et l'Etat". Regimes soviétique, français, belge et hollandais. Vers une solution synthétique"("Mokyklinė laisvė ir valstybė. Sovietų, prancūzų, belgų ir olandų režimai. Link sintetinio sprendimo"). Tokiu būdu ateitininkija dr. Prano Dielininkaičio asmenyje yra davusi Lietuvai europinio masto lyginamųjų pedagoginių mokslų atstovą. Gi istorinę spragą tarp Lietuvos statuto ir mokyklinio statuto bei Antano Paplausko veikalo iš vienos pusės ir Prano Dielininkaičio veikalo iš antros pusės nuostabiai užpildo prof. Stasys Šalkauskis (4) savo minties pasauliu.

     Praėjus vos tik keletui metų nuo Šalkauskio publikacijos apie mokyklų reformą pasirodymo (5), mokyklinės laisvės problemą iš šaknų pajudino garsi Pijaus XI enciklika apie auklėjimą Divini Illius Magistri (1929).

     Ši enciklika sujudino XX-ojo amžiaus pedagoginę bei mokyklinę sąmonę, juo labiau, kad netrukus po to sekė dar trys enciklikos, pasmerkiančios fašistinę mokyklinę sistemą (Non abbiamo bisogno, 1931), nacionalsocialistinę mok. sistemą (Mit brennender Sorge, 1937) ir pagaliau bolševikinę mokyklinę sistemą (Divini Redemptoris, 1937), nes visos trys suminėtos mokyklinės sistemos atsiremia į vieną ir tą patį principą, būtent valstybės absoliutizmą auklėjime.

     Mokyklinės laisvės idėjos bei idealai, išdėstyti enciklikoj Divini Illius Magistri, aplėkė žemės kamuolį. Pranas Dielininkaitis, kurio lyginamoji mokyklinės laisvės problemos apžvalga ir įžvalga pasirodė Paryžiuje, praėjus 4 metams po enciklikos paskelbimo, buvo vienas iš drąsių mokyklinės bei kultūrinės laisvės šauklių tuo metu, kada ir iš rytų ir iš vakarų horizontai jau niaukėsi ir tirštos sutemos dengė Europos veidą.

     Mokyklinės laisvės idealo evoliucijos ir jo paskleidimo patį kulminacijos tašką (6) sudaro Jungtinių Tautų visuotinė žmogaus teisių deklaracija (26 paragrafas), paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d. Šis monumentalus veikalas žymi mokyklinės laisvės idealo, istorinėje Lietuvoje taip giliai suprasto ir taip šauniai įgyvendinto, o enciklikoj Divini Illius Magistri taip labai išaukštinto, tarptautinį triumfą. Jungtines Tautas bei UNESCO pasekė Europos demokratinės valstybės, pasirašydamos europinę žmogaus teisių konvenciją.

     Netenka abejoti, jog ir prof. Stasys Šalkauskis ir jo įžymus mokinys dr. Pranas Dielininkaitis būtų didžiai džiaugęsi, jeigu likimas būtų jiems leidęs išgyventi vos tik ką minėtų įvykių raidą ir jų įtaką pasaulyje. Prof. Šalkauskis bene būtų ruošęs savo nuostabaus veikalo prancūzų kalba (7) antrąją laidą. O gal šis nepaprastas Romuvietis, Vytauto Didžiojo ir šventojo Kazimiero dvasios šviesus ainis, būtų užsimojęs parašyti naują veikalą? Ir kaip Šalkauskis būtų pavadinęs savo veikalą, nagrinėjantį Lietuvos įnašą į Europos (8) ir žmonijos (9) pedagoginių idealų raidą? Čia mes galime tik spėlioti. Iš savo pusės mes tokį veikalą pavadintume ir, aišku, pavadinsime "Nemirtingoji Lietuva".

BIBLIOGRAFIJA

(1)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "Vers l'intégration pédagogigue de l'Europe", Bulletin européen. Tribune libre d'euro-péisme.Rome, juin-juillet 1959.

(2)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "Erziehung im Kanada", Lexikon der Paedagogik. U. Band. Freiburg im Breisgau: Herder, 1S53.

(3)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "La educa-ción europea en el cruce de la historia", Revista Interamericana de Educación, enero-febrero, 1961.

(4)    Žr. St. Šalkauskis, Sur les confins de deux mondes. Essai synthétique sur le Probleme de la civilisation nationale en Lithuanie. Genève: Athar, 1919.

(5)    St. Šalkauskis, "Racionali mokyklų organizacijos sistema". Kaunas, 1927.

(6)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "Pedagogika", Lietuvių enciklopedija.

(7)    St. Šalkauskis, Sur les confins de deux mondes. Šių eilučių autorius kreipėsi 1937-1938 m. į Šalkauskį, pasisiūlydamas šį veikalą išversti į lietuvių kalbą, bet Šalkauskis buvo nuomonės, kad su tuo reiktų dar palaukti, akylai stebint ir analizuojant įsibėgėjusių įvykių istorinę raidą Lietuvoje, rytuose ir vakaruose.

(8)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "Die pae-dagogische Sendung Europas", International Review of Education (įžanginis straipsnis), 3 nr., 1948-1949.

(9)    Žr. A. Paplauskas Ramūnas, Dialogue entre Rome et Moscou. Preface du Cardinal Koenig, archeyêque de Vienne, president du Secretariat oecumenique pour les Non-Croyants. Ottawa: Editions de l'Universitéd'Ottawa, 1966, 150-199 psl. Žr. A. Paplauskas Ramūnas, "Die paedagogische Ausstrahlung Oesterreichs". Wien: Oesterreich-ischer Bundesverlag, 1961.

Prof. dr. Antanas Ramūnas yra Ottawos Universiteto Lyginamųjų Pedagoginių Mokslų Centro direktorius Ottawoj, Kanados sostinėj; Psichologinių ir Pedagoginių Mokslų fakulteto ordinarinis profesorius ir “Tarptautinio Pedagoginių Mokslų Žurnalo”, leidžiamo UNESCO, patarėjas.