PETRAS DAUGINTIS, S. J.
Neseniai Prancūzija pergyveno lemtingas, tragiškas dienas. De Gaulle priešrinkiminėj akcijoj maištaujantiems studentams ir darbininkams pažadėjo universitetų ir įmonių reformas, suteikiant darbininkams teisę dalyvauti įmonių vadovybėje. Degaullistų partija laimėjo didele balsų dauguma prieš milžinišką komunistų ir viso kairiojo sparno spaudimą.
Ką reiškia tas pažadėtasis darbininkų įvedimas partneriais, bendrininkais, įmonių vadovybėn? Ar tai nėra prieš įmonių savininkų teises? Ar nesužlugdys tai įmonių? Ar tai kur nors įgyvendinta?
Neįsileisdamas į šios problemos istorinę raidą ir ilgus svarstymus, mėginsiu paaiškinti ją šiame straipsnyje.
AR TURI TEISĘ?
Kiekvienoje didelėje įmonėje -— fabrike, krautuvėje, apdraudos įstaigoje — yra trys veiksniai, kuriais įmonė veikia, būtent: vadovybė, kapitalas (pastatai, įrengimai, mašinos, žaliava, gaminiai, apyvartai reikalingi pinigai) ir darbas. Seniau (o kartais ir dabar), kai įmonės buvo nedidelės, pats kapitalo savininkas buvo — (ar yra) įmonės vedėjas, o dažnai ir pats gamintojas ir išpardavėjas.
Dabar, mūsų laikais, kapitalo savininkai dažniausiai visai nevadovauja įmonei nei joje darbuojasi. Sakysime, tokioje akcinėje bendrovėje akcijų, šerų savininkai visuotiniame susirinkime tik išrenka priežiūros tarybą ir patvirtina įmonės metini balansą. Jie visai neturi tiesioginio ryšio su darbininkais ir praktiškai visai nesirūpina nei jais, nei įmone. Jiems rūpi tik kuo daugiau gauti pelno ir įdėto kapitalo saugumas. Visą įmonę veda samdytas įmonės vedėjas su kitais direktoriais ir techniniu bei administraciniu personalu, per kurį tvarkomas visas darbininkų darbas. O tačiau vien tik savininkai dalinasi visu įmonės pelnu ir jiems vieniems per įmonės priežiūros tarybą atsakingas įmonės vedėjas.
Darbininkai neturi tiesioginės galios įmonės vadovybei, nebent streikais, pridarančiais jiems patiems ir įmonei tiek nuostolių. Jie ten dirba dienų dienas ir metus. Darbe ir rūpesčiuose dalyvauja jų kūno ir sielos galios. Nuo jų pastangų bei patyrimo priklauso ir gaminių kiekybė, ir kokybė, ir geras įmonės vardas, pelnas bei ateitis. Su įmone surištas jų darbas, sveikata, jų pačių ir jų šeimų pragyvenimas, likimas, šimtų bei tūkstančių ir net viso krašto ateitis.
Todėl visai natūralu, nuoseklu ir teisinga, kad ir darbininkai dalyvautų įmonės valdyme. Jie turi visai panašią teisę, kaip ir įmonės kapitalo teikėjai, t. y. savininkai. Ši teisė vadinama darbininkų teise dalyvauti Įmonės administracijoje ir pelne (angliškai "partnershaft", vokiškai "Mitbestimmungsrecht", o lietuviškai galėtume vadinti "bendravaldystės" teise).
Žinoma, darbininkai šia teise dalyvauti įmonės valdyme jau šiek tiek naudojasi. Jų sudaryti komitetai, sindikatai bei komisijos aiškinasi, tariasi su įmonės vadovais, darbdavių sąjungom ir t. t. Tačiau tai yra nepakankama, veda prie nuolatinių ginčų, nesutikimų, dažnų streikų ir didelių nuostolių. Todėl mūsų laikais norima įstatymo keliu ją pilnai pravesti ir nustatyti jos įgyvendinimo formas bei priemones. Svarbu, kad ji būtų įvesta į pačią organizacinę ir juridinę įmonės santvarką.
KAIP ĮGYVENDINTI?
Be abejo, bendravaldystės teisės įgyvendinime yra įvairių laipsnių ir pavidalų. Žemiausias laipsnis — tai įgalinimas kiekvieno paskiro darbininko darbovietėje bendrauti lygiomis su prižiūrėtoju techniniame darbo vykdyme. Antras laipsnis — tai įgalinimas viso fabriko (krautuvės, įstaigos ar jos didžiulės dalies) darbininkų atstovų lygiateisio bendravimo su fabriko vadovybe įvairiuose tik darbininkus liečiančiuose klausimuose. Daug kur tam yra įvairios komisijos, įmonės tarybos, paritatyvinės komisijos arba tas pareigas einą darbininkų delegatų komitetai ar sindikatų pareigūnai.
