Spausdinti

 

Elegija nusivylusiam draugui

INDRĖ DAMUŠYTĖ

Indrė studijuoja anglų kalba bei literatūrą Wayne Valstybiniame Universitete, Detroite. Buvo “Ateities” redakcijos narė. Jos eilėraščiu buvo atspausdinta “Ateityje” ir “Anthology of College Poetry”. Eilėraščio iliustracija Zitos Sodeikienės.

Neramumu nutrupėjęs balso rakštis
sudrumsčia gatves, naktimi nuklotas.

Slenka šviesa, rausva,
dangoraižių palėpėmis. Auksiniais pirštais
perskrodžia miglotus miesto kelius.

Jis ranką iškėlė.
Prieš saulę ji tamsi.
Susimąstęs nuleido... kyla saulė

            sustabdyt jos negalėjo.
            Nuraminti bėgantį laiką nepajėgė.
Jau diena skverbėsi pro lango plyšius.
 Diena,
ir šampanas išgertas.
Taurės guli nukritusios ant tako.
Ir daina
nakties daina baigta.
Nuaidėjus, prasklidus plieninėm kavernom.

Saulėtekio auksiniai pirštai palietė tylumą.
Jau visi išėję.

Paliko taures, sudužusias ant šaligatvio.

Šampano lašai saulėj sutviksėjo
ir pranyko.

Sūkurys be galo, be ribų
liūdnai čiurlena.
Valandos byra nuo dangaus.

Rytmečio migla tanki.
Žmogus ieško žmogaus.
Žvalgosi
                        ir mato:
            Eisena per tilto griaučius.
            Galvas nuleidę, koja paskui koją,
            pilkame ryte eina.
Kas?

 šešėliai padrikę, aklieji seka aklą
            ryto migloje.
            Ten per girgždantį tiltą.
            Žmogus po žmogaus žygiuoja.
Besiveržianti saulė aptaško tilto kabelius.
O eisena tamsoj,
apsupta tik upės mirguliuojančiom šviesom.
            Griaučiai tilto griaučiais žengia.

Jis užsimerkęs lūkuriuoja
            užsimąstęs
atsiremia į trūnijančią sieną.

Laikasindas.
            Amžius neša, dalina, skiria.
Valandos tarsi gyvsidabris
sužiba ir dingsta.
            O jie
            svajoja. Sau meluoja.

Jam širdis šaukia.
Atmerkęs akis stebi.
            Meldžia jiems nujautimo.
O jie. Akli.

Gatvės prakaituoja vidudienio kaitra.
Senos žinios, lyg gėda,
slapstosi pakampiais dulkinais.
            Ūžia beprotis gyvenimas...
o nėr žmogaus, nėr žmogaus.
Ir slapstosi šešėliai, lyg vakarykščios žinios,
gatvės dulkinais pakampiais...
            pinasi po kojom.
            Jis nusilenkęs
            skaito senas žinias.

Ir bus laiko, ir bus laiko
Tau ir man pragyventi:
pragyventi savo laiką
            bus tam laiko.
                        Štai žiūrėk! Laikui matant...
                        Žilas plaukas, senio žingsnis.
Ir bus laiko
ir tam, ir tam.
Jei nebus,
kam išvis reikėjo mums to laiko?
Laikas,
laiko amžius.
                                    Tu jau žilas.
Gal, gal...
                                    Tu jau sensti.
                                    Džiūsti.
                                    Nesvarbu, ką darai.
“Kas tau rūpi!'”
                                    Laikas vysta.
                                    Lapai krenta.
... bus laiko
pajudėti,
pagyventi.
                        Ne. Jų svajonės tik sapnai.
                        Tik rūkai ...
            gal... gal... gal.
Nuliūdęs, jis iškėlė ranką.
Dangun žvelgė.

Diena baigės. Saulė slinko už miesto uolų.
Sustabdyt jos negalėjo.
Nuleidęs galvą aklai žengė į namus.

            Pilkas rūkas plaukia sienom.
            Plauna mūrus anglimis.
            Teka gatvių tamsoje...
                                    taško langus ir duris.

Langaisėdi jie.
            Kambariuose jau tamsu,
            tik kvėpavimą jauti.
            Veidrodžiai atspindi žaibo žvilgsnius
iš gaubiančios nakties neono.
Jie.
Veidrodžiai... neono šypsnis.
            Rūkas pilkas po durim
            kyla lig lubų
            ir veidrodžius uždengia.
Kloja. Juos užsklendžia.
Jie nemato.
                                                Ir bus laiko.
                                                Gal bus laiko.
                                                Jau nėra.

Jie akli.
Akys tamsios duobės.
O veidrodžiai
—  rūkus atspindi.

Tamsios nakties pajuodavę kaulai
barškina į langus. Tamsi naktis
-
juodų kaulų ganytoja.
Tylus bežodis sargas.

Diena trumpa,
krentanti į panaktini juodų griaučių.

Tylus bežodis sargas ... kiauri kaulai.
Kaulai
, kaulai laukia.
            Pilkai nutapytos dienos
            pajuoduoja ir tampa kaulais.
            Stoja.
            Sudainuoja tamsiąją elegiją.
            Štai naktis ... štai laikas.