STASYS YLA
Daugelis žmonių jaučiasi išsikankinę, tiesiog pavargę dėl moralinių dalykų. Kodėl? Sąžinė nesiduoda sukalbama, palenkiama, apglostoma. Jos reikalavimai atrodo per aukšti, gyvenimo tikrovėje sunkiai pritaikomi. Tai kelia žmogaus nerimą ir sukuria įvairių vidinių įtampų. Žmogus ieško būdų sau pasilengvinti, bent save pateisinti. Dėl to ne vienas vartoja psichologams žinomą savęs apsigynimo "aparatą", sakysim, perkelti savo kaltę kitiems arba pasiteisinti susidėjusiomis nepalankiomis aplinkybėmis.
Sąžinė yra ugdoma, formuojama, dėl to — sau pateisinti — mes klausiame, ar tas mūsų sąžinės ugdymas nebuvo pertemptas tėvų, mokytojų, kunigų? Gal ir pačios krikščionybės moraliniai reikalavimai yra per aukšti, per kieti, nelankstūs? "Kodėl Bažnyčia, kuri šiuo metu daug ką keičia, negalėtų pakeisti, bent sušvelninti tų visų ar bent kai kurių savo reikalavimų?" Jeigu ji nieko nedaro, tai gal teisūs yra tie, kurie moralę laiko kintamą, visiškai asmenišką, kiekvienam individualią, priklausomą nuo laiko ir vietos?
Apie tokią "naują" moralę — laisvesnę ir pažangesnę — šiandien mes daug girdime. Tarp tos moralės atstovų yra ir vadinamieji "hippies". Tada mums kyla naujas klausimas, ar šių keistuolių elgseną dera vadinti morališkai pažangesne? Ar moralė nėra susieta su asmenybės išsiskleidimu, jos didybe, netgi heroika? Nors nesame patys moraliniai herojai, bet toli gražu nenorėtume būti ir pasimetėliai, prisidengę pažangumu.
Kurgi yra toji moralinė kryžkelė, kurion atsiduriame mes patys, o dar labiau ne vienas jaunas žmogus?
Būties ar padėties moralė?
Pagrindinis klausimas yra šis, ar moralė priklauso žmogaus būčiai bei prigimčiai, ar ji tik žmogiškosios egzistencijos ir situacijos vaisius? Daugelis filosofų pripažino ir pripažįsta, jog moralė yra prigimtinis imperatyvas bei įstatymas, įdiegtas pačion sąžinėn. Kiek šis įstatymas susietas su žmogiškąja prigimtimi, tiek jis visiems žmonėms bendras ir nekintamas.
Šios pažiūros laikosi ir krikščionybė, tik ji sąžinės įstatymą priskiria prigimties bei būties autoriui Dievui. Tas pats autorius, vienus įstatymus įdiegęs prigimtin, kitus yra davęs apreiškimu, papildydamas, pagilindamas, išplėsdamas. Abu moralės įstatymai — prigimtinis ir apreikštasis arba pozityvusis — yra derinami krikščionybėje. Dėl to, kai kalbame apie krikščioniškąją moralę, nereikia galvoti, kad ji yra kažkas nauja, šalia prigimtinės arba būties moralės. Krikščionybė išpažįsta visuotinąją nekintamą moralę, kaip paties Dievo valią arba jo įstatymą. Kas kita pačios Bažnyčios įstatymai bei moraliniai įpareigojimai, kurie gali būti jos pačios keičiami. Bet kai mes statom klausimą, ką Bažnyčia turėtų keisti, privalom žinoti, kas yra jos galioje keisti, o kas tik jos saugoma ir ginama kaip nekintamas Dievo įstatymas.
Nežinojimas ar nesusipratimas yra tapęs istoriniu reiškiniu. Sakysim, dalis filosofų, nepalankių Bažnyčiai, kaltino krikščionybę, kad ji sugalvojusi Dievo įstatymus. Atmesdami apreiškimą, aišku, jie atmetė ir pozityvų Dievo įstatymą. Atsisakydami Dievo, jie ribojosi prigimtiniu įstatymu, kuris, jų galvojimu, yra grynai žmogiškas. Žmogus turįs sekti savo sąžine nepaisydamas, ką sako įstatymai ar tokie įsakymai, kuriuos savo ar Dievo vardu skelbia Bažnyčia.
