Kaip jie pasireiškia lietuvių išeivių tarpe
Šie laikai vadinami ne vien atominio amžiaus pradžia, pasimetusios generacijos era, naujųjų atradimų šimtmečiu, bet ir nervingos baimės arba neurozės amžiumi. Nelengva pasakyti, ar psichiniai negaluojančių žmonių šiais laikais yra daugiau negu anksčiau, ar tik dabar yra atkreiptas į juos didesnis dėmesys. Viena tėra aišku: jų yra pakankamai daug, kad jais reikia rimtai susirūpinti. Vien Jungtinėse Amerikos Valstybėse pusė ligoninėse paguldytųjų yra psichiniai ligoniai; o psichiatrinėse ligoninėse yra trys ketvirčiai milijono žmonių. Pastebima, kad ir lietuvių tarps — tiek išeivijoj, tiek okupuotoj Lietuvoj — pasitaiko nemaža psichinių susirgimų. Norėdami "Laiškų Lietuviams" skaitytojus ir bendrai lietuvių visuomenę plačiau painformuoti apie šių ligų simptomus, priežastis ir apsisaugojimo būdus, kreipėmės į visą eilę įvairiuose kraštuose toj srity dirbančius lietuvius specialistus. Trumpai supažindinę skaitytojus su atsakiusiais psichologais bei psichiatrais, žemiau pateikiame jų apklausinėjimo rezultatus.
Prof. Vytautas Bieliauskas dėsto psichologiją Xavier Universitete, Cincinnati, Ohio, ir yra to universiteto psichologijos fakulteto vedėjas.
Dr. Romualdas Kriaučiūnas dirba Kankakee Valstybinėje Ligoninėje, Kankakee, Ill., kaip klinikos psichologas ir giatrikos palatų vedėjo padėjėjas.
Prof. Albinas Liaugminas, psichologas ir pedagogas, dėsto naująsias kalbas Lojolos Universitete Čikagoje ir privačiai teikia psichoterapinę pagalbą jos reikalingiems.
Dr. Gabrielius Misevičius yra Kankakee Valstybinės Ligoninės, Kankakee, Ill., superintendentas.
Dr. Bruno Radauskas yra Spring Grove Valstybinės Ligoninės Baltimorėj, Md., superintendentas.
Prof. Antanas Sužiedėlis dėsto psichologiją Katalikų Universitete ir Trejybės Kolegijoje Washingtone.
Dr. Petras Tunkūnas dirba Veteranų Administracijos Ligoninėje Čikagoje ir dėsto psichologiją Čikagos Medicinos Mokykloje.
KLAUSIMAS: Ar lietuvių išeivių tarpe emocinių - psichinių sutrikimų (negalavimų, ligų), palyginus su kitais to krašto gyventojais, pasitaiko proporcingai: a) mažiau, b) tiek pat, c) daugiau?
DR. PETRAS TUNKŪNAS: Lietuvių tarpe emocinių ligų pasitaiko tiek pat, kiek ir kitų kraštų gyventojuose.
PROF. VYTAUTAS BIELIAUSKAS: Manau, kad, jei būtų galima sudaryti statistikas, rastume, kad psichinių sutrikimų lietuvių išeivių tarpe yra tiek pat, kaip ir tarp kitų šio krašto gyventojų. Turint galvoj, kad mūsų išeivija reprezentuoja tautinį elitą, tektų laikyti, kad psichinių sutrikimų mūsų išeivių tarpe yra daugiau, negu jų proporcingai turėtų būti. Žinoma, daugumas tokių sutrikimų yra užslepiama ir pridengiama fiziologinių sutrikimų skraiste, nes daugumas mūsų išeivių psichinius sutrikimus skaito "nudavimu", o ne tikra "liga". Daugelis mūsų vis bando galvoti, kad tik vietiniai gali tapti psichiatriniais pacientais, o ne "mes" — dėl to fiziologiniai ir psichosomatiniai sutrikimai yra lengviau "priimami".
DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: Tiek pat.
DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Teigčiau, kad lietuvių išeivių tarpe emocinių-psichinių sutrikimų pasitaiko tiek pat. Antra vertus, tik maža dalis su tokiais negalavimais bando dorotis jų užuomazgoje. Protinė higiena lietuviams ypač svetima. Įemocinius sutrikimus dažnai žiūrima kaip į silpnavališkumą arba savotiškumą.
PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: Sunku pasakyti, ar mažiau jų pasitaiko; bent ieškančių specialisto pagalbos skaičius yra mažesnis. Mat, lietuviai iš pradžių kokio nors elgsenos keistumo nelaiko liga; sako: čia jau toks šio asmens charakteris.
Vėliau, kaip tas "charakterio keistumas" padidėja ir pradeda jau kiekvienam ir ne specialistui atrodyti nebenormalus, susirūpinama, bet šis šeimos rūpestis saugojamas didelėje paslaptyje.
Pagaliau, kada su tokiu "keistuoliu" nebegali šeimoje susidoroti — jis pasidaro kenksmingas sau pačiam arba kitiems, tada jis išvežamas (taip pat paslapčiom) į psichiatrinę ligoninę. O tada jau dažniausiai būna per vėlu.
DR. BRUNO RADAUSKAS: Tiek pat.
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Į klausimą — mažiau, tiek pat, ar daugiau — galima būtų atsakyti ir vienaip, ir antraip, ir netgi trečiaip. Pareitų nuo to, kaip "psichinio-emocinio sutrikimo" sąvoka suvokiama. O psichinių sutrikimų nosologijos (ligų klasifikacijos) apibrėžimai ir terminai toli gražu nėra nei labai aiškūs, nei tikslūs, nei vykę. Visų pirma yra daug teoretinės painiavos — pavyzdžiui: ar psichiškai nenormalaus žmogaus elgsena ir prisitaikymas yra iš esmės skirtingi nuo normalaus, ar tai tik laipsnio, kokybės, įvairavimo reikalas? Ir jei atsakoma, kad gal laipsnio — vieni sugeba tiksliau gyventi, kitiems prasčiau sekasi — tai kur tąsyk riba, nuo kurios jau nenormalumo diagnozė pritaikytina? Yra ir praktiškų sunkumų — ką vienas psichiatras pavadina schizofrenija, kitas pavadina "nevykusia asmenybe" ir pan.
Nesiveliant į tas painiavas, norėčiau siūlyti skirti taip vadinamas "psichozes" nuo kitokių sutrikimų. Psichozė atitinka populiariam "beprotybės" terminui — tai sunkus sutrikimas, paveikiantis visą žmogų (protavimą, jausmus, elgseną) taip, kad jis nebegali atsakingai elgtis ir gyventi normalioje aplinkoje. Daugeliui psichozės variacijų randamos genetinės ar organinės priežastys ar bent "korelatai". Todėl ir nemanyčiau, kad lietuviuose yra ar mažiau ar daugiau psichotikų. Nėra rasta, kad gyvenimo sąlygos — sunkesnės ar lengvesnės, žlugdančios ar lepinančios — paveiktų psichozės statistikų tikimybę. Nėra laikų — gerų ar blogų — kada būtų daugiau schizofrenikų, ar mažiau paranoikų, ar dažniau žmones užpultų psichotinė depresija. Jei skaičiai kartais ir kaitaliojasi, tai greičiausia todėl, kad viena ar kita diagnozė eina arba į madą arba iš mados.
Einant prie nepsichotinių negalavimų, klausimas painesnis. Kaipgi suskaičiuosi neurotikus? Jie ligoninėsna dažniausiai neatsiduria. Kaipgi suskaičiuosi sukčius, žiauruolius, neatsakinguosius, melagius? Nevisi juk suareštuojami. Kaipgi suskaičiuosi nevykėlius, baimių surakintuosius, vienišuolius, ligas sau įsikalusius, siauraminčius, užkietėjusius? Neįmanoma kvantifikuoti jau vien todėl, kad tokie apibrėžimai ir jų pritaikymai pareina kone visiškai nuo kultūros, civilizacijos rėmų. Kas amerikiečiuose tam tikromis aplinkybėmis būtų pavadinta psichoneuroze, lietuviuose gal būtų aptarta kaip "tinginystė". Taigi, spėčiau, kad lietuviuose mažiau yra "neurotikų", "charakterio sutrikimų", "nevykusių asmenybių", bet daugiau "nervuotų", "palūžusių" (ar gal greičiau ir patogiau — "palaužtų"), "savanaudžių". Lietuviuose "psichinis sutrikimas" tebėra didesnė stigma, negu amerikiečiuose, todėl klinikose ir pas psichiatrus jie mažiau tesilanko. Duomenų neturiu, man tik taip atrodo.
