II
ANTANAS PAŠKUS
įtaka krikščioniui
Išryškinus stambesnius psichologinio žmogaus bruožus (abejingumą Dievui, ideologijoms ir pasaulėžiūrinėm institucijom; atsidavimą patirtinei tikrovei juslinio malonumo, privatinio izoliavimosi ir profesinio angažavimosi formomis), nebus sunku juos atpažinti ir mūsų gyvenamoj aplinkoj. Šiapus ir anapus geležinės uždangos, krikščionių bendruomenėse ir vienuolijų institucijose, dvasiškijos ir pasauliškių tarpe, visur užtiksime "draugiško barbaro" pėdsakų.
Ši nauja minties ir tikrovės pergyvenimų dimensija nepalieka nuošaliai ir Kristaus sekėjų. Mūsų dienų tikintysis darosi artimesnis subjektyvistui (egzistenciniam ir psichologiniam) nei devyniolikto šimtmečio objektyvistui. Nebeimponuoja objektyvios, šalia jo esančios, filosofinės tiesos. Ir jis linksta interpretuoti tikrovę iš žmogiškos perspektyvos. Tomistiniai Dievo buvimo įrodymai ir jam nebedaro įspūdžio. Nesistengia jis Dievo ieškoti žvaigždėtam danguj, bet savo sielos labirintuose. Neklausia, kaip įrodyti Dievo buvimą, bet ką jam religija gali duoti. Neieško loginio savo tikėjimo pagrindimo, bet psichologinio tikrumo. Norėtų jis Dievą garbinti iš patraukimo, o ne iš pareigos; būti doru, sąžinės liepiamas, o ne įstatymų verčiamas. Laukia, kad liturgija prakalbėtų į visus jo pojūčius; regėjimą, klausą, motorines jusles ir t. t. (Lietuvis kažkodėl mėgsta snaudimu religinėse apeigose dalyvauti). Pagaliau jis mielai klauso tų pamokslininkų, kurie prakalba į jį, o ne į. seniai nebeegzistuojantį šv. Augustino laikų primityvų krikščionį. Jis, taip pat kaip ir jo psichologinis brolis, pradeda justi bažnytinių institucijų slėgimą. Vis daugiau bando išsivaduoti iš asketinės doktrinos ir praktikos; nori pasauliu džiaugtis, o ne tik jį pakęsti. Aplamai dabarties krikščionis žiūri į žemišką buitį kaip į savęs atbaigimo progą ir galimybę, o ne tik pasiruošimą būsimam gyvenimui. Čia, gal būt, ir reikėtų ieškoti "celibatininkų maišto" šaknų Katalikų Bažnyčioje.
Pagaliau ir krikščionybės vadai užsikrėtę sočios žmonijos idealu. Paskaitykime tik popiežiaus Jono XXIII encikliką Pacem in terris ar Pauliaus VI kalbas Kolumbijoje. Jose išgirsime nedviprasmišką socialinės evangelijos kalbą. Protestantų ministerio Martin Luther Kingo regėta pažadėtoji žemė, į kurią jis bandė atvesti savo tautą, yra ne kas kita kaip pertekusi visuomenė. Kartais susidaro įspūdis, kad socialinė evangelija ima nusverti malonės evangeliją. Šįmet 40% baigusiųjų garsią protestantų seminariją (Union Theological Seminary) Niujorke atsisakė užimti postus parapijose, o išėjo į "karą prieš skurdą". Tiesioginis pastoracijos darbas jiems pasirodė nereikšmingas. Pasigirsta ir katalikų tarpe balsų, reikalaujančių, kad misijonieriai, užuot skelbę Kristaus mokslą, koncentruotųsi socialinei tarnybai. Šiuo atžvilgiu įdomus šv. Mykolo Universitete Toronte šįmet įvykęs simpoziumas (žr. America, 1968 kovo 30; 407-409 psl.). Ten susirinkę psichiatrai ir teologai svarstė psichiatrijos ir teologijos vaidmenį konstrukcijoje. Būdinga, kad visoj konferencijoj nei vieną kartą nebuvo paminėtas Dievo vardas, kaip objektyvios ir nepriklausomos tikrovės, su kuria žmogus santykiautų. Katalikų teologai, matyt, neturėjo ką pasakyt apie Dievo vietą žmogiškųjų vertybių statyboje.
