•JAUNYSTĖ

TĖVAS KĘSTUTIS

Tik nusikratęs vaikiškumu gali subręsti

     Ar nori būti suaugęs? Žinoma, noriu — tu atsakysi. Tau nepatinka, jei kas tave palaiko vaiku... Savo elgesy tu vengi to, kas kitiems ar tau pačiam atrodo vaikiška. Ir tu mėgini daryti tai, kas tavo ar kitų akyse atrodo “vyriška” — suaugusio žmogaus. Ir tai gerai — tu turi norėti užaugti, subręsti.

     Bet kas yra vaikiška? Ir kas suaugusio žmogaus? Čia lengva suklysti. Ar neteko tau nekartą matyti, kaip “pretenduotojas” į suaugusius skriaudė mažesni už save? Ar nesutiktum, kad tikrai suaugęs ne skriaudžia, bet globoja mažesnius už save? Bet juk lengviau yra pasišvaistyti kumštimis silpnesniojo sąskaiton, negu jį patį apginti nuo stipresnių užpuolėju.

     Taigi, čia lengva suklysti — ar, dar teisingiau, save suklaidinti. Sakau — ne apsirikti, bet save suklaidinti: apsirinkama netyčia, o čia tyčia pasirenkama, kas labiau imponuoja, kas lengviau... Bet tai ne tikras kelias subręsti.

     Arba vėl... Jei esi berniukas, pradedi rūkyti. Manai, kad kiti stebėsis tavimi: “Vaje, koks vyras. Net dūmus leidžia... Tikras milžinas”. Ir eini nosį užrietęs... Bet pro dūmus, nosį užrietus, nesimato, kad ne dūmai padaro milžiną.

     O jei esi mergaitė, tai gal, sulaukus trylika metų, pradedi ieškoti “boyfriendo”. Manai, kad tavęs vienos niekas nepastebi, bet jei vaikščiosi su juo, tai visos tavo draugės šnibždės viena kitai i ausį: “Vaje, ta jau tikrai galės greit ištekėti... Matot, kaip vaikšto vis kartu”.

     O visgi ar nejauti giliai širdy, kad mergaitei, kurią tik “boyfriendas” už parankės nuveda į “moterų luomą”, dar reikia auklės, ne kavalieriaus? O berniukas, kurį tik dūmai padaro “suaugusiu” — argi nėra dar tik vaikas savy?

     Suaugusiu padaro ne išorė ir ne priedai: nei koks daiktas, nei kitas asmuo. Neužtenka turėti cigaretę dantyse ar užsidėti “tėvelio kepurę”. Nepakanka dėvėti aukštais kulniukais batus ar vaikščioti susikabinus su “boyfriendu”. Niekas tavęs suaugusiu ar suaugusia nepadarys. Priešingai, jei tu sudėsi visą vilti į ką nors kita, tu ir liksi tik vaikas, suaugusiu pamėgdžiotojas. Subręsti galima tik pačiam.

     Be to, suaugti nėra tas pat kaip subręsti. Žmogus, kai pasiekia tam tikrą metu skaičių, jau skaitomas suaugusiu. Jis, gal būt, jau tada yra ir subrendęs, bet gali ir nebūti. O kai kurie iš viso nesubręsta arba visą gyvenimą turi daugiau ar mažiau nesubrendimo pažymių, t. y. nuo vaikystės užsilikusių vaikišku savybių.

     Kad būtų tau aiškiau, paminėsiu keletą pavyzdžių. Vaikui dėl saldumynų tiek varvinti seiles, kad net dėl jų kai kada prasižengti — yra suprantama, nors ir neleistina. Bet suaugusiam dėl saldumynu (bet kokioj formoj) nusikalsti — ne tik nepateisinama, bet ir nė nesuprantama: nors jis suaugo, bet kažkas pas ji “neužaugo”, jei neišmoko suvaldyti savo vaikiško pomėgio.

     Vaikiška yra iš baimės ar tingėjimo vengti apsiimti ką nors kitiems gera padaryti. Vaikiška yra paleisti “triūbą ašarų”, kai negauni, ko tik užsigeidi. Vaikiška taip pat supykus daužytis ar paleisti tokią virtinę žodžių, kurie besiklausantiems net pašiauštų viršugalvio plaukus.

     Tikiuosi, jog supratai, kad norėjau tau pasakyti vieną tiesą: kad, nors tikrai nori būti suaugusiu, visgi gali suklysti, kaip juo būti. Reikia skirti du dalyku: rodytis suaugusiu ir būti subrendusiu. Rodytis suaugusiu yra vaikiška. Būti subrendusiu yra svarbiausia. O subręsti galima tik atsisakius vaikiškų įgeidžių — dėl to reikia išmokti save valdyti.

     O to išmoksi ne tuoj pat — ne per vieną dieną. Tam yra visa jaunystė, kurioj tu bręsti ne tik kūnu, bet ir dvasia.

     Žinoma, pilnai subręsti neužtenka vien valdytis: tai tik viena brendimo pusė. Be to, bręstas žmogus vis labiau atranda save: t. y. jis nepasimeta, negyvena beprasmiai, bet vis aiškiau supranta, ką gero jis gali su savo gyvenimu padaryti, kaip ir kodėl. Ir ne tik supranta, bet ir daro.

     Tačiau visa tai jis padaro tik save apvaldydamas. Tik nusikratęs vaikiškumu, jis atranda savo paskirtį, kurią turi subrendęs atlikti.

PSICHIATRAS KALBA JAUNIMUI APIE SUBRENDIMĄ: Kokia yra priežastis tų kritiškų momentų, kada jausmais tu susimaišai, kada, rodos, negali savo elgesio nei suprasti, nei apvaldyti? Paprastai tai atsitinka dėl to, kad tavo dalis, įsikabinusi, laikosi vaikiškų jausmų bei nusistatymų, kurių jau seniai reikėjo atsisakyti kartu su pieno buteliuku ir barškančiais žaisleliais... Kūdikiui yra normalu žiūrėti tik savęs... Juk jei išalkęs jis nepaleis gerklės, tai gali likti visai nepavalgydintas. Bet pamažu nustodamas būti vaikas, palaipsniui turi išmokti nusipelnyti, kad kiti į tave kreiptų dėmesį bei atsižvelgtų. Tu turi atsakingai imtis darbų, kitiems kai kada nusileisti, išmokti į kitus atsižvelgti ir nepasiduoti nusivylimams. Tik tada subręsi ne tik kūnu, bet ir jausmais. — Dr. Spurgeon English, Your Behavior Problems.