KLAUSIMAS: Kuo remiatės taip atsakydamas: profesine patirtimi, nuomone, susidariusia iš Jums žinomų pavienių atvejų, ar kuo kitu?
DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: Stebint atvežtus ligonius į valstybines ligonines.
DR. PETRAS TUNKŪNAS: Šią nuomonę susidariau profesine patirtimi, dirbdamas lietuvių išeivių sostinėj Čikagoj, dalyvaudamas įvairiuose psichiatrų suvažiavimuose, studijų tikslais apvažiuodamas aplink šiaurinį žemės pusrutulį. Taip pat palaikau ryšius ir pasitariu su lietuviais profesionalais ir asmenimis iš šiai sričiai giminingų profesijų, kaip socialinių darbuotojų (social workers), psichologų, kunigų.
DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Keleto metų bėgyje esu turėjęs reikalų su apie 50 lietuvių — psichiatrinių ligonių. Šalia jų, turėjau progos dirbti ir su kitais rytų Europos emigrantais, ilgainiui patekusiais į ligoninę.
PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: Savo profesine patirtimi ir iš netiesioginio ryšio su pradėjusių negaluoti artimaisiais. Be to, šios ligos dauginasi panašiai į grybus: kai randi vieną, žinai, kad čia netoli bus ir kitas. Kai gauni vieną iš šeimos labiausiai paliestą ir jau ieškantį pagalbos, rasi tuojau pat ir antrą arba ir trečią, kurie, patys būdami, palyginti, išoriniai dar stiprūs, pajėgia sistemingai gniuždyti kitą. Jie savo vidines įtampas išveikia į arčiausiai stovintį asmenį. Ne kartą pasitaikė, kad motina, atvedusi vaiką su "problema", pati paaiškėjo besanti to vaiko problema ir, kaipo tokia, reikalinga pagalbos.
DR. BRUNO RADAUSKAS: Profesiniu patyrimu.
Sutrikimų rūšys
KLAUSIMAS: Kokio tipo emocinių- psichinių sutrikimų (negalavimų, ligų) lietuvių išeivių tarpe dažniausiai pasitaiko?
PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: Visokių: daugiausia neurotikų; o psichotikai, paprastai, būna išvežami į ligonines.
DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: 70% schizo-frenikų, 30% alkoholikų.
DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Remiantis ribotu patyrimu, sakyčiau, kad didžiausią kategoriją sudarytų galvosenos sutrikimai, pasireiškią nepagrįstu įtarinėjimu, perdėtu jautrumu kitų pastaboms, persekiojimo įsivaizdavimais. Čia taip pat paminėtini galvosenos sutrikimai, kur religiniai nukalbėjimai užėmė svarbią vietą. Antroje vietoje minėtini alkoholikai. Dažnumu trečioje vietoje grupuojasi gilaus nuliūdimo, nerimo ir kaltės jausmo sukaustyti asmenys. Seneliai paminėtini ne tiek kaip ligoniai, kiek kaip užmirštieji, kurie laukia gyvenimo saulėleidžio pilkoje vienumoje.
