LAISVĖS KOVOS METAI. Vol. XIX Nr. 10. LPKR.-NOV.

STEBINT IR SVARSTANT * * *    398

TIKROVĖS IR ILIUZIJŲ KRYŽKELĖJ — II Ant. Paškus    401

APIE LIETUVIŲ SKAUTŲ SĄJUNGĄ    K. Palčiauskas A. Saulaitis, A. Šenbergienė, O. Zailskienė    404

SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — VIII M. Krupavičius    412

RUDENS KALENDORINĖ PRASMĖ (eil.) A. Baranauskas    413

VYTAUTAS AUGUSTINAS P. Jurkus    415

GYVENIMAS ŠAUKĖSI REFORMOS A. Grauslys    421

LAPAS (eil.) K. Gaidžiūnas    422

KRIKŠČIONIJA: Po “Humanae vitae” enciklikos K. T.    426

Vietnamo katalikai P. Gaučys    426

AKIRAČIAI: Dviejų vienuolių pažiūros Sesuo M. Rita ir sesuo M. Margarita    428

JAUNYSTĖ: Ką galvoja anglų katalikų jaunimas A. L.    429

ŠEIMA: Kad jį     atrastume Redaktorius ir skaitytojai    431

Kaip tėvai patys randa išeitį Parengė G. Valiulienė    432

ANAPUS Parengė M. Banėnas    433

ŠYPSANTIS: Ar aš beždžioniauju, ar žmogus?    435

SPAUDOJ: “žaidžiąs” “teologas” ar žaismingas teologas    437

FILMAI. The Thomas Crown Affair, For Love of Ivy S. Semėnienė    438

Filmus suglaustai vertinant * * *    438

ATGARSIAI    439

Šio numerio iliustracijos: Vyt. Augustino fotografijos (viršelio I psl. detalės, 397, 411, 414, 417-420); Alg. Kezio, S. J., nuotraukos (406, 436) ir inž. J. Muloko Jaunimo Centro Čikagoje preplėtimo projektas.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata 1968 m. — $4.00; 1969 m. — $5.00.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 400. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

Senos kapinės Aukštaitijoje (nuotr. Vyt. Augustino).

Ar čia seniai
Tos vėlės buvo žmonės

Dienom plušėjo kaitroje,
O vakarais jų dainos plaukė kloniais,
Papieviais ir laukais.

Jie iškeliavoTu likai
Globot kitų,
Likai Tu rūpintis
Jų rugiapiūte, jų sėja.

Leonardas Andriekus, Vėlės.

■    Katalikų Federacijos kongresas

     Nežiūrint trumpo laiko ir nedidelio garsinimosi, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos kongresas spalio 26 d. Čikagoje pažengė po vieną žingsnį bent dviejuose užsibrėžtuose klausimuose: pateiktas ir apsvarstytas JAV lietuvių katalikų religinio centro projektas (žr. toliau šiame psl.) ir įsteigtas pasaulio lietuvių katalikų apsijungimo steigiamasis komitetas.

     Kiti ryškesni šio kongreso momentai: jame dalyvavo atstovai iš kitų tolimesnių kraštų; evangelikų reformatų superintendentas kun. P. Dilys sveikino kongreso dalyvius, "kaipo krikščionis krikščionius" (taip pat Evangelikų Reformatų Bažnyčios Kolegija atsiuntė sveikinimą raštu); prof. J. Pikūno paskaita (bus spausdinama Laiškuose Lietuviams).

     Tenka apgailestauti, kad programa buvo tokia ribota (dar daug svarbių klausimų liko nepaliesta; pvz. reikalas konkrečių pastangų, kad lietuvių katalikų ir kitų mažumų balsas būtų išgirstas JAV vyskupų konferencijos) ir kad kai kurios katalikų organizacijos nepasirūpino savo tinkamu atstovavimu kongrese. Ši centrinė organizacija tik tada sėkmingai atliks savo uždavinius, kai kitos, jai priklausančios, ją rems.

■    JAV lietuvių katalikų centras

     Nors egzistuoja Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija ir Kunigų Vienybė, tačiau visi (įskaitant ir suminėtų organizacijų centro valdybas) pripažįsta, kad reikia kokio nors centrinio organo JAV lietuvių katalikų veiklai apjungti, koordinuoti bei pagyvinti.

     Pripažinus reikalą, svarstoma, koks tas centrinis organas turėtų būti. Formuojasi dvi nuomonės. Pirmoji yra jau susikristalizavusi į aiškų projektą, kuris buvo pateiktas kun. Pr. Garšvos, MIC., ALRK Federacijos kongrese spalio 26 Čikagoje: šis centras būtų iniciatyvinis patariamasis organas, veikiąs prie ALRK Federacijos ir Kunigų Vienybės centro valdybų; jojo branduolį sudarytų 5 nariai (du, skirti ALRKF, du — Kunigų Vienybės, vienas — vysk. V. Brizgio), kurie kviestų komisijas specialiems reikalams.

     Antroji nuomonė nėra dar detaliai išryškinta. Ji buvo pateikta Pr. G. Tėviškės Žiburių vedamajame rugsėjo 19. Pagal ją, turėtų būti vadovaujančio - koordinacinio pobūdžio centras-senatas iš religinių bendruomenių (t. y. parapijų ir jų ekvivalentų) atstovų, iškilių katalikų asmenų, na, gal ir centrinių organizacijų.

     Pirmasis projektas — paprastesnis ir lengviau įgyvendinamas; antrasis — sudėtingesnis ir sunkiau atsiekiamas. Vis dėlto antruoju projektu tikintieji būtų pilniau reprezentuojami ir aktyviau įjungiami į krikščioniškųjų visuomeninių reikalų sprendimą.

     Prieš pasirenkant lengvesnį kelią, reikia dar stabtelti ir pasvarstyti, ar kitas tinkamesnis kad ir sudėtingesnis kelias nėra įmanomas. O gal, laikui spaudžiant, tiksliausia yra imti pirmąjį kelią ir paskui žiūrėti, ar antrasis įmanomas.

II

ANTANAS PAŠKUS

įtaka krikščioniui

     Išryškinus stambesnius psichologinio žmogaus bruožus (abejingumą Dievui, ideologijoms ir pasaulėžiūrinėm institucijom; atsidavimą patirtinei tikrovei juslinio malonumo, privatinio izoliavimosi ir profesinio angažavimosi formomis), nebus sunku juos atpažinti ir mūsų gyvenamoj aplinkoj. Šiapus ir anapus geležinės uždangos, krikščionių bendruomenėse ir vienuolijų institucijose, dvasiškijos ir pasauliškių tarpe, visur užtiksime "draugiško barbaro" pėdsakų.

