Spausdinti

Kūrybinės ir moralinės laisvės konfliktas

STASYS YLA

     Blogis literatūroje, pats savyje, dar nėra problema. Jis neišvengiamas, juoba neapeinamas tokioj srity, kuri vaizduoja gyvą gyvenimą, nors meniškai perkurtą. Literatūra būtų naivi,, bekraujė, neįtikinanti, jeigu vengtų šios srities, kuri žmogiškoje buityje turi gilias šaknis. Kaip juodoji spalva Rembrandto paveiksluose, taip blogis literatūroje yra netgi dėkingas kontrastas išryškinti šviesiąsias, gerąsias gyvenimo bei žmogaus puses ir duoti meninės bei moralinės pilnatvės vaizdą.

     Problema su blogiu šiandien darosi kita. Jis literatūroje vienpusiškai vaizduojamas, pernelyg idealizuojamas ir tai darosi "tabu", kurio negalima net liesti, kad nesuerzinus visos eilės literatų bei šios linkmės šalininkų. Šis vienpusiškumas ginamas estetikos vardu, teisinamas kūrybos laisvės ir literatūros autonomijos priedanga. Nesivaržyti, vaizduojant blogį, laikoma netgi rašytojo nuoširdumu ir tiesumu. Kitiems, priešingai, tokia kūryba atrodo išvesta į svetimus laukus, ekstrovertiška, netgi ekshibicionistiška. Šios linkmės literatūrą, ypač pasinešusią į seksinį nuogumą, amerikiečiai vadina tiesiog nešvaria (dirty literature), o prancūzai — šėtoniška (satinisme estetique).

     Ties šiuo klausimu norisi stabtelti ir aiškintis, bent trumpai. Du momentai atrodo verti ypatingesnio dėmesio: pirmas, kokiame santykyje yra kūrybinė ir moralinė rašytojo laisvė, ir antras, kur atsiduria vienpusiškoji linkmė, žiūrint literatūrinės pilnatvės ir moralinės visumos reikalavimų?

357 psl. — V. Košuba. Prikryžiavimas. Metalo plokštė.

Kūrybinė laisvė ir varžtaikienomoralės ar blogio?

     Imkime seną klausimą, kuris aktualus pirmon eilėn rašytojams. Ar literatūrinei kūrybai priklauso etinės funkcijos? Tiesiogine prasme — ne, nes literatūra ir etika yra sau sritys. Jos tačiau siejasi gyvenime ir žmoguje. Literatūrinė kūryba priklauso to paties gyvenimo ir žmogaus, kuris turi etiką, kokią nors etiką. Ją turi ir pats rašytojas. Vaizduodamas tikrovę ir ją meniškai perkurdamas, rašytojas atsiduria į etinę plotmę, kurioje vyksta pati giliausia, kūrybinį talentą labiausiai dominanti drama. Kodėl tačiau rašytojas nesijaučia saistomas žmonių etikos, žmonių, kuriuos jis vaizduoja? Ar dėl to, kad yra laisvas pasirinkti herojus be etikos, pasimetėlius ar net iškrypėlius? Ar pats rašytojas nepasimeta galvodamas, kad gali būti moralė be nuodėmės, kaip skelbia šių dienų "hippies", tarp kurių yra ir talentingesnių rašto atstovų. (Šią "moralę", be kitko, populiarino dr. Hesard ir jam atsakė P. Joulia sudėtiniu veikalu "Morale sans pėchė, Paris, 1955). Aišku, ne literatūros paskirtis teisti ar teisinti nuodėmes. Bet kai rašytojas jaučiasi stovįs lyg šalia ar aukščiau moralės, kai savo kūrybinės laisvės neberiboja moraline atsakomybe prieš save, savo kūrinį ir skaitytojus, tada blogio vaizdavimas atsiduria pavojuje nebetekti jokių ribų.

     Kitas klausimas, ar rašytojas, kaip žmogus, yra laisvas nuo pagundų, ypač dviejų didžiųjų — laimėti daugiau pinigo ir populiarumo, pataikaujant žemiesiems skaitytojų instinktams? Ar jame kartais nerusena ir tokie žemi jausmai, kaip revanšas bei kerštas pripažintiems didiesiems rašytojams, kurie "nesipeckioja" su niekais. "O aš parašysiu best-sellerį ir laimėsiu populiarumą bent masėse!" Tokiai pagundai, tokiems revanšams, sakoma, pasiduoda mažiau talentingi jaunesni rašytojai. Bet ar tokių šiais laikais nėra daugiau?