"Žmogiškoji moralė", nors ir atribota nuo Dievo, vis dėlto daugelio buvo pripažįstama visuotine, pastovia, nekintama. Tik nuo apšvietos laikotarpio įvyko lūžis, kada pati žmogaus prigimtis dėl evoliucionuojančios gyvenimo kaitos pradėta laikyti kintama. Jei žmogaus prigimtis kinta dėl besikeičiančių socialinių sąlygų, tai aišku — kinta ir jo sąžinės "imperatyvas", ir tas prigimties įstatymas bei toji būties moralė. Su šia pozityvizmo, socializmo, evoliucionizmo srovių atneštąja pažiūra iškilo ir naujos moralės klausimas. Moralė "pasidarė" priklausoma nuo padėties arba situacijos, kokioje žmogus atsiduria. Tik pats žmogus galįs pasakyti, kaip jis jaučiasi, kaip išgyvena vieną ar kitą elgesio būdą. Niekas kitas negali jo teisti, smerkti ar bausti.
Dėl legalizmo ir liberalizmo moralėje
Ne vienas žmogus galėjo dabar atsilaisvinti nuo moralinių įtampų, pasinaudodamas minėtom pažiūrom. Vis dėlto tos pažiūros pasirodė vienpusiškos, nes gina tik subjektyvią, asmeninę sąžinės laisvę, kai tuo tarpu moralėje yra dvi pusės. Nėra moralės be tam tikrų principų, normų, pareigų, sankcijų, kaip negali būti moralės ir be laisvo žmogaus apsisprendimo bei sutikimo. Pačioje tat moralėje slypi problema, kaip suderinti viena ir kita. Mes kartais nepajėgiame vykdyti principinių reikalavimų, ir kartu jaučiam, jog negalime savęs atpalaiduoti nuo jų saistomumo. Pasinaudoję laisve nepaisyti, vis dėlto nesame patenkinti. Naujos pažiūros mus skatina nepaisyti to "atavistinio sąžinės nepasitenkinimo", kuris esąs primestas per šimtmečius "bažnytinės" moralės ir viso auklėjimo. Esą, reikia visa tai atmesti, tiesiog nepaisyti, ignoruoti, kitaip save lenkti — ir visi tie nerimo, nepasitenkinimo reiškiniai su laiku savaime išnyksią. Deja, nuo tų visų pastangų praėjo apie porą šimtų metų ir žmonių sąžinė nepasidarė ramesnė. Dėl to "reikia" ieškoti naujų bandymų palengvinti moralę ir kurti vis naujesnes, vis pažangesnes moralines sistemas.
Iš tų naujausiųjų bandymų vis ir vis kyla atsiskaitymas su "senąja morale". Vienas populiariausių priekaištų "senajai moralei" yra šis — ji per daug legalistinė, apraizgyta įstatymų įstatymais, tiesiog nebepaliekanti laisvės individualinei sąžinei. Ta "senoji" moralė čia laikoma krikščionybės moralė, bet užmirštama, jog ji pirmoji kovojo su žydiškos — fariziejiškos moralės legalizmu. Kovojo pats Kristus ir tęsė tą kovą ypač šv. Paulius. Krikščionybė, aišku, neatsisakė dorinio įstatymo, bet ypatingai iškėlė asmeninę sąžinės laisvę. Asmeninė sąžinė yra galutinis moralumo sprendėjas, pagal kurį ir pats Dievas spręs žmogaus bylą. Taip visą laiką buvo skelbiama katalikų moralės mokslo. Dėl to II Vatikano suvažiavimas, priėmęs žmogaus laisvės deklaraciją, iškėlė ne naują principą, bet pateikė naują jo išplėtojimą. Ši deklaracija neišeina paremti liberališkesnės moralės ir toli gražu nepriartėja situacinei moralei, iš tikrųjų, krikščionybė moralinėj srity, kaip seniau, taip ir dabar lieka derinti legalumą ir liberalumą. Tikrasis moralinis legalizmas ir moralinis liberalizmas stovi šalia krikščionybės, kaip dvi ekstremos arba dviejų derintinų pradų išskyrimas ligi tam tikro kraštutinumo.