     Ši nauja minties ir tikrovės pergyvenimų dimensija nepalieka nuošaliai ir Kristaus sekėjų. Mūsų dienų tikintysis darosi artimesnis subjektyvistui (egzistenciniam ir psichologiniam) nei devyniolikto šimtmečio objektyvistui. Nebeimponuoja objektyvios, šalia jo esančios, filosofinės tiesos. Ir jis linksta interpretuoti tikrovę iš žmogiškos perspektyvos. Tomistiniai Dievo buvimo įrodymai ir jam nebedaro įspūdžio. Nesistengia jis Dievo ieškoti žvaigždėtam danguj, bet savo sielos labirintuose. Neklausia, kaip įrodyti Dievo buvimą, bet ką jam religija gali duoti. Neieško loginio savo tikėjimo pagrindimo, bet psichologinio tikrumo. Norėtų jis Dievą garbinti iš patraukimo, o ne iš pareigos; būti doru, sąžinės liepiamas, o ne įstatymų verčiamas. Laukia, kad liturgija prakalbėtų į visus jo pojūčius; regėjimą, klausą, motorines jusles ir t. t. (Lietuvis kažkodėl mėgsta snaudimu religinėse apeigose dalyvauti). Pagaliau jis mielai klauso tų pamokslininkų, kurie prakalba į jį, o ne į. seniai nebeegzistuojantį šv. Augustino laikų primityvų krikščionį. Jis, taip pat kaip ir jo psichologinis brolis, pradeda justi bažnytinių institucijų slėgimą. Vis daugiau bando išsivaduoti iš asketinės doktrinos ir praktikos; nori pasauliu džiaugtis, o ne tik jį pakęsti. Aplamai dabarties krikščionis žiūri į žemišką buitį kaip į savęs atbaigimo progą ir galimybę, o ne tik pasiruošimą būsimam gyvenimui. Čia, gal būt, ir reikėtų ieškoti "celibatininkų maišto" šaknų Katalikų Bažnyčioje.

     Pagaliau ir krikščionybės vadai užsikrėtę sočios žmonijos idealu. Paskaitykime tik popiežiaus Jono XXIII encikliką Pacem in terris ar Pauliaus VI kalbas Kolumbijoje. Jose išgirsime nedviprasmišką socialinės evangelijos kalbą. Protestantų ministerio Martin Luther Kingo regėta pažadėtoji žemė, į kurią jis bandė atvesti savo tautą, yra ne kas kita kaip pertekusi visuomenė. Kartais susidaro įspūdis, kad socialinė evangelija ima nusverti malonės evangeliją. Šįmet 40% baigusiųjų garsią protestantų seminariją (Union Theological Seminary) Niujorke atsisakė užimti postus parapijose, o išėjo į "karą prieš skurdą". Tiesioginis pastoracijos darbas jiems pasirodė nereikšmingas. Pasigirsta ir katalikų tarpe balsų, reikalaujančių, kad misijonieriai, užuot skelbę Kristaus mokslą, koncentruotųsi socialinei tarnybai. Šiuo atžvilgiu įdomus šv. Mykolo Universitete Toronte šįmet įvykęs simpoziumas (žr. America, 1968 kovo 30; 407-409 psl.). Ten susirinkę psichiatrai ir teologai svarstė psichiatrijos ir teologijos vaidmenį konstrukcijoje. Būdinga, kad visoj konferencijoj nei vieną kartą nebuvo paminėtas Dievo vardas, kaip objektyvios ir nepriklausomos tikrovės, su kuria žmogus santykiautų. Katalikų teologai, matyt, neturėjo ką pasakyt apie Dievo vietą žmogiškųjų vertybių statyboje.

Lietuvių Skautų Sąjungos 50 metų gyvavimo sukakty pasisako keturi skautų sąjūdžio veteranai

Lapkričio 1 d. Lietuvos Skautų Sąjunga mini savo 50 m. gyvavimo sukakti. Ta proga “Laišku Lietuviams” redakcija paprašė šių keturių LSS veteranų atsakyti į eilę klausimu apie skautų sąjūdį.

Vyresnysis skautininkas Kazys Palčiauskas, gyv. Cicero, Ill., buvo ilgametis Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininkas.

Vyresnysis skautininkas Antanas Saulaitis, gyv. Oakville, Conn., yra Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininkas ir “Skautų Aido” redaktorius.

Vyresnioji skautininke Apolonija Šenbergienė, gyv. Clevelande, Ohio, yra viena pirmųjų skaučių veikėju.

Vyresnioji skautininke Ona Zailskienė, gyv. Cicero, Ill., yra buvusi ilgametė Seserijos vyriausioji skautininkė.

KLAUSIMAS: Kokia yra skautų sąjūdžio ideologija? Ką laikote jos pačiu pagrindiniu bruožu?

ONA ZAILSKIENĖ: Skautų sąjūdžio ideologijos esmę labai tiksliai nusako skautiškasis šūkis. Tai laisva valia pasirinkta efektyvi jaunų širdžių meilė Visatos Kūrėjui, savo tėvynei ir artimui. Beskautaujant visos trys dalys išgyvenamos praktiškai. Šūkį labai gražiai paremia skautų įstatai, įžodis.

APOLONIJA ŠENBERGIENĖ: Skautų sąjūdžio ideologiją nusako jo įstatai, obalsis ir šūkis "Budėk!" Pirmasis įstatas — skautas tiesus ir laikosi savo žodžio — remia visų kitų įstatų vykdymą gyvenime.

     Svarbiausias bruožas — jaunimas pats save auklėja pagal Baden Powellio sistemą.

Jaunieji skautai rikiuotėj (nuotr. Alg. Kezio, S. J.).

ANTANAS SAULAITIS: Lietuviškoji skautybė, papildydama šeimos. Bažnyčios, mokyklos bei bendruomenės pastangas auklėti jaunimą, siekia prisidėti ugdyti jaunuolio asmenybę, ypatingai veikdama formuoti jo būdą, kad jaunuolis būtų sumanus, pastabus, susivaldąs bei savimi pasitikįs; kad jis būtų nagingas bei praktiškas; kad jis būtų sveikas bei ištvermingas; kad jis būtų naudingas bei paslaugus padėti; kad jis būtų sąmoningas bei pareigingas lietuvis.

     Skautų ideologijos pačiu pagrindiniu bruožu laikau individualinį charakterio ugdymą, tvirtai laikantis pagrindinio skautybės metodo dėsnio: pasidalinti aisakomybe ir sudaryti tinkamas sąlygas skautiškomis priemonėmis jaunuoliui pačiam ugdytis.

Senasis Vilnius (nuotr. Vyt. Augustino).

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

Persvarstant okupuotoj Lietuvoj neseniai išleistą veikalą apie dvasiškijos įnašą

     Neseniai okupuotoj Lietuvoj išleistoj lietuvių kunigų visuomeninio judėjimo istoriko R. Vėbros knygoje yra daug maskvinio bolševizmo raudonumo ir šališkumo, bet yra ir šviesių prošvaisčių. Autorius sugeba objektyviai ir nešališkai vertinti kunigų nuopelnus lietuvių tautą sąmoninant ir kovojant su carizmu dėl jos teisių ir laisvės. Pravers jo bent trumpi pasisakymai tuo reikalu.

