ŠYPSANTIS
“Kas su tavim konkuruoja, tą paprastai imi niekinti, kad bent vaizduotėj galėtum jam atsistoti ant galvos. Taip — prisipažįstu — aš pati darau daugelio gyvulių atžvilgiu. Bet taip prieš mane elgiasi ir žmogus, mano pačios jauniausios generacijos atstovas... Savo praeitim jis priklauso nuo manęs, iš manęs kilęs... Ir savo dabartim, vis pagal mane beždžioniaudamas — kad ir šiuo laipiojimu konkurentų galvom. O kai jis jaučiasi, kad nuo manęs priklauso, kad aš konkuruoju ir kai kuriais atžvilgiais jį pralenkiu, tai ir ima mane žeminti...
O turėtų mane ne žeminti, bet man dėkoti. Esmi juk aš jo prosenelių prosenelių prosenelių prosenelių... prosenelė. Jei aš nebūčiau pakėlus pirmųjų savo kojų, nebūtų nei jis kėlęs kojos į mėnulį skriesiančios raketos... O pasiklausykit, ką jis sako apie mane: “Kuo aukščiau beždžionė lipa, tuo daugiau ji parodo savo uodegą”... Arba vėl: “Beždžionė lieka beždžione, nors ir purpuru apvilkta”. Taigi, matot... Bet juk aš buvau ir likau beždžionė, kad jis taptų žmogum... Ir aš lipau ir rodžiau uodegą, kad jis jos nė neturėtų.
Tas žmogus, žmogus... Sugalvoja jis apie mane visokiausių anekdotų. Bet juokiasi jis ne iš manęs, bet iš savęs, kaip ir aš kad dažniausiai darau.
Viename anekdote žmogus sako, kad veidrody pamačiau savo atvaizdą ir pasakiau lokiui: “O pažiūrėk, koks čia tipelis... Kokias grimasas išdarinėja... Kaip šokinėja... Jei būčiau toks, imčiau ir pasikarčiau. Bet, atvirai pasakius, tokių grimasininkų esmi mačius ne vieną mūsų pažįstamų tarpe”. Ir būk tai lokys atsakęs man: “Kam vargt, galvojant apie pažįstamus. Geriau pasižiūrėt į save”.
O iš tikro prieš veidrodį aš imitavau ne ką kitą, kaip patį žmogų. Todėl ir sakiau, kad mūsų pažįstamų tarpe yra tokių grimasininkų...
Kitam anekdote būk tai vyko dialogas tarp lapės ir manęs. Būk tai aš, girdamasi savim, sakiau, kad lapė suminėtų man tokį gyvulį, kurio negalėčiau pamėgdžioti; tada gi lapė atšovusi: “O tu suminėk man tokį nevykėlį, kuris dar stengtųs tave pamėgdžioti”.
Cha, cha, cha, cha-cha-cha... Nevykėlį, kuris dar stengtus mane pamėgdžioti?... Ogi mano jauniausios generacijos pats nuostabiausias perlas... Mano anūkų anūkų anūkų anūkų anūkų... anūkas”.