Ekstremos moralinėje srityje nėra naujas dalykas. Jų buvo pačios krikščionybės pradžioje, juo labiau jų nestigo antikinėje kultūroje. Bet nuo IV-ojo ligi XV-ojo amž., kaip pastebi prof. Sorokin savo veikale The Crisis of Our Age (New York, 1942, 142 psl.), krikščionybė buvo apvaldžiusi kraštutinumus ir įsitvirtinusi vakarų kultūroje. Nuo renesanso ir humanizmo laikų vėl grįžo antikinė hedonizmo srovė, kuri moraliu dalyku laikė tai, kas žmogų daro laimingą, o laimę nešąs jausminis malonumas. Graikuose ši laimė buvo reiškiama šūkiu "valgyk, gerk ir žaisk", romėnuose — "naudokis diena" — džiaukis, nes laikas trumpas. Vokiečiuose ši linkmė rado naują šūkį: "Wein, Weib und Gesang", o pas amerikiečius, kaip sako Sorokin, "buy a car and be happy". Prof. Sorokin apskaičiavo, kad vakarų kultūroje šios "naujos" moralės įtakoje yra apie 43% žmonių, kai krikščioniškosios moralės dar laikosi 57% (taip buvo sakoma 1942 m. išleistoje knygoje; o kiek dabar? — Red.).
Iš tikrųjų, nieko naujo nėra tose naujose srovėse, kurios įvairiais vardais šiandien skelbiasi. Jos eina dviem bėgiais: atsiriboja nuo moralinių principų, normų, įstatymų bei visų institucijų, kurios tuos principus bei normas saugo, arba pervertina įstatymus bei institucijas, bendrųjų interesų dėlei. Viena kovoja už individualistinę laisvę, antroji už kolektyvistinę tvarką. Nietzschės antžmogis ir Markso miniažmogis yra tos dvi viršūnės, kurioms lenkiama arba pritaikoma ir moralė. Antžmogis pats sprendžia, kas jam yra moralu, o miniažmogiui sprendžia partija ar institucija. Marksistinė sistema yra tipiška atstovė legalistinės "moralės", kokią istorijoje buvo sukūręs žydiškasis fariziejizmas. Tačiau būdinga, kad individualistinės liberalinės moralės atstovai to legalizmo nemato marksizme, o jo ieško krikščionybėje arba, jei mato, tai lygiomis gretina vieną ir antrą.
Pastaruoju laiku iš liberalinio pasaulio atstovų vėl garsiau kalbama apie tai, kas apšvietos pagimdyta, būtent — apie situacinę (padėties) moralę. Situacija keliama, kaip naujas elementas, tarsi jo nebūtų buvę ir nūnai nebūtų krikščioniškoje etikoje.
*
*
Redakcijos pastaba: Antroje straipsnio dalyje, kuri bus spausdinama "L. L." vasario numeryje, autorius nurodys, kad krikščioniškoje etikoje, principus pritaikant gyvenimui, galima ir reikia atsižvelgti į situaciją, bet tas atsižvelgimas skiriasi nuo grynos situacinės moralės. Pastebėjęs, kad moralinė problema nėra tiek srovių ar sisteminių sprendimų problema, kiek žmogaus asmenybės... ir jos ugdymo problema", jis pateiks porą naujesnių idėjų krikščioniškoje etikoje: 1) kad asmuo turi laisvę siekti moralinės tobulybės ir 2) kad krikščioniškosios moralės pagrindas yra ne žmogaus santykis su moraliniu principu, bet su Dievu ir Kristumi.