     Bendrai apie kunigus R. Vėbra rašo: "Tiek pasaulietinėj inteligentijoj, tiek ir dvasininkijos judėjime galima išskirti ir reakcinguosius, ir abejinguosius, ir kultūrininkus, ir liberalus" (202 psl.). "Ne kiekvienas dvasininkas yra klerikalizmo šalininkas. Todėl šiame darbe sąvokos "klerikalas", "klerikalizmas" ir pan. siejamos su klerikalizmu kaip politine srove" (158 psl.). "Besiformuojančios lietuvių nacijos ideologų buvo smulkiaburžuazinė inteligentija, kilusi iš liaudies ir glaudžiai su ja susijusi. Čia ypač didelį vaidmenį suvaidino lietuvių švietėjai... -XIX a. pirmoje pusėje lietuvių nacionalinį judėjimą ryškiausiai atspindėjo lietuvių rašto plitimas. XIX a. šeštasis dešimtmetis pasižymėjo sparčiausiu ligi to meto literatūros augimu. Greta dar aktyviai dirbančių S. Daukanto, S. Užukalnio, L. Ivinskio iškilo nauji rašytojai — A. Baranauskas, K. Aleknavičius, A. Vienažindys, M. Valančius ir kiti. Augant lietuvių literatūrai, jau nuo XIX a. pirmos pusės vis ryškiau pastebimas jos demokratėjimas. Demokratiniai motyvai ryškiausiai atsiskleidė S. Daukanto, D. Poškos (t. y. kunigų, — M. K.), A. Strazdo, A. Baranausko ir kitų rašytojų kūryboje". (157-158 psl.; pabraukimai mano — M. K.).

     Tad matome, kad R. Vėbra nesibijo konstatuoti teisybės ir pripažinti kunigams (nors jis prie kunigų pavardžių niekad nededa žodžio kun.) lietuvių nacijos kūrėjų, suvaidinusių didelį vaidmenį švietimo srityj, ir net jau XIX a. pirmojoj pusėj demokratybės skleidimo pradininkų nuopelnų. Tokio atviro ir teisingo žodžio mes neišgirdom niekad iš mūsų socialdemokratų ir net liaudininkų.

ALBINAS BARANAUSKAS

Atimk ranką nuo durą rankenos: vėjo
Spalva jau kita, mudviem užtenka
Vieno ar dviejų lapų.
Padangos glamonėja
Dar šiltą saulę, o skaitymas
Iš balto namo sienų, o pernelyg jautraus
Instrumento muzika, sustojus
Pirkti nukrėstų obuolių! Siloso
Bokštai.
Mėlyni.
Toli toli. . .
Ant kalno. Kaip stabdžių verksmas vėlai vakare.
Tarp rugiapiūtės ir žiemos atilsi saulė.
Ji laižo rankas, kaip nuo kalės nutrauktas šunytis,
Ir ieško nykščio. Gavėnioje per visą dangų.
Aidės jos skundas. Pilieti, atleisk Rudenėjant savo priešui!

Kaunas žiemą (nuotr. Vyt. Augustino).

PAULIUS JURKUS

Vytautas Augustinas — dar nepriklausomybės Lietuvos fotografas, ten išaugęs, ten pasireiškęs. Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje jis buvo vienas žymiųjų Lietuvos fotografų, daręs visa, ką jo kamera pagavo, ką jis pats jautė, ką norėjo išsaugoti ateičiai. Buvo reporteris, dirbo laikraščiuose, policijoje, buvo laisvas fotografas. Keliaudamas po kraštą, sukiodamasis Kaune, domėjosi ne praeitimi, ne muziejinėmis senienomis, bet tautos dinamika, atsikuriančia Lietuva, jos statyba. Savo didelius foto archyvus atsivežė į šį kraštą. Tai neišsenkamas lobynas ir dokumentų rinkinys.

Kai vartai tas nuotraukų gausybes, turi nustebti, kokia jėga V. Augustinas prasiveržė pro ano meto standartus. Tai gamtos talentas, pats savo darbu išsilavinęs ir save suradęs. Daugumas ano meto fotografų turėjo patys išsimokyti. Pradėję dirbti kokioje laboratorijoje, susipažindavo su visa technika ir pradėdavo savo laimę. Buvo senos medžiagos, nejautrios; buvo daug apšvietimų sunkumų. Tai tikra "balanos gadynė", kai pasižiūri dabar į praeitį. Bet V. Augustinas ir tom technikinėm priemonėm pasiekė rezultatų ir susidarė savo veidą. Fotografu jį padarė įgimtas skonis, jautrumas šviesos ir šešėlių santykiam, spalvom, plastinėm formom.

V. Augustinas yra kilęs iš Aukštaitijos, iš Leliūnų, iš to krašto, kurio gamta tokia graži, iš krašto, kuris davė tris stambius lyrikus: Antaną Baranauską, Antaną Vienažindį, Antaną Miškinį. Ta lyrinė poetinė nuotaika ir yra labiausiai charakteringa V. Augustino fotografijai.

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 2

ALFONSAS GRAUSLYS

     Kaip nakties metu kilusias miglas rytmečio saulė išsklaido, taip ir bet kuris priešiškumas šiandienei Bažnyčios reformai turi nutilti, kai giliau įžvelgiama į šitą tiesą: gyvenimas šaukėsi reformos ir todėl ji buvo būtina. Tą būtinumą skelbia gyvenimo duomenys.

     Reformos būtinumą organizacijoje ar visuomenės santvarkoje paprastai apsprendžia tokie neigiami neapvaldyti reiškiniai, dėl kurių kilęs visuomenės pasipiktinimas virsta nuolatiniu nepasitenkinimu bei maištingumu — ta degamąja medžiaga, kuri gali virsti revoliucijos gaisru. Šio tvirtinimo teisingumui pavaizduoti prisiminkime XV-XVI šimtmečius, kai Bažnyčią slėgė gausios blogybės. Giliau galvojantys bei Bažnyčią mylintys tų laikų žmonės šaukėsi visuotinio Bažnyčios susirinkimo ir reformų, bet, deja, to laikotarpio vadovaujantys sluoksniai, laiko dvasios nesuprasdami, neskubėjo tokio susirinkimo šaukti. Taip bedelsiant, į tą susitelkusią neigiamybių medžiagą M. Liuteris metė ugnies kibirkštį. Jis tikrai nenorėjo Bažnyčios suskaldyti: jis tik protestavo prieš tas blogybes, kurių krikščioniškoji sąžinė negalėjo pakęsti. Tačiau gaisrą sukėlus, niekada negali numatyti, į kur jis pakryps, kiek pastatų palies ir nuostolių atneš. Viena tik paaiškėjo, kad būtinų reformų laiku neįvykdžius, Bažnyčia suskilo. Blogybių nepašalinus, jos virto dar didesne blogybe. Tai tragiška istorinė pamoka, kad yra būtina reformuotis, kai to gyvenimas reikalauja.

     Kyla klausimas: ar tokių reformuotinų neigiamybių buvo ir šių laikų Bažnyčios gyvenime? Atsakant į šį klausimą ir pasisakant už šiandieninių reformų reikalingumą, reikia betgi pripažinti, kad tokių didelio masto neigiamybių, kaip XV-XVI šimtmečiais, tikrai nebuvo. O tačiau kai kurie paskutiniųjų šimtmečių pasaulio ir pačios Bažnyčios gyvenimo grėsmingi reiškiniai daug kam kėlė artėjančių krikščionybei pavojų nuojautą bei susirūpinimą. Praėjusiam šimtmečiui baigiantis (o ir anksčiau), to susirūpinimo skatinama, Bažnyčia pradėjo ieškoti naujų kelių, kad įvairiomis reformomis galėtų pastoti kelią būsimiems pavojams. Tos įvairios reformos jau buvo apčiuopiama to įsitikinimo išraiška, kad reformos reikia ir šių laikų Bažnyčiai bei krikščionybei. Vis labiau pastebint, kad tų dalinių reformų nepakaks, vis darėsi aiškiau, kad platesnė, visuotinesnė bei pagrindinesnė reforma yra neišvengiama. Tai jautė visi tie, kurie įstengė giliau įžvelgti į gyvenimo tikrovę ir kurie, Bažnyčią mylėdami, norėjo jai gero. Tokios nuotaikos ir iš jos kilę veiksniai ruošė kelią II Vatikano susirinkimui ir jo reformoms.