Viduriniais amžiais tikintysis per Dievą užmiršo žmogų. Dabarties tikinčiajam gre-sia kitas kraštutinumas — per žmogų užmiršti Dievą. Toks pavojus nebuvo svetimas ir Kristaus laikais. Kristus primygtinai įspėjo nepamiršti vargšų socialinės labdaros (alkanų maitinti, ištroškusius pagirdyti, nuogus pridengti ir t. t.), padarydamas ją būtina sąlyga išganymui (žr. Mato 25, 34-46). Tačiau į Judo priekaištą, kad už brangius Magdalenos tepalus, išlietus ant Kristaus kojų, būtų buvę galima sušelpti vargšus, Kristus nedvejodamas atkirto: "Beturčių jūs visuomet turite savo tarpe, o mane ne visuomet turite" (Jono 12, 8). Kažin ar ne taip Kristus atsakytų tiems, kurie ir šiandien Dievo kulto sąskaiton bando rišti socialines problemas. Šiandien ne šventyklų nuskurdinimu, bet tik socialiniu teisingumu galime alkanus pasotinti.
Emigrantinio ir "draugiško barbaro" bruožų galima lengvai pastebėti ir lietuviškų krikščionių veiduose. Kas pvz. skaitė šių metų birželio mėn. studentų ateitininkų žurnaliuką "Gaudeamus" (Nr. 3), tam greičiausiai krito į akį mūsų nagrinėto psichologinio žmogaus kai kurios žymės. Pašaipi ironija ir cinizmas pinasi su panieka retoriniams šūkiams ir aštria kritika politinėm grupėm. Prasikiša ten ir dialogo su Rytais noras ir polinkis atsikratyti ateitininkų ideologijos principų. Bet atvertę kitą medalio pusę, rasime idealizmo ir rūpesčio Lietuva. Pajusime skausmą, stebint merdėjančią ateitininkiją. Jei turėsime jautrias ausis, išgirsim ir tylų pagalbos šauksmą "numirėliui" prikelti. Iškyla ten ir paskutinieji žmogaus egzistencijos klausimai ir pojūčių žmogaus melancholija. Gal neatsitiktinai ir žurnaliuko viršelis papuoštas nuogos moters škicu.
KRIKŠČIONIO ATSAKYMAS
Šioje vietoje tikintysis privalėtų paklausti, ar jis privatizmo šydu apsitraukusiam ir viskuo pertekusiam žmogui beturi ką pasakyti? Ar tarp jo ir psichoanalitinio žmogaus begalima prasminga komunikacija? Ar tarp laimingų ir gerų techninio rojaus barbarų iš viso begalima krikščionio misija?
Atsakymas į šiuos klausimus tegalėtų būti, rodos, tik sąlyginis. Jei psichologinio žmogaus kelias nėra iliuzija, o tikrovė, tuomet krikščionybė tegali jam pasakyti tiek, kiek egiptiečių mumija Niujorko muziejuj. Prie jos trumpam laikui sustos tik tie, kurie domėsis senienom. Gi psichoanalitinio žmogaus akyse krikščionybė yra muziejaus seniena, atgyvenęs dalykas. Vienok, geriausiu atveju, krikščionybė galėtų būti padėta vaistų lentynoje (Jungas taip ir padarė), kad kartais prasmės liga sirgęs ir iš naujo atkritęs ligonis turėtų po ranka raminančių lašų.
Tačiau jei psichologinio žmogaus kelias yra tik iliuzija, tuomet krikščionybė turi dang šansų psichologinį narcisistą atvesti į tikrovės balansą. Iš tikrųjų, nesunkiai galima pastebėti, kad psichologinio žmogaus statinys nesiremia kietu gruntu.
1. Negalima istoriškai įrodyti, kad tik doktrinai užsiangažavę žmonės yra karų ir visokių nelaimių priežastimi. Teigti, kad nuo doktrinos nutolę žmonės yra morališkai jautresni už tikėjimui paklusnius, reikštų galvoti primityviom juoda-balta kategorijom. Iš tikrųjų ši prielaida suplaka tikėjimą su suabsoliutinimo polinkiu (instinktu).