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Su sutrikimo tipais — vėl apibrėžimo klausimas. Abejočiau, kad būtų galima įrodyti, kad lietuviuose daugiau diagnozuotų isterikų, ar fobikų, ar pan. įdomesnis ir tikslesnis klausimas būtų — ar sutrikimų simptomatika turi kokių tipingų bruožų? Yra žinoma, kad netgi psichozėse simptomų turinys keičiasi pagal laikus ir madas: paranoikų eilėse dabar nereta atominės bombos paslapčių žinovų, komunistų persekiojamųjų, mėnulin keliautojų. Įsikalbėtose ligose taipgi einama su progresu — kai laikraščiai rašo apie tabaką, atsiranda daugiau plaučiais besiskundžiančių. Lietuvių išeivių nelaimingoje patirtyje (tėvynės praradimas, naujo krašto reikalavimai), be abejo, taip pat yra kuro simptomams. Proga yra save įtikinti, kad būtum buvęs generolas, jei Lietuva būtų laisva, tai tokiuo gal ir nešiesi. Proga yra neštis svarbesniu, negu esi, jei gali tikėti, kad Maskvoje pavardė ant juodo sąrašo. Proga yra apsiginti savo šykštumą (Lietuvai tai duočiau, bet ne ALTui), arba nemokėjus vaikų užauginti, pakaltinti Ameriką, kad juos iš kelio išvedė. Tokiom progom sau sąžinę pasilengvinam — vieni mažiau, kiti daugiau. Jei daugiau, tai ir įsiterpiame į "neurotikų" tarpą.
PROF. VYTAUTAS BIELIAUSKAS: Statistinių davinių tokiems klausimams atsakyti nesu niekur užtikęs. Iš tikro, tokios statistikos yra neįmanomos, nes nebūtų įmanoma sulaukti pilno ir sąžiningo bendradarbiavimo iš asmenų, kuriuos tektų apklausinėti. Šio klausimo atsakymui mėginau peržiūrėti kitų išeivių gyvenimo studijas. Tokių studijų irgi beveik nėra, tik keletas studijų, liečiančių žydų emigrantus į Izraelio valstybę. Samuelis Z. Klausneris studijavo seksualinių normų priėmimą tarp naujai į Izraelį atvykusių žydų emigrantų ir priėjo išvadą, kad "seksualinis prisitaikymas vyksta pagal kitas kultūrinio prisitaikymo formas”. Kitas kultūrinis prisitaikymas dažniausia yra paremtas stebėjimu, imitacija ir kopijavimu (plg. Samuel E. Klausner, "Inferential visibility and sex norms in the Middle East", Journal of Social Psychology, 1964, 63, 1-23). Jeigu ši S. E. Klausnerio tezė yra teisinga, tai reikštų, kad naujųjų emigrantų prisitaikymas dažnai priklauso nuo jų aplinkos ir tuo būdu reiktų juos studijuoti įvairių kultūrinių sistemų įtakoje, kurių Amerikoje yra nesuskaitoma daugybė.
Taigi mano pastabos remiasi nuomone ir stebėjimu tiek pavienių individų, tiek bendru mūsų išeivijos prisitaikymu, matomu spaudoje, lietuviškame veikime ir kitur.
DR. PETRAS TUNKŪNAS: Daugiausia lietuvių tarpe, kaip ir kitose tautose, pasitaiko neurotinio tipo sutrikimų, dažniausiai nediagnozuotų nei gydytojų, nei artimųjų, kadangi šie sutrikimai, nors padaro juos keistuoliais - išsišokėliais, tačiau nepriverčia jų pasitraukti iš visuomenės nei ieškoti profesinės pagalbos. Lietuvių tarpe, kaip ir pas kitus, susirgusieji neskaitomi pacientais tol, kol neatidaro gydytojų kabinetų ar ligoninių durų.
Psichotinių sutrikimų lietuvių tarpe taip pat yra, kaip ir kitose tautose, jų formos niekuo nesiskiria nuo sutrikimų kitur — tai įrodo, kad emocinės ligos nežino nei spalvos, nei tautybės, nei religinių įsitikinimų, nei rasinių skirtumų. Schizofrenija Azijos ligoninėse lietuvių lengvai atpažįstama, nes pasireiškia panašiomis formomis, kaip ir Lietuvoj lietuvių tarpe.
Sociopatiniai sutrikimai yra padažnėję kaip kitų, taip ir lietuvių tarpe. Jų priežastys visuotinės ir niekuo nesiskiria nuo kitataučių.
Egzistencinės problemos, sukeliančios neramumus ir depresijas, yra gal kiek dažnesnės mūsų, negu svetimtaučių tarpe. Už šitų problemų greičiausia slepiasi mūsų didesnis palinkimas į iš seno žinomą nervus raminantį (tranquilaizerį) bei laikiną draugą — alkoholį, ypač įskaitant naujesnės kartos raminančią priemonę — marijuaną.
Priežastys
KLAUSIMAS: Kokios priežastys sukelia tuos emocinius - psichinius sutrikimus (negalavimus, ligas): a) bendros visiems to krašto gyventojams, b) specifiškai būdingos išeiviams?
DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: Bendros visiems to krašto gyventojams.
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Apie priežastis tai tikrai nieko negalėčiau pasakyti — permaža iš vis psichologijoje, psichiatrijoje žinoma, kas veda ir paveikia netiksliai gyventi; apie specifines priežastis vieno krašto ar išeivių negalavimų kalbėti, man rodos, būtų vaizduotės miklinimas.
DR. BRUNO RADAUSKAS: Dažniausia priežastys yra panašios, kaip ir kituose JAV gyventojuose. Šiek tiek specifiškai išeiviams prisideda nepalankios sąlygos ir kt.
DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Esu sutikęs tik vieną asmenį, kur jo emocinis negalavimas, bent paviršutiniškai, turėjo šaknis lietuvybėj, t. y. bandymas likti ištikimu lietuvybei bei savai religijai tą asmenį pastatė prieš konfliktą. Kitas klausimas būtų, kiek, pvz. alkoholikų, tokiais yra dėl tam tikrų išeiviams specifiškų konfliktų bei išgyvenimų. Bendrai imant, esu įsitikinimo, kad emocinių įtampų priežastys daugiausia atitinka gyvenamo krašto "normas".
DR. PETRAS TUNKŪNAS: Sutrikimus sukeliančios priežastys lietuvių tarpe nesiskiria nuo kitose tautose pasireiškiančių priežasčių. Grubiai žiūrint, jas galima paskirstyti: a) paveldėjimo, b) auklėjimo (conditioning), c) aplinkos ir d) traumatinių pergyvenimų.
Lietuviams išeiviams gal šiek tiek prisideda sunkumas prisitaikyti prie skirtingo priglaudusios tautos gyvenimo tempo ir papročių. Nežinojimas kalbos, negalėjimas pakeisti savo jau suformuoto, Lietuvos kraštui tinkančio, bet išeivijoj gyvenimą paralyžuojančio gyvenimo būdo bei skirtingos gyvenimo filosofijos.
PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: Atrodo, kad daugiausia bendros visiems šios krašto gyventojams: 1) pergeras ekonominis gyvenimas, kuris daro žmogų mažiau atsparų ir per jautrų aplinkos poveikiams; 2) perdidelė konkurencija kovoje už būvį; 3) neturėjimas garantijos darbe (gali būti atleistas kiekvienu momentu) ir grėsmė ligoje, nes nėra nė vieno draudimo, kurs viską apmokėtų; 4) "dolerio stabas", kurio kultas verčia ir vyrą ir žmoną eiti uždarbiauti, uždarant senelius, jei dar gyvi, prieglaudose, o vaikus paliekant gatvės globoj. Šeima, kuri visais laikais buvo tikroji charakterio mokykla, pasidaro nūdien tik trumpalaikio susitikimo vieta, ir tai ne visų tuo pačiu metu.
Daugelis paminėtų sąlygų yra bendros ir lietuviams. Čia galėtų prisidėti dar vienas psichologinis faktas bent senesnėje ateivių kartoje: mūsų turėtasis tėvynėje socialinis statusas yra kritęs bent keliais aukštais žemyn. Tas turėtų veikti labai slegiančiai, bet daugumas to išvengia, aktyviai dalyvaudami išeivijos kultūriniame gyvenime.
PROF. VYTAUTAS BIELIAUSKAS: Tur būt, svarbiausias lietuvių išeivių psichinis sutrikimas galėtų būti pavadintas "praeities neuroze". Daugelis mūsų yra linkę vis galvoti apie praeitį ir gyventi taip, lyg praeitis yra lygi ateičiai. Iš psichologijos mes žinome, kad tie, kurie tik praeitį vertina ir ja gyvena, tai daro išvengti nežinomos ateities ir rizikų. Tačiau tuo pačiu jie praeitį padaro nepamainoma stadija. Jie sustabdo laikrodį ir jų gyvenimas sustoja su juo. Daugelis lietuvių išeivių yra sustabdę laikrodį 1940 metais ir dabar viską vertina pagal tą laikrodį. Daugelis mūsų organizacijų yra tvarkomos pagal tą "sustojusį laikrodį"; jos iš lėto miršta, kaip mirs ir visa emigracija, kuri nori gyventi tik praeitimi. "Praeities neurozė" neleidžia daugeliui įsijungti į šio krašto gyvenimą; ji neleidžia net apie kraštą galvoti skirtingiau, negu mes galvojom prieš 30 metų. Tuo būdu nevienas išeivis atsiduria savo paties sukurtame gete, kuris jį atskiria nuo kitų ir neduoda jam progos naudotis šio krašto laisve ir erdve. Žmogus, kuris yra suspaustas ir nesaugus, yra atviras visiems psichinio sutrikimo pavojams. Dėl to mes randame naujųjų lietuvių išeivių tarpe visas neurozės ir psichozės kategorijas, kurios yra išvardintos vadovėliuose. Tenka iš dalies net stebėtis, kad mūsų išeivijos geto mentalitetas neatnešė daugiau sutrikimų. Tik pagalvojus, kad daugelis mūsų pergyveno tiek daug emigracijos sunkumų, reikia net nustebti, kad psichinių sutrikimų tarp mūsų yra tik tiek, kiek tarp kitų gyventojų, o ne daugiau.
Apsisaugojimas
KLAUSIMAS: Kaip dabartinėse sąlygose apsisaugoti nuo emocinių - psichinių sutrikimų (negalavimų, ligų)?
DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: Pajutus mažiausius simptomus, kreiptis į tų ligų specialistus.
DR. BRUNO RADAUSKAS: Šitam klausimui paprasto atsakymo nėra.
DR. PETRAS TUNKŪNAS: Apsisaugoti nuo sutrikimų įmanoma dalinai: a) patiems sutrikimo paliestiems asmenims laiku kreipiantis į profesinius asmenis bei profesines grupes; b) profesinių grupių asmenims parodant daugiau supratimo ir atjautimo sutrikimo paliestiems žmonėms; c) skelbiant spauda ir kitomis priemonėmis, kad šios ligos yra bendros, visuotinės, t. y. tokios, dėl kurių nei susirgusieji, nei jų artimieji neturi gėdytis.
PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Lygiai sunkus ir "apsisaugojimo" klausimas — juk jei žmogus pajėgtų būti mažiau susisupęs savyje, mažiau susipainiojęs savo sąžinėje, siekiuose — kodėl jis tokiuo nebūtų? Tas, kas gali "pagyti", visų pirma nei "neserga". Todėl ir yra reikalas vienokios ar kitokios intervencijos — terapijos, ar sąlygų pagerinimo, ar atsitiktinos įvykių raidos, kuri atskleidžia žmogui blaivesnį savęs ir pasaulio vaizdą. "Užgrūdintų" neurotikų atžvilgiu esu taigi pesimistas — retas kuris pasitaiso.
Kitaip yra su užaugančiais — jų atžvilgiu "prognozė" šviesesnė ir pareiga didesnė: auginti ir auklėti taip, kad jiems nereiktų gyvenime slėpinėtis po simptomais. Psichiatrijos linkmė yra kaip tik ton pusėn — ieškoti būdų pagerinti žmogaus vystymesi raidą. Pastangos čia gali būti vaisingesnės, negu bandant pataisyti, kas pagadinta.
PROF. VYTAUTAS BIELIAUSKAS: Be abejo bendros šio krašto gyvenimo sąlygos paliečia ir mus. Kompeticija ir konkurencija didina įtampą, konfliktus ir baimę. Materializmas žudo dvasią ir jos polėkius. Tuščios socioekonominės rungtynės sudaro daug problemų. Be šitų yra dar specifiškų, mums savitų problemų. Tarp jų "išeivijos neurozė", minėta viršuje, yra svarbus faktorius. Išeiviai visada yra linkę būti ortodoksai, nes tik tai jiems duoda progos užtikrinti praeitį. Bet ypatingai dabar, kada net religija negali remtis praeitimi, ortodoksiškas galvojimas sukelia konfliktus, ir jis žmones izoliuoja. Dažnai net atrodo, kad senoji karta gyvena sau, o jaunoji karta su ja nieko bendro neturi. Mes dirbtinai esame sudarę visose organizacijose "jaunimo" ir "senimo" lygas, kurios neturi nieko bendro su amžiumi. "Jaunimas" dabar reiškia naują galvojimą, prisitaikymą prie naujų sąlygų; "senimas" gi — sustojusio laikrodžio laikymąsi, atgyventų metodų personifikavimą. Žinoma, ir "jaunimo" ir "senimo" pažiūros yra naudingos ir abi tarnauja įvairiems žmonių reikalams. Visa problema yra tame, kad dažnai jos yra pastatomos konfliktan ir tuo būdu padidina mūsų nesusipratimus ir mūsų bendruomenės nesugyvenimą.
DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Vadovaujantis prielaida, kad protinė sveikata yra kas tai daugiau, negu tik emocinių sutrikimų nebuvimas, pabrėžtina emocinio subrendimo svarba. Tarp įvairių tokio subrendimo apibendrinimų galima suminėti sekančius: 1) sugebėjimas konstruktyviai dorotis su realybe, 2) sugebėjimas priimti pasikeitimas, 3) neturėjimas simptomų, iškylančių iš įtampos ir nerimo, 4) sugebėjimas patirti daugiau džiaugsmo duodant, negu gaunant, 5) sugebėjimas nuoširdžiai santykiauti su kitais, su iš to išplaukiančiu abipusiu pasitenkinimu ir paslauga, 6) sugebėjimas save palenkti, savo neapykantos energiją nukreipti į kūrybiškumą bei visuomeniškumą, 7) sugebėjimas mylėti. Receptas tad ir būtų šias ir kitas savybes savyje ugdyti ir kituose brandinti.
PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: 1) Susirasti ištikimų draugų, su kuriais galima intymiau bendrauti bei nuoširdžiai dalintis bendrais rūpesčiais. 2) Įsijungti į aktyvų socialinį gyvenimą kaip savųjų, taip ir vietinių tarpe. 3) Nesileist suviliojamiems tų lengvai gaunamų kreditų, kurie, pasikeitus blcgon pusėn darbo sąlygom, smaugia žmogų ne tik ekonomiškai, bet ir psichiškai. 4) Šeimoje ugdyti, kaip ir tėvynėje kad buvo, kuo tampriausią dvasinį bendradarbiavimą pasitikėjimo dvasioje, ypač tarp tėvų ir vaikų. 5) Pasirodžius kuriam šeimos nary kokiom nors keistesnėm tendencijom (nuolatiniam kitų įtarinėjimui, savim nepasitikėjimui, baimės ar prieslėgos persekiojantiems jausmams, skausmų jutimams, kuriems nerandama jokio fiziologinio pagrindo, ir kt., tuojau kreiptis — be mažiausios gėdos — į specialistą. Pačioj pradžioj jis galės lengvai padėti. Tik nereikia tikėtis, kad jis prirašys receptą, ir jau po dviejų dienų būsi, kaip buvęs (kai kuriais atvejais ir vaistai padeda). Kadangi čia reikalas eina apie jaudesių (emocijų) perauklėjimą bei perstatymą, ištraukiant iš pasąmonės tikruosius to negalavimo kaltininkus ir juos išsklaidant sąmonės šviesoje, tam reikalinga daugiau laiko: vidutiniu atveju, nuo dviejų iki šešių mėnesių, turint po vieną vienos valandos savaitinį vizitą. Bet ir tas apsimoka, nes įsigalėjusi psichinė liga gali pareikalauti poros metų gydymo — ir tai be garantijos, kad vėl neatkris.
Redakcijos pastaba: Šiomis temomis "Laiškuose Lietuviams" bus svarstoma toliau netolimoj ateity.