REFORMŲ BANDYMAI PRAEITYJE

     XVIII - XIX šimtmečiuose iš visų pusių priešų puolama, užsidariusi savame gete Bažnyčia skurdo besigindama. Vien tik gynimasis dvelkė pralaimėjimo galimybe. Masoniškom valdžiom veikiant, iš Bažnyčios buvo atimtas jaunimo auklėjimas ir religija liko išstumta iš viešojo gyvenimo. Visose gyvenimo srityse, vis labiau, įsigali pasaulietiškumas, ėmė grėsti visiškas Vakarų Pasaulio nureligėjimas.

KĘSTUTIS GAIDŽIŪNAS

Vienišas lapas
krenta,
plaukia vėju,
keliauja laiku
i rytojų
tūkstančiu aušru.

Vienišas lapas
skelbia
dovaną vakarykščio palikimo
pamirštų, neskaičiuotų lapų,
kurie buvo . . .
            siluetas,
           krentąs
           šešėlyje
           būsimų medžių.

KRIKŠČIONIJA

     Airijos vyskupaipaprašė visų katalikų “Humanae vitae” enciklikai “taip iš širdies pritarti, kaip reikalauja II Vatikano susirinkimas... Mes prašom savo žmonių tikėti, kad mes giliai ir su skausmu suprantam jautrias asmenines problemas ir intelektualinius sunkumus, kuriuos gali kai kuriems sukelti šis (enciklikos) mokslas”.

     Indijos vyskupaipilnai pritarė popiežiaus Pauliaus VI enciklikai ir ragino kunigus ir pasauliečius jos laikytis.

     Ispanijos vyskupųKomisija Doktrinai ir Tikėjimui pareiškė “gilų apgailestavimą, kad net Ispanijoj kai kurie priima nuomones, kurios yra griežtai priešingos popiežiaus Pauliaus VI “Humanae vitae” enciklikos pagrindiniam mokymui”, ir kad tokios idėjos net jei yra žymaus teologo ar aukštas bažnytines pareigas einančiojo “neturi autoriteto galios ir negali būti priimtos, kaip asmens sąžinės norma”.

     Kanados vyskupaivisuotiniame suvažiavime pareiškė, kad jie yra solidarūs ir popiežiui, ir sunkumus patiriančiai Dievo tautai. Patvirtinę reikalą paklusti popiežiaus nurodymui, jie vis dėlto pažymėjo: “Jei tie asmenys (kurie dėl ypatingų aplinkybių turi sunkumų, pvz. “suderinti vedybinę meilę ir atsakingą tėvystę su jau pagimdytų vaikų auklėjimu arba motinos sveikata”) mėgino nuoširdžiai, bet nesėkmingai elgtis pagal duotus nurodymus, jie gali būti saugiai nuraminami, kad tas, kuris nuoširdžiai renkasi jam atrodantį teisingą kelią, tai daro gera valia”. Šiais žodžiais Kanados vyskupai nurodo, kad gali būti enciklikos nurodymų gera valia nesilaikančių katalikų. Patys jausdamiesi tvirtinę, kas popiežiaus nėra pasakyta enciklikoj, savo pastoracinį pareiškimą jie baigia įsidėmėtinais žodžiais (žr. šio “L. L.” nr. 399 psl.).

     Britanijos vyskupaiišleido bendrą pareiškimą, kuriuo parėmė popiežiaus Pauliaus VI encikliką, bet taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tuose reikaluose sunkumų turintieji paties popiežiaus nėra pasmerkiami, bet net skatinami dažniau priimti sakramentus.

     Dažnai skaitome amerikiečių ir Vakarų Europos spaudoje, kad Pietų Vietname daug nesusipratimų ir nesugyvenimo esama dėl per didelės katalikų Įtakos. Netgi pirmas P. Vietnamo prezidentas ir žymus valstybininkas Diemas buvo nužudytas tariamai dėl budistų persekiojimo ir dėl per didelio katalikų protegavimo. Vienas amerikietis žurnalistas Sam Bingham, plačiai apvažinėjęs P. Vietnamą, tuo klausimu pateikė daug įdomių žinių, kurias čia sutrumpinę atpasakojame.

     Pietų Vietname katalikų tėra nepilni du milijonai ir jie sudaro 10% visų krašto gyventojų, tačiau jie turi milžinišką įtaką ir jėgą. Beveik pusė visų senatorių yra katalikai. Krašto prezidentas Nguyen Van Thieu ir beveik pusė valdininkijos irgi katalikai. Saigone kunigai leidžia du didelius dienraščius, o vienas pasaulietis, geras katalikas, leidžia tretįjį.

     Milžiniška yra ir ūkinė Bažnyčios galia. Kai 1954 m. prancūzai iš krašto pasitraukė daugelis buvusių kolonistų bevelijo savo dideles nuosavybes parduoti Bažnyčiai, o ne tautinei vyriausybei. Dabartiniu metu Bažnyčia yra įtraukta į įvairiausius biznius, pradedant pakrančių laivininkyste, nuosavybių pardavinėjimu ir baigiant cigarečių gamyba. Gaunamas pelnas pagelbsti išlaikyti svarbiausią Bažnyčios veiklą socialinėje srityje ir daugelyje reikalų turėti lemiamą įtaką. Šalyje, kur organizuotos labdarybės tradicijos labai menkos, katalikų mokyklos, ligoninės, prieglaudos sudaro svarbiausią tautinio gyvenimo atramą. Be katalikų dalyvavimo sveikatos tarnyba sumažėtų per pusę, o pradžios mokyklos trečdaliu. Bažnyčia turi pagrindinį vaidmenį taip pat ir aukštojo mokslo srityje, nes daug dvasiškių ir vienuolių dėsto universitetuose.

     Savaime suprantama, kad ta nepaprasta katalikų galia piktinasi dauguma Pietų Vietnamo kitatikių, o ypatingai karingai nusiteikę budistai. Nevengia jų papeikti ir vakariečiai. Tačiau katalikų bendruomenė toli gražu ne vieninga. Skilimas reiškiasi keliomis frakcijomis, ypatingai aukštesnėse pakopose. Daugelis įtakingų katalikų politinėje ir ūkinėje veikloje nelabai tepaiso Bažnyčios nurodymų: didelis skaičius jų yra išrinkti į senatą nekatalikų sąrašuose.

AKIRAČIAI

     Šių metų spalio mėn. sukako 50 m. nuo Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų Kongregacijos įsikūrimo Lietuvoj. Užklausėme tos lietuvaičių vienuolijos keletą vadovaujančių seserų apie jos veiklą, atsinaujinančią Bažnyčią ir kt. Atsiliepė Montrealio seserų namų vadovė sesuo M. Margarita (Irena Bareikaitė) ir Toronto seserų namų vadovė sesuo M. Rita (Antanina Trimakienė).

“Bažnyčios pasikeitimuose yra viskas gera...”