Šiais laikais eilinis žmogus vis labiau pripažįstamas visose gyvenimo srityse: politikoj — demokratine santvarka; bažnytiniame gyvenime — pasauliečio atsakomybe, o ekonomijoj — įmonių bendravaldyste. Apie šią pastarąją sritį šiame rašinyje aiškina Petras Daugintis, S. J., įgijęs ekonomijos doktoratą Romoje ir šiuo metu laikinai redaguojąs Sao Paulo savaitrašti “Mūsų Lietuvą”.
Tačiau bendravaldystės teisė pilnai įgyvendinama tik trečiame laipsnyje — visame įmonės vadovavime, t. y. tada, kai darbininkų atstovai turi sprendžiamąjį balsą visos įmonės ūkiniuose klausimuose. Tai ūkinė bendravaldyste.
Tokią ūkinę bendravaldystę yra įsivedę vokiečiai 1954 m. įmonėse, turinčiose virš 10,000 darbininkų. Vėliau įvedė ją ir kalnų pramonėje. Ten įmonės priežiūros tarybos pusę sudaro darbininkų rinkti atstovai, kurią anksčiau sudarydavo tik vieni akcijų savininkų atstovai. Priežiūros tarybos pirmininką išsirenka pati taryba, o nesutariant paskiria Darbo ministerija iš tarybos pasiūlytų asmenų. Taip pat personalinio skyriaus direktorius skiriamas iš asmenų, turinčių darbininkų pasitikėjimą. Sis direktorius dalyvauja pilnomis teisėmis įmonės direktorių posėdžiuose. Darbininkų sindikatams pareiškus nepasitikėjimą, įmonės vedėjas turi jį atleisti. Vakarų Vokietijoje šia sistema veikiančios įmonės neturėjo nenugalimų sunkumų.
Dabar Vakarų Vokietijos federalinė darbo ministerija ruošia įstatymą, kuris išplės ūkinės bendravaldystės teisę į visas bent kiek didesnes įmones. Žinoma, yra įvairių sunkenybių, baiminimosi, priešinimosi.
Svarbiausi sunkumai — tai atitinkamas darbininkų tokiom pareigom paruošimo klausimas, darbininkų atstovų išrinkimo būdas, jų ir sindikatų pareigūnų santykiavimas, baimė, kad tie atstovai ar sindikatai neviešpatautų įmonėms, o vėliau ir krašto ūkiui. Todėl nesistebėtina, kad to 400 straipsnių įstatymo projekto paruošimas užtrunka jau 10 metų (bet apie tiek pat užtruko ir parengimas naujojo Vakarų Vokietijos akcinių bendrovių įstatymo, parlamento patvirtinto šių metų pradžioje). Visoje Vokietijoje ūkinės bendravaldystės klausimas gana plačiai diskutuojamas. Vokiečių katalikų sociologai, visuomeninkai ir valstybininkai turėjo šiais metais vien šiam klausimui skirtą studijų savaitę Moenchengladbache. Dabar, kaip žinote, Prancūzijoje ją įvesti įsipareigojo prezidentas de Gaulle. Yra ir kitose šalyse įvairių projektų ir bandymų.
Be abejo, kaip pažymi Pijus XI enciklikoje "Quadragesimo Anno", bendravaldystės teisė (arba darbininkų dalyvavimas įmonės valdyme) nėra prigimtinė, būtina teisė, tačiau labai pageidautinas dalykas. Ją reikia įvesti į pačią jaunąją įmonės santvarką ir sudaryti reikiamas sąlygas jai įgyvendinti. Mūsų laikais ji daug aukštesniame laipsnyje atitinka dirbančio žmogaus savivertei pajusti, negu dabartinė, tik kolektyvinės darbo sutarties teisinė įmonės struktūra, kuri neleidžia darbininkui jaustis lygiateisiu įmonės nariu: jam Įmonė lieka svetima, o ne sava.
Todėl taikingu, riaušių ar revoliucijų būdu darbininkiįa vis tiek anksčiau ar vėliau atsistos lygiateisiu partneriu įmonių ir krašto ūkio vadovybėse. Bendravaldystės teisės įgyvendinimas — pats taikingiausias kelias!