     Kai kas iš literatų čia primins faktą, kad "Fleurs du Mal" (Blogio gėlės) buvo arčiau širdies ir ne vienam didžiųjų talentų, kaip Balzac, Baudelaire, Byron, Dostojevskiui ir kitiems. Tai trečias klausimas, į kurį bent iš dalies atsako Renė Le Senne savo veikale "Tratéde Charactérologie" (Paris, 1946). Jis kalba apie minėtus didžiuosius rašytojus, kaip nerviškojo tipo žmones, kuriems būdinga vaizduoti tai, kas yra "terrible" bei "horrible". Jų palinkimas analizuoti aistras, nevengiant skandališkumo, kaip tik buvęs nerviško jų charakterio išdava. Neurotikai rašytojai turi "dovaną" šokiruoti, netgi suvedžioti skaitytojus, kaip tai yra pastebėjęs ir Kierkegaardas. Ar tokių suvedžiotojų yra mažiau šiais laikais, kada gyvename "neurozės amžių"?

     Imkime ketvirtą klausimą, kuris stato kryžkelėn rašytojo kūrybinę ir moralinę laisvę. Kam iš jaunesnių rašytojų nedarė ar nedaro įtakos Kafka, Camus, Sartre? Kas nebuvo ar nėra veikiamas psichoanalizės (Amerikoje ypač freudinės), ateistinio egzistencializmo arba kad ir Bergsono paakstinto atsipalaidavimo nuo erdvės ir laiko? Ar šis "atsipalaidavimas" nepadarė literatūrinio vaizdavimo chaotišku, šokinėjančiu, lyg pasimetusiu erdvėje ir laike? Ar psichoanalizės poveikyje literatūrinis žmogus netapo suskilęs tarp tikrovės ir pasąmonio? Ar ateistinio egzistencializmo požiūris literatūroje nepristato gyvenimo beprasmišku?

     Šių dienų rašytojas, nors kaip norėtų būti sau žmogus, su nieku nesurištas, nieko nepriklausomas, toli gražu toks nėra. Jis atviras kraštutinėms įtakoms, nemažiau, gal net daugiau imlus blogiui. Ar jis nejaučia, kad, siekdamas išsilaisvinti iš moralės varžtų, savo kūrybą labiau pavergia blogiui? Gal ir jaučia, bet teisinasi ir dangstosi nauja estetikos pažiūra, naujos moralės samprata, nauju kūrybos metodu.

Fenomenologinis kūrybos metodas

     Reikia pripažinti, kad šių dienų rašytojas turi tobulesnę techniką ir daugiau galimybių apčiuopti įvairius žmogiškuosius vyksmus. Jis yra veiksmiškesnis, taupesnis žodžiuose, mažiau filosofuoja, mažiau gražina stilių. Jis stengiasi nevelti savęs, neangažuoti savo pažiūrų — išlikti neutralus, netgi savotiškai skeptiškas visam, kas ir kaip vyksta jo vaizduojamame gyvenime. Bloga ar gera, jam tik gyvenimo reiškiniai — fenomenai, ne problemos. Jis vengia pereiti į sąžinės plotmę, kur vyksmas prasitęsia, komplikuojasi, sukuria įtampas.

     Šių dienų rašytojo rūpestis, atrodo, ribojasi tuo, kaip surinkti medžiagą naujai temai, kaip ją vaizdžiai, intriguojančiai perteikti techniškame gyvenimo vyksme, kaip išbaigti ligi tam tikro apčiuopiamo taško, sakykim, nusikaltimo, ir tuo užbaigti. Veikėjai neturi skrupulų, nebent psichoanalitinius "traumus", gudrūs, rafinuoti, sofistikuoti arba nepatyrę didmiesčių naujokai, naivūs, silpni išnaudojamieji. Taip rašomi kriminaliniai, šnipų, seksiniai romanai. Daugiau mažiau šia fenomenologine kryptimi kuriami ir kiti literatūriniai veikalai. , Bet ar tai nėra tik pusė kūrybos, pusė literatūros (kita pusė reportažo), kuriai tereikia pusės talento, pusės kūrybinio laiko, bet už tai gaunamas dvigubas honoraras? Didesnio talento, daugiau pasiruošimo ir laiko reikia tada, kai rašytojas savo herojų nepalieka gyvenimo paviršiuje, bet atskleidžia ir vidinius jų pergyvenimus (ne vien baimes ir "traumus"), kai leidžiasi į sąžinės gelmes. Tokie rašytojai ir tokia literatūra gal nemažiau parodo blogio, bet jį pastato į tokią plotmę, kurioje jis vibruoja, plėšo žmogų, verčia jį ieškoti tam tikrų sprendimų. Perskaitęs tokį veikalą, jauti abi puses —    nusikaltimą ir bausmę arba išsivadavimą. Bent jauti atomazgą, kuri neša kokią nors gėrio prošvaistę.