KLAUSIMAS: Kaip Jūs žvelgiate į šių laikų pasikeitimus Bažnyčioje? Kas juose gera? Ar matot ką blogo?

SESUO M. RITA: Bažnyčios pasikeitimuose yra viskas gera ir niekas esminio nepasikeitė, tik mes visi — vienuoliai, dvasiškiai ir pasauliečiai — turime suprasti, įsijausti ir gyventi Kristaus meilės ir jo aukos gyvenimu.

SESUO M. MARGARITA: Džiaugiuosi, kad Dievo malonės dėka gyvenu šitame laikotarpyje ir matau, kaip Bažnyčia siekia aiškiau ir šiems laikams suprantamiau atskleisti savo prigimtį bei visuotinę paskirti. Įvedus į liturgiją to krašto žmonių vartojamą kalbą, pasidarė suprantamiau daugumai žmonių, kaip gyventi Kristaus evangelija. Taip pat įvedus dialogą su mūsų atsiskyrusiais broliais, pradėjome daugiau reikšti savo nuomones ir tarpusavyje, ko labai trūko anksčiau. Bažnyčia ypač lanksti, pasirinkdama priemones, tačiau liko ta pati esminiuose dalykuose. Jai kviečiant visus atsinaujinti dvasia, kai kas pradėjo “atsinaujinti” tik išoriniuose, ne esminiuose dalykuose ir, mesdamiesi į kraštutinumus, nuklydo, pasimetė. Nematau Bažnyčios pasikeitimuose, kad kas būtų bloga, bet priešingai — tik gera. Bažnyčia, visiems pripažindama sąžinės laisvę, tikisi iš mūsų didesnio subrendimo ir atsakomybės.

KLAUSIMAS: Kokią įtaką vienuolynai turi šių laikų pasauliui?

SESUO M. RITA: Kiekvienas asmuo į vienuolynus žiūri savo požiūriu ir nuo jo paties daug priklauso, kokią įtaką vienuolynas jam turi. Bendrai šių laikų krikščionys į vienuolynus žiūri teigiamai, reikšdami daug pagarbos, meilės, aukos ir pasitikėjimo. Ir šiame sumaišytame ir neaiškiame laikotarpyje jie laukia ir nori dvasinės pagalbos ir vadovavimo, kaipo autoritetingo Dievo liudijimo dvasiniame gyvenime. Kiek padarom įtakos pasauliui, kiekvienas turėtume pasiklausti savęs.

JAUNYSTĖ

Kuo jis skiriasi nuo nekatalikiško jaunimo?

     Ką galvoja jaunuoliai apie šios dienos aktualius klausimus? Ar jaunų katalikų nuomonės skiriasi nuo nekatalikų jaunuolių kai kuriais klausimais? Anglas žurnalistas Kevin Mayhew neseniai pravedė jaunų katalikų apklausinėjimą Anglijoje. Mayhew anketą paskelbė “Catholic Herald” žurnale — atsiliepė 1350 jaunų skaitytojų. Įdomu yra tai, kad skaitytojų pasisakymuose matoma ryškių skirtumų nuo Londono laikraščio “Daily Mail” pravesto viso krašto jaunimo apklausinėjimo. Visi duomenys paimti iš “Katolsk uge blad” (kovo 1).

     Ką tu sakai, jei tavo draugai teigia, kad lytiniai santykiai yra leistini tam tikrais atvejais prieš vedybas?

     77% apklausinėtų katalikų jaunuolių su tuo teigimu nesutinka, 21% sutinka, o 2% sakosi nežiną. Tuo tarpu iš viso krašto “Daily Mail” apklausinėtų jaunuolių daugiau kaip pusė pasisakė, kad lytiniai santykiai yra leistini kai kuriais atvejais prieš vedybas.

     Iš tų 21% pasisakiusių “sutinku”, tik mažuma pasisakė už pilną, įsipareigojimų nesaistomą laisvę lytiniuose santykiuose prieš vedybas. Daugelis sakė, kad santykiai leistini tik tada, jei pora yra susižadėjus ar negali ilgesni laiką tuoktis. Vienas 19 metų amžiaus tarnautojas pasisakė: “Aš galiu pateisinti tokius ryšius tik tada, jei tiedu asmenys vienas kitą gerbia. Kunigai negali smerkti jaunų žmonių, kurie eksperimentuoja su lytimi, tol, kol suaugusieji be atodairos naudoja lytį biznio reklamai. Skelbimuose piktnaudojamas seksualumas, meilė, vedybos ir pagarba motinai be jokios atodairos į skaitytojui sukeltus jausmus”.

     Daug iš tų 77% jaunuolių, kurie yra prieš lytinius santykius prieš vedybas pasisakė suprantą tuos, kurie negali siekti šio idealo. Jų pačių pasisakymai buvo gana aiškūs. Štai viena 17 metų gimnazistė taip atsakė: “Tai nuostabus ir patrauklus dalykas. Aš save duosiu tam vyrui, kurį aš vesiu visam gyvenimui”. Viena 15 metų mokinė atsakė: “Bendruomenė sugriūtų, jei nebūtų šeimos vienybės”.

ŠEIMA

     Šių metų "Laiškų Lietuviams" sausio numeryje (36 psl.) buvo atspausdinti klausimai vyrui ir žmonai: "Kokie mano santykiai su kita puse?" Paskutinieji klausimai skambėjo taip: "Ar savo žmonoje tikrai matau Kristų? Ar iš tikro matau Kristų savo vyre?"

     Dėl tų paskutiniųjų klausimų susilaukėme dvejopos reakcijos: teigiamos ir neigiamos. Vienas vyras parašė, jog tas klausimas "visai nuvažiavo", nes jis pats nė nenorėtų, kad jo žmona jame, netobulame ir net nuodėmingame, matytų didingiausią Kristų (žr. "L. L.", birželis, 258 psl.).

     Kitame pasisakyme buvo pripažinta, kad tas klausimas, nors daug kam pasirodė "visiškai neįkandamas", tačiau labai reikalingas, nes daugeliui žmonių "Kristus pakabintas ant virvutės kažkur labai aukštai ir nuleidžiamas tik vieną valandą bažnyčioje sekmadienį. Šitą klausimą galima pakeisti kitu: Kiek pati, pats savyje jauti Kristų? Tik tuomet ir jo atradimas kitame bus suprantamesnis".

     Matydami tokią dvejopą reakciją, skaitytojams pateikėme klausimus: 1) Ar krikščionišku požiūriu posakis "matyti Kristų savo vedybiniame partneryje" yra teisingas, ar ne? 2) Kuo grindžiate savo atsakymą? 3) Kaip yra gyvenimo tikrovėje? ("L. L.", birželis, 258 psl.).

     Po to teko nugirsti kažką sakant, kad "Laiškuose Lietuviams" tokiais reikalais neturėtų būti klausiama, bet tik paaiškinama. Mes sutinkame, kad galutinai tie klausimai "Laiškuos Lietuviams" bus atsakyti, bet nesutinkam, kad jie būtų atsakyti be pačių skaitytojų domėjimosi ir pastangų. Manome, kad šaukšteliu penėjimo amžius jau yra praėjęs... arba turi praeiti, jei visi pasistengsim tapti sąmoningesniais krikščioniais. Kai kurių atsiųstos mintys, atspausdintos apačioj, rodo tokias pastangas. — Red.