2. Suponuojama, kad paties žmogaus vidus be išorinių vertybių ir normų padarysiąs žemę nepažeidžiamą praeities klaidoms ir ateities puolimams. Tuo tarpu Vakarų patirtis neranda žmogaus pasąmonėje vietos, kuri būtų laisva nuo neapykantos ir naikinimo potraukių (instinktų). Priešingai, juo giliau leidžiamasi į žmogaus pasąmonę, tuo daugiau turima šansų sutikti vis piktesnių demonų. Paprastai išorinės demokratijos formos greit subyra, jei jos remiasi žmonėm, neišsivadavusiais iš anų demonų (neapykantos, godumo, naikinimo) valdžios. Išorinis taikos rūmas sugriūva, jei jo pamatai nesulieti išvidinės ramybės ieškančių žmonių. Tikėti į nekenksmingą žmogaus pasąmonės karalystę bene ir bus viena iš paskutiniausių iliuzijų. Elementarinė psichologija sako, kad be išorinės pagalbos, pasireiškiančios tam tikrom normom, moralinis impulsas žmoguje neužsižiebs arba sužibėjęs tuojau užges. Kas gi jei ne idealas apvaldo laukinius instinktus?
3. Netikra pagaliau, ar technologinio rojaus žmogus, begyvendamas pojūčiais ir erotiniais malonumais, nepasiges išmestų žmogaus mįslės raktų? Ar neužsigeis sužinoti, iš kur jis atėjo ir kur eina?? Kažin ar neatsiras tokių ir "draugingų barbarų" tarpe, kurie, kaip brolių Karamazovų Mitja, nenorės milijonų, o atsakymo į jų statomus klausimus: arba tokių kaip Browning, kurio maistas ir gėrimas buvo surasti gyvenimo prasmę. Kažin ar Dievą praradęs žmogus jaučiasi ramus, kai savo gyvenime temato beribės erdvės ledines akis? Ar jis nepanašus tada į tarp šaltų žvaigždynų klajojančią pamišusio kareivio į dangų paleistą strėlę? Ar iš viso nepradeda žmogus kažko slapta bijot, kai tik trumputį savo gyvenimo mirksnį sugretina su bekrašte būtimi? Ar pagaliau mes galime ignoruoti tos pačios linksmosios Vienos terapeutinės garsenybės, Victor Frankl, įspėjimą, kad žmogaus esmine dimensija yra ne malonumo siekimas, ne valdžios troškimas, bet prasmės ieškojimas.
4. Netrūksta įrodymų ir mūsų laikais, kad vien duona ir žaidimai žmogaus problemos neišsprendžia. Pertekliaus civilizacija, pavertusi kokybę kiekybe, klausianti kaip, o ne kodėl, garbinanti priemones, o ne tikslus, visų nebepatenkina. Kai kas iš jos visai pasitraukia (hippies), kai kas ją visiškai pasmerkia (egzistencialistai ir susvetimėję). Nežinia, pavyzdžiui, kiek lietuviškų galvų būtų galima priskaityti pirmųjų, t. y. pasitraukusiųjų, grupėj. Vienok antrųjų, prieš riebią civilizaciją rėkaujančiųjų, būry girdėti daug lietuviškų balsų. Bene iš stipriausių tokių balsų, rodos, reikėtų laikyti brolių Mekų filmus. Paties Jono Meko žodžiais, "tai laiškas neramios širdies iš beprotiško pasaulio egzistencinio nepasitenkinimo draugams" (Metmenys, 1966 lapkr., 55 psl.).
Pagaliau ir libidinė energija, atskirta nuo asmens vertybių, savo pažadų neišpildė. Rollo May pastebėjimu, iš psichoterapisto pacientų retai kas šiandien nesijaučia seksu nusivylęs. E. Hemingway romanas Farewell to Arms greičiausiai pasiliks istorijoje kaip viena iš paskutiniųjų karštos meilės istorijų. Viktorinėj eroj norėta meilės be sekso, šiandien ieškoma sekso be meilės, taigi ir be džiaugsmo.
Nebus daug suklysta pasakius, kad dabarties krikščionis yra labiausiai plakamas dviejų laiko dvasios šėlstančių bangų: nerimu degančio, klaikią vienumą išgyvenančio egzistencializmo ir nusiangažavusio, šia diena besigėrinčio privatizmo; masochistinio egzistencializmo ir hedonistinio privatizmo. Veltui šių putojančių bangų sūkury ieškotume graikiškos harmonijos, romėniško ryžto ar viduramžių dvasingumo.
Jei psichologinio žmogaus utopija didžia dalimi yra iliuzijų padaras, tai dar didesnė iliuzija būtų dairytis klasikinio žmogaus dabartinių tikinčiųjų tarpe. Užtat kalbėti į klasikinį krikščionį būtų lygu kalbėti tuščiom sienom. (O kiek tokių pamokslų!). Ačiū Dievui, Katalikų Bažnyčia suprato modernųjį žmogų. Vatikano II dokumentai ir ypač posusirinkiminė teologija (žr. Paulistų leidžiamą Concilium), kreipiasi ne į tomistinį žmogų, kurio jau nebėra, bet į freudinių, marksistinių ir egzistencialistinių dimensijų žmogų.