     Metodo klausimas, kaip matom, liečia ir kūrybinės pilnatvės ir moralinės visumos problemą. Jei pusė literatūros dar gali būti laikoma kūrybiniu reikalu, tai pusė moralės —    vien blogoji pusė jau nebėra moralė.

Kaip gi su mūsų literatūra?

     Šis klausimas pas mus neturi didesnės istorijos, nekelia aštresnių rūpesčių. Kl. Jurgelionis kitados rašė apie "Chamą mūsų literatūroje" (Laisvoji Mintis, 1911, Nr. 20), bet tai buvo gerokai per ankstyvas rūpestis. Realesnis už "chamą" pasirodė literatūrinis "bernas", kurį bandė įpilietinti "Keturi Vėjai" nepriklausomybės laikais. Iš tų "vėjų" artimiausias šių dienų srovei gal buvo Salys Šemerys, kuris dainavo:

Yr doros vainikas ir paleistuvystėj,
Yr gražumo dailė ir purvuos,
Rasis melo ir gražiausioj teisybėj,
O kai kas aromatą ir smarvėj suuos.

     Natūralizmo apraiškų mūsų literatūroje buvo apsčiau suradęs A. Vaičiulaitis. Bet ar jis buvo toks "nuogas", kaip anų laikų pietiečių natūralizmas? Kažkas jau "horrible" -— ciniško, neurotiško, pasimetusio ar pasiklydusio atsirado mūsų tremtyje. Bet tų "radinių" nebuvo daug, gal ketvertas ar penketas ryškesnių. Rašytojai tais bandymais nepasidarė populiaresni, o leidėjai skaudžiai atkando dantį. Mūsų išeiviškoji tauta pasirodė nemąsli, neimli, o gal perjautri tokiems dalykams.

     Jauna mūsų literatūra dar ieškojo savo kelio ir čia rungėsi keletas ryškesnių srovių: A. Jakšto logizmas-moralizmas, J. Dobilo   racionalizmas-pozityvizmas (Ars cognos-cens, Vairas, 1931-1932), J. Mykolaičio Putino psichologizmas-sociologizmas, St. Šalkauskio perfekcionizmas ("Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui"), J. Baltrušaičio mistinis sacralizmas (Ars sacrificans, Vairas, 1931). Praktiškai lietuvių literatūra nerodė ryškesnių ženklų atsiriboti nei nuo gyvenimiškos visumos, nei nuo estetinių-moralinių vertybių ryšio. Nors sunku laukti, kad jauniausioji rašytojų karta toliau paliks tame pačiame siekiamos pilnatvės, visumos, derinio kelyje, vis dėlto bent kol kas ji dar nekelia didesnių estetikos ir moralės konfliktų.

     Mūsų iškeltoji problema yra daugiau skaitytojų, ypač jaunesniųjų, kurie naudojasi svetimąja literatūra. Jaunimas, kaip paprastai, arba nemato problemų, arba priima padėtį, kaip ją atranda tikrovėje. Kartais trūksta blaivesnės orientacijos ir vyresniajam skaitytojui, dėl to girdime "aiškius'' sprendimus — smerkti arba žavėtis ir pateisinti. Tikrasis sprendimas priklauso sąžinei, ir čia skaitytojas visada rungiasi su rašytoju. Ar ne daugiau jam tenka rungtis ypač šiais laikais, kad išlaikytų pusiausvyroje savo "siūbuojančią žemišką širdį"?

     Į tą širdį kreipia rašytojų dėmesį Vladas Šlaitas naujausiame savo poezijos rinkinyje:

Reikia mąstyti ne tiek apie rašymą ir ne tiek apie žodžių grakštumą ir jų surinkimą, kiek mąstyt apie savo siūbuojančią žemišką širdį, kuri rašant už stalo ant popierio plunksną vedžioja. Nes pagal tai, kaip gyvenam, pagal tai mes ir rašom (Eilėraščiai, 1967, 34).