     Tėvai pasisako, kaip jie sprendžia pasitaikančias dideles ir mažas problemas su savo vaikais. (Iš "Parents' Magazine" žurnalo rugpjūčio ir rugsėjo nr. parengė G. Valiulienė.)

Nugalint nedrąsumą

     Svečių atžvilgiu, juos sutikdamas ir pasisveikindamas, mūsų ketverių metų sūnelis buvo labai nedrąsus. Pasitaikė, kad vienos organizacijos pietų metu mano vyrui teko atlikti šeimininko pareigas. Namo jis parsinešė šeimininko ženklą. Tai buvo patrauklus mėlynas kaspinas su įrašu aukso raidėmis: “Šeimininkas”. Mūsų sūnus užsigeidė to ženklo. Tėvas paaiškino, kad šis ženklas padaro žmogų ypatingu asmeniu ir ji gali nešioti tik svečių apsilankymo metu. Mūsų sūnus dar ir dabar džiaugiasi šeimininko pareigomis, kas kartą tapdamas vis drąsesniu.

Laikinai atsiskyrus

     Prieš išvažiuojant į ligoninę laukti antrojo kūdikio, man rūpėjo, kaip jausis mūsų pirmasis trejų metų sūnelis be manęs. Užrekordavau juoston keletą jo mėgiamų pasakų ir dainų. Man esant ligoninėje, jis dažnai klausydavosi tos juostos. Taip pat kiekvieną dieną pasikalbėdavau su juo telefonu, užtikrindama, kad greitai grįšiu. Įsitikinau, kad mano balsas juostoje jam daug padėjo mūsų atsiskyrimo metu.

Kad iš pavydo nebeignoruotų

     Mano trejų metų dukrelė savo mažajam broliukui išviršiniai pavydo nerodė, net visai jį ignoravo. Kadangi jos žodynas gausus ir gerai sugeba atpasakoti iš knygelių girdėtus skaitymėlius, aš paprašiau jos pagalbos: “paskaityti” broliukui prieš užmiegant. Savo nauja pareiga ji buvo labai patenkinta, o mažasis pamėgo jos tauškėjimą. Dabar ji nekantriai laukia jo atsibundant, kad galėtų drauge pažaisti. Taip gera klausytis jų bendro klegesio.

Dalinantis ruošos darbais

     Man nesisekė mokyti vaikų atlikti ruošos darbus ir nutariau pakeisti visą planą. Pirmiausia panaikinau visus kasdieninės ruošos darbus, nukeldama viską į šeštadienį. Antra, pasitariau su vaikais, kaip darbus paskirstyti. Kas savaitę jie norėjo išmėginti įvairius darbus. Tie, kuriuos pamėginę pagaliau išsirinko, matomai suteikė jiems didelį pasitenkinimą: pavyzdžiui, valyti langus, blizginti batus, plauti ir net skalbti. Man liko nuobodūs kasdieniniai darbai: kloti lovas, išnešti šiukšles, prižiūrėti gyvulėlius. Šeštadieniais, kol jie atlieka savo pasirinktąją ruošą, aš taip pat valau namus, būdama šalia ir padėdama nesugebantiems. Užbaigus darbą, visi pasivaišiname, jausdami didelį pasitenkinimą mūsų pačių darbu atsiekta švarių namų aplinka.

Brangi biblioteka ir jos vargai

     “Pasaulyje nedaug priskaičiuotum bibliotekų su tokia ilga knygų kaupimo istorija, kokią turi mūsų universiteto mokslinė biblioteka. Jos užuomazgos atsirado 1543 m. kai didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas pradėjo rinkti knygas. Testamentu vėliau atidavė jas — 2500 tomų kolekciją — įsikūrusiai Jėzuitų kolegijai. Tai buvo 1570 m., kurie ir laikomi mūsų senosios bibliotekos įsikūrimo metais. Vadinasi, netrukus universiteto mokslinė biblioteka švęs 400 metų jubiliejų. Dabar ji turi 2,350,-000 bibliotekinių vienetų fondą. Ypač vertingas lietuviškų spausdinių ir lituanistikos rinkinys” (“Literatūra ir Menas,” 1968. IX. 14).

     Straipsnyje toliau rašoma, kad nežiūrint savo istorinio senumo ir mokslinės svarbos, Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka ir jos brangūs rinkiniai neturi nei paprasčiausios priešgaisrinės apsaugos, dėl to prieš kelis mėnesius įvykęs bibliotekoje gaisras buvo pastebėtas labai vėlai. Knygų saugyklose oro temperatūra yra nepastovi, genda vertingos knygos ir rankraščiai. 70 tūkstančių knygų reikia restauruoti, o tą darbą atlieka tik vienas asmuo! Bibliotekos patalpos pergrūstos. Prieš kelis mėnesius dr. L. Vladimerovas, buvęs Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, kuris šiuo metu vadovauja ]. T.O. bibliotekai Niujorke, buvo nuvykęs į Vilnių, lankėsi universitete. Grįždamas atgal į Niujorką, "Literatūros ir Meno" savaitraštyje (1968. VIII. 10) pareiškė:

     “Atvykęs į Vilnių aplankiau universitetą. Pasiilgsti jo senų rūmų dvelkimo. Tačiau turiu pasakyti, kad pamatytas vaizdas nedžiugino akies. Užėjau į universiteto biblioteką, (kur) sukauptas turtingiausias pasaulyje senų lietuviškų knygų fondas, išleista visa eilė vertingų bibliografijos ir knygotyros leidinių.

     Artėja šios bibliotekos keturių šimtų metų jubiliejus. Ši data bus plačiai paminėta mūsų ir užsienio spaudoje. Tačiau kaip atrodo pati biblioteka? Puošnioje Smulgevičiaus salėje grindys išklotos paprastomis lentomis, dar

     Muravjovo laikais pastatyti laiptai visiškai nudilę, prigrūstos knygų saugyklos neturi paprasčiausių gaisro signalizavimo prietaisų, kuriuos rasime kiekvienoje didesnėje prekybos įmonėje... Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija ir universiteto vadovybė paskendusios kasdieniniuose rūpesčiuose, atrodo, visai apsiprato su tokia bibliotekos būkle. Savo metu buvo sudaryta dokumentacija saugyklų priestato statybai, bibliotekos modernizavimui, Jono bažnyčios pastatų restauravimui. Tačiau statyba bei restauravimo darbai dar nepradėti...”

Mokslas nemokamas?

     Sakoma, kad sovietinėje sistemoje mokslas yra laisvas, t.y. nemokamas. Ne visiškai taip. "Komjaunimo Tiesa" 1968. VII. 21 d. rašo:

     “Didžiulius darbus praėjusią vasarą nudirbo Lietuvos respublikos studentija. Apie 15 tūkstančių studentų statė kultūros namus, melioravo šlapias žemes, o Kazachijos TSR Lietuvos studentai atliko statybos darbų už 800 tūkstančių rublių...”

KNYGOS

     O. Nendrė. AIDAS TARP DANGORAIŽIŲ. Romanas. Spausdino “Draugo” spaustuvė 1968 m. Viršelio nuotrauka Alg. Kezio, S. J. Įrašas Ant. Beieškos. Knyga 365 psl. Kaina 5 dol.

     Šioje knygoje autorė atskleidžia naujos ateivės Aldonos su trimis vaikais įsikūrimą Čikagoje. Aldonos vyras kažkur Sibire vargsta, o ji pati, vyro pusbrolio graboriaus rekomendacija, patenka karstų puošmenų siuvimo fabrikan. Ir taip ji dirbdama išmokslina savo vaikus. Ir kai abu vyresnieji, Algis ir Vyga, sukuria šeimas, o trečioji, Lirga, ruošiasi išvykti Indijanon universitete siekti mokslinio laipsnio, Aldona, netekusi darbo fabrike ir pasijutusi vieniša, jau galvoja apie Amžinybę, kai jos gyvenimą pakreipia naujon vagon Julius, nukankinto Sibire vyro draugas, nuo gimnazijos laikų ištikimai Aldoną mylėjęs ir tremtyje jos šeimą globojęs.

     Romanas lengvai skaitomas. Įvykiai plaukia ramiai, kaip čiurlenantis upelis per akmenėlius. Aldonos ir kitų veikėjų charakteriai atvaizduoti trumpais brūkšniais, nesigilinant į sielos gilybes bei pakampes. Tai grynai buities romanas, ne psichologinis. Autorė turėjo tikslą išryškinti fabriko gyvenimą, aprašydama darbą jame, darbininkių rūpesčius dėl duonos kąsnio, jų santykius su prižiūrėtoja bei unija ir kai kurių bendradarbių negarbingą elgesį su naujom darbininkėm, jas terorizuojant, išjuokiant. Aldona, patekusi į tokią kryžminę ugnį, nugali visas sunkenybes savo ramia laikysena.

ŠYPSANTIS

     “Kas su tavim konkuruoja, tą paprastai imi niekinti, kad bent vaizduotėj galėtum jam atsistoti ant galvos. Taip — prisipažįstu — aš pati darau daugelio gyvulių atžvilgiu. Bet taip prieš mane elgiasi ir žmogus, mano pačios jauniausios generacijos atstovas... Savo praeitim jis priklauso nuo manęs, iš manęs kilęs... Ir savo dabartim, vis pagal mane beždžioniaudamas — kad ir šiuo laipiojimu konkurentų galvom. O kai jis jaučiasi, kad nuo manęs priklauso, kad aš konkuruoju ir kai kuriais atžvilgiais jį pralenkiu, tai ir ima mane žeminti...

     O turėtų mane ne žeminti, bet man dėkoti. Esmi juk aš jo prosenelių prosenelių prosenelių prosenelių... prosenelė. Jei aš nebūčiau pakėlus pirmųjų savo kojų, nebūtų nei jis kėlęs kojos į mėnulį skriesiančios raketos... O pasiklausykit, ką jis sako apie mane: “Kuo aukščiau beždžionė lipa, tuo daugiau ji parodo savo uodegą”... Arba vėl: “Beždžionė lieka beždžione, nors ir purpuru apvilkta”. Taigi, matot... Bet juk aš buvau ir likau beždžionė, kad jis taptų žmogum... Ir aš lipau ir rodžiau uodegą, kad jis jos nė neturėtų.

Jaunimo Centro Čikagoje praplėtimo projektas, paruoštas inž. Jono Muloko. “Per dešimtį metų lietuvių jaunimas ir visos organizacijos rado vietos Jaunimo Centre. Visi norime, kad ir ateity Jaunimo Centras liktų lietuvybės centru. Deja, esamų patalpų nebeužtenka. Jas reikia tuojau plėsti. Planai paruošti. Visi reikalingi leidimai miesto savivaldybės rankose. Ar galėsime tuojau statyti, priklausys nuo Jūsų paramos” — tėv. Jonas Kubilius, S. J.

Tėv. Juozui Vaišniui, S. J., “Laiškų Lietuviams” pirmajam ir ilgamečiui redaktoriui, š. m. liepos 10 d. sukako 25 m. nuo kunigystės šventimų. Šiuo metu jis yra Lietuvių Skautų Sąjungos vyriausias dvasios vadas. Čikagos skautininkų ramovė jo kunigystės sidabrinio jubiliejaus minėjimą surengė spalio 13 Jaunimo Centre. Vaizde — jubiliatas tėv. J. Vaišnys atnašauja mišias, asistuojant tėv. Pr. Garšvai, M.I.C., ir tėv. J. Kubiliui, S. J.

Žaidžiąs “paslaptimis” “teologas” ar žaismingas teologas?

    "Laiškuose Lietuviams" (1968, rugsėjis, 349 psl.) atspausdinto Walter J. Burghardt, S. J., kalbos pradžia spaudoj buvo pavadinta Bažnyčioj klaidas skleidžiančių "teologų" charakteringu pasisakymu. Tos kalbos minties iškreipimas susilaukė stiprios reakcijos.

      Charakteringas yra vieno tų “naujųjų” teologų — Walter J. Burghardt, SJ, prisistatymas: “Aš dėviu teologo togą. Esu čia kaip gyvenąs simboliais (žodžiais, sakramentais, Bažnyčia) ir žaidžiąs būties paslaptimis (dvasia ir medžiaga, dieviška ir žmogiška, Dievu ir žmogum)” (Žiūr. Laiškai Lietuviams, 1968, 349 p.). Tiesa, jis tai pasakė filmų premijų įteikimo iškilmėse, tačiau prisipažino, kad jo, kaip teologo charakteristika, yra toga, o jo užsiėmimas — žaisti “simboliais”, prie kurių jis priskaito ir sakramentus, ir Bažnyčią, būties “paslaptimis”, kurios jam yra visa kas dieviška, net ir pats Dievas, rodo, kaip šių dienų “teologai” žiūri į teologinius klausimus, kaip bando juos spręsti vien tik žaisdami (dr. J. Vaišnora, MIC, “Draugas”, X. 2).

* * *

     Kas nori tikrai ir nuoširdžiai kito kalbą suprasti, tas turi 1) įsijausti į kito kalbos aplinkybes bei nuotaiką ir 2) neiškreipti tos kalbos žodžių.

     1)    ...tėv. Burghardt kalbėjo ne publikai, susirinkusiai jį patį išanalizuoti, ar jis teologas ar tik “teologas”, bet... filmų menininkų publikai, kuriai labai tiko kalbos žaismingumas. O neįsijaučiant į kito kalbos nuotaiką ir stilių, galima labai prašauti pro šalį — pavyzdžiui, fizinę meilę vaizduojanti Saliamono “Giesmių Giesmės” poema tikriausiai būtų iš Šv. Rašto išcenzūruota kaipo pornografija. Deja, kažkas panašaus atsitiko dr. J. Vaišnorai skaitant tėv. Burghardto kalbą filmų menininkams.

     2)    ... jei kas rimtai sakosi žaidžiąs paslaptimis, su tuo žodžiais negalima “žaisti”, padedant juos į sumenkinimo kabutes, ypač jei nuo tų sumenkinimo kabučių priklauso, kam suteikiamas teologo ir kam tik “teologo” vardas (žr. aukščiau cituotus dr. J. Vaišnoros žodžius) (K. Trimakas, S. J., “Draugas”, X. 17).

THE THOMAS CROWN AFFAIR

     “The Thomas Crown Affair” yra lengvo pobūdžio, romantiškas, pilnas nuotykių filmas. Jame vaidina Steve Me Queen ir Faye Dunaway, du puikūs aktoriai, vaidinę “Bonnie and Clyde” filme.

     Thomas Crown (McQueen), milijonierius pramoninkas, gyvenąs ištaigingame Beacon Hill rūme Bostone, savo pasilinksminimui sugalvoja, kaip apiplėšti banką. Jam tai pramoga — tarsi pasklandyti sklandytuvu, žaisti polo ar nutrūkgalviškai vairuoti savo paplūdimio mašiną per smėlio kopas.

     Dunaway (jo padėjėja) čia pasižymi dviveidiškumu — kai kuriais momentais stebėtinai puikus veidas su atsispindinčia žavia asmenybe, kitais momentais — taip paprastas, net nepatrauklus. Savo rolėje ji daug geresnė už McQueen, vaidinantį lyg ne savo kailyje: jo šypsena iškreipta, kylanti iš visai sustingusio veido.

     Režisorius Norman Jewison, taip meniškai teisingas ir santūrus savo puikiuose filmuose “In the Heat of the Night” ir “The Russians Are Coming, The Russians Are Coming”, čia pasirodo lyg išdidžiai numanąs savo vertę: filmas stokoja nuoširdumo, o charakteriai išėjo labai nužvilginti, dirbtini.

     Šis filmas žiūrėtinas tiktai suaugusiems, vietomis gi peiktinas visiems.

CHUBASCO.Šioje romantiškoje avantiūroje jaunas Chubasco (Christopher Jones) įsimyli griežtoj aplinkoj užaugintą jūrų kapitono dukrą (Susan Strasberg). Po kelių jį vis labiau įpainiojančių epizodų jam nebelieka nieko kita, kaip rinktis kalėjimą arba ištrėmimą žvejų laivu. Jis renkas darbą laive ir turi, palikęs mergaitę, išplaukti. Grįžęs ją paslapčia veda, bet vėl susilaukia sunkumų iš jos tėvo. Suaugusiems gan neblogas filmas.

COUNTDOWN.Ši per ilga drama apie politines ir socialines erdvės užkariavimo varžybų problemas niekad nepakyla nuo žemės. Spalvota. Banali visiems.

COUNTERPOINT.įdomus dviejų asmenybių susikirtimas Antrojo pasaulinio karo fone. Charlton Heston, vaidina amerikietį dirigentą, o Maximilian Schell — gabų vokietį generolą. Filmas spalvotas. Geras suaugusiems. Netinka jaunuoliams nei vaikams.

CUSTER OF THE WEST.Tai spalvotas istorinis filmas apie generolo George Custer (Robert Shaw) paskutinį mūšį — skerdynes prie Litle Big Horn. Įdomus visiems tos rūšies filmų mėgėjams.

THE DETECTIVE.Frank Sinatra puikiai suvaidina Joe Leland, dorą Niujorko miesto detektyvą, atidengianti nesąžiningo policijos skyriaus prasižengimus. Šalia jo profesinių bėdų dar prisideda ir jo vedybinio gyvenimo vargai. Jo atsiskyrusią žmoną vaidina Lee Remick. Geras turinys, kurį, deja, lydi žiaurios scenos ir prasto lygio kalba.

PAKELTI PRENUMERATĄ

     Jau kelintą kartą užsimenate, kad “L. L.” leidimas duoda nuostolius, nes metinė prenumerata per žema... Siūlau be jokios baimės pakelti prenumeratos mokestį iki 5 dol. ar daugiau. Kas skaitys žurnalą, tas jaus pareigą nustatytą mokestį sumokėti. Žurnalas vertingas ir laukiamas. Nemanau, kad skaitytojai išsigąstų ir pabėgtų. Netikiu, kad lietuvis po tiek daug metų įsikūrimo būtų taip suubagėjęs, materialiniai ir dvasiniai. , „ , _ ,

J. Navakas, Omaha

STRAIPSNIS APIE ENCIKLIKĄ

     Sveikinu Jus! Jūsų straipsnis (“Pauliaus VI enciklika apie gimimų kontrolę”, “L. L.” rugsėjis, 314 psl.) labai svarus ir tikrai drąsus. Man net pagailo popiežiaus. Jis toli nuo kasdieninių vedusiųjų reikalavimų, gal todėl ir pasirinko savąją galvoseną. (Ponia.)

     Jūsų straipsnis apie pop. Pauliaus VI gimimų kontroliavimą man nepatiko. (Kunigas.)

     Pritariu Jūsų straipsniui apie popiežiaus Pauliaus VI encikliką. (Lietuvaitė vienuolė.)

     Jūsų straipsnis įdomus ir vertingas (Pasaulietis.)

     Apie encikliką kalbėdamas, Jūs išreiškėte mintis, kuriomis daug pasauliečių ir — dėkui Dievui! — dvasiškių gyvena. Ačiū Jums! (Ponia.)

     Nepalaikykite šių žodžių tuščiomis komplimentinėmis frazėmis, bet, tikėkite, Jūsiškis straipsnis tos enciklikos reikalu buvo visiškai be priekaištų! Dar daugiau — su tiek, palyginus, mažai žodžių pasakėte labai daug, neapeinant ryškesnių faktų. Jūsų, kaip dvasiškio, atviras žodis, tikiu, bus sutiktas tikinčiųjų masėje su dėkingumu ir įvertinimu. (Al. Astašaitis, Detroitas).

ŽURNALO PRENUMERATA PAKELIAMA

Brangstant popieriui, paštui ir kitoms spaudos priemonėms, “Laiškų Lietuviams” žurnalas jo leidėjams Tėvams Jėzuitams atneša vis daugiau nuostolių. Kai kuriems skaitytojams siūlant, ir patys leidėjai jaučia būtiną reikalą prenumeratos kainą pakelti (žr. šiame “L. L.” nr. 400 psl. “Kad liktume gyvi” ir 439 psl. “Kelti prenumeratą”). Pradedant 1969 m., prenumeratos kaina metams bus $5.00.

ADMINISTRACIJA PRANEŠA

Skaitytojų patogumui “L. L.” administracija laikosi tokios tvarkos: skaitytojams žurnalo prenumerata pratęsiama automatiškai, nebent jie iš anksto praneša administracijai žurnalo nebesiuntinėti arba jį siuntinėti tik 1968 m. Už 1968 (ir ankstyvesniųjų) metų prenumeratą dar neužmokėję skaitytojai prašomi atsilyginti. Prenumeratos kaina 1968 m. — $4.00; 1969 m. — $5.00.

Administracija taip pat prašo skaitytojų jai pranešti apie savo adresų pakeitimą.

PREMIJUOTOS MIŠIŲ GAIDOS

“Laiškų Lietuviams” administracijoje dar yra likę “L. L.” žurnalo premiją laimėjusių komp. Br. Budriūno lietuviškai giedamų Mišių gaidų dviem atskirais leidiniais: chorams — didelio formato, su vargonų palyda (1 egz. — $2.00; perkant bent 10 egz., 1 egz. — $1.75); bendram žmonių giedojimui — nedidelio formato, 1 arba 2 balsams (1 egz. — 30c.; perkant bent 10 egz., 1 egz. — 25c.). Užsakymus siųsti: “Laiškai Lietuviams” (Mišių gaidos), 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636.