Nematyt tik, kad Bažnyčios atsinaujinimas būtų palietęs laisvojo pasaulio lietuvius katalikus (neišimtis ir ateitininkai). Jei liturgijoj išorinių pasikeitimų įvesta (kalba ir apsukti altoriai), tai teologinės minties pasauly tie pasikeitimai beveik lygūs nuliui. Regis, kad susidomėjimo nauja teologine dvasia parodė tik trys lietuviški žurnalai: Laiškai Lietuviams, buvus čikagiškė Ateitis ir Metmenys. Gaila, kad čikagiškė Ateitis, nukrypus į universalizmą, neberado vietos lietuviško žmogaus dimensijom; o niujorkiškei Ateičiai gyvenimas sustojo ties 1944 metų riba (jaunimo žurnalas!). Gi povatikaninės teologijos problemų gvildenimą Aiduose būtų galima suvesti į vieną sakinį: leidžia tėvai pranciškonai.
Tuo tarpu lietuviškų teologijos daktarų skaičius laisvame pasauly pasiekia tik (!) dvi kapas. Merdi ir atsineštinės akcijos formos. Paskiri bandymai šioje srityje sukurti ką nors naujo sunkiai vyksta (pavyzdžiui, jaunimo žygis), nes nepakankamai įsigilinama į gyvenamos aplinkos kontekstą.
Apskritai, iliuzijų kryžkelėje atsidūrusį žmogų krikščionis gali sudominti tik parodęs intelektualinę viziją jo faktais apkrautam protui ir meilės šilumą jo atšalusiai širdžiai. Erdvių begalybėj paklydusiam ir svaiginančiu greičiu beskriejančiam žmogui tegalima rasti gyvenimo kryptį tik teilhardinės sintezės pavyzdžiu. Dviejų dimensijų tomistinė filosofija nebepajėgia sutalpinti naujo žmogaus.
Swift Gulivero kelionėse (1726) įspėjo, kad žmogus gryno platonizmo karalystėj gyventi negali. Ministerio pirmininko žmona (Laputos saloj) sausa logika pagrįstą gyvenimą iškeitė į girtuoklio liokajaus aistrą. Jai buvo belikęs tik toks kelias išbėgti iš širdį dusinančios proto karalystės. Žinoma, tai ne pavyzdys krikščioniui, bet įspėjimas. Dionyzinės sąmonės neigimas prives prie apoloninės sąmonės išsižadėjimo. Tarp šių kraštutinumų krikščionis privalo rinktis vidurio kelią: dvasią išplėsti kūniškom dimensijom, kūną persunkti dvasios ugnim.
Atvirumas laikui ir sau pačiam yra viena iš pagrindinių dialogo sąlygų. Krikščionis privalo atviromis akimis žiūrėti į naujus faktus, ieškoti naujų interpretacijų, pastebėti naujas iš kolektyvinės pasąmonės iškylančias minties sroves. Antra vertus, būtina krikščioniui atsisakyti visa žinančios arogancijos. Žmogus, kurs "viską žino", kuriam niekas nebegali nieko naujo pasakyti, yra psichologiškai miręs. Tai muziejuje gulinti mumija. O kas gi gali su mumija bendrauti? Pagaliau ir pati krikščionybė neturi atsakymų į visus klausimus, nėra pasiekusi galutinės tiesos taško, negarantuoja išganymo nei vienam savo nariui. Apskritai visa visata dar nėra tas, kas turėtų būti. Ji dar nėra visa tiesa. Ji dar tik kelyje į tiesą drauge su mumis. Todėl ir krikščionys mato tik kelią, vedantį į tiesą — Kristų.
Krikščionis, kaip ir jo kryžkelių brolis, išgyvena žmogiškos būties tragiką ir netikrumą. Vienok tos tragiškos egzistencijos tamsiuos horizontuos matosi tikslo ir prasmės pašvaistė. Bet tam šviesiam horizontui pasiekti krikščionis privalo tarnauti Dievui žmonėse. Neleista jam nuo gyvenimo kryžiaus bėgti ar prie jo sustojus teisintis. Buities grumtynėse, triumfe ir nusivylimuose ir krikščionis, kaip ir jo brolis bedievis, atranda savo